- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-07
- Bylos Nr.
- N-444-322-08
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas, Virgilijus Valančius
- Kategorijos
- 26.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 3 d. nutarties V. L. administracinio teisės pažeidimo byloje pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Centro policijos nuovados tyrėja 2007 m. gegužės 11 d. surašė V. L. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad ji nuo 2002 m. liepos 11 d. adresu (duomenys neskelbtini) laiko amerikiečių stafordšyro terjero veislės agresyvų šunį. Tuo ji pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. 242 13 ir 17 punktų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Administracinė komisija prie Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (toliau – Institucija) 2007 m. gegužės 29 d. nutarimu V. L. už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 110 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė 300 litų baudą be šuns konfiskavimo.
II.
V. L. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama pakeisti nutarimą. Nurodė, kad jos šuo nėra agresyvus ar netinkamai prižiūrimas, jis paskiepytas ir sveikas. Paaiškino, kad 2003 m. spalio mėnesį kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Sanitarijos tarnybą, kad būtų išduotas leidimas įsigyti, laikyti, veisti ir prekiauti agresyviais šunimis. Leidimui gauti reikia dalyvauti šunų dresavimo kursuose, tačiau tuo metu kursai buvo vedami rusų kalba. Ji su kitais asmenimis kreipėsi į institucijų atsakingus asmenis, kad kursai būtų vedami lietuvių kalba, tačiau atsakymas buvo neigiamas. Taigi leidimo ji negavo dėl pačios Sanitarijos tarnybos kaltės. V. L. taip pat nurodė, kad šiuo metu yra bedarbė, jos materialinė padėtis yra sunki.
Atsiliepimas
Institucija atsiliepimu prašė netenkinti skundo, nes V. L. nubausta laikantis teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad Agresyvių šunų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo ir prekybos jais taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), patvirtintose Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 242, nurodoma, jog agresyvūs šunys – tai agresyvių šunų veislių sąraše nurodytų veislių šunys bei jų mišrūnai. Būtent tokį šunį (amerikiečių stafordšyro terjerą) laiko V. L. . Taisyklių 13 punkte nurodoma, kad už agresyvius šunis atsakingi asmenys privalo turėti savivaldybės, kurios teritorijoje gyvena, leidimą laikyti agresyvų šunį, tačiau tokio leidimo V. L. neturi. Taisyklių 17 punktas nurodo, kad laikyti agresyvų šunį galima tik atskiroje nuosavoje uždaroje valdoje. Šis reikalavimas irgi pažeidžiamas, nes šuo vedžiojamas lauke ir ne visada su antsnukiu.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 3 d. nutartimi skundą patenkino ir Institucijos nutarimu paskirtą 300 litų baudą sumažino iki 200 litų. Teismas padarė išvadą, kad veika teisingai kvalifikuota, tačiau administracinės baudos dydis keistinas, mažinant jos dydį, nes parenkant baudos dydį nebuvo atsižvelgta į pažeidėjos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jos materialinę padėtį ir kitas bylos aplinkybes. Teismas nurodė, kad V. L. gyvena viena, yra bedarbė, jos gaunamos pajamos yra nedidelės. Be to, nurodė, kad parenkant baudos dydį tikslinga atsižvelgti į tai, kad ji nebuvo bausta administracine tvarka, jos atžvilgiu gali būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji nuoširdžiai gailisi, todėl jai paskirtą administracinę baudą sumažino iki sankcijoje numatyto minimumo. Teismas pažymėjo, kad taikyti V. L. atžvilgiu ATPK 30¹ straipsnį nepakanka pagrindo.
III.
Nesutikdama su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 3 d. nutartimi, V. L. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti nutartį, nes teismas nepakankamai sumažino jai paskirtą baudą. Apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
Institucija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo, kad apeliaciniame skunde pateikiami motyvai, į kuriuos jau atsižvelgė Šiaulių apygardos administracinis teismas, nutartimi sumažindamas paskirtos baudos dydį. Paskirta 200 litų bauda yra straipsnio sankcijoje numatyto minimumo dydžio, o pagrindo skirti jai mažesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
ATPK 110 straipsnio 2 dalis nustato, kad agresyvių šunų įvežimo, įsigijimo, laikymo, registravimo, veisimo, dresavimo ir prekybos jais taisyklių pažeidimas užtraukia baudą nuo dviejų šimtų iki keturių šimtų litų su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo. Taigi ši norma yra blanketinė, nukreipianti į Agresyvių šunų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo ir prekybos jais taisykles, patvirtintas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 242.
Taisyklių 3 punktas nustato, kad agresyvūs šunys – tai Agresyvių šunų veislių sąraše nurodytų veislių šunys bei jų mišrūnai. Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 117 yra patvirtintas Agresyvių šunų veislių sąrašas, į kurį įtraukta ir amerikiečių Stafordšyro terjero veislė. V. L. neneigia laikanti amerikiečių Stafordšyro terjero veislės šunį. Taigi šių aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad jos laikomas šuo Taisyklių taikymo prasme yra agresyvus šuo, todėl jos argumentai, kad iš tikrųjų jos šuo nėra agresyvus, atmestini kaip nepagrįsti. V. L. laiko agresyvų šunį, todėl ji privalo laikytis Taisyklių nustatytų reikalavimų.
Taisyklių 13 punktas nustato, kad už agresyvius šunis atsakingi asmenys privalo turėti savivaldybės, kurios teritorijoje jie gyvena, leidimą laikyti agresyvius šunis. Apeliantė tokio leidimo neturi. Taigi Taisyklių 13 punkto reikalavimo pažeidimas įrodytas, kas leidžia konstatuoti, jog jos veikoje teisėtai ir pagrįstai nustatyta ATPK 110 straipsnio 2 dalies pažeidimo sudėtis.
Institucijos protokole taip pat jai suformuluotas kaltinimas pažeidus Taisyklių 17 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad agresyvūs šunys gali būti laikomi tik atsakingo asmens atskiroje nuosavoje uždaroje valdoje ar uždaroje valdoje prie nuosavo kiemo, kuriame gyvena tik viena šeima; gyvenant kelioms atskiroms šeimoms – tik gavus raštišką kitų šeimų pilnamečių narių sutikimą. Nors nutarime nėra aiškiai suformuluota, kuo grindžiamas šios nuostatos pažeidimas, iš Institucijos atsiliepimo ir paaiškinimų posėdžio metu yra pagrindo išvadai, kad ši nuostata, Institucijos manymu, buvo pažeista apeliantei vedžiojant šunį lauke ir ne visada su antsnukiu. Tačiau analizuojant Taisyklių nuostatas, akivaizdu, jog šuns vedžiojimas negali būti prilyginamas šuns laikymui Taisyklių prasme. V. L. šunį laiko bute, taigi tuo ji nepažeidžia Taisyklių 17 punkto reikalavimo, tuo labiau, kad iš Taisyklių 23 punkto (uždarose rakinamose patalpose, butuose <...> agresyvūs šunys apsaugai gali būti laikomi nepririšti, o patalpos gali būti be perspėjimo ženklų) akivaizdu, jog laikymu bute, kuriame ji gyvena viena, ji nepažeidžia jokių nuostatų. Institucijos nurodyta aplinkybė, kad ji kartais šunį vedžioja lauke be antsnukio, tuo galimai pažeisdama Taisyklių 19 punkto reikalavimą, formuluojant kaltinimą administracinio teisės pažeidimo protokole nebuvo nurodyta, nagrinėjant bylą nebuvo tirta, todėl kaltinimas pažeidus Taisyklių reikalavimus šia aplinkybe taip pat negali būti grindžiamas. Atsižvelgiant į tai, kad įrodytas Taisyklių 13 punkto reikalavimo pažeidimas yra pakankamas konstatuoti ATPK 110 straipsnio 2 dalies pažeidimą, aplinkybė, jog kaltinimas dalyje buvo suformuluotas netinkamai, jos veikos kvalifikavimo pagal nurodytą ATPK straipsnį nekeičia. Tačiau tai yra pagrindas iš Institucijos nutarimo motyvuojamosios dalies pašalinti kaltinimą pažeidus Taisyklių 17 punkto reikalavimą.
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas apeliantės skundą, sumažino jai paskirtą baudą iki ATPK 110 straipsnio 2 dalies sankcijos minimumo dydžio, tačiau, apeliantės nuomone, bauda sumažinta nepakankamai. Taigi apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl nuobaudos švelninimo galimybės taikant ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.
ATPK 30¹ straipsnis įtvirtina mažesnės nei įstatymo numatyta administracinės nuobaudos skyrimo arba administracinės nuobaudos neskyrimo pagrindus ir tvarką. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio nuostatomis, gali būti švelninama tik nustačius tam tikras išskirtines aplinkybes, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę.
Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas V. L. paskirtą administracinę baudą iki sankcijos minimumo, atsižvelgė į tai, kad ji gyvena viena, yra bedarbė, jos gaunamos pajamos yra nedidelės, taip pat kad ji nėra bausta administracine tvarka. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad ji nuoširdžiai gailisi, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šios aplinkybės buvimą. Nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde ji nenurodė, kad gailisi dėl pažeidimo, o iš skundų turinio matyti, jog ji iš esmės nesutinka padariusi administracinį teisės pažeidimą. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Institucijoje, posėdžio protokole užfiksuota, kad ji pripažįsta neturinti leidimo šuniui laikyti (b. l. 21), tačiau ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti faktą, kad ji prisipažįsta padariusi pažeidimą ir dėl jo nuoširdžiai gailisi. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad kitos nustatytos aplinkybės yra pakankamos sumažinti apeliantei baudą iki sankcijos minimumo dydžio, tačiau jos nėra išskirtinio pobūdžio, dėl ko būtų galima jos atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali bauda ar visai jos neskirti.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
V. L. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.