Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės ir Laimutės Jokubauskaitės, dalyvaujant posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei, atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus atstovei Dainai Sodienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. V. patikslintą skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Klaipėdos skyriaus 2014-05-29 sprendimu Nr. PE_SP4-66 „Dėl Z. V. nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių ir našlaičių pensijos permokos nustatymo“ nustatyta pareiškėjai išmokėtos pensijos 4364,08 Lt permoka (t. 1, b.l. 47), Klaipėdos skyriaus 2014-05-29 sprendimu Nr. PE_SP4-64 „Dėl Z. V. našlių arba našlaičių pensijos permokos nustatymo“ nustatyta pareiškėjai išmokėtos pensijos 8678,16 Lt permoka (t. 1, b.l. 49). Klaipėdos skyriaus 2014-11-21 sprendimu Nr. 10-25-40 „Dėl 2014 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. PE_SP4-66 „Dėl Z.V. nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių ir našlaičių pensijos permokos nustatymo“ pakeitimo“ (t. 1, b.l. 54) ir 2014-11-21 sprendimu Nr. 10-25-45 „Dėl 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. PE_SP4-64 „Dėl Z. V. našlių arba našlaičių pensijos permokos nustatymo“ pakeitimo“ (t. 1, b.l. 57) patikslinti nurodytų sprendimų priėmimo teisiniai pagrindai. Pareiškėjai ginčijant šiuos sprendimus, pažymėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Aiškindamas minėtą nuostatą, taip pat ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, pagal kurią skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai pažymi, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, 2011-06-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, jog vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimo ir teisinio įvertinimo kaip sprendimo, dėl kurio gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, negali lemti vien formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį.

Ginčijamais Klaipėdos skyriaus 2014-05-29 sprendimais Nr. PE_SP4-66 ir Nr. PE_SP4-64 nustatyta pareiškėjai išmokėtų pensijų permoka, o 2014-11-21 sprendimuose Nr. 10-25-40 ir Nr. 10-25-45, priimtuose vykdant Fondo valdybos įpareigojimą, nurodytos permokos susidarymo priežastys, sprendimų teisiniai pagrindai, sprendimo apskundimo tvarka, t.y. atsakovas papildė (detalizavo) argumentus, kuriais grindė savo išvadą, jog permoka susidarė dėl pareiškėjo kaltės, nurodė sprendimo teisinį pagrindą ir apskundimo tvarką. Šiais sprendimais atsakovas nustatė tam tikras faktines aplinkybes, jog pareiškėjai neturint teisės į našlių pensiją, susidarė atitinkamo dydžio našlių pensijų permoka, taip pat kad permoka susidarė dėl pensijos gavėjo kaltės. Šiais sprendimais, nors ir nurodyta atsakovo pozicija, jog tam tikra našlių pensijos permoka susidarė dėl pareiškėjos kaltės, nenustatytos jokios pareigos pareiškėjai, susijusios su permokos susidarymo faktu. Tai reiškia, jog sprendimais nesuformuluoti viešojo administravimo institucijos – atsakovo, kompetentingo priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo, – valdingi patvarkymai, jais nenustatytos, nepakeistos ir nepanaikintos pareiškėjos teisės ar pareigos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-09-07 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, taip pat 2015-09-02 nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-1031-662/2015 konstatuota, jog tokie sprendimai savo esme yra tarpiniai sprendimai, nesukeliantys pareiškėjai materialinių teisinių pasekmių ir negalintys būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog nurodyta išvada negali būti vertinama kaip ribojanti ar paneigianti asmens teisių ir teisėtų interesų teisminės gynybos principą, nes argumentai dėl tokio pobūdžio sprendimų, jų galimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, gali būti reiškiami ir vertinami nagrinėjant ginčą dėl galutinio sprendimo (galutinių sprendimų). Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu administracinė byla dalyje dėl Klaipėdos skyriaus 2014-05-29 sprendimo Nr. PE_SP4-66, 2014-05-29 sprendimo Nr. PE_SP4-64, 2014-11-21 sprendimo Nr. 10-25-40 ir 2014-11-21 sprendimo Nr. 10-25-45 panaikinimo nutrauktina, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Klaipėdos skyriaus 2014-05-29 sprendimu Nr. PE_SP5-15 „Dėl Z. V. nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos permokos išieškojimo“ (t. 1, b.l. 48), pakeistu Klaipėdos skyriaus 2014-11-24 sprendimu Nr. 10-25-48 „Dėl 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. PE_SP5-15 „Dėl Z. V. nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių ir našlaičių pensijos permokos išieškojimo“ pakeitimo“ (t. 1, b.l. 55), ir Klaipėdos skyriaus 2014-05-29 sprendimu Nr. PE_SP5-14 „Dėl Z. V. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ (t. 1, b.l. 50), pakeistu Klaipėdos skyriaus 2014-11-24 sprendimu Nr. 10-25-47 „Dėl 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. PE_SP5-14 „Dėl Z. V. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ pakeitimo“ (t. 1, b.l. 58), nuspręsta išskaityti nuo 2014-06-01 po 20 procentų kas mėnesį iš pareiškėjos gaunamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos 4364,08 Lt nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos permoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2003-06-29 iki 2014-03-31, ir nuo 2014-06-01 išskaityti po 20 procentų kas mėnesį iš pareiškėjos gaunamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nustatytą 8678,16 Lt valstybinės socialinio draudimo našlės pensijos permoką nuo 2003-06-29 iki 2014-04-30.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnį (tiek ginčijamų sprendimų priėmimo metu, tiek šiuo metu galiojanti redakcija), juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis); jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų; išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 procentų gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų sumos; jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka (2 dalis). Šio įstatymo 36 straipsnio, įtvirtinančio Fondo administravimo įstaigų teises, 6 dalis (straipsnio redakcija, galiojanti nuo 2011-12-22 įstatymo Nr. XI-1844) nustato, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priimti sprendimus dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių skyrimas ir mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu. Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalį pensijos gavėjas privalo pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, kuris moka jam pensiją, apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, per 10 dienų nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos; jei apie tokias aplinkybes laiku nepranešus pensija yra permokama, permokėtas dydis iš gavėjo išieškomas pensiją mokančios įstaigos vadovo sprendimu. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156, 100 punktas (ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusi ir šiuo metu galiojanti 2009-03-04 nutarimo Nr. 152 redakcija) nustato, jog Pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje ir 64 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais, taip pat kompetentingoms institucijoms teisės aktų nustatyta tvarka nustačius, kad asmuo pateikė dokumentus su suklastotais ar neteisingais duomenimis, turinčiais įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, pensijos permokos išieškomos socialinio draudimo skyriaus direktoriaus sprendimu – ne daugiau kaip 20 procentų pensijos per mėnesį. Vadovaujantis šiomis teisės normomis buvo priimti ginčijami sprendimai dėl pensijų permokos išieškojimo iš pareiškėjos. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-09-07 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 konstatuota, jog permoka sietina ne tik su atvejais, kai esant teisiniam pagrindui mokėti socialinę išmoką, sumokama per didelė jų suma, bet permokos susidarymas siejamas ir su socialinio draudimo išmokų neteisėtu išmokėjimu, t.y. kaip socialinio draudimo išmokų permoka traktuotini ir atvejai, kai socialinės išmokos sumokamos nesant tam teisinio pagrindo. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje konstatavo, jog galimybė išieškoti iš socialinio draudimo išmokų gavėjo susidariusią atitinkamų išmokų permoką yra saistoma sąlygos – minėta permoka turi būti susidariusi dėl išmokų gavėjo kaltės taip pat konstatavo, jog nors asmuo, neatitikęs įstatyme nustatytų būtinų sąlygų teisei į atitinkamą valstybinio socialinio draudimo išmoką įgyti, negali turėti teisėtų lūkesčių į jam permokėtą šių išmokų sumą, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog įstatymo nustatytais atvejais bei pagrindu susidariusi permoka gali būti išieškoma (išskaičiuojama) iš jam teisėtai bei pagrįstai mokamų kitų socialinio draudimo išmokų (inter alia valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos), tai sudaro pagrindą vertinti, jog savo pobūdžiu ši priemonė (išieškojimas iš socialinio draudimo išmokų) gali būti vertinama kaip asmens nuosavybės teisių ribojimas, kurio pateisinimui, atitinkamai, turi būti keliamos ankščiau nurodytos sąlygos, t.y. gavėjo kaltė, kurios buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes, dėl kurių susidarė atitinkama socialinio draudimo išmokų permoka ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios, be kita ko, apsprendžiamos ir tokių asmenį individualizuojančių savybių, kaip amžius, išsilavinimas, patirtis ir pan. (žr. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-01-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2224/2013). Tais atvejais, kai asmens, kuriam buvo permokėtos atitinkamos išmokos, galima kaltė pasireiškia tuo, jog jis nepateikė atitinkamos informacijos ar duomenų, turi būti itin atidžiai įvertinta, ar yra pagrįstų ir pakankamų duomenų teigti, jog asmuo buvo informuotas ir / ar žinojo apie pareigą pateikti minėtus duomenis bei tai, jog šie duomenys yra esmingai reikšmingi atitinkamos socialinio draudimo išmokos paskyrimui, mokėjimui ar jos dydžiui. Nesant tokių duomenų, tai galėtų būti pakankamas pagrindas išvadai apie nesąžiningumo asmens veiksmuose nebuvimą, taigi ir išvadai, jog asmuo nėra kaltas dėl permokos susidarymo.

