Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-03-22 · Administracinė byla Nr. A-261-453-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-22
Bylos Nr.
A-261-453-13
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Ričardas Piličiauskas
Pareiškėjas
SIA „Parex brokeru sistema“
Atsakovas
Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus teritorinei muitinei
Kategorijos
  • 10.6.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A261-453/2013Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-01465-2012-4Procesinio sprendimo kategorija 10.6.1.3.; 10.8. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo SIA „Parex brokeru sistema“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo SIA „Parex brokeru sistema“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Latvijos bendrovė SIA „Parex brokeru sistema“ skundu (b. l. 1–8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 1A-144 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 18KP-20-109 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“.

Taip pat prašė tuo atveju, jeigu teismui aiškinant ir taikant atitinkamus Europos Komisijos 1993 m. liepos 2 d. reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos) 366 straipsnį ir Bendrijos muitinės kodekso 92, 96, 203 bei 204 straipsnius, kiltų klausimų dėl šių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą šių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimu ir prašė pateikti šiuos klausimus: 1. Ar Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 1 dalies ir Bendrijos muitinės kodekso 92, 96, 203 bei 204 straipsniai turi būti suprantami ir aiškinami taip, jog Bendrijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojui pateikus muitinės duomenų sistemos duomenis, patvirtinančius, jog muitinio tranzito procedūra buvo uždaryta, yra pakankamas teisinis pagrindas konstatuoti, jog Bendrijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojas tinkamai įvykdė prievoles, susijusias su Bendrijos tranzito procedūra, ir jam neatsiranda skola muitinei? 2. Teigiamai atsakius į pirmąjį klausimą, ar Bendrijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojas turi būti laikomas tinkamai įvykdžiusiu prievoles, susijusias su Bendrijos tranzito procedūra, tuo atveju, jeigu po to, kai jis tinkamai pristatė muitinio tranzito procedūroje deklaruotas prekes į paskirties muitinės įstaigą ir dėl to buvo uždaryta muitinio tranzito procedūrą, paaiškėjo, jog minėtos prekės nebuvo išvežtos iš Bendrijos muitų teritorijos ir už šių prekių neišvežimą iš jos muitinės tranzito procedūrų vykdytojas nėra laikomas atsakingu? Jeigu teismui, aiškinant ir taikant atitinkamai Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnį ir Bendrijos muitinės kodekso 92, 96, 203 bei 204 straipsnius bei teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, kiltų klausimų dėl šių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo, prašė pateikti šiuos klausimus: 1. Ar Bendrijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojas, pateikęs muitinės duomenų sistemos duomenis, patvirtinančius, jog muitinio tranzito procedūra buvo uždaryta, turi teisę pagrįstai remtis teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principais? 2. Teigiamai atsakius į pirmąjį klausimą, ar Bendrijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojui, remiantis teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principais, šie principai turi būti suprantami taip, jog Bendrijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojas turi būti laikomas tinkamai įvykdžiusiu prievoles, susijusias su Bendrijos tranzito procedūra, tuo atveju, jeigu po to, kai jis pateikė muitinės duomenų sistemos duomenis, patvirtinančius, jog muitinio tranzito procedūra buvo uždaryta, paaiškėjo, jog minėtos prekės nebuvo išvežtos iš jos ir už šių prekių neišvežimą iš Bendrijos muitų teritorijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojas nėra laikomas atsakingu? Jeigu teismui, aiškinant ir taikant atitinkamus Bendrijos muitinės kodekso 201–205 bei 232 straipsnius bei proporcingumo principą, kiltų klausimų dėl šių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo, pareiškėjas teismo prašė pateikti tokius klausimus, kurių atžvilgiu būtų prašoma Europos Teisingumo Teismo pateikti preliminarų nutarimą: 1. Ar Bendrijos muitinės kodekso 201–205 straipsniai bei 232 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad delspinigiai ir baudos, kaip susiję su baudžiamuoju poveikiu Bendrijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojui, pastarajam gali būti taikomi tik esant nustatytai Bendrijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojo kaltei už Bendrijos muitinės tranzito procedūrų pažeidimą? 2. Ar vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 201–205 straipsniais bei 232 straipsniu delspinigių ir baudos skyrimas Bendrijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojui neprieštarauja proporcingumo, teisingumo ir protingumo principams, kai be skolos muitinei iš Bendrijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojo reikalaujama sumokėti priskaičiuotus delspinigius ir baudą, nors dėl Bendrijos muitinės tranzito procedūrų pažeidimo nėra šių procedūrų vykdytojo kaltės?

Paaiškino, kad tinkamai įvykdė įsipareigojimus, numatytus Bendrijos muitinės kodekse, susijusius su Bendrijos tranzito procedūros užbaigimu. Vilniaus teritorinė muitinė ir Muitinės departamentas netinkamai taikė Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio ir Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti, jog transporto priemonė (automobilis „Ford Expedition“), kuriai buvo įforminta Bendrijos tranzito procedūra pagal tranzito deklaraciją MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.), buvo pateikta muitinės paskirties įstaigai, Vilniaus teritorinei muitinei ir Muitinės departamentui pateikė rašytinius išrašus iš muitinės duomenų sistemos MCC/ECN. Juose nurodyta, jog prekės gabenimo procedūra 2010 m. rugsėjo 20 d. buvo užbaigta Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio poste ir nurodytas IE045 kodas, kuris reiškia, kad minėta transporto priemonė buvo laiku, t. y. iki nustatyto termino pabaigos, pristatyta į paskirties įstaigą – Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio postą, ir pateikti tai patvirtinantys įrodymai. Be to, Vilniaus teritorinė muitinė ir Muitinės departamentas skundžiamuose sprendimuose pripažino, jog tranzito procedūra pagal tranzito deklaraciją MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) muitinės duomenų sistemoje MCC/ECN 2010 m. rugsėjo 20 d. buvo užbaigta Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio poste, todėl dėl šios faktinės aplinkybės ginčo nėra. Įrašą muitinės duomenų MCC/ECN sistemoje apie prekės – automobilio – gabenimo procedūros užbaigimą padarė muitinės pareigūnas, ir tik tada, kai ši prekė buvo pateikta į paskirties įstaigą. Įrodymų, paneigiančių tokią išvadą, skundžiamuose sprendimuose nėra. Vadinasi, pareiškėjas savo prievoles, susijusias su tranzito procedūros taikymu, įvykdė. Tai, kad prekė nebuvo pateikta paskirties įstaigai, atsakovas grindžia Rusijos Federacijos Kaliningrado muitinės 2011 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 211-09/2199, kuriame nurodyta, jog minėta transporto priemonė nebuvo įvežta į Rusijos Federacijos teritoriją. Tačiau nei Bendrijos muitinės kodeksas, nei Įgyvendinimo nuostatos neįpareigoja pareiškėjo, kaip muitinės tranzito procedūrų vykdytojo, išvežti muitinės deklaracijoje nurodytą prekę į trečiąją šalį (Rusijos Federaciją). Įrodžius, kad prekės nustatyta tvarka buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, įrodinėti prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos fakto nebereikia, kadangi įsipareigojimų, susijusių su muitinio tranzito procedūros taikymu, tinkamas įvykdymas panaikina prievolę mokėti importo mokesčius. Šiame ginče taip pat taikytini konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, kurie laikytini Europos Bendrijos teisės sistemos dalimi. Nei Vilniaus teritorinė muitinė, nei Muitinės departamentas nepateikė jokių įrodymų, jog Lietuvos muitinės pareigūnai, atlikę įrašus muitinės duomenų sistemoje MCC/ECN apie minėtos tranzito procedūros uždarymą, būtų pažeidę teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl nėra jokio pagrindo abejoti įrašų muitinės duomenų sistemoje MCC/ECN apie minėtos tranzito procedūros uždarymą teisingumu. Be to, Bendrijos tranzito procedūra pagal tranzito deklaraciją MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) buvo pradėta be pareiškėjo žinios ir sutikimo. Paskirta bauda ir pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai yra paskirti pažeidžiant proporcingumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Europos Sąjungos teisės principų, pripažįstamų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kuris reikalauja, jog Bendrijos teisės nustatytos priemonės būtų tinkamos tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jį pasiekti. Delspinigių ir baudos, turinčios baudžiamojo poveikio elementų, skyrimas viršija Bendrijos muitinės kodekso 201–205 straipsniuose nustatytų priemonių tikslų įgyvendinimą ir todėl prieštarauja proporcingumo principui. Pareiškėjas neatliko įformintos tranzito procedūros sukčiavimo veiksmų, neprisidėjo prie jų atlikimo ir jo veiksmuose nėra jokios kaltės dėl Lietuvos muitinės pareigūno atliktų įrašų į MCC/ECN sistemą pagal tranzito deklaraciją MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.).

