Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2006 m. spalio 21 d. apie 22.00 val., išlaužęs E. D. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Elektrėnų savivaldybėje, duris, pateko į E. D. namo vidų. Po to, nuėjęs į kambarį, kur miegojo neblaivus L. Č. , norėdamas pastarąjį pamokyti dėl jo netinkamo elgesio su P. L. , tyčia medine lazda sudavė jam miegančiam du smūgius į galvos sritį. Tokiu būdu A. K. L. Č. padarė: muštinę žaizdą kairėje smilkininėje srityje, kraujosruvą minkštuosiuose audiniuose, poaponeurotinę kraujosruvą kairėje momeninėje srityje, skeveldrinius kairiojo momenkaulio ir smilkinkaulio lūžimus, nueinančius į vidurinę kaukolės duobę kairėje su skersinio ančio pažeidimu ir kairiosios momeninės skilties sumušimu ir apardymu bei įspaustinį dešiniojo momenkaulio lūžį. Nuo patirtų daugybinių galvos sužalojimų, pasireiškusių kaukolės skliauto ir pamato lūžiais, skersinio ančio skliauto ir pamato lūžiais, skersinio ančio pažeidimu, galvos smegenų sumušimu ir apardymu, komplikavosi abipusis plaučių uždegimas, pūlingas meningoencefalitas, kvėpavimo – širdies veiklos sutrikimas, ir L. Č. 2006 m. lapkričio 2 d. Vilniaus Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje mirė. Tokiu būdu A. K. tyčia nužudė bejėgiškos būklės L. Č. (BK 129 str. 2 d. 2 p.).

Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2008 m. balandžio 30 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, apygardos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 ir 2 p.).

Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus 2006 m. lapkričio 6 d. specialisto išvada Nr. M 3299/06 (01) patvirtina, kad L. Č. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio muštine žaizda kairėje smilkininėje dalyje, kraujosruva minkštuose audiniuose ir poaponeurotine kraujosruva kairėje momeninėje srityje, skeveldriniais kairiojo momenkaulio ir smilkinkaulio lūžiais, nueinančiais į vidurinę kaukolės duobę kairėje, su skersinio ančio pažeidimu ir kairiosios momeninės skirties sumušimu ir apardymu, įspaustiniu dešiniojo momenkaulio lūžiu. Tai komplikavosi plaučių uždegimu, pūlingu meningoencefalitu, kvėpavimo-širdies veiklos sutrikimu. Šie sužalojimai padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais. Sužalojimai kiekvienas atskirai ir visi kartu vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Jie padaryti netrukus iki 2006 m. spalio 22 d. kreipiantis pagalbos. Sužalojimai padaryti kaukolės srityje, veikiant didele jėga, tikėtina lazda. Sužalojimai nukentėjusiojo veido srityje: akių vokuose ir antakio srityje galėjo būti padaryti trim trauminiais poveikiais, veikiant kietais bukais daiktais, galimai kumščiais. Šiems sužalojimams padaryti didelės jėgos nereikėjo. Jie kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Visi L. Č. kūne nustatyti sužalojimai nebūdingi griuvimui, savęs žalojimui ar savigynai (t. 1, b. l. 27-39). Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta ekspertė R. A. patvirtino šią specialisto išvadą (t. 4, b. l. 58-59).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas įvertinęs šiuos bei kitus apygardos teismo nuosprendyje aptarus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad A. K. 2006 m. spalio 21 d. apie 22.00 val., išlaužęs E. D. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Elektrėnų savivaldybėje, duris, pateko į E. D. namo vidų. Po to, nuėjęs į kambarį, kuriame lovoje gulėjo neblaivus L. Č. , norėdamas pastarąjį pamokyti dėl jo netinkamo elgesio su P. L. , tyčia medine lazda sudavė jam du smūgius į galvos sritį. Tokiu būdu A. K. L. Č. padarė: muštinę žaizdą kairėje smilkininėje srityje, kraujosruvą minkštuosiuose audiniuose, poaponeurotinę kraujosruvą kairėje momeninėje srityje, skeveldrinius kairiojo momenkaulio ir smilkinkaulio lūžimus, nueinančius į vidurinę kaukolės duobę kairėje su skersinio ančio pažeidimu ir kairiosios momeninės skilties sumušimu ir apardymu bei įspaustinį dešiniojo momenkaulio lūžį. Nuo patirtų daugybinių galvos sužalojimų, pasireiškusių kaukolės skliauto ir pamato lūžiais, skersinio ančio skliauto ir pamato lūžiais, skersinio ančio pažeidimu, galvos smegenų sumušimu ir apardymu, komplikavosi abipusis plaučių uždegimas, pūlingas meningoencefalitas, kvėpavimo-širdies veiklos sutrikimas, ir L. Č. 2006 m. lapkričio 2 d. Vilniaus Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje mirė. Taip nuteistasis tyčia nužudė nukentėjusįjį L. Č. .

Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines bylos aplinkybes, o taip pat byloje surinktus ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad apygardos teismas nepagrįstai nusprendė, jog A. K. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Kolegijos nuomone, ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose ištirti įrodymai nepatvirtina apygardos teismo nustatytos, nužudymą kvalifikuojančios, aplinkybės, t. y. kad nuteistasis A. K. nužudė bejėgiškos būklės nukentėjusįjį L. Č. (BK 129 str. 2 d. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismo nuosprendyje nustatyta aplinkybe, kad nukentėjusysis L. Č. įvykio metu miegojo apsvaigęs nuo alkoholio ir todėl buvo akivaizdžiai bejėgiškos būklės, o nuteistasis tai suvokė, baudžiamosios bylos medžiaga neįrodyta. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė iš liudytojų E. D. , V. ir Č. L. , V. M. ir paties nuteistojo parodymų, jog jie matė, kad lovoje užsiklojęs galvą gulėjo žmogus, pastarasis nesipriešino ir nieko nekalbėjo, bei teismo medicinos akto, kuriame konstatuota, kad ant nukentėjusiojo L. Č. kūno nenustatyta jokių sužalojimų, būdingų savigynai.

Kolegijos nuomone, tokia apygardos teismo nuosprendžio išvada nepagrįsta ir iš esmės vertintina kaip prielaida. Vadovaujantis 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 13 punktu, nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (bejėgiškos būklės), kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes.