Pažymėtina, jog pareiškėja pripažįsta faktinę aplinkybę, kad jos ir P. V. santuoka yra nutraukta, tačiau neigia šią aplinkybę žinojusi ir nuslėpusi kreipimosi į Fondo valdybos teritorinį skyrių dėl pensijų paskyrimo metu, t.y. neigia savo kaltę dėl permokos susidarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys sudaro pagrindą pripažinti pareiškėjos argumentus pagrįstais. Minėta, jog pareiškėjos ir P. V. santuoka nutraukta Klaipėdos rajono liaudies teismo 1983-05-04 sprendimu (t. 1, b.l. 20-22). Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą santuoka laikyta nutraukta bent vienam iš sutuoktinių įregistravus santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. P. V. ištuoką su pareiškėja įregistravo 1993-06-01, ištuokos akto įrašas Nr. 87 (t. 1, b.l. 64-65). Iš ištuokos akto įrašo matyti, jog grafoje „išsituokiančiųjų parašai“ yra tik P. V. parašas ir pažymėta, jog jam išduotas ištuokos liudijimas AN Nr. 006316 (t. 1, b.l. 65, 162). Duomenų, jog apie ištuokos įregistravimą būtų pranešta pareiškėjai ir jai būtų išduotas ištuokos liudijimas, byloje nėra, nors vadovaujantis tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 203 straipsnio 1 dalimi, įrašius santuokos nutraukimo Įrašą, išduodami ištuokos liudijimai ir atžymima apie ištuoką sutuoktinių pasuose arba kituose buvusių sutuoktinių asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose. Pagal to paties straipsnio 2 dalį tuo atveju, kai santuokos nutraukimas registruojamas vieno iš sutuoktinių pareiškimu, apie santuokos nutraukimo įregistravimą turi būti pasiunčiamas pranešimas antrajam sutuoktiniui, jeigu jo adresas yra žinomas. Iš bylos duomenų matyti, jog priešingai nurodytoms teisės normoms Z. V. 1993-08-17 išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas, kuriame 1993-10-26 įrašu nurodyta, jog pareiškėja 1954-06-01 įregistravo santuoką su P. V. (t. 1, b.l. 66), nors 1993-06-01 įregistruotas santuokos nutraukimo faktas. Z.V. po P. V. mirties 2003-08-07 išduotas santuokos liudijimas AA Nr. 107809 (t. 1, b.l. 68), nors pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001-06-29 įsakymu Nr. 129 patvirtintų Civilinės metrikacijos taisyklių 128 punktą civilinės metrikacijos įstaiga neturi teisės išduoti pakartotinio santuokos liudijimo, jeigu santuoka nutraukta. Buvusio sutuoktinio prašymu jam gali būti išduotas atitinkamas pažymėjimas. Tuo tarpu pareiškėjai išduotas ne pažymėjimas, o santuokos liudijimas. Klaipėdos rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus 2014-10-22 rašte Nr. (15.2.13)-V2-456 „Dėl informacijos apie Z. V. santuoką“ nurodyta, jog pareiškėjai išduotas santuokos liudijimas pagal jos prašymą dėl pavardės santuokos liudijime ištaisymo ir kad 2003 metais Civilinės metrikacijos skyrius neturėjo galimybės patikrinti, ar pareiškėja yra išsituokusi (t. 1, b.l. 161). Pažymėtina, jog pareiškėjai 2004-07-02 taip pat išduotas nuosavybės teisės liudijimas kaip P. V. našlei (t. 1, b.l. 69). Nustatytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pareiškėja, 2003 metais būdama 75 metų amžiaus, galėjo būti suklaidinta pačių institucijų ir iki galo nesuvokti esamos situacijos bei to, jog ji nėra P. V. našlė, nes pati santuokos nutraukimo fakto civilinės metrikacijos įstaigoje nebuvo įregistravusi. Dėl šių priežasčių pareiškėja su prašymais dėl našlių pensijų skyrimo pateikė ir 2003-08-07 išduoto santuokos liudijimo AA Nr. 107809 kopiją. Atsakovų argumentai, jog Fondo valdybos teritorinių skyrių tarnautojai neturi galimybių patikrinti visus asmenų teikiamus dokumentus ir duomenis, be to, teisės aktuose įtvirtinta teisė, o ne pareiga tikrinti asmenų teikiamus duomenis ir dokumentus, pripažintini teisiškai nereikšmingais nagrinėjamu atveju. Fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai yra viešojo administravimo institucija, kompetentinga priimti sprendimus socialinių išmokų skyrimo ir mokėjimo klausimais, todėl yra atsakinga už priimtų sprendimų teisėtumą. Tai, jog pareiškėjos pateikti dokumentai nesukėlė abejonių, nepaneigia institucijos atsakomybės. Pažymėtina ir tai, jog nepagrįstas atsakovų argumentas, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkantį dokumentą – santuokos liudijimą. Nagrinėjamu atveju, santuokos liudijimo, išduoto 2003-08-07 AA Nr. 107809, tikrumu abejoti nėra pagrindo, o aplinkybė, jog jį pareiškėjai išdavė Civilinės metrikacijos skyrius, negalėjęs to padaryti, nedaro dokumento suklastotu. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė nepagrįstai perkėlė pareiškėjai atsakomybę už savo priimtų sprendimų teisėtumą. Vertinant pareiškėjos elgesį svarbi ir aplinkybė, jog Civilinės metrikacijos skyrius pripažino, kad 2003 metais neturėjo galimybės patikrinti, ar pareiškėja yra išsituokusi. Esant tokiai situacijai, pripažįstama, kad pareiškėja tokios galimybės tikrai neturėjo. Nagrinėjamu atveju susiklosčiusioje situacijoje nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėja yra kalta dėl susidariusios permokos, nes nėra pakankamų ir patikimų duomenų, jog ji žinojo apie faktinės aplinkybės dėl ištuokos esminę įtaką klausimo dėl valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos ir valstybinės nukentėjusiųjų asmenų našlės pensijos skyrimo sprendimui (t. y. jog tai yra pagrindas neskirti šių pensijų ar jų mokėjimą nutraukti). Ši išvada lemia, jog pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalis, 36 straipsnio 6 dalį, Valstybinių socialinio draudimo pensijų nuostatų 99, 101 punktus, pareiškėjai permokėtų pensijų suma iš jos negali būti išieškoma. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 6 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2014-05-29 sprendimas Nr. PE_SP5-15 „Dėl Z. V. nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos permokos išieškojimo“ (t. 1, b.l. 48), 2014-11-24 sprendimas Nr. 10-25-48 „Dėl 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. PE_SP5-15 „Dėl Z. V. nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių ir našlaičių pensijos permokos išieškojimo“ pakeitimo“ (t. 1, b.l. 55), 2014-05-29 sprendimas Nr. PE_SP5-14 „Dėl Z. V. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ (t. 1, b.l. 50), 2014-11-24 sprendimas Nr. 10-25-47 „Dėl 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. PE_SP5-14 „Dėl Z. V. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ pakeitimo“ (t. 1, b.l. 58), negali būti pripažinti teisėtais bei pagrįstais, todėl naikintini, vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Pareiškėjos patikslintas skundas šioje dalyje tenkintinas vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu.

Pažymėtina ir tai, jog institucija, įgyvendindama priskirtą kompetenciją permokėtų socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo srityje, privalo užtikrinti tinkamą procedūrą – turi būti užtikrinama, jog bus nustatytos ir tinkamai bei išsamiai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, taip pat pateiktas asmens, kurio teisėms ir pareigoms priimamas sprendimas turi įtakos, nurodytų gynybos argumentų motyvuotas įvertinimas, o priimti sprendimai, turintys įtakos asmenų teisėms bei pareigoms, bus motyvuoti bei pagrįsti objektyviais duomenimis. Tai reiškia, jog spręsdama klausimą dėl atitinkamos išmokos (taip pat ir socialinio draudimo ar valstybinės pensijos) skyrimo, institucija privalo atidžiai ir rūpestingai įvertinti pateiktus dokumentus, nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pagrindo suabejoti dėl pateiktų duomenų / informacijos teisingumo ir išsamumo, pareikalauti papildomos informacijos ir pan. Be to, vertinant nurodyto pobūdžio sprendimus proporcingumo aspektu, būtina įvertinti ir įgaliotos institucijos veiksmus iš gero administravimo principo kylančio reikalavimo veikti operatyviai aspektu, todėl tais atvejais, kai tam tikrų sumų permokėjimas nustatomas praėjus itin reikšmingam laiko tarpui nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, turi būti išsamiai įvertinta, ar to nelėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas ir pan., dėl ko visos naštos perkėlimas asmeniui konkrečioje situacijoje galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis socialinio teisingumo bei proporcingumo principų.