Atsiliepimas

Atsakovas Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 61–64) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas nei Kauno teritorinei muitinei, nei Muitinės departamentui dokumentų, įrodančių Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros pagal tranzito dokumentą MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) užbaigimą, nepateikė. Konstatuojant tranzito procedūros užbaigimą, paskirties muitinės įstaigos patvirtinimas nėra vienintelis ir neginčijamas įrodymas, nes turi būti įvertinami visi muitinės turimi duomenys. Pareiškėjo teiginius dėl tranzito procedūros pagal tranzito dokumentą MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) užbaigimo bei automobilio „Ford Expedition“ išgabenimą iš Bendrijos paneigia Rusijos Federacijos muitinės tarnybos pateikta informacija. Muitinė negali būti atsakinga už tai, kad tranzito deklaraciją pareiškėjo vardu pateikė tariamai šios teisės neturėjęs asmuo. Pareiškėjui Latvijos Respublikos valstybinė pajamų tarnyba 2010 m. gegužės 1 d. išdavė atleidimo nuo prievolės pateikti garantiją sertifikatą TC 33 Nr. 10LV009999000JVB6, kuriame nėra nurodyti asmenys, įgalioti pasirašyti Bendrijos/bendrojo tranzito deklaracijas viršininko vardu, o tai reiškia, kad už tokios teisės suteikimą bei atitinkamų kodų naudojimą buvo atsakingas pareiškėjas. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie transporto priemonės „Ford Expedition“ gabenimo tranzitu aplinkybes, t. y. nenurodė, kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis įsigijo minėtą automobilį, kas jį turėjo nugabenti į paskirties muitinės įstaigą, kam turėjo būti perduotas automobilis. Tiek delspinigiai, tiek paskirta pareiškėjui bauda, gali būti ir turi būti taikomi kartu su įpareigojimu skolininkui sumokėti importo mokesčius. Muitinė neturi duomenų, kad tranzitu gabento automobilio pareiškėjas neteko dėl nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos, todėl mokestinis pažeidimas buvo tyčinis. Taip pat nenustatyta ir aplinkybių, dėl kurių pareiškėją būtų galima atleisti nuo baudos bei delspinigių, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnyje ir 141 straipsnyje išdėstytais pagrindais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į skundą (b. l. 58–60) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad muitinė pagrįstai pareikalavo pateikti dokumentus, numatytus Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 2 dalyje, tačiau tokie įrodymai muitinei nebuvo pateikti. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad procedūrą įvykdė tinkamai, pateikė tik išrašą iš kompiuterinės duomenų sistemos. Tačiau įrašų kompiuterinėje MCC/ECN sistemoje tikrumą paneigia Kauno teritorinės muitinės Kriminalinės tarnybos atliktas tyrimas ir Rusijos Federacijos federalinės muitinės tarnybos 2011 m. balandžio 19 d. raštas Nr. 24-09/2199, atskleidžiantys, kad pagal Valstybinės sienos apsaugos tarnybos sistemos duomenis tranzitu gabenta minėta transporto priemonė per Kybartų pasienio postą į Rusijos Federaciją nebuvo išvežta. Įrašas muitinės elektroninėje MCC/ECN sistemoje apie automobilio „Ford Expedition“ pristatymą į paskirties įstaigą bei jo patikrinimą negali būti besąlygiškas pagrindas konstatuoti, kad tranzito procedūra užbaigta, kadangi, patvirtinant arba paneigiant minėtą faktą, turi būti įvertinami visi muitinės turimi duomenys. Prekės gavimas paskirties muitinės įstaigoje ir jos neišgabenimas į trečiąją valstybę, laikantis visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, yra neįmanomas. Vilniaus teritorinė muitinė, apskaičiuodama mokestines prievoles ir skirdama baudą, griežtai laikėsi Europos Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų reikalavimų. Kadangi pagal tranzito deklaraciją MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) apskaičiuota importo mokesčiu mokestinė prievolė laikoma pagrįsta, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 97 straipsnio ir 139 straipsnio nuostatomis, už šią nepriemoką apskaičiuoti delspinigiai bei skirta bauda taip pat laikytini atitinkančiais teisės aktų reikalavimus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas tapatina įrašo muitinės duomenų sistemoje MCC/ECN buvimą su prekės išgabenimu, tačiau atkreipė dėmesį, kad įrašas apie prekės pateikimą muitinės paskirties įstaigai neįrodo prekės pateikimo muitinei fakto. Atžymų kompiuterinėje MCC/ECN sistemoje tikrumą paneigia Kauno teritorinės muitinės Kriminalinės tarnybos atliktas tyrimas ir Rusijos Federacijos muitinės tarnybos 2011 m. balandžio 19 d. raštas Nr. 211-09/2199, atskleidžiantys, kad transporto priemonė į Rusijos Federacijos teritoriją įvežta nebuvo.

Pareiškėjas yra tranzito procedūros vykdytojas, todėl yra atsakingas už prievolių, numatytų Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnyje, atlikimą ir mokestinių prievolių sumokėjimą. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, skola muitinei atsiranda neteisėtai paėmus importo muitais apmokestinamas prekes iš muitinės priežiūros jų paėmimo momentu. Pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 92 straipsnio nuostatas, išorinio tranzito procedūra baigiama ir jos vykdytojo įsipareigojimai įvykdomi, kai prekės, kurioms buvo įforminta procedūra, ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai, vadovaujantis atitinkamos procedūros nuostatomis. Pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip tranzito procedūros vykdytojas, turėtų žinoti visas aplinkybes, susijusias su tranzito procedūra. Nėra įrodymų, kad tranzitu gabentas automobilis buvo pateiktas paskirties įstaigai.

Ginčo atveju transporto priemonė „Ford Expedition“, kuri turėjo būti gabenama su minėta tranzito deklaracija, nebuvo pateikta paskirties muitinės įstaigai, kaip to reikalauja Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio nuostatos.

Po atlikto tyrimo, išaiškėjus naujoms aplinkybėms, muitinė pagrįstai pareikalavo pateikti dokumentus, numatytus Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 2 dalyje, tačiau tokie įrodymai muitinei nebuvo pateikti.

Muitinės departamentas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad įrašas muitinės elektroninėje MCC/ECN sistemoje apie automobilio „Ford Expedition“ pristatymą į paskirties įstaigą bei jo patikrinimą negali būti besąlygiškas pagrindas konstatuoti tranzito procedūros užbaigimą, nes, patvirtinant arba paneigiant minėtą faktą, turi būti įvertinami visi muitinės turimi duomenys.

