Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei J. P., o taip pat atsakovės J. P. priešieškinį ieškovui A. P., dalyvaujant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiui priteisimo, turto padalinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme priimtas ieškovo A. P. ieškinys atsakovei J. P., dalyvaujant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.

Ieškovas ieškinyje pažymėjo, kad nepilnametis sūnus A. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyvena su atsakove. 2012-01-27 institucijoje, teikiančioje išvadą byloje, tarp ieškovo ir atsakovės buvo patvirtinta laikina tėvo bendravimo su sūnumi tvarka, kurios atsakovė ne visuomet laikosi, dažnai vienašališkai priima sprendimus dėl sūnaus ir ieškovo bendravimo laiko. Todėl ieškovas prašė teismo, kol bus priimtas sprendimas byloje, nustatyti jo siūlomą laikiną bendravimo su sūnumi tvarką.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – nustatyta nepilnamečio vaiko bendravimo su tėvu tvarka.

Šeimos bylose teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas Lietuvos Respublikos CK 3.65 str., iki kol bus priimtas teismo sprendimas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas sprendžia dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 str. 1 d.). CK 3.174 str. 2 d. numato, kad teismas ginčą dėl vaiko teisių išsprendžia vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą; ši norma, kaip ir daugelis kitų Civilinio kodekso trečiosios knygos normų įtvirtina prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą šeimos teisėje. CK 3.65 str. – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, taigi nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Laikinas, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nepilnamečio vaiko bendravimo su vienu iš tėvų tvarkos nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Ši teisinius santykius laikinai sureguliuojanti laikinoji apsaugos priemonė, sudaro sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas. Nagrinėjamu atveju, šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas, status quo išsaugojimas, kadangi vaikų tėvams faktiškai gyvenant skyrium, nepilnametis šalių vaikas gyvena su motina. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokia laikinoji apsaugos priemonė – laikinos bendravimo tvarkos nustatymas, buvo paskirta tikslingai, atsižvelgiant į prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus.

Kaip minėta, Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 str. 1 d.), reiškiantis, kad, tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti. Nustatant vaiko interesų turinį, atsižvelgiama į objektyvius kriterijus, kad teismas ex officio kiekvienoje byloje turi nustatyti konkretaus vaiko interesus. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 str. 2 d.), t. y. įstatymo leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad labiausiai nepilnamečio vaiko interesams atitinka maksimalus, kiek tai įmanoma, bendravimas su abiem tėvais.

CK 3.165 str. 1 d. numato, kad tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyventų. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 str. 1-3 d.). CK 3.156 straipsnis taip pat numato, jog tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Taigi, įstatymas vienareikšmiškai įtvirtinta tėvų pareigų vaiko atžvilgiu lygybę.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigia, jog teismas privalėjo vertinti ieškovo ieškinio reikalavimą, tai yra, ar jis tikėtinai jį pagrindė. Nutartyje teismas nei vienu argumentu nepasisakė dėl tikėtino ieškinio reikalavimo pagrįstumo, dėl to šioje dalyje nutartis nėra motyvuota. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo atsiliepime į atskirąjį skunde išdėstyta pozicija, jog ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pateiktas jau teisme išsprendus ieškinio priėmimo klausimą, todėl laikytina, kad teismas įsitikino, kad tikėtinai ieškinio reikalavimas yra pagrįstas. Be to, teismas, įgyvendindamas aktyvaus teismo vaidmens principą tokio pobūdžio bylose, ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjo žodinio proceso tvarka. Teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėjamas prašymas, dalyvavo tiek ieškovas, tiek atsakovė bei institucija, teikianti išvadą byloje. Teismo posėdžio metu, visoms šalims pasisakant bei pateikiant argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, teismas dar kartą įsitikino ieškovo ieškinio reikalavimo tikėtinu pagrįstumu bei būtinybe taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi ieškovės argumentas, kad teismas neįsitikino ieškinio reikalavimo pagrįstumo tikėtinumu bei priėmė nutartį, nesuderinamą su aktyviu teismo vaidmeniu šeimos bylose, yra atmestinas. Taip pat apeliantės manymu, teismas, tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, suvaržė kito sutuoktinio - atsakovės teises ir galėjimą vykdyti pareigą taip pat pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė kartu pažeidžia ir vaiko interesus. Atsakovė nurodo, kad trečiadienį ir penktadienį sūnus lanko baseiną, todėl per tas dienas sūnus su ja praleidžia labai trumpą laiko tarpą. Pažymėtina, kad iki skundžiamos nutarties priėmimo ieškovas bendravo su sūnumi pirmadieniais ir ketvirtadieniais, po skundžiamos nutarties priėmimo ieškovas bendrauja su sūnumi antradieniais ir ketvirtadieniais, t. y. tomis savaitės dienomis, kai vaikas lanko šokius mokykloje. Taigi, šiuo atveju tiek ieškovas, tiek ir atsakovė, bendraudami su vaiku, privalo derintis prie jo užsiėmimų režimo. Tai, kad vaikas yra socialiai aktyvus, vaiko motinai nesuteikia prioriteto tomis dienomis, kai vaikas lanko užsiėmimus, skirti išskirtines teises praleisti ilgesnį laiką su vaiku nei tėvas. Dar kartą svarbu pažymėti, kad abiejų tėvų teisės auklėjant vaikus yra lygios, todėl negali būti nustatomos prioritetas, atsižvelgiant į tai, kad tomis dienomis, kai vaikas bendrauja su vienu iš tėvų, jis dėl užsiėmimų namo grįžta vėliau nei grįžtų, jei užsiėmimų nelankytų. Atsakovė atskirajame skunde taip pat nurodo, kad vaiko bendravimas su tėvu kenkia vaikui, tačiau iš bylos medžiagos nėra duomenų apie tai, kad ieškovo bendravimas su nepilnamečiu vaiku darytų jam neigiamą įtaką.

Kiti apeliantės atskirojo skundo motyvai nėra juridiškai reikšmingi ir neturi įtakos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 320 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.