Panevėžio apygardos teismo nutartis

2011-05-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-203-491-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2011-01-13Utenos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-05-13Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-13
Bylos Nr.
1A-203-491-2011
Teisminio proceso Nr.
1-89-1-00327-2010-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Petras Meidaus (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Arnoldas Šukaitis
Nuteistasis
T.
Advokatai
Raimundas Kurklietis
Kategorijos
Baudžiamoji byla 1 A – 203 – 491 / 2011Proceso Nr. 1-89-1-00327-2010-4Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9. (S)
Pranešėjas Valdas Petras MeidusTeisėja Laima DumskienėPANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 13 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Arnoldo Šukaičio,sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei,dalyvaujant :prokurorui Vytautui Sabaliauskui,nuteistiesiems T. D., T. Š., T. V.,gynėjui advokatui Raimundui Kurkliečiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. D., T. Š. ir T. V. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo :

T. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. ir nubaustas :

- pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės apribojimu vieneriems metams.

Pritaikius BK 63 str. 5 d. 1 p. šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Pagal BK 75 str., šios bausmės vykdymas jam atidėtas dvejiems metams;

T. Š. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 iki 6 val.; per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

T. V. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nubaustas 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.

Iš T. D., T. V. ir T. Š. priteista solidariai 1000 Lt T. K. neturtinei žalai atlyginti, iš T. D. ir T. V. – solidariai 4000 Lt R. P. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti ir 2707,18 Lt Panevėžio teritorinei ligonių kasai.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

T. D., T. V. ir T. Š. nuteisti už tai, kad 2010 m. gegužės 15 d. apie 2.00 val., Utenoje, (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, šalia įėjimo į UAB (duomenys neskelbtini) naktinę parduotuvę, jie įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent :

T. D. ir T. V. užstojo kelią nukentėjusiajam T. K., T. D. sugriebė jį už kairės rankos, o T. V. stumdamas pargriovė ant laiptų prie įėjimo į parduotuvę, T. Š. stūmė nukentėjusįjį T. K. ir ne mažiau trijų kartų smūgiavo jam rankomis į krūtinės sritį bei ne mažiau trijų kartų smūgiavo dešine koja į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais padarydami T. K. nubrozdinimus nosies nugarėlės dešiniame šone, kairio žasto, kairio dilbio, abiejų blauzdų srityse, sukėlusius nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą; tęsdami nusikalstamus veiksmus, toje pačioje vietoje, T. D. ir T. V. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. P., kuriam T. D. sudavė kumščiais į veidą ne mažiau trijų smūgių bei ne mažiau dviejų kartų spyrė kojomis į įvairias kūno vietas, o T. V. smūgiavo vieną kartą dešinės rankos kumščiu į veido apatinę dalį ir ne mažiau devynių kartų spyrė į įvairias kūno vietas, taip padarydami nukentėjusiajam kraujosruvas kairiajame skruoste, kairėje blauzdoje, nubrozdinimą kairio kelio sąnario srityje, pilvo sumušimą, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą.

T. D. taip pat nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, dėl chuliganiškų paskatų, R. P. smūgiavo kumščiais į veidą ne mažiau trijų kartų ir padarė nukentėjusiajam apatinio žandikaulio abipusį lūžimą, sukėlusį pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistieji T. D., T. Š. ir T. V. prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti: T. D. nusikalstamas veikas perkvalifikuoti iš BK 284 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d. ir iš BK 138 str. 2 d. 8 p. į BK 138 str. 1 d. bei taikant BK 38 str. atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės; T. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str.; sumažinti T. V. paskirtą baudą. Apeliantai skunde iš esmės cituoja skundžiamą nuosprendį, dėsto BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos turinį, teisės teoriją apie nusikaltimų daugetą ir teigia, kad kvalifikuodamas T. D. veiką pagal BK 284 str. 1 d. apylinkės teismas tik konstatavo, kad jis įvykio metu, kartu su kitais nuteistaisiais, viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tačiau nuo kurio – T. D. ar T. V. – smūgio lūžo nukentėjusiajam žandikaulis, apylinkės teisme liko neišaiškinta. Taip pat apylinkės teismas neaprašė detaliai nuteistųjų veiksmų, neargumentavo, kuo pasireiškė visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas, neaptarė būtinųjų BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių – tikslo ir motyvų, todėl mano, kad T. D. padaryta veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 284 str. 1 d. į BK 138 str. 1 d. Nustatęs, kad T. D. veikos padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, apylinkės teismas nuosprendyje dėl to nepasisakė. Apeliantai taip pat teigia, kad apylinkės teismas neteisingai išsprendė neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo klausimą.