Procedūros vykdytojas (šiuo atveju pareiškėjas), kaip Bendrijos išorinio tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo. Tokia procedūros vykdytojui nustatyta atsakomybe siekiama užtikrinti kruopštų ir vienodą skolos muitinei išieškojimo nuostatų taikymą tam, kad būtų apsaugoti Bendrijos ir jos valstybių narių finansiniai interesai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Nr. C-230/06 (48-51 p.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teisėti lūkesčiai negali atsirasti tinkamai neįvykdžius teisės aktais nustatytų tranzito procedūros įvykdymo sąlygų, už kurių vykdymą jis yra atsakingas.

Kadangi pagal tranzito deklaraciją MRN 10LTVR4OOO11B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) apskaičiuota importo mokesčiu mokestinė prievolė yra pagrįsta, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 97 straipsnio ir 139 straipsnio nuostatas, už šią nepriemoką apskaičiuoti delspinigiai bei skirta bauda taip pat laikytini atitinkančiais teisės aktų reikalavimus. Pažymėta, kad pareiškėjui 1 523 Lt bauda buvo skirta, remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, o 1 673 Lt PVM delspinigiai buvo apskaičiuoti pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo teiginys dėl baudos ir delspinigių neproporcingumo, nes jis nekaltinamas sukčiavimu, nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad vien įrašo padarymas muitinės įstaigoje apie muitinės procedūros užbaigimą negalėjo sukelti teisėtų lūkesčių, sukurti teisinio tikrumo ar teisinio saugumo, nes vien jis neįrodo automobilio pristatymo į muitinės paskirties įstaigą ir išgabenimo už Europos Bendrijos muitų teritorijos ribų.

Teismui nekilo klausimų taikant ir aiškinant Įgyvendinimo nuostatas bei Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, todėl nesikreipė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

III.