Iš bylos medžiagos matyti, kad į įvykio vietą nuteistasis A. K. su liudytojais V. ir Č. L. , V. M. buvo atvykę du kartus. Tai patvirtina šių asmenų parodymai, o taip pat liudytojos E. D. parodymai. Pastaroji liudytoja parodė, kad 2006 m. spalio 21 d. sūnus V. į namus parsivedė L. Č. . Jie abu išgėrė, pavalgė ir atsigulė kambaryje miegoti, ji tame pačiame kambaryje žiūrėjo televizorių. Apie 21.00 val. kažkas pasibeldė į lauko duris. Paklausus kas, prisistatė, kad tai P. L. sūnus ir klausė, ar nėra L. Č. . Liudytoja atsakė, kad jis galėtų būti pas S., o pati nuėjo ir L. Č. pranešė, kad jo ieškojo P. L. sūnus. L. Č. buvo patenkintas, kad ji nepasakė, jog jis yra pastarosios namuose. Praėjus 10-15 minučių, liudytoja išgirdo durų trakštelėjimą ir, nubėgusi į virtuvę, priešais save pamatė stovintį vyrą, rankose laikantį lazdą, kuri buvo tarpais raudona, tarpais juoda. Prie lauko durų stovėjo dar vienas vaikinas, panašus į P. L. sūnų, paskui įėjo dar du. Tada liudytoja iš sandėliuko išleido šunį, o pati nubėgo pas kaimyną K. Z. (t. 4, b. l. 21-22). Taigi, ši liudytoja iš esmės patvirtino tik tai, kad nukentėjusysis miegojo iki į jos namus atvykstant pirmą kartą nuteistajam A. K. , broliams Č. ir V. L. bei V. M. . Po to ji L. Č. pasakė, kad jo ieško broliai Č. ir V. L. , o nukentėjusysis buvo patenkintas, kad ji nepasakė, kad jis čia yra. Ši aplinkybė, kolegijos nuomone rodo, kad nukentėjusysis nebuvo toks girtas ir visiškai suvokė realią grėsmę jo sveikatai, bei mažai tikėtina, jog tuoj pat vėl užmigo. Juolab, kad liudytoja E. D. parodė, kad jis nebuvo stipriai apgirtęs. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis su kitais minėtais asmenimis antrą kartą pas E. D. atėjo apytiksliai po dešimties minučių, kolegijos nuomone, tai pakankamai mažas laiko tarpas užmigti žmogui, žinančiam, kad jo netoliese intensyviai ieško grupė agresyviai nusiteikusių asmenų. Be to, net jei ir daryti prielaidą, kad nukentėjusysis spėjo užmigti, atkreiptinas dėmesys, kad liudytojai Č. ir V. L. bei V. M. parodė, kad antrą kartą jiems atvykus pas E. D. , A. K. koja išspyrė duris (t.4, b. l. 25, 27, 28). Tai iš dalies patvirtina ir 2006 m. spalio 22 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad įėjimo į namą durys sugadintos - išlaužta skląstis ir varčia (t. 1, b. l. 7-10). Kolegijos nuomone, laužiamos koja durys turėjo sukelti pakankamai didelį triukšmą, kad nukentėjusysis galėtų pabusti, net ir tuo atveju, jei buvo užmigęs. Juolab, kad ir liudytoja E. D. patvirtino, kad būdama tame pačiame kambaryje su nukentėjusiuoju ir žiūrėdama televizorių, išgirdo triukšmą, lūžtančių durų garsą (t. 1, b. l. 114-115, t. 4, b. l. 21-22). Be to, pastebėtina ir tai, kad ši liudytoja parodė jog iš sandėliuko paleido šunį, kuris taip pat turėjo sukelti triukšmą. Šią aplinkybę patvirtino visi įvykyje dalyvavę asmenys, kurie parodė, kad A. K. lazda sudavė puolančiam šuniui, tai patvirtino ir nuteistasis. Taigi, visos paminėtos aplinkybės patvirtina, kad įsibraunant į E. D. namą buvo sukelta iš esmės daug triukšmo, todėl nukentėjusysis negalėjo to negirdėti. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus 2006 m. lapkričio 6 d. specialisto išvados Nr. M 3299/06 (01) matyti, jog nukentėjusiajam be mirtinų smūgių, kurie buvo suduoti tikėtina lazda, padaryti ir kiti sužalojimai nukentėjusiojo veido srityje – akių vokuose ir antakio srityje, jie galėjo būti padaryti trim trauminiais poveikiais, veikiant kietais bukais daiktais, galimai kumščiais. Šie sužalojimai kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Iš liudytojų Č. ir V. L. , V. M. parodymų matyti, kad iškart po A. K. suduotų smūgių lazda, jis buvo nutemptas nuo nukentėjusiojo ir jie visi pasišalino iš įvykio vietos, daugiau smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Taigi, iš šių aplinkybių darytina išvada, kad nukentėjusysis buvo mušamas dar iki A. K. smūgių lazda, todėl net jei jis ir miegojo, tai turėjo pabusti, kai jam buvo padaryti veido sužalojimai, dar iki A. K. smūgių lazda. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje iš esmės nepaneigta nuteistojo A. K. parodymų dalis, kurioje jis parodė, jog prieš jam suduodant lazda nukentėjusiajam, jį mušė kumščiais broliai Č. ir V. L. . Nors pastarieji šią aplinkybę ir neigė, tačiau nė vienas neparodė, kad prieš suduodamas smūgius nukentėjusiajam lazda, nuteistasis A. K. būtų jį mušęs rankomis. Todėl nėra aišku, kas nukentėjusiajam padarė veido sužalojimus, kurie specialisto išvadoje įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Kad nukentėjusysis L. Č. būtų sumuštas iki įvykio, byloje duomenų nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojas V. M. , apklaustas apeliacinės instancijos teisme parodė, jog matė, kaip nukentėjusiajam iki A. K. pora smūgių ranka sudavė ir Č. L. . Nors šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme parodė, jog nematė ar broliai Č. ir V. L. mušė nukentėjusįjį, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu jo duoti parodymai sukėlė kolegijai abejonių dėl to, kas ir kada sudavė smūgius nukentėjusiajam. Juolab, kad apeliacinės instancijos teisme V. M. duoti parodymai logiškesni, nes išties motyvą smurtauti prieš nukentėjusįjį turėjo būtent broliai Č. ir V. L. , nuteistasis A. K. nukentėjusiojo iš esmės nepažinojo. Be to, būtent tokius šio liudytojo parodymus patvirtina nuteistojo parodymai bei iš dalies teismo medicinos specialisto išvada. Vadovaujantis 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktu, visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Todėl, atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, kolegija mano, kad apygardos teismo išvadą, jog smūgiai lazda suduoti būtent miegančiam ir dėl to esančiam bejėgiškos būklės nukentėjusiajam L. Č. , kelia pagrįstų abejonių ir šių abejonių nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu, išnaudojus visas galimybes, pašalinti nepavyko. Todėl, kolegija daro išvadą, kad nukentėjusysis L. Č. suduodant jam smūgius lazda nemiegojo, o slėpėsi nuo agresyviai nusiteikusių asmenų po antklode.