Pareiškėja 2014-09-17 skundu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą dėl Klaipėdos skyriaus 2014-05-27 sprendimų Nr. PE_SP3-2833, Nr. PE_SP3-2826, 2014-05-29 sprendimų Nr. PE_SP4-64, Nr. PE_SP5-14, Nr. PE_SP5-15, Nr. PE_SP4-66 panaikinimo, argumentuodama jų neatitikimu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, nesudaryta galimybe jai pateikti paaiškinimus ir dokumentus, CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytu penkerių metų ieškinio senaties terminu reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo ir paties Klaipėdos skyriaus neveikimu nesiaiškinant sprendimams dėl pensijos paskyrimo priimti reikšmingų aplinkybių (t. 1, b.l. 123-131). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. lapkričio mėnesio sprendimu Nr. (6.5.E)I „Dėl valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos permokų“ (t. 1, b.l. 59-63) konstatuota, jog iš esmės Klaipėdos skyriaus sprendimai teisėti ir pagrįsti, tačiau juose neteisingai nurodytos teisės normos, nenurodyti permokų nustatymo motyvai, apskundimo tvarka. Klaipėdos skyrius įpareigotas atitinkamai pakeisti minėtus sprendimus ir tai padaryta aukščiau nurodytais Klaipėdos skyriaus 2014-11-21 ir 2014-11-24 sprendimais. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-09-07 nutartyje Nr. eA-1324-502/2015 konstatuota, jog galimybės asmeniui gintis ieškinio senatimi negali paneigti tai, jog įstatymų leidėjas numatė, jog tam tikrais atvejais permokos gali būti išieškomos įgaliotos institucijos sprendimu, nesikreipiant į teismą. Tai lemia, jog įgaliotai institucijai – Fondo administravimo įstaigai – priimant sprendimą dėl socialinio draudimo išmokos permokos išskaičiavimo iš asmens gaunamų socialinio draudimo išmokų, asmuo turi turėti galimybę išsakyti savo argumentus inter alia dėl ieškinio senaties taikymo, o institucija privalo šiuos argumentus motyvuotai įvertinti, taip užtikrinant asmens teisę į tinkamą procedūrą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, išnagrinėjusi ne teismo tvarka pareiškėjos skundo argumentus dėl ieškinio senaties taikymo, juos iš esmės atmetė, nurodydama, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 6 dalyje nustatyta Fondo valdybos teritorinių skyrių direktorių ir jų pavaduotojų teisė priimti sprendimus dėl gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog minėtoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata „neapribojant kokiu nors terminu“ negali paneigti ieškinio senaties termino taikymo galimybės. Be to, teisė į pensiją, o būtent – jos turtiniai aspektai, sietini su asmens nuosavybės teise, saugoma ir ginama Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstatuotina, jog Fondo valdyba, nagrinėdama pareiškėjos skundą ir spręsdama klausimą dėl permokos išieškojimo, privalėjo išsamiai, atidžiai ir rūpestingai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes ir jų pagrindu priimti motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, užtikrinus suinteresuoto asmens teisę būti išklausytam. Nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta, todėl Valdybos 2014-11-17 sprendimas Nr. (6.5E)I-9162 negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas, vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Pareiškėjos patikslintas skundas šioje dalyje tenkintinas, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimus 2014-05-29 Nr. PE_SP5-15, 2014-11-24 Nr. 10-25-48, 2014-05-29 Nr. PE_SP5-14, 2014-11-24 Nr. 10-25-47,

panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014-11-17 sprendimą Nr. (6.5E)I-9162,

atmesti Z. V. patikslintą skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimų 2014-05-27 Nr. PE_SP3-2833, 2014-05-27 Nr. PE_SP3-2826, 2014-11-21 Nr. (106)10-24-2054, 2014-11-21 Nr. (10.4)-10-24-2053 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

nutraukti administracinę bylą dalyje pagal pareiškėjos Z. V. patikslintą skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2014-05-29 sprendimų Nr. PE_SP4-66, 2014-05-29 Nr. PE_SP4-64, 2014-11-21 Nr. 10-25-40 ir 2014-11-21 Nr. 10-25-45 panaikinimo.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.