Pareiškėjas SIA „Parex brokeru sistema“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 125-130) nurodoma, kad:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišnagrinėjo bei neįvertino pareiškėjo nurodyto argumento, jog muitinės tranzito procedūra pagal muitinės deklaraciją MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) buvo pradėta be pareiškėjo valios, t. y. muitinės deklaraciją pateikęs asmuo niekaip nėra susijęs su pareiškėju. Pareiškėjas, kaip muitinio tranzito procedūrų vykdytojas, minėtoje deklaracijoje buvo nurodytas ir ši deklaracija buvo įforminta Vilniaus teritorinėje muitinėje neteisėtai pasinaudojus pareiškėjo prisijungimo prie muitinės deklaravimo sistemos kodais. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišnagrinėjo ir neįvertino pareiškėjo aukščiau nurodytų argumentų bei į bylą pateiktų šią pareiškėjo poziciją pagrindžiančių įrodymų (muitinės deklaracijos MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) – b. l. 32-33; SIA „PAREX BROKERU SISTEMA“ išduotų atleidimo nuo prievolės pateikti garantiją sertifikatų Nr. 10LV009999000JVB6 – b. l. 28-31), kurie akivaizdžiai patvirtina, jog pareiškėjas trečiajam asmeniui – muitinės tarpininkui Atlantic Express Corporation filialu (kuris buvo nurodytas kaip muitinės deklaracijos MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) deklarantas, kuris pareiškėjo vardu faktiškai įformino minėtą muitinės deklaraciją), nebuvo suteikęs įgaliojimų veikti pareiškėjo vardu įforminant muitinės deklaraciją MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, neišsiaiškinęs aukščiau nurodytų aplinkybių, nepagristai konstatavo, jog būtent pareiškėjas turi būti laikomas teisiškai atsakingu už muitinės tranzito procedūrų neužbaigimą pagal muitinės deklaraciją, o ne galimai kiti asmenys, kurie nurodyti 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2919/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 96 straipsnio 2 dalyje, įskaitant ir patį muitinės tarpininką. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, reglamentuojančias atstovavimo santykius, atliekant muitinės procedūras (Bendrijos muitinės kodekso 5 str.).Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog įrašas apie prekės pateikimą muitinės paskirties įstaigai neįrodo prekės pateikimo fakto. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino Kauno teritorinės muitinės kriminalinės tarnybos 2011 m. sausio 26 d. raštą Nr. 16T-7.34/21-178. Minėtas raštas yra tik informacinio pobūdžio apie atliekamą ikiteisminį tyrimą. Tačiau kol ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys nėra patikrinti ir įvertinti teismo, kuris nagrinės konkrečią baudžiamąją bylą, tol tokie ikiteisminio tyrimo duomenys negali būti pakankamas pagrindas daryti neginčijamas išvadas, jog muitinės tranzito procedūros tikrai buvo užbaigtos fiktyviai. Todėl nebuvo jokio pagrindo pirmosios instancijos teismui besąlygiškai vadovautis šiuo Kauno teritorinės muitinės kriminalinės tarnybos raštu. Be to, neatmestina tikimybė, jog minėtame rašte nurodytos faktinės aplinkybės baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu gali ir nepasitvirtinti. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, kuria pripažįstama, jog vien tik Muitinės kriminalinės tarnybos rašte nurodytos aplinkybės nelaikytinos pakankamu pareiškėjo padarytų pažeidimų įrodymu (2004 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-922/2004). Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Rusijos Federacijos muitinės tarnybos 2011 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 24-09/2199, darydamas išvadą, jog „tranzitu gabenta transporto priemonė per Kybartų pasienio postą į Rusijos Federaciją nebuvo išgabenta“. Nei Bendrijos muitinės kodeksas, nei 1993 m. liepos 2 d. Europos Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 2454/93, išdėstantis Tarybos reglamento 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas neįpareigoja pareiškėjo, kaip muitinės tranzito procedūrų vykdytojo, išvežti muitinės deklaracijoje nurodytą prekę į trečiąją šalį, t. y. į Rusijos Federaciją. Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio ir Bendrijos muitinės kodekso 92 bei 96 straipsnių sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo, kaip muitinės tranzito procedūrų vykdytojo, prievolės muitinei pasibaigia pristačius prekę, nurodytą muitinio tranzito deklaracijoje, į muitinės paskirties įstaigą. Be to, aukščiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, pagal kurią įrodžius, kad prekės nustatyta tvarka buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, įrodinėti prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos fakto nebereikia, kadangi įsipareigojimų, susijusių su muitinio tranzito procedūros taikymu, tinkamas įvykdymas panaikina pareiškėjo prievolę mokėti importo mokesčius. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Bendrijos muitinės kodekso 92 bei 96 straipsnius bei atitinkamus Įgyvendinimo nuostatų straipsnius, taip pat pripažįstama, jog muitinio tranzito procedūra gali būti pripažinta užbaigta esant įrodymams, patvirtinantiems, kad tranzitu gabenamos prekės buvo pateiktos paskirties įstaigai arba trečiosios šalies muitinės įstaigai (2006 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-1819/2006). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo siekiama išplėsti pareiškėjo, kaip muitinės tranzito procedūrų vykdytojo, įsipareigojimų muitinei apimtį, laikytinas nepagrįstu.Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio ir Bendrijos muitinės kodekso 92 bei 96 straipsnių nuostatas, kadangi vadovaudamasis įrodymų visumos principu ir byloje esančiais įrodymais nekonstatavo, jog pareiškėjas įvykdė savo prievoles, susijusias su tranzito procedūros taikymu. Tačiau tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismui, aiškinant ir taikant atitinkamus Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio ir Bendrijos muitinės kodekso 92, 96, 203 bei 204 straipsnius, kiltų klausimai dėl šių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo, pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą minėtų Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimu sprendžiant ginčą pagal šios bylos faktines aplinkybes. Prašymas grindžiamas tokiais klausimais: 1) Ar Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 1 dalies ir Bendrijos muitinės kodekso 92, 96, 203 bei 204 straipsniai turi būti suprantami ir aiškinami taip, jog Bendrijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojui pateikus muitinės duomenų sistemos duomenis, patvirtinančius, jog muitinio tranzito procedūra buvo uždaryta, yra pakankamas teisinis pagrindas konstatuoti, jog Bendrijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojas tinkamai įvykdė prievoles, susijusias su Bendrijos tranzito procedūra ir jam neatsiranda skola muitinei? 2) Teigiamai atsakius į pirmąjį klausimą, ar Bendrijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojas turi būti laikomas tinkamai įvykdžiusiu prievoles, susijusias su Bendrijos tranzito procedūra, tuo atveju, jeigu po to, kai jis tinkamai pristatė muitinio tranzito procedūroje deklaruotas prekes į paskirties muitinės įstaigą ir dėl to buvo uždaryta muitinio tranzito procedūra, paaiškėjo, jog minėtos prekės nebuvo išvežtos iš Bendrijos muitų teritorijos ir už šių prekių neišvežimą iš Bendrijos muitų teritorijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojas nėra laikomas atsakingu?Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais. Teismas nepagrįstai neatkreipė dėmesio į tai, jog įrašus kompiuterinėje MCC/ECN sistemoje apie prekės pateikimą muitinės paskirties įstaigai atlikto būtent Lietuvos muitinės pareigūnas, kurio identifikacinis kodas 2479 (b. l. 22-23). Todėl Lietuvos muitinės pareigūno veiksmai, atlikti ir užfiksuoti kompiuterinėje MCC/ECN sistemoje, specialiai sukurtoje Muitinės departamentui (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 13 d. nutarimas Nr. 167 „Dėl priemonių integruotai muitinės informacinei sistemai įdiegti plano patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 15-456), ir administruojamoje tik muitinės pareigūnų (Muitinės įstatymo 20 str. 4 d. 2 p.), laikytini teisėtais, kol neįrodyta priešingai. Todėl pareiškėjas turėjo teisę remtis Lietuvos muitinės pareigūno teisėtais veiksmais, kuriais buvo konstatuota, jog tranzitu gabenta prekė buvo pristatyta į muitinės paskirties įstaigą ir dėl to buvo uždaryta muitinės tranzito procedūra, ir šiuo pagrindu pareiškėjui atsirado teisėti lūkesčiai, jog Lietuvos muitinės pareigūnui, padarius įrašus muitinės duomenų sistemoje MCC/ECN apie minėtos tranzito procedūros uždarymą, pareiškėjui nebegali kilti neigiamų teisinių padarinių iš minėtos muitinės procedūros. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje yra pasisakyta, kad pareiškėjas pagristai gali remtis teisėtų lūkesčių principu, jeigu kompetentingos institucijos pačios sukūrė pagrindą šiems pareiškėjo lūkesčiams atsirasti (ESTT 1991 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Mecanarte, C-348/89, 23-24 punktai; ESTT 2001 m. gegužės 10 d. sprendimas sujungtose bylose Kaufring ir Kiti, T-186/97, T-l87/97, T-190/97 iki T-l92/97, T-210/97, T-211/97, T-216/97 iki T-218/97, T-279/97, T-280/97, T-293/97 ir T-147/99, 94 punktas). Tačiau tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismui, aiškinant ir taikant atitinkamus Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio ir Bendrijos muitinės kodekso 92, 96, 203 bei 204 straipsnius bei teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, kiltų klausimai dėl šių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo, pareiškėjas prašo kreiptis į ESTT su prašymų priimti preliminarų nutarimą minėtų Europos Sąjungos teisės aktų ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principų santykio aiškinimo klausimu sprendžiant ginčą pagal šios bylos faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė Pareiškėjo argumentą dėl baudos ir delspinigių neproporcingumo. Pareiškėjui paskirta bauda bei PVM delspinigiai yra paskirti pažeidžiant proporcingumo principą, įtvirtintą Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje, bei proporcingumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Europos Sąjungos teisės principų. Tam, kad būtų pasiekti Bendrijos muitinės kodekso 201-205 straipsniuose nustatytų priemonių tikslai, visiškai pakaktų, jog pareiškėjas, jeigu būtų nustatyta pareiškėjo kaltė ir neteisėti veiksmai, būtų įpareigotas sumokėti tik atsiradusią skolą muitinei. Tuo tarpu delspinigių ir baudos, kurie turi baudžiamojo poveikio elementų, skyrimas pareiškėjui akivaizdžiai viršija Bendrijos muitinės kodekso 201-205 straipsniuose nustatytų priemonių tikslų įgyvendinimą ir todėl prieštarauja proporcingumo principui. (ESTT 2008 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Nr. C-230/06). Be to, aiškinant ir taikant proporcingumo principą šiame konkrečiame ginče, atsižvelgtina į tai, jog pareiškėjas nei Vilniaus teritorinės muitinės, nei Muitinės departamento nėra laikomas atlikusiu įformintos tranzito procedūros sukčiavimo veiksmus arba prisidėjęs prie jų atlikimo. Be to, Pareiškėjo veiksmuose nėra jokios kaltės dėl Lietuvos muitinės pareigūno (-ų) atliktu įrašų MCC/ECN sistemoje pagal tranzito deklaraciją MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.). Be to, tokių baudinių teisinių sankcijų (delspinigių bei baudos) taikymas pareiškėjo atžvilgiu taip pat prieštarauja teisingumo bei protingumo principams, įtvirtintiems Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje bei teisingumo bei protingumo principams, kaip jie suprantami ESTT praktikoje. Tačiau tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismui, aiškinant ir taikant atitinkamus Bendrijos muitinės kodekso 201-205 bei 232 straipsnius bei proporcingumo principą kiltų klausimai dėl šių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo, pareiškėjas prašo kreiptis į ESTT su prašymu priimti preliminarų nutarimą minėtų Europos Sąjungos teisės aktų ir proporcingumo principo santykio aiškinimo klausimu sprendžiant ginčą pagal šios bylos faktines aplinkybes. Pareiškėjas teismo prašo pateikti tokius klausimus: 1) Ar Bendrijos muitinės kodekso 201-205 straipsniai bei 232 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad delspinigiai ir baudos, kaip susiję su baudžiamuoju poveikiu Bendrijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojui, pastarajam gali būti taikomi tik esant nustatytai Bendrijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojo kaltei už Bendrijos muitinės tranzito procedūrų pažeidimą? 2) Ar, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 201-205 straipsniais bei 232 straipsniu, delspinigių ir baudos skyrimas Bendrijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojui neprieštarauja proporcingumo, teisingumo ir protingumo principams, kai be skolos muitinei iš Bendrijos muitinės tranzito procedūrų vykdytojo reikalaujama sumokėti priskaičiuotus delspinigius ir baudą tuo atveju, kai dėl Bendrijos muitinės tranzito procedūrų pažeidimo nėra šių procedūrų vykdytojo kaltės?