Be to, vadovaujantis 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 13 punktu, nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą tada, kai kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę. Jau aukščiau aptartais įrodymais konstatuota, kad apygardos teismas nepagrįstai nustatė, jog nukentėjusysis L. Č. įvykio metu buvo bejėgiškos būklės. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad nuteistasis A. K. negalėjo suvokti, jog nukentėjusysis yra bejėgiškos būklės.

Kolegijos nuomone, šiuo atveju, apygardos teismo konstatuota aplinkybė, kad iš teismo specialisto išvados matyti, jog ant nukentėjusiojo kūno nenustatyta sužalojimų būdingų savigynai, esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi. Atkreiptinas dėmesys, kad visi įvykyje dalyvavę asmenys parodė, jog viskas įvyko labai greitai ir spontaniškai, be to, kambaryje buvo pakankamai tamsu, nukentėjusysis slėpėsi po antklode, todėl natūralu, kad ant jo kūno nenustatyta sužalojimų būdingų savigynai. Dėl šių aplinkybių, kolegija mano, kad vien šis teismo medicinos specialisto konstatuotas faktas negali būti vertinamas, kaip pagrindas spręsti, jog nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės.

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad iš liudytojų Č. L. , V. L. , V. M. parodymų matyti, jog nukentėjusysis buvo užsiklojęs antklode. A. K. parodė, jog jis nežino, į kurią kūno sritį smūgiuodamas pataikė bei teigė, jog nužudyti nukentėjusiojo nenorėjo, siekė tik jį pamokyti, veikė V. ir Č. L. iniciatyva. Be to, iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad A. K. smūgiavo lazda į tą pusę, kurioje buvo nukentėjusiojo galva, po suduotų smūgių nepasidomėjo, kaip sunkiai sužalojo nukentėjusįjį ir su kitais draugais pasitraukė iš įvykio vietos. Šios aplinkybės, pirmosios instancijos teismo nuomone, rodo kaltininko visišką abejingumą pasekmėms. Todėl apygardos teismas padarė išvadą, kad A. K. , nors ir nenorėjo L. Č. atimti gyvybę, tačiau sąmoningai leido mirtinoms pasekmėms kilti, t. y. nusikalstamos veikos darymo metu veikė neapibrėžta tyčia. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino liudytojų parodymus bei faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis suvokė savo daromos nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, numatė kad dėl jo suduodamų smūgių nukentėjusysis gali mirti, ir nors tokių pasekmių nenorėjo, tačiau buvo abejingas galimoms pasekmės. Ši formuluotė rodo, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog nuteistasis A. K. veikė netiesiogine tyčia, tačiau teismas nepagrįstai konstatavo, kad tokiu būdu nuteistasis veikė neapibrėžta tyčia. Kolegija atkreipia dėmesį, kad neapibrėžta tyčia yra tiesioginės tyčios atmaina, t. y. esant neapibrėžtai tyčiai asmuo suvokia pavojingą daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir numato padarinius, jų nori, tačiau nedetalizuoja. Esant netiesioginei tyčiai kaltininkas padarinių nesiekia, jis abejingas, atsiras padarinių ar ne. Tai yra esminis šių tyčios rūšių skirtumas. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinus aukščiau aptartus įrodymus bei faktines bylos aplinkybes konstatuoja, kad nuteistasis A. K. šią nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia.

2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 punkte numatyta, kad tokiu atveju, kai nustatoma, jog kaltininkas veikė netiesiogine tyčia, jo padaryta veika kvalifikuojama pagal atsiradusias pasekmes. To paties nutarimo 4 punkte numatyta, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Šiuo atveju, iš Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus 2006 m. lapkričio 6 d. specialisto išvados Nr. M 3299/06 (01) matyti, kad L. Č. mirė nuo galvos sumušimo, sužalojimai padaryti kaukolės srityje, veikiant didele jėga, tikėtina lazda (t. 4, b. l. 58-59). Iš kitų aukščiau aptartų įrodymų seka, kad galvos sužalojimus, dėl kurių įvyko nukentėjusiojo mirtis, padarė nuteistasis A. K. , suduodamas lazda. Todėl, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp nuteistojo A. K. tyčinių veiksmų – smūgių nukentėjusiajam į galvą lazda ir kilusių žalingų padarinių – L. Č. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusysis mirė būtent dėl jo atžvilgiu A. K. pavartoto smurto.