Teismo posėdyje nuteistieji prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas ir paskyrė jiems teisingas bausmes.

Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo

BK 140 str. 1 d. numatyta atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, o BK 284 str. 1 d. – asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pagal BK 138 str. 1 d. baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, kuris nesunkiai sužalojo (susargdino) žmogų, o pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – nesunkiai sužalojęs (susargdinęs) žmogų dėl chuliganiškų paskatų.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką sveikatos sutrikdymas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, priklausomai nuo sužalojimo sunkumo, kvalifikuojamas pagal BK 140 str. 1 d. arba BK 138 str. 1 d. (jei nėra kitų BK 138 str. 2 dalyje numatytų kvalifikuojamųjų požymių). Nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. (dėl chuliganiškų paskatų) kvalifikuojamas, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. BK 284 str. 1 d. nurodyti įžūlūs veiksmai, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai pasireikšti viešojoje vietoje gali tiek tada, kai aplink yra žmonių (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkiniams), tiek tada, kai aplink žmonių nėra (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkai). Fizinio smurto panaudojimo viešojoje vietoje kito asmens atžvilgiu atveju nebūtina, kad kiltų kitos pasekmės – aplinkiniams žmonėms būtų sukeltas išgąstis ar kiltų sumaištis, aplinkiniai pasijustų šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, būtų nutrauktas kitų žmonių poilsis ar darbas, būtų padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, sustabdytas eismas ar pan. Jau pats fizinio smurto panaudojimas viešojoje vietoje kito asmens atžvilgiu savaime sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką. Jei kaltininkas dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė sveikatą vienam asmeniui, be to, tuo pačiu metu panaudodamas fizinį smurtą prieš kitus asmenis sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, jo veika kvalifikuojama pagal sutaptį ir pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., ir pagal BK 284 str. 1 d.

Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusieji T. K. ir R. P. su nuteistaisiais iki įvykio nebuvo pažįstami ir jokių asmeninių santykių tarp jų nebuvo. Tikslių prieš nukentėjusiuosius panaudoto fizinio smurto priežasčių nuteistieji nurodyti negalėjo, tačiau manė, kad jie nukentėjusiuosius sumušė dėl galimai pastarųjų pasakytų žodžių. Iš to galima spręsti, jog nuteistieji prieš T. K. ir R. P. elgėsi tiesiog įžūliai ir juos mušti ėmė kaip pretekstą savo veiksmams panaudodami iš esmės mažareikšmę dingstį. Nukentėjusieji buvo sužaloti viešojoje vietoje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad konfliktą, kurio metu buvo panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusiuosius, matė dar vienas liudytojas – M. T. Z. (1 t., 70 b.l.), todėl fizinio smurto panaudojimas prieš abu nukentėjusiuosius viešojoje vietoje, matant pašaliniam asmeniui, neginčijamai demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Taigi, visi nuteistieji, viešojoje vietoje panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, todėl visų jų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apylinkės teismas neišaiškino, nuo kurio – T. D. ar T. V. – smūgio nukentėjusiajam R. P. lūžo žandikaulis. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai patvirtino, kad jam žandikaulį sulaužė ir taip nesunkiai sutrikdė sveikatą būtent nuteistasis T. D., vedamas tų pačių, jau aukščiau išvardytų paskatų. Pats T. D. neneigė tai padaręs. Dėl šios T. D. nusikalstamos veikos apylinkės teismas išsamiai pasisakė skundžiamame nuosprendyje (2 t., 63 b.l.). Skundą nagrinėjantis teismas nenustatė aplinkybių, keliančių abejones dėl minėtos T. D. veikos vertinimo. Pažymėtina, kad BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis savyje apima tik nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl T. D. veika, kuomet jis veikė dėl chuliganiškų paskatų ir nesunkiai sužalojo R. P. sveikatą, visiškai teisingai papildomai kvalifikuota ir pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.

Negalima nekreipti dėmesio į tai, kad su tokia nuteistųjų nusikalstamų veikų kvalifikacija pirmos instancijos teisme sutiko tiek patys nuteistieji, tiek ir jų gynėjos (2 t., 53 b.l.). Be to, patys apeliantai apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog jie pilnai pripažįsta ir pripažino savo padarytus nusikaltimus, supranta už ką yra nuteisti ir šių aplinkybių iš esmės neginčija.

Akivaizdžiai neteisingas apeliacinio skundo teiginys, kad apylinkės teismas detaliai neaprašė nuteistųjų veiksmų, neargumentavo, kuo pasireiškė visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas bei neaptarė kitų būtinųjų BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių – tikslo ir motyvų. Priešingai, nei teigiama skunde, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aprašė kiekvieno nuteistojo veiksmus įvykio metu – T. D. ir T. V. užstojo kelią nukentėjusiajam T. K., T. D. sugriebė T. K. už kairės rankos, o T. V. stumdamas pargriovė ant laiptų prie įėjimo į parduotuvę, T. Š. stūmė nukentėjusįjį T. K. ir ne mažiau trijų kartų smūgiavo jam rankomis į krūtinės sritį bei ne mažiau trijų kartų smūgiavo dešine koja į įvairias kūno vietas, T. D. sudavė kumščiais R. P. į veidą ne mažiau trijų smūgių bei ne mažiau dviejų kartų spyrė kojomis į įvairias kūno vietas, o T. V. smūgiavo R. P. vieną kartą dešinės rankos kumščiu į veido apatinę dalį ir ne mažiau devynių kartų spyrė į įvairias kūno vietas. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas nurodė, kad būtent tokiu, labai įžūliu nuteistųjų elgesiu (fiziniu smurtu), ir buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka. Taip pat apylinkės teismas nuosprendyje aptarė ir šio nuteistųjų padaryto nusikaltimo tikslus bei motyvus – skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad savo elgesiu jie siekė priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos (2 t., 63 b.l.).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. išdėstyti reikalavimai nuosprendžio aprašomajai daliai, o BPK 307 str. – rezoliucinei daliai. 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.14. p. a) p p. nurodyta, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas paprastai motyvuoja bausmių subendrinimo būdą. Teisėjų kolegijos nuomone, bausmių subendrinimo būdą aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas motyvuoti privalo tik tuo atveju, jeigu jis turi alternatyvą – bausmes subendrinti dalinio arba visiško jų sudėjimo būdu. Tuo tarpu BK 63 str. 5 d. 1 p. imperatyviai nurodyta, kad nustatęs, jog nusikalstamos veikos buvo padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, teismas už jas paskirtas bausmes subendrina bausmių apėmimo būdu. Taigi, nagrinėjamu atveju nustatęs, kad T. D. nusikalstamas veikas padarė esant idealiajai sutapčiai ir privalėdamas už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrinti tik apėmimo būdu, apylinkės teismas neprivalėjo to aptarti ir papildomai motyvuoti skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. To nepadaręs apylinkės teismas teisės aktų reikalavimų iš esmės nepažeidė.

Atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai kvalifikavo visų nuteistųjų nusikalstamas veikas. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo argumentų, su kuriais sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl perkvalifikuoti nuteistojo T. D. nusikalstamas veikas iš BK 284 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d. ir iš BK 138 str. 2 d. 8 p. į BK 138 str. 1 d. pagrindo nėra.

Dėl BK 38 str. taikymo T. D. ir T. Š.

Apeliantai T. D. ir T. Š. prašo taikyti BK 38 str. nuostatas ir atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės.

BK 38 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo, padaręs <...> nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens atstovu; yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik esant visoms išvardytoms sąlygoms teismas gali spręsti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Tačiau būtina pabrėžti, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju nėra nusikalstamą veiką padariusio asmens teisė, kurią teismas privalėtų įgyvendinti, todėl esant nors ir visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, tačiau jokiu būdu neprivalo taikyti BK 38 straipsnio nuostatas.

Matyti, kad BK 38 str. 1 d. numatyti du būtinieji kriterijai: 1) formalusis – asmuo turi būti padaręs atitinkamą nusikalstamą veiką, jis turi prisipažinti padaręs ją, savu noru atlyginti (pašalinti) padarytą žalą arba susitarti dėl jos atlyginimo (pašalinimo) ir turi susitaikyti su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens atstovu; 2) vertinamasis – teismas turi nuspręsti, kad yra pagrindas manyti, jog asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų. BK 38 str. 2 d. įtvirtinta, kad BK 38 str. 1 d. numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės recidyvistas <...>.

Kaip matyti, nuteistasis T. Š. naują tyčinį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus tyčinius nusikaltimą ir baudžiamąjį nusižengimą, todėl, BK 27 str. prasme, jis yra recidyvistas. Atsižvelgiant į tai ir BK 38 str. 2 d. nuostatas, atleisti T. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str. 1 d. nėra jokio pagrindo.

Kitam nuteistajam – T. D. – apylinkės teismas nusprendė netaikyti BK 38 straipsnio nuostatų todėl, kad nebuvo pagrindo manyti, kad pastarasis nebedarys naujų nusikalstamų veikų. T. D. padarė du – nesunkų ir apysunkį – nusikaltimus bei prisipažino juos padaręs. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis su nukentėjusiaisiais susitaikė ir susitarė dėl padarytos žalos atlyginimo (2 t., 42 b.l.). Tai rodo, kad formalusis kriterijus atleisti T. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str. iš esmės yra. Tačiau sprendžiant, ar yra vertinamasis kriterijus atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, būtina atsižvelgti į nuteistojo asmenybės pavojingumą visuomenei. T. D. anksčiau nebuvo teistas, nuo pat pirmosios apklausos nurodė nusikaltimų padarymo aplinkybes. Tačiau jis charakterizuojamas patenkinamai, kaip konfliktiškas apsvaigus nuo alkoholio asmuo (1 t., 118 b.l.). Nusikaltimų padarymo metu jis niekur nedirbo ir nesimokė, turėjo dvi galiojančias administracines nuobaudas iš esmės už tokius pat pažeidimus – už pažeidimus, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką (1 t., 116 b.l.). Taip pat jis buvo aktyviausias nusikaltimų vykdytojas – pakankamai intensyviai smurtavo prieš abu nukentėjusiuosius ir būtent savo veiksmais labiausiai sužalojo vieną iš nukentėjusiųjų – nesunkiai sutrikdė jam sveikatą. Šios aplinkybės neduoda pagrindo manyti, jog T. D. ateityje nebedarys naujų nusikalstamų veikų.

Būtina pažymėti, kad apylinkės teisme jau buvo išsakytas prašymas atleisti T. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str., tačiau skundžiamame nuosprendyje aptaręs ne tik aukščiau išvardytas, bet ir kitas aplinkybes, apylinkės teismas motyvuotai atsisakė tai padaryti ir labai aiškiai išdėstė tokio savo sprendimo argumentus. Šių argumentų, su kuriais sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia.

Dėl bausmių

BK 54 str. 2 d. nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias ir kitas aplinkybes. BK 55 str. įtvirtinta, kad pirmą kartą už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą teisiamam asmeniui teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.

Skirdamas bausmę T. V. apylinkės teismas atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį ir stadiją (padarytas įžūlus, nesunkus nusikaltimas, kurio vienas iš objektų yra žmogaus sveikata, šis nusikaltimas buvo baigtas), kaltės formą ir rūšį (nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia), į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Teismas teisingai ir tinkamai įvertino T. V. asmenybę – jis neteistas, tačiau anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str. už šešias nusikalstamas veikas nuosavybei. Taip pat jis keturis kartus baustas administracine tvarka, iš jų du kartus už iš esmės už tokius pat teisės pažeidimus – už pažeidimus, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką (1 t., 143 b.l.). Be to, T. V. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) montuotoju. Atsižvelgęs į šias ir kitas BK 54 str. 2 d. numatytas svarbias aplinkybes, apylinkės teismas teisingai parinko T. V. vieną iš švelniausių BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmių – baudą.

BK 61 str. 2 d. sakoma, kad įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 47 str. 3 d. 2 p. nustatyta, kad už nesunkų nusikaltimą nustatoma iki 100 MGL dydžio bauda. Nustatęs vieną T. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, apylinkės teismas nuteistajam paskyrė 15 MGL dydžio baudą, t. y. baudą, artimą jos minimumui. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija mano, kad skirdamas bausmę T. V. apylinkės teismas teisės normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, reikalavimų nepažeidė. Naujų aplinkybių, kurių, skirdamas bausmę T. V., apylinkės teismas būtų neįvertinęs, skundą nagrinėjantis teismas nenustatė, jų savo skunde apeliantas taip pat nenurodė. Taigi, šiuo atveju T. V. paskirta bauda tikrai nelaikytina aiškiai neteisinga, t. y. aiškiai per griežta, todėl keisti apylinkės teismo nuosprendį ir švelninti T. V. paskirtą baudą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Negalima nepaminėti ir to, kad apeliacinės instancijos teisme šis nuteistasis baigiamųjų kalbų metu iš esmės sutiko su jam paskirta bausme.

Kiti du apeliantai jiems paskirtų bausmių neginčija ir apeliaciniame skunde jokių argumentų šiuo klausimu nenurodė. Baigiamųjų kalbų metu apeliacinės instancijos teisme T. D. ir T. Š. atkreipė dėmesį, kad jiems taikomi draudimai atitinkamai bausmės vykdymo atidėjimo (T. D.) ir laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu (T. Š.) suvaržo jų galimybes išvykti uždarbiauti į užsienį. Tačiau, kolegija atkreipia jų dėmesį, jog apylinkės teismas jiems paskyrė ne bet kokius, o įstatyme (BK 75 str. 2 d. ir BK 48 str. 6 d.) numatytus įpareigojimus; kita vertus, kolegija pažymi, kad jiedu yra nuteisti už tyčinius nusikaltimus, todėl tam tikri jų judėjimo bei kitokios veiklos suvaržymai yra galimi, leistini ir netgi būtini tam, kad bausmių vykdymą prižiūrinčių institucijų pareigūnai galėtų juos stebėti ir kontroliuoti, o po to ir įvertinti, ar nuteistiesiems paskirtos bausmės yra efektyvios, duoda jiems teigiamą poveikį, ir pan. Todėl kažkaip redaguoti ar keisti jiems paskirtus įpareigojimus kolegija neturi jokio pagrindo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Apeliantai skunde nurodė, kad apylinkės teismas neteisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą, tačiau šio savo teiginio visiškai nepagrindė.

BPK 28 str. nustatyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Nukentėjusiuoju pripažintas asmuo turi BPK 44 str. 10 d. nustatytą teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Tai reiškia, kad nukentėjusysis turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą, o teismas turi šią teisę ginti. Kiek­vie­nu at­ve­ju spręs­da­mas, ar nukentėjusiajam padaryta žala ir nustatydamas jos dydį, teis­mas pri­va­lo at­si­žvelg­ti ne tik į formaliai įstatyme numatytas są­ly­gas, bet ir į visas bylos aplinkybes.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai <...>. CK 6.250 str. 2 d. įtvirtinta, kad asmens patirtą neturtinę žalą įvertina teismas, atsižvelgęs į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kaip matyti iš tyrimo metu pareikštų civilinių ieškinių, R. P. jam padarytą neturtinę žalą ikiteisminio tyrimo metu įvertino 10000 litų, o T. K. – 5000 litų. Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusieji su nuteistaisiais susitaikė ir R. P. jam padarytą žalą įvertino 4000 litų, T. K. – 1000 litų, o nuteistieji su tokio dydžio žala sutiko (2 t., 42 b.l.). Nagrinėjamu atveju žala buvo padaryta nukentėjusiųjų sveikatai. Dėl nusikalstamos veikos ir jų pasekmių nukentėjusieji neabejotinai patyrė dvasinį sukrėtimą ir skausmą, jie patyrė stresą ir nepatogumus. Visa tai, CK 6.250 str. prasme, laikytina neturtine žala. Tokią neturtinę žalą nukentėjusieji patyrė dėl nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos, todėl, CK 6.250 str. prasme, jiems padaryta neturtinė žala turi būti atlyginta.

Nustatydamas nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos dydį, apylinkės teismas, kolegijos nuomone, atsižvelgė į visas CK 6.250 str. nurodytas ir baudžiamojoje byloje esančias aplinkybes, į pačių nuteistųjų nuomonę bei teisingai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Apeliaciniame skunde nuteistieji naujų duomenų ar motyvų, galinčių esmingai įtakoti ar paneigti apylinkės teismo argumentus dėl nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydžio, nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms kolegija pripažįsta, kad pirmos instancijos teismo nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra realus ir teisingas, keisti jį pakankamo pagrindo nėra.

Įvertinęs visas bylos aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas šioje byloje teisingai nustatė faktines aplinkybes ir kvalifikavo nuteistųjų nusikalstamas veikas, paskyrė jiems teisingas bausmes ir tinkamai išsprendė civilinių ieškinių klausimus. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo argumentų, su kuriais sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia. Atsižvelgiant į tai, keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde dėstomais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistųjų T. D., T. Š. ir T. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valdas Petras MeidusTeisėjai Sigitas BagdonavičiusArnoldas Šukaitis