Atsiliepimas

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 140-143) nurodoma, kad:

Pareiškėjas nei Vilniaus teritorinei muitinei, nei Muitinės departamentui 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 2 dalyje numatytų dokumentų, įrodančių Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros pagal tranzito dokumentą MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) užbaigimą, nepateikė. Konstatuojant tranzito procedūros užbaigimą, paskirties muitinės įstaigos patvirtinimas nėra vienintelis ir neginčijamas įrodymas. Patvirtinant arba paneigiant šį faktą, turi būti įvertinami visi muitinės turimi duomenys.Muitinės departamentas neturi pagrindo netikėti Rusijos Federacijos muitinės 2011 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 211-09/2199 pateikta informacija ir konstatuoja, kad pareiškėjas neįvykdė tranzito procedūros vykdytojui keliamų reikalavimų pristatyti prekę į paskirties muitinės įstaigą.Vadovaujantis Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 1B-317 patvirtintų Bendrijos arba bendrosios tranzito procedūros atlikimo tvarkos supaprastinimo leidžiant naudoti bendrąją garantiją arba atleidžiant nuo prievolės pateikti garantiją taikymo muitinėje taisyklių 18.6. punktu, tranzito procedūros vykdytojas, turintis bet kurį šių taisyklių 4 punkte nurodytą leidimą, turi informuoti asmenis, įgaliotus vykdytojo vardu pasirašyti tranzito deklaracijas, apie prisijungimui prie muitinės informacinėje sistemoje įregistruotų garantijos duomenų reikalingus kodus ir užtikrinti šių kodų saugų naudojimą. Minėtą reikalavimą papildo ir šių taisyklių 19 punktas, numatantis, kad vykdytojui, turinčiam bet kurį šių taisyklių 4 punkte nurodytą leidimą, tenka ir kitos muitų teisės aktų nustatytos prievolės, taip pat leidime nurodytos prievolės. Tokiu būdu, muitinės procedūros vykdytojas pats sprendžia, kokie asmenys turės prieigą prie muitinės informacinės sistemos. Tuo pačiu, pareiškėjui teko atsakomybė ir už atitinkamo kodo suteikimą bei jo saugų naudojimą. Muitinė negali būti atsakinga už tai, kad tranzito deklaraciją pareiškėjo vardu pateikė tariamai šios teisės neturėjęs asmuo. Pareiškėjui Latvijos Respublikos Valstybinė pajamų tarnyba 2010 m. gegužės 1 d. išdavė Atleidimo nuo prievolės pateikti garantiją sertifikatą TC 33 Nr. 10LV009999000JVB6, kuriame nėra nurodyti asmenys, įgalioti pasirašyti Bendrijos/bendrojo tranzito deklaracijas viršininko vardu (10 langelis). Tokiu būdu, tai dar kartą įrodo, kad už tokios teisės suteikimą bei atitinkamų kodų naudojimą buvo atsakingas pats pareiškėjas.Tai, kad teisę pareiškėjo vardu naudoti garantiją turi ir kiti asmenys, buvo patvirtinta pareiškėjo 2011 m. kovo 1 d. raštu Nr. 07-17. Šiame rašte nurodoma, kad pareiškėjas, vykdydamas tyrimą, kreipėsi į UAB „Transverslas“, su kuria turi sudaręs sutartį Nr. 01.1-58 (2009 m. liepos 1 d.) dėl garantinio lakšto TC33 naudojimo. Minėta bendrovė, kuri MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) deklaracijoje nurodoma prekės siuntėju, užtikrino pareiškėją, kad prekė buvo pristatyta į paskirties įstaigą. Šios sutarties pareiškėjas nei muitinei, nei teismui nėra pateikęs, taip pat ir savo apeliaciniame skunde nepaaiškino, kodėl perdavė tretiesiems asmenims prieigos prie muitinės deklaravimo sistemos kodus.Pareiškėjas nei muitinei, nei skunde teismui nepateikė jokių duomenų apie transporto priemonės „Ford Expedition“ gabenimo tranzitu aplinkybes, t. y. nenurodė kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis įsigijo minėtą automobilį, kas jį turėjo nugabenti į paskirties muitinės įstaigą, kam turėjo būti perduotas automobilis ir pan.Pareiškėjas tiek skunde Muitinės departamentui, tiek skunduose administraciniams teismams laikosi prieštaringos pozicijos, teigdamas, iš vienos pusės, kad su tranzito procedūra nieko bendro neturi, tačiau tuo pačiu tvirtina, kad įvykdė visas tranzito procedūros vykdytojui tenkančias prievoles.Nagrinėjant mokestinės ir baudžiamosios atsakomybės ryšį šiame ginče, taikytinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas administracinėje byloje Nr. A822-107/2009, kuria teismas konstatavo, kad nors fiziniai asmenys ir gali būti teismo nuosprendžiais pripažinti kaltais padarę nusikaltimą tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tokiais nuosprendžiais nėra nustatoma, kas turėtų būti atsakingas už įsipareigojimų muitinei vykdymą (šiuo atveju dėl skolos muitinei sumokėjimo), taip pat tai, kad tokie asmenys Bendrijos muitinės kodekso bei Mokesčių administravimo įstatymo prasme nėra mokesčių mokėtojai muitinei, priimtas muitinės sprendimas dėl muitų ir kitų mokesčių išieškojimo ateityje nustatytiems kaltiems asmenims jokių prievolių nesukeltų, nes jis yra priimtas pareiškėjo atžvilgiu.Įrašas muitinės informacinėje deklaravimo sistemoje (MCC/ECN) negali būti tinkamu įrodymu, kad prekė (automobilis) ir ją lydintys dokumentai buvo pateikti paskirties muitinės įstaigai, kaip nustatyta Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnyje. Įgyvendinimo nuostatų 363 straipsnio 3 dalis numato, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas pranešimas apie atvykimo patvirtinimą negali būti naudojamas kaip įrodymas, kad procedūra užbaigta kaip apibrėžta 366 straipsnio 1 dalyje. Kaip nurodoma Įgyvendinimo nuostatų 361 straipsnio 4 dalyje, vykdytojo prašymu, siekdama pateikti įrodymą, kad procedūra buvo užbaigta pagal 366 straipsnio 1 dalį, paskirties įstaiga pasirašo tranzito lydimojo dokumento egzempliorių ir įrašo šį įrašą: „Alternatyvus įrodymas – 99202“. Taigi, tik dokumentas su minėtu įrašu gali būti tinkamu įrodymu, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 1 dalimi, apie prekės pateikimą paskirties muitinės įstaigai bei šios tranzito procedūros tinkamą įvykdymą.Vilniaus teritorinė muitinė, atsižvelgusi į atsakomybę sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes, paskyrė pareiškėjui minimalią 10 procentų baudą (Mokesčių administravimo įstatymo 139 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl baudos skyrimo (administracinė byla Nr. A143-2619/2011) yra konstatavęs, kad piniginė bauda yra represinio pobūdžio sankcija, kuria yra nubaudžiamas teisės pažeidėjas ir kuria yra daromas tiesioginis neigiamas poveikis to ūkio subjekto turtinei, ekonominei padėčiai, taigi ir nuosavybės teisei bei ūkinės veiklos laisvei, nes yra nusavinamos jo piniginės lėšos. Bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą yra skiriama už atitinkamą teisės pažeidimą. Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinta bauda yra bendro pobūdžio, t. y. ji gali būti taikoma visiems mokesčių mokėtojams. Kadangi dėl mokesčio nesumokėjimo atsiradę turtiniai valstybės praradimai yra kompensuojami Mokesčių administravimo įstatyme nustatytais delspinigiais, nagrinėjamos baudos pagrindinė paskirtis iš esmės negali būti kitokia nei bausti, taip pat atgrasyti nuo tokių pažeidimų ateityje tiek patį pažeidėją, tiek kitus asmenis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad delspinigių pirminė funkcija yra užtikrinti mokestinės prievolės (į)vykdymą, jie pirmiausia yra skirti kompensuoti valstybės finansinius nuostolius, kurie atsiranda (laiku) nesumokėjus mokesčių. Kaip nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku, valstybės iždas negauna pajamų, auga biudžeto deficitas, ribojamos ar net atimamos galimybės valstybei įgyvendinti savo uždavinius ir vykdyti funkcijas, gyvybiškai svarbias jos piliečiams, tautai, valstybei (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas). Tokiu būdu, atsiradus importo skolai už iš Bendrijos muitų teritorijos neišgabentą transporto priemonę, atsirado skola muitinei, o jos laiku nesumokėjus, atsirado teisinis pagrindas skaičiuoti delspinigius. Tiek delspinigiai, kurie yra priemonė kompensuoti į valstybės biudžetą negautoms pajamoms, tiek bauda, kuria siekiama atgrasyti pažeidėją nuo tokių pažeidimų ateityje, gali būti ir turi būti taikomi kartu su įpareigojimu skolininkui sumokėti importo mokesčius. Aplinkybių, dėl kurių pareiškėją būtų galima atleisti nuo baudos bei delspinigių, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnyje ir 141 straipsnyje išdėstytais pagrindais, nėra nustatyta, tokių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas.Pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl pareiškėjo keliamų klausimų nėra pagrindo, kadangi šis teismas dėl procedūros vykdytojo atsakomybės jau yra pasisakęs byloje Nr. 230/06. Be to, nagrinėjamu atveju PVM delspinigiai ir bauda yra apskaičiuoti pagal nacionalinius teisės aktus, o ne pagal pareiškėjo nurodytas Bendrijos muitinės kodekso nuostatas.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti.