Įvertinus aukščiau aptartus įrodymus bei nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl A. K. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą keistina. Iš nuosprendžio šalintinas nuteistojo A. K. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis, bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas ir veika kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. K. 2006 m. spalio 21 d. apie 22.00 val., išlaužęs E. D. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Elektrėnų savivaldybėje, duris, pateko į E. D. namo vidų. Po to jis, nuėjęs į kambarį, kur lovoje gulėjo neblaivus L. Č. , norėdamas pastarąjį pamokyti dėl jo netinkamo elgesio su P. L. , tyčia medine lazda sudavė jam du smūgius į galvos sritį. Tokiu būdu A. K. nukentėjusiajam L. Č. padarė: muštinę žaizdą kairėje smilkininėje srityje, kraujosruvą minkštuosiuose audiniuose, poaponeurotinę kraujosruvą kairėje momeninėje srityje, skeveldrinius kairiojo momenkaulio ir smilkinkaulio lūžimus, nueinančius į vidurinę kaukolės duobę kairėje su skersinio ančio pažeidimu ir kairiosios momeninės skilties sumušimu ir apardymu bei įspaustinį dešiniojo momenkaulio lūžį. Nuo patirtų daugybinių galvos sužalojimų, pasireiškusių kaukolės skliauto ir pamato lūžiais, skersinio ančio skliauto ir pamato lūžiais, skersinio ančio pažeidimu, galvos smegenų sumušimu ir apardymu, komplikavosi abipusis plaučių uždegimas, pūlingas meningoencefalitas, kvėpavimo-širdies veiklos sutrikimas, ir L. Č. 2006 m. lapkričio 2 d. Vilniaus Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje mirė. Tokiu būdu A. K. tyčia nužudė L. Č. , t. y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Kartu kolegija atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta tyčia nužudyti nukentėjusįjį L. Č. . Byloje neginčijamai nustatyta, kad smūgius nukentėjusiajam L. Č. , panaudodamas lazdą, nuteistasis A. K. sudavė sąmoningai, norėdamas jį sudrausminti dėl netinkamo elgesio su P. L. , to neneigia ir pats nuteistasis. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis suprato, jog suduoda smūgius gulinčiam lovoje žmogui, nors ir nedetalizavo į kurią kūno vietą. Kolegijos nuomone, kiekvienas normalaus protino išsivystymo žmogus suvokia, kad sąmoningai suduodamas smūgius lazda kitam asmeniui, kelia pavojų jo sveikatai ar net gyvybei. Būtent toks suvokimas bei pasekmių numatymas yra tyčinės kaltės, apibrėžtos BK 15 straipsnyje, požymis. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jis nesuvokė, jog suduoda smūgius nukentėjusiajam į galvą bei, kad nenorėjo nukentėjusiojo žudyti, šiuo atveju turi reikšmę tik nustatant tyčios rūšį ar apibrėžtumą.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes nevertino jo bei liudytojų P. L. , V. ir Č. L. , V. M. , E. D. parodymų. Tačiau kolegija pastebi, kad iš bylos medžiagos aiškiai matyti, jog šių liudytojų parodymai išsamiai išanalizuoti ir apygardos teismo nuosprendyje įvertinti, būtent remiantis visais šiais parodymais nuteistojo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Atsižvelgiant į tai, kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas nuosprendyje įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Nepagrįsti ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes jam įteiktame pranešime apie įtarimą, subjektyviai nurodytos įvykio aplinkybės, todėl toks įtarimas jam buvo nesuprantamas ir jis neturėjo galimybės tinkamai gintis nuo tokių įtarimų ir kaltinimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, pranešus nuteistajam apie įtarimą, jis teigė, kad įtarimo esmė jam aiški (t. 3, b. l. 77). Pranešant apie įtarimą, dalyvavo ir nuteistojo gynėja A. Ručienė. Pastebėtina ir tai, kad kaltinamojo akto nuorašą nuteistasis gavo 2007 m. gruodžio 7 d., pirmasis pirmosios instancijos teismo posėdis įvyko tik 2008 m. vasario 27 d., taigi nuteistasis turėjo pakankamai laiko organizuoti savo gynybą, ką jis ir padarė. Be to, nuteistasis 2008 m. vasario 27 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškė, kad supranta kuo yra kaltinamas, pasinaudojo visomis savo teisėmis teismo posėdžių metu (t. 4, b. l. 17). Taigi akivaizdu, kad nuteistajam buvo sudarytos visos galimybės aktyviai gintis nuo pareikštų įtarimų bei kaltinimo, todėl jo teisė į gynybą šiuo atveju nebuvo pažeista (BPK 10 str.).

Taip pat kolegija atmeta ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis prašo perduoti bylą prokurorui, nes neva kaltinamasis aktas surašytas iš esmės nesilaikant BPK 219 straipsnio reikalavimų ir tai trukdė nagrinėti baudžiamąją bylą. Be to, nuteistasis nurodo, kad kaltinamajame akte nurodyti duomenys iš esmės neatitinka byloje esantiems įrodymams. Kolegijos nuomone, kaltinamasis aktas byloje surašytas vadovaujantis BPK 219 straipsnio reikalavimais. Iš 2007 m. lapkričio 28 d. kaltinamojo akto matyti, kad jame nurodyti visi būtini duomenys bei bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės, kurias numato BPK 219 straipsnis. Kaltinamajame akte išdėstyti visi pagrindiniai duomenys, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas ir kuriuos apygardos teismas pripažino įrodymais ir jais pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat kaltinamajame akte nurodytas teismas, kuriam teisminga byla, duomenys apie įtariamąjį, nusikalstamos veikos aprašymas ir kitos būtinos aplinkybės. Kolegijos nuomone, vien nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai apie jo antraeilį vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme bei jo subjektyvus įvykio aplinkybių vertinimas, negali būti pagrindas, vadovaujantis BPK 254 straipsnio 3 dalimi perduoti bylą prokurorui.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad buvo pažeisti BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nes nusikalstama veika jam inkriminuota remiantis tik asmenų, siekiančių išvengti baudžiamosios atsakomybės, parodymais. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad paminėtas BPK straipsnis nurodo, kad nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šioje byloje nei nukentėjusiųjų nei liudytojų, kuriems būtų taikytas anonimiškumas, nėra, taigi nėra pagrindo tikrinti apygardos teismo nuosprendį BPK 301 straipsnio 2 dalies kontekste.

Motyvai dėl nuteistajam A. K. skiriamos bausmės

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam A. K. laisvės atėmimo bausmę įvertino nuteistojo asmenybę, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Tačiau, teismas byloje nepagrįstai nustatęs nuteistojo padarytą nužudymą kvalifikuojantį požymį (BK 129 str. 2 d. 2 p.), neįvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, o tai sąlygojo per griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimą.

BK 54 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vienas esminių bausmės parinkimo nuteistajam kriterijų yra BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis. Taigi, apeliacinės instancijos teismui nuosprendyje konstatavus, kad nuteistasis A. K. padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą, o ne BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą kvalifikuotą nužudymą, iš esmės konstatuojama, kad nuteistasis padarė socialiai mažiau pavojingą nusikalstamą veiką, todėl jam turi būti paskirta švelnesnė laisvės atėmimo bausmė, kuri numatyta būtent šio straipsnio sankcijoje. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tokiu atveju kai byloje nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenką nuteistajam švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo A. K. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo redakcijoje, už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą kito žmogaus nužudymą, straipsnio sankcijoje buvo numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, kurios minimumas buvo penkeri metai, o maksimumas penkiolika metų laisvės atėmimo. Taigi, šios bausmės vidurkis yra dešimt metų, būtent nuo šio vidurkio ir turi būti skaičiuojamas, A. K. skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skirdama nuteistajam A. K. bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje padarymą, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, atsiradusias pasekmes ir A. K. asmenybę. Atsižvelgiama į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą, dėl kurio atsirado neatstatomos pasekmės – nukentėjusysis L. Č. neteko gyvybės. Taip pat įvertinama ir tai, kad A. K. anksčiau neteistas, turi darbą, materialiai padeda savo pensininkams tėvams, charakterizuojamas teigiamai. Be to, byloje nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių bei nustatytos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t.y. kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi ir visiškai atlygino nusikaltimu padarytą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Kolegija įvertina tai, kad A. K. veikė netiesiogine tyčia, jo padaryta veika nebuvo nuoseklus jo gyvenimo būdo ar ankstesnio elgesio padarinys, o padaryta nepalankiai susiklosčius situacijai. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, liudytojai Č. ir V. L. siekdami pamokyti nukentėjusįjį dėl netinkamo elgesio su jų motina, į pagalbą pasikvietė nuteistąjį, kuris iš solidarumo dalyvavo šiame įvykyje ir šių asmenų įtakoje padarė minėtą nusikalstamą veiką. Todėl, kolegijos nuomone, nuteistajam skirtinos laisvės atėmimo bausmės trukmė nuo vidurkio mažintina. Įvertinusi aukščiau paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. K. skirtina baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta reali laisvės atėmimo bausmė, artima už šią nusikalstamą veiką numatytos bausmės minimumui, t. y. šešeri metai laisvės atėmimo.