Atsiliepime (b. l. 144-147) nurodo, kad:

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad įrašas apie prekės pateikimą muitinės paskirties įstaigai neįrodo prekės pateikimo fakto. Pagal Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 370 straipsnio 1 dalį, paskirties įstaiga pasilieka tranzito lydimąjį dokumentą ir prekių pristatymo į paskirties įstaigą dieną praneša išvykimo įstaigai apie prekių pristatymą išsiųsdama jai „Pranešimą apie pristatymą“. Šis pranešimas nelaikomas 365 straipsnio 2 dalyje nurodyto procedūros užbaigimo įrodymu. Todėl byloje nesant ir pareiškėjui nepateikus kitų įrodymų apie ginčo prekės išvežimą iš Bendrijos muitų teritorijos, darytina išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad automobilio tranzito procedūra pagal įformintą tranzito deklaraciją MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) buvo užbaigta. Priešingai, pareiškėjo argumentus apie tinkamą muitinės procedūros atlikimą paneigia muitinės institucijų surinkti įrodymai, t. y. Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus raštas Nr. 16T-4.34/21-178 apie fiktyvų tranzito procedūros užbaigimą ir Rusijos Federacijos muitinės tarnybos 2011 m. balandžio 19 d. oficialus atsakymas Nr. 24-09/2199 atskleidžiantis, kad pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos sistemos duomenis, tranzitu gabenta minėta transporto priemonė per Kybartų pasienio postą į Rusijos Federaciją nebuvo išvežta.Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, skola muitinei atsiranda neteisėtai paėmus importo muitais apmokestinamas prekes iš muitinės priežiūros jų paėmimo momentu. Pagal to paties kodekso straipsnio 3 dalies 4 įtrauką skolininku laikomas asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su laikinuoju prekių saugojimu arba su prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu. Šiuo atveju pareiškėjas yra tranzito procedūros vykdytojas, todėl yra atsakingas už prievolių, numatytų Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnyje atlikimą ir mokestinių prievolių sumokėjimą.Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2008 m. balandžio 3 d. byloje Nr. C-230/06 taip pat yra pasisakęs apie procedūros vykdytojo atsakomybę, kai tranzitu gabenamos prekės nebuvo pristatytos į paskirties įstaigą dėl veiksmų, kuriuos atliekant, procedūros vykdytojas nedalyvavo ir kurie greičiausiai buvo įvykdyti bendrininkaujant muitinės darbuotojams, konstatavęs, kad procedūros vykdytojas, kaip Bendrijos išorinio tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo. Tokia procedūros vykdytojui nustatyta atsakomybe siekiama užtikrinti kruopštų ir vienodą skolos muitinei išieškojimo nuostatų taikymą tam, kad būtų apsaugoti Bendrijos ir jos valstybių narių finansiniai interesai (48-51 p.).Vienu atveju pareiškėjas įrodinėja, kad tinkamai atliko visus tranzito procedūros vykdytojo įsipareigojimus ir transporto priemonę pateikė muitinės paskirties įstaigai, kitu atveju, tariamai tranzito deklaracija buvo įforminta jam nežinant ir jis neturėtų būti teisiškai atsakingu už tranzito procedūros neįvykdymą. Už prisijungimo kodų apsaugą yra atsakingas pareiškėjas ir pats pasirenka asmenis, kuriuos įgalioja atlikti tam tikras operacijas kompiuterinėje sistemoje ir naudotis vykdytojo prisijungimo kodais. Vadovaujantis Muitinės departamento 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 1B-317 patvirtintų Bendrijos arba bendrosios tranzito procedūros atlikimo tvarkos supaprastinimo, leidžiant naudoti bendrąją garantiją arba atleidžiant nuo prievolės pateikti garantiją taikymo muitinėje taisyklių (2009 m. gruodžio 10 d. redakcija) 18.16, 19 punktų nuostatomis, tranzito procedūros vykdytojas, turintis bet kurį šių taisyklių 4 punkte nurodytą leidimą, turi informuoti asmenis, įgaliotus vykdytojo vardu pasirašyti tranzito deklaracijas, apie prisijungimui prie muitinės informacinėje sistemoje įregistruotų garantijos duomenų reikalingus kodus ir užtikrinti šių kodų saugų naudojimą. Vykdytojui tenka ir kitos muitų teisės aktų nustatytos prievolės, taip pat leidime nurodytos prievolės.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-521/2009 yra nurodyta, jog kitų asmenų net nusikalstami veiksmai, kurie iššaukė arba galėjo iššaukti įmonei – mokestinių teisinių santykių subjektui, mokestinių prievolių atsiradimą mokesčių įstatymų taikymo prasme nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo galimai nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę.Vilniaus teritorinė muitinė, apskaičiuodama mokestines prievoles ir skirdama baudą, griežtai laikėsi Europos Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų reikalavimų, kuriuos detaliai išdėstė ginčo sprendime. Kadangi pagal tranzito deklaraciją MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) apskaičiuotą importo mokesčių mokestinę prievolę laikome pagrįsta, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 97 straipsnio ir 139 straipsnio nuostatomis, už šią nepriemoką apskaičiuoti delspinigiai bei skirta bauda taip pat laikytini atitinkančiais teisės aktų reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl Europos Bendrijos tranzito procedūros užbaigimo.

Byloje nustatyta, kad iš JAV į Europos Bendrijos muitų teritoriją atgabentai transporto priemonei Kauno teritorinėje muitinėje pagal MRN 09LTKR1000IM017BA4 (2009 m. lapkričio 20 d.) buvo įforminta ekonominį poveikį turinti sąlyginio neapmokestinimo laikinojo įvežimo perdirbti procedūra. Laikantis minėtos procedūros atlikimo tvarkos, Vilniaus teritorinės muitinės Žirmūnų krovinių poste 2010 m. rugsėjo 17 d. laikinojo įvežimo perdirbti procedūra buvo užbaigta ir tą pačią dieną reeksportuojamam automobiliui įforminta tranzito deklaracija Tl MRN 10LTLR4000011B3C464, kurioje nurodytas tranzito atlikimo terminas – 2010 m rugsėjo 27 d., paskirties muitinės įstaiga – Kybartų kelio postas (LT). Procedūros vykdytoja – SIA „Parex brokeru sistema“, turinti leidimą, patvirtinantį vykdytojo atleidimą nuo prievolės pateikti garantiją muitinio tranzito procedūroms vykdyti. Tranzito procedūra pagal MRN 10LTVR400011B3C464 kompiuterizuotoje tranzito sistemoje MCC/ECN, skirtoje deklaracijų duomenims apdoroti, užbaigta 2010 m. rugsėjo 20 d. Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio poste.