Kartu kolegija atmeta nuteistojo prašymą, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi paskirti jam bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu. Kolegija konstatuoja, kad teismas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką skiria vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas skirdamas bausmę gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama, vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.

Šiuo atveju kolegija byloje nenustato BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų, kurie leistų nuteistajam paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu, be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą (kasacinė byla 2K-435/2008). Iš šios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis išties atlygino padarytą žalą, be to, apygardos teismas pripažino byloje esant nuteistojo A. K. atsakomybę švelninančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), tačiau taip pat matyti, kad nuteistasis savo noru neatvyko ir apie padarytą nusikalstamą veiką nepranešė valstybės institucijoms ar jų tarnautojams. Iš bylos medžiagos matyti, kad prieš nukentėjusįjį smurtavusieji asmenys nustatyti tik intensyvaus policijos pareigūnų darbo dėka. Taigi nesant BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių visumos, nėra pagrindo taikyti šios įstatymo nuostatos ir šiuo pagrindu nuteistajam paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama ir tada, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Taip pat turi būti nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1 – 6 punktuose. (kasacinė byla Nr. 2K-323/2008). Jau minėta, kad iš bylos medžiagos matyti, kad pripažintos dvi nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 str. 1 d. 2 p.) bei tai, kad nuteistasis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.). tačiau šiuo atveju nėra įstatyminio pagrindo vadovautis BK 62 straipsnio 2 dalimi ir nuteistajam švelninti bausmę, nes byloje nenustatyta nei viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1 – 6 punktuose. Nors nuteistasis tvirtina, kad išlaiko nedarbingus, senyvo amžiaus savo tėvus, tačiau objektyvių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Taigi nėra pagrindo pripažinti esant BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą aplinkybę. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jo vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme buvo antraeilis. Tačiau kolegija konstatuoja, kad aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad nežiūrint į kilusias abejones dėl liudytojų V. ir Č. L. padarytų veiksmų teisinio įvertinimo, nuteistojo A. K. veiksmai nebuvo antraeiliai. Tik jis vienas, smūgius nukentėjusiajam sudavė lazda ir būtent nuo šių smūgių įvyko nukentėjusiojo L. Č. mirtis. Todėl kolegija mano, kad šiuo atveju taip pat nėra pagrindo pripažinti esant BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą aplinkybę.

Nesant galimybės paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, spręstinas klausimas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, ko apeliaciniame skunde prašo nuteistasis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.13 punkte teigiama, kad, taikydamas švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Taigi BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padaryto nusikaltimo ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog jis charakterizuojamas išimtinai teigiamai, neteistas, turi darbą, gyvenamąją vietą, prižiūri savo tėvus, atlygino padarytą žalą, tiek apygardos teisme, tiek skiriant švelnesnę bausmę apeliacinės instancijos teisme įvertintos bei į jas atsižvelgta BK 54 straipsnio 2 dalies, BK 59 straipsnio ir BK 62 straipsnio kontekste, skiriant bausmę, artimą BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam bausmės minimumui. Todėl šios aplinkybės negali būti pripažintomis išimtinėmis dar ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų prasme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendį dėl A. K. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą pakeisti.

A. K. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir už šią nusikalstamą veiką paskirti laisvės atėmimo bausmę šešeriems metams, paskiriant ją atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtos bausmės laiką įskaityti A. K. sulaikymo ir suėmimo laikotarpį nuo 2006 m. lapkričio 15 d. iki 2007 m. vasario 9 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.