Vilniaus teritorinė muitinė gavo Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus 2011 m. sausio 26 d. raštą Nr. 16T-7.34/21-178, kad Kauno skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-240-10 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 200 straipsnio 1 dalį, kurio metu surinkti duomenys patvirtina, kad, siekiant išvengti importo mokesčių pagal tranzito deklaraciją MRN 10LTVR400011B3C464, fiktyviai buvo užbaigta tranzito muitinės procedūra. Deklaracijoje nurodyta transporto priemonė–automobilis „Ford Expedition“ (kėbulo Nr. 1FMFK17598LA10124), nebuvo išvežtas iš Europos Bendrijos muitų teritorijos.

Vilniaus teritorinė muitinė, gavusi informacijos apie fiktyvų tranzito procedūros užbaigimą kompiuterinėje sistemoje, apie pradėtą tyrimą 2011 m. vasario 1 d. raštu Nr. 2B-18.8/20-2066 informavo procedūros vykdytoją SIA „Parex brokeru sistema“ bei paprašė pateikti dokumentus, įrodančius, kad automobilis „Ford Expedition“ (kėbulo Nr. 1FMFK17598LA10124) buvo išvežtas iš Bendrijos muitų teritorijos. Bendrovė muitinės reikalaujamų dokumentų nepateikė. Vilniaus teritorinė muitinė raštu Nr. 2B-18.8/19-3328 (2011 m. vasario 21 d.) dėl tranzitu gabento automobilio „Ford Expedition“ įvežimo į Rusijos Federacijos muitų teritoriją per Muitinės departamentą pateikė užklausą Rusijos muitinei, iš kur buvo gautas 2011 m. balandžio 19 d. atsakymas Nr. 24-09/2199, kad minėtas automobilis į Rusijos Federaciją nebuvo įvežtas.

Vilniaus teritorinė muitinė, atsižvelgdama į Kauno kriminalinės tarnybos raštą dėl fiktyvaus tranzito procedūros užbaigimo ir gavusi atsakymą iš Rusijos Federalinės muitinės tarnybos, 2012 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. 18KP-20-109 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ dėl neįvykdytos muitinio tranzito procedūros pagal tranzito deklaraciją MRN 10LTVR400011B3464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) pareiškėjui apskaičiavo 4 600 Lt muito mokesčio, 10 626 Lt PVM mokesčio, 1 673 Lt PVM delspinigių bei skyrė 1 523,00 Lt baudą (b. l. 15-20).

SIA „Parex brokeru sistema“ 2012 m. vasario 22 d. Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą Nr. 18KP-20-109 apskundė Muitinės departamentui, kuris 2012 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 1A-144 šį sprendimą patvirtino ir sustabdė 4 600 Lt muito išieškojimą iki bus išspręstas mokestinis ginčas (b. l. 65-68).

Pirmosios instancijos teismas nepripažino pareiškėjo nurodyto automobilio išgabenimą iš Europos Bendrijos muitų teritorijos pagrindžiančio įrodymo – tranzito deklaracija MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) MCC/ECN sistemoje yra pažymėta kaip užbaigta, tinkamu, kaip prekės pateikimo faktą bei atitinkamai tranzito procedūros užbaigimą patvirtinančio įrodymo.

Pareiškėjas teigia, jog įrašai kompiuterinėje MCC/ECN sistemoje apie tranzito procedūros užbaigimą turi būti laikomi pakankamu ir neginčytinu įrodymu apie Bendrijos tranzito procedūros užbaigimą, kadangi tai yra pačios Muitinės tvarkoma duomenų sistema, o tranzito deklaracijos Tl MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) MCC/ECN sistemoje pažymėjimą, kaip užbaigtos, atliko būtent Muitinės pareigūnas, kurio veiksmai nebuvo pripažinti neteisėtais.

Aiškindama šį klausimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teisinius santykius dėl įrodymų, patvirtinančių atitinkamos muitinio tranzito procedūros užbaigimą, reglamentuoja Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje yra pateikta bendra taisyklė, pagal kurią tinkamu dokumentu (įrodymu), patvirtinančiu Bendrijos tranzito procedūros užbaigimą, yra muitinės paskirties įstaigos patvirtintas dokumentas apie šios procedūros užbaigimą. Aptariamo straipsnio 2 dalyje yra išvardinti dokumentai (įrodymai), kurie tinkamumo aspektu galėtų būti prilyginami straipsnio 1 dalyje nurodytiems dokumentams. Pagal ją, Bendrijos tranzito procedūra taip pat laikoma užbaigta, jei vykdytojas muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų: a) trečiojoje šalyje išduotą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad prekėms įforminamas muitinės sankcionuotas veiksmas; b) trečiojoje šalyje išduotą ir šios šalies muitinės antspaudu patvirtintą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą atitinkamoje trečiojoje šalyje. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vietoje 2 dalyje išvardytų dokumentų galima pateikti jų kopijas arba fotokopijas, kurių tikrumą turi patvirtinti dokumentų originalus patvirtinusi institucija, atitinkamų trečiųjų šalių institucijos arba vienos iš valstybių narių institucijos. Taigi, kolegija pažymi, kad minėto straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų sąrašas yra baigtinis. Tai reiškia, kad jokie kiti įrodymai, kurie neatitinka šioje straipsnio dalyje nustatytų reikalavimų, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų taikymo požiūriu negali būti pripažinti tinkamais ta prasme, kad jais (ir tik jais) būtų galima remtis, pripažįstant, jog Bendrijos tranzito procedūra buvo užbaigta. Šių dokumentų įrodomoji reikšmė siejama su prekių pateikimu muitinės sankcionuotam veiksmui. Tai reiškia, kad toks dokumentas turi būti išduotas (ar patvirtintas) arba atitinkamos trečiosios šalies muitinės įstaigos arba jis neturėtų kelti jokių abejonių, kad jame nurodytai prekei buvo įformintas muitinės sankcionuotas veiksmas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1226/2012).

Remiantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 2 dalimi, būtent pareiškėjas, kaip tranzito procedūros vykdytojas, turėjo pateikti Vilniaus teritorinei muitinei paprašytus dokumentus, nurodytus Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 2 dalyje. Taip pat, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 14 straipsniu, įgyvendinant muitų teisės aktus, kiekvienas asmuo, tiesiogiai arba netiesiogiai susijęs su atitinkamomis prekybos prekėmis operacijomis, privalo muitinės reikalavimu ir per jos nustatytą laiką pateikti jai visus būtinus dokumentus ir informaciją, neatsižvelgiant į asmens naudojamas jos laikmenas, ir suteikti visą muitinės reikalaujamą pagalbą. Tačiau iki tranzito procedūros užbaigimo termino pabaigos (2010 m rugsėjo 27 d.) tinkamo dokumento, patvirtinančio, kad prekė buvo pateikta paskirties Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio postui pareiškėjas nepateikė, patikrinimo metu tokių įrodymų taip pat nebuvo gauta. Pareiškėjas įrodymui, kad procedūrą įvykdė tinkamai, pateikė tik išrašą iš kompiuterinės duomenų sistemos. Atsižvelgiant į minėtas Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatas, šis pranešimas, ką teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, negali būti laikomas tinkamai užbaigtos Bendrijos tranzito procedūros įrodymu, juo labiau sukelti pareiškėjui teisėtus lūkesčius bei teisinį saugumą dėl tranzito procedūros tinkamo atlikimo. Įrašas kompiuterinėje MCC/ECN sistemoje yra tik tam tikro juridinio veiksmo (fakto) fiksavimas, kuris atliekamas, remiantis tam tikrais dokumentais. Be to, vien įrašo kompiuterinėje sistemoje buvimas nepaneigia muitinės teisės atlikti visų rūšių tikrinimą, kuris, jos nuomone, būtinas, norint užtikrinti tinkamą muitų teisės aktų įgyvendinimą, ir imtis visų priemonių, būtinų sureguliuoti padėčiai, susijusiai su prekėmis, kurioms įforminta procedūra nebuvo užbaigta laikantis nustatytų sąlygų (Bendrijos muitinės kodekso 13, 89 str.). Nagrinėjamu atveju, atlikusi tokį patikrinimą, muitinė nustatė, jog net ir esant atitinkamam įrašui apie Bendrijos tranzito procedūros užbaigimą kompiuterinėje Muitinės sistemoje, realiai ši tranzito procedūra nebuvo užbaigta ir ginčo automobilis į paskirties muitinės postą nebuvo pristatytas. Būtent Rusijos Federacijos muitinės 2011 m. balandžio 19 d. raštas Nr. 911-09/2199 paneigia pareiškėjo teiginius apie tai, kad ginčo automobilis buvo pateiktas paskirties muitinės postui (Kybartų kelio postui) (b. l. 94). Tiek Muitinė, tiek pirmosios instancijos teismas šiuo raštu rėmėsi pagrįstai, kadangi pats pareiškėjas be įrašo kompiuterinėje MCC/ECN sistemoje nepateikė jokių kitų dokumentų, nurodytų Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 2 dalyje, ir pagrindžiančių tranzito procedūros užbaigimą. Be to, šis dokumentas gautas nustatyta tvarka, jame nurodyti duomenys nėra paneigti. Todėl šiuo atveju, kaip teisingai nusprendė pirmosios instancijos teismas, pagal Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 3 dalį nėra pagrindo konstatuoti bendrijos tranzito procedūros užbaigimą.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog Bendrijos tranzito procedūra pagal muitinės deklaraciją deklaracijos Tl MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) buvo pradėta be jo valios ir į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė bei jos neįvertino. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas argumentų dėl ne nuo jo valios pradėtos tranzito procedūros nepagrindė jokiais kitais objektyviais duomenimis, kaip tik muitinės deklaracija MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) (b. l. 32-33) bei SIA „PAREX BROKERU SISTEMA“ išduotais atleidimo nuo prievolės pateikti garantiją sertifikatais Nr. 10LV009999000JVB6 (b. l. 28-31), kurie, anot pareiškėjo, patvirtina, jog pareiškėjas trečiajam asmeniui – muitinės tarpininkui Atlantic Express Corporation filialu (kuris buvo nurodytas kaip muitinės deklaracijos MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) deklarantas, kuris pareiškėjo vardu faktiškai įformino minėtą muitinės deklaraciją), nebuvo suteikęs įgaliojimų veikti pareiškėjo vardu įforminant muitinės deklaraciją MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog būtent deklaracijoje MRN 10LTVR400011B3C464 (2010 m. rugsėjo 17 d.) tranzito procedūros vykdytoju nurodomas pareiškėjas (b. l. 32, 95), o tikrinimo išvykimo įstaigoje dokumente pareiškėjo atstovu nurodytas būtent minėtas muitinės tarpininkas – „Atlantic Express Corporation“ filialas (b. l. 33). Kadangi minėta deklaracija buvo pateikta elektroniniu būdu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad ne jis inicijavo Bendrijos tranzito procedūrą, nepaneigia nurodytų įrašų deklaracijoje bei tikrinimo išvykimo įstaigoje dokumente apie tranzito procedūros vykdytoją. Pažymėtina, jog galimų sukčiavimo veiksmų nustatymas nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas, todėl teismas nėra įpareigotas tirti aplinkybes, susijusias su neteisėtomis (nusikalstamomis) veikomis. Šios aplinkybės galimai tiriamos Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriuje atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 04-1-240-10, pradėto pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 200 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto prekių ar produkcijos neišvežimo iš Lietuvos Respublikos, metu (b. l. 76-80).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalis nustato, kad už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, vykdymą atsako jos vykdytojas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad prekių vežėjas arba gavėjas, priėmęs prekes ir žinantis, kad jos gabenamos taikant bendrijos tranzito procedūrą, taip pat atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą. Tokiu būdu kodeksas aiškiai nurodo, kad procedūros vykdytojas visada atsako už procedūros įvykdymą; 2 dalis numato atvejus, kai už procedūros vykdymą atsako vežėjas arba gavėjas, bet net ir tuo atveju neatleidžia procedūros vykdytojo nuo atsakomybės. Kadangi tranzito procedūros vykdytojas nagrinėjamu atveju yra pareiškėjas, todėl jis privalėjo deramai įvertinti visus faktorius bei riziką, ar galės tinkamai įvykdyti įsipareigojimus muitinei ir nustatyta tvarka pateikti dokumentus ir prekes paskirties įstaigai. Tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavę, jog muitinės teisės aktuose nenumatyta procedūros vykdytojo atsakomybės apribojimų, todėl tai, kad procedūros vykdytojas yra sąžiningas ir kad Bendrijos išorės tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo, negali pažeisti proporcingumo principo; procedūros vykdytojas, kaip Bendrijos išorinio tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo. Kitų asmenų nusikalstami veiksmai, kurie sukėlė arba galėjo sukelti mokestinių teisinių santykių subjektui mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų taikymo prasme nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Šie tokių asmenų veiksmai mokestinių teisinių santykių subjektui (mokesčio mokėtojui) galėtų sudaryti prielaidas reikalauti iš šių asmenų atlyginti žalą remiantis Civilinio kodekso normomis arba šie asmenys galėtų atsiradusias įmonei mokestines nepriemokas sumokėti valstybės biudžetui už šią įmonę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka. (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Nr. C-230/06, p. 44, 48-51; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-59/2008, 2009 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-521/2009 ir kt.) Taigi, pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini ir netrukdo spręsti mokestinius klausimus. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o ikiteisminio tyrimo vykdymo faktas, siekiant nustatyti galimus neteisėtų veikų vykdytojus, nelaikytinas priežastimi, kuri kokiu nors būdu šalintų ar įtakotų procedūros vykdytojo atsakomybę. Todėl pareiškėjo akcentuojamos aplinkybės dėl vykdomo ikiteisminio tyrimo ir galimų neteisėtų kitų asmenų veiksmų vertintini kaip pareiškėjo gynybinė pozicija.

Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl baudos ir delspinigių neproporcingumo teisėjų kolegijos vertintini kaip nepagrįsti, kadangi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes bei argumentus, Bendrijos muitinės kodeksas numato, kad už laiku nesumokėtą skolą muitinei yra skaičiuojami delspinigiai (232 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo apskaičiuoti tik PVM delspinigiai ir skirta bauda. PVM, delspinigių apskaičiavimą ir baudos skyrimą reglamentuoja ne pareiškėjo nurodytos Bendrijos muitinės kodekso nuostatos, tačiau Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir Mokesčio administravimo įstatymo atitinkamos nuostatos. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad pareiškėjas nėra kaltinamas sukčiavimu, negali būti laikoma, kad baudos skyrimas ir delspinigių apskaičiavimas pažeidžia proporcingumo, teisingumo ir protingumo principus. Tiek Vilniaus teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas apskaičiuodami mokestines prievoles, taikydami baudą bei patvirtindami šiuos sprendimus laikėsi Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjui apskaičiuoti delspinigiai ir bauda laikytini proporcingais (Mokesčių administravimo įstatymo 96 str. 1 d. 2 p., 97 str. ir 139 str.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl pareiškėjo keliamų klausimų nėra pagrindo, kadangi dėl minėtų klausimų Europos Sąjungos Teisingumo Teismas jau yra pasisakęs.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką analogiškose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo SIA „Parex brokeru sistema“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas