Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B.( toliau - ir pareiškėjas) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriui(toliau – ir atsakovas) ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-7) prašo iš atsakovo priteisti 15000 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo pažeidžiant teisės aktus Šiaulių tardymo izoliatoriaus ( toliau – ir Šiaulių TI kamerose)kamerose, atlyginimą.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje paaiškino, kad jis nuo 2013-01-15 iki 2014-10-29 buvo laikomas Šiaulių TI kartu su kitais asmenimis, neatsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnautoju, tai yra nuo 1995-11-03 iki 1996-11-11 Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ajame pulke atliko privalomąją pradinę karo tarnybą. Pareiškėjas paaiškino, kad jam atvykus į Šiaulių TI, pareigūnai neklausė jo apie tai, ar jis nėra buvęs valstybės tarnautoju ar pareigūnu, nors tą jis bandė pasakyti. Pareiškėjas jautė stresą, bijojo, kad kiti su juo laikomi asmenys nesužinotų, jog jis yra tarnavęs vidaus tarnybos pulke ir šį faktą slėpė. Pareiškėjas teigė, kad 2013-11-29 po etapo jam grįžus į Šiaulių TI ir būnant su kitais kalinamais asmenimis viename koridoriuje, pareiškėjas buvo atpažintas kaip tarnavęs vidaus tarnybos pulke, todėl kartu buvę asmenys sulaužė pareiškėjui šonkaulius. Tačiau pareiškėjas nesikreipė į gydytoją ir niekam apie tai nepranešė, nes bijojo susidorojimo. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 metų rugsėjo mėnesį jis raštu kreipėsi į Šiaulių TI direktorių, prašydamas, kad būtų kreiptasi į Viešojo saugumo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos dėl duomenų apie jo privalomąją pradinę karo tarnybą Vidaus tarnybos 1-ajame pulke. Pareiškėjas teigė, kad jam niekas nepranešė, jog buvo gautas atsakymas apie pareiškėjo tarnybą. Tik nuo 2014-10-29 jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 40, kurioje buvo laikomi buvę ar esami valstybės tarnautojai. Pareiškėjas teigė, kad tik tuomet jam palengvėjo ir jis galėjo būti ramus dėl savo sveikatos ir gyvybės. Pareiškėjas paaiškino, kad iki perkėlimo, jis kamerose patyrė kitų asmenų grasinimus, išnaudojimą, fizinį ir psichologinį smurtą, nuolatos bijojo dėl savo sveikatos ir gyvybės, netgi ketino nusižudyti, todėl jam teko kreiptis psichologinės pagalbos. Pareiškėjas teismo posėdyje pripažino, kad kitų su juo kamerose buvusių asmenų elgesys su juo, jų psichologinis smurtas labiau buvo susijęs su jo padaryta nusikalstama veika, nes apie savo tarnybą pareiškėjas stengėsi nuslėpti. Taip pat pareiškėjas nesutiko su atsakovo pateiktais duomenimis, kad jis į kamerą, kurioje buvo laikomi buvę ar esami valstybės tarnautojai ir pareigūnai, buvo perkeltas nuo 2014-04-16. Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 81 jis išbuvo tik vieną naktį, o kiti atsakovo pateikti duomenys apie jo laikymą kameroje Nr.81 yra neteisingi, nes jis faktiškai buvo laikomas kamerose Nr. 50, Nr.51. Pareiškėjas pareiškė, kad jam padarytą neturtinę žalą jis kildina tik iš jo laikymo kamerose su kitais asmenimis, kurie, kitaip nei pareiškėjas, nėra buvę ar esami valstybės tarnautojai.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta ABTĮ nustatyta tvarka. Atsakovas atsiliepimu prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 72).

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo konvojuotas 2013-01-15, tačiau pareigūnų pokalbio su pareiškėju metu, pastarasis aplinkybių, neleidžiančių jam būti kamerose su kitais asmenimis, nenurodė. Pareiškėją skiriant į kameras Šiaulių TI, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai duomenų apie pareiškėjo tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ajame pulke neturėjo, todėl laikantis Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, pagal tuo metu galiojusį Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašą bei Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planą, pareiškėjas iki 2014-04-16 buvo skiriamas į kameras, kuriose buvo kalinami suimtieji, anksčiau neatlikę su laisvės atėmimu susijusių bausmių. 2014-04-16 gavus informaciją apie pareiškėjo tarnybą, pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr.81, kur tuo metu buvo kalinami suimtieji buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais. Taigi, nuo 2014-04-16 pareiškėjas Šiaulių TI kamerose buvo kalinamas laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų. Atsakovas teigė, kad pagal Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras aprašo 10 punktą asmenų priskyrimas suimtųjų ir nuteistųjų kategorijoms buvo vykdomas remiantis turima asmens bylos medžiaga, kitų įstaigų pateiktais duomenimis arba asmens nurodytomis aplinkybėmis, jų tikrumą patikrinus. Atsakovo nuomone, jis tinkamai įgyvendino teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Kiti atsakovo atsiliepimo argumentai nėra susiję su pareiškėjo keliamu ginču.

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2013-01-15 iki 2014-10-29 buvo laikomas vienoje kameroje su kitais asmenimis, kurie, kitaip nei pareiškėjas, nėra buvę ar esami valstybės tarnautojai.

Nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą kaip buvo pristatytas 2013-01-15 ir periodiškai buvo laikomas iki 2015-01-23 (b. l. 24-39). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas atliko privalomąją pradinę karo tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ame pulke nuo 1995-11-03 ir buvo išleistas į atsargą 1996-11-11. Tokį patvirtinimą į 2014-09-09 raštą Nr. 14/01-17647 Šiaulių TI direktoriaus pavaduotojui, vykdančiam direktoriaus funkcijas, faksu atsiuntė Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos(2014-09-19 raštas Nr. 475D-1312, b.l.41). Panašaus turinio 2015-01-06 pažymą Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos išdavė ir pareiškėjui pagal 2014-12-29 jo prašymą(b.l.9). Pareiškėjas iš Šiaulių TI tolimesniam bausmės atlikimui į Vilniaus pataisos namus Sniego gt. 2 Vilniuje buvo perkeltas 2014-12-05(b.l.8), tačiau į Šiaulių TI dar buvo etapuotas 2015-01-21, o 2015-01-23 grįžo į Vilniaus pataisos namus. Pareiškėjas teigia, kad žodžiu Šiaulių TI pareigūnus buvo informavęs, jog yra tarnavęs vidaus reikalų sistemoje, tačiau suėmimo laikotarpiu nuo 2013-01-15 iki 2014-10-29 jis buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, kurie nėra buvę ar esami valstybės tarnautojai. Byloje abi šalys neginčija fakto, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-01-15 iki 2014-04-15 buvo laikomas Šiaulių TI kamerose kartu su kitais asmenimis, kurie nėra buvę ar esami valstybės tarnautojai. Tačiau pareiškėjas teigia, kad į kamerą, kurioje buvo laikomi tokie kaip pareiškėjas, tai yra buvę ar esami valstybės tarnautojai, jis buvo perkeltas tik 2014-10-29, tuo tarpu atsakovas teigia, kad pareiškėjas nuo 2014-04-16 iki jo išvykimo iš Šiaulių TI buvo laikomas kamerose laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo(toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 str. 1 d. 5 p. nuostatų ( b.l.20, 40). Iš 2015-07-06 Šiaulių TI pažymos Nr.06/09-22521 dėl pareiškėjo kalinimo kamerose nustatyta, kad nuo 2014-04-16 pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 81 ir šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-10-17. 2014-10-23 – 2014-10-24 jis buvo laikomas kameroje Nr. 50; nuo 2014-10-24 iki 2014-10-28 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 51; nuo 2014-10-29 iki 2014-12-04 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 40, o laikotarpiu nuo 2015-01-21 iki 2015-01-23 – kameroje Nr.47. Nors pareiškėjas teigia, kad kameroje Nr.81 jis buvo tik vieną naktį, o vėliau vėl buvo laikomas tik kamerose Nr.50 ir Nr.51, tačiau teismui nėra pagrindo nesivadovauti atsakovo pateiktos pažymos duomenimis, kurie iš esmės neprieštarauja ir pareiškėjo Suimtojo(nuteistojo) asmens įskaitos kortelės duomenims( b.l.164-167). Pagal 2014-03-31 Šiaulių TI Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planą Nr. 20/01-971, patvirtintą Šiaulių TI direktoriaus pavaduotojo, laikinai vykdančio direktoriaus funkcijas P.Žvaliausko(b.l.96-98), kamera Nr.81 buvo skirta laikyti buvusius ar esančius valstybės politikus, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų, valstybės tarnautojus. Tačiau pagal 2014-06-26 Šiaulių TI Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planą Nr.20/01-1752, kamera Nr.81 buvo skirta laikyti anksčiau atlikusiems su laisvės atėmimu susijusias bausmes asmenims(b.l.113-115), o pagal 2014-09-30 Šiaulių TI Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planą Nr.20/01-2417, kameros Nr. 81, 50, 51 buvo skirtos laikyti anksčiau neatlikusiems su laisvės atėmimu susijusių bausmių asmenims( b.l.116-118), o kamera Nr. 40 buvo skirta laikyti buvusius ar esančius valstybės politikus, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų, valstybės tarnautojus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013). Tarp šalių kilus ginčui dėl pareiškėjo laikymo sąlygų, tai yra jo laikymo su tokiais kaip ir jis asmenimis, kurie yra su buvę ar esami valstybės tarnautojai laikotarpiu nuo 2014-04-16 iki 2014-10-29, teismas siekdamas nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes vadovaujasi atsakovo, kuris turi pareigą įrodyti savo veiksmų teisėtumą, pateiktais duomenimis. Iš atsakovo teismui pateiktų paminėtų Šiaulių TI Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planų duomenų nustatyta, kad kamera Nr. 81, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014-04-16 iki 2014-10-17, tik nuo 2014-04-16 iki 2014-06-26 buvo skirta laikyti buvusius ar esančius valstybės tarnautojus, o nuo 2014-06-26 iki 2014-10-29 pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr.81, 50, 51, kurios nebuvo skirtos laikyti buvusius ar esamus valstybės tarnautojus. Nors atsakovas tvirtino, kad, pasitaiko tokių atvejų, kad tam tikros kategorijos suimtieji būna paskirti į kameras, kurios pagal tuo metu galiojantį Šiaulių TI Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planą nėra numatytos laikyti tos kategorijos asmenis, ir teigė, kad pareiškėjas buvo laikomas būtent su tos pačios kategorijos asmenimis kaip ir jis pats(b.l.138), tačiau pareiškėjui neigiant šias aplinkybes, daroma išvada, kad atsakovas neįrodė šių aplinkybių. Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas su buvusiais ar esamais valstybės tarnautojais Šiaulių TI buvo laikomas tik nuo 2014-04-16 iki 2014-06-25 ir tik nuo 2014-10-29 iki jo buvimo Šiaulių TI laikotarpio pabaigos. Pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, kad iki 2014-10-29 laikant jį su kitais kalinamais asmenimis visuomet buvo atsižvelgiama į tai, kad šie asmenys būtų anksčiau neatlikę su laisvės atėmimu susijusių bausmių. Todėl šiuo aspektu pareiškėjas jokių pretenzijų neturi. Be to, vertinant teismo nustatytą laikotarpį nuo 2014-06-26 iki 2014-10-29, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, kurie, kitaip nei pareiškėjas, nėra buvę ar esami valstybės tarnautojai, teismas nustatė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas vienas 66 dienas, todėl šiuo 66 dienų laikotarpiu ginčijamu aspektu jo teisės pažeistos nebuvo.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau – ir Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti, kad Šiaulių TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų atskirai, grupes. Viena tokių grupių – suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 5 p.).

Pažymėtina, kad ši asmenų grupė, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso, reglamentuojančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 70 straipsnio 3 dalimi, esant galimybei, turi teisę būti laikoma atskirai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose. BVK 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra šie: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Taigi vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų – apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojams).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą taisyklę, pagal kurią suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, – laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, aiškina kaip imperatyvią teisės normą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-492-2917/2012; Nr.A-235-602/2015). Paminėtos teisės normos imperatyvus pobūdis reiškia, jog pirmiausia nustatytos taisyklės laikymąsi privalo užtikrinti atitinkama valstybės institucija - įkalinimo, laisvės atėmimo vietų administracija, kuri yra atsakinga už nurodyto suėmimo / kalinimo vykdymo režimo laikymąsi. Būtent ši institucija turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas / kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti / kalinti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei Bausmių vykdymo kodekse nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo, todėl šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog įkalinimo, laisvės atėmimo vietos administracijos padarytas pažeidimas, susijęs su nuteistųjų ar suimtųjų asmenų grupavimu, paprastai negali būti pateisinamas paties suimtojo ar nuteistojo asmens elgesiu ta prasme, jog asmuo, atvykdamas į laisvės atėmimo vietą, privalo deklaruoti savo priklausomumą tam tikrai izoliuotai nuo kitų asmenų laikomai grupei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013; 2013 m. sausio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012; 2015m. kovo 9d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-602/2015).

Byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ajame pulke atliko privalomąją pradinę karo tarnybą nuo 1995-11-03 iki 1996-11-11. Atsakovas pripažino ir byloje taip pat nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas priskirtinas suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei, todėl jis, vadovaujantis aptartomis Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatomis, turėjo būti laikomas suimtas atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Byloje nustatyta, kad atsakovas, gavęs duomenų apie pareiškėjo privalomąją pradinę tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ajame pulke, ėmėsi veiksmų, kad pareiškėjas būtų laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų, tai yra kad pareiškėjas būtų laikomas kamerose su buvusiais ar esančiais valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais. Tačiau nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013-01-15 iki 2014-04-15 ir laikotarpiu nuo 2014-06-26 iki 2014-10-29(išskyrus 66 dienas, kai buvo laikomas vienas) pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant aptartus įstatymų reikalavimus. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad valstybės institucijų neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, todėl gali būti sprendžiamas klausimas dėl šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Pareiškėjas teigia, kad būdamas kameroje su kitais asmenimis, kurie, kitaip nei pareiškėjas, nėra buvę ar esami valstybės tarnautojai, jis patyrė neturtinę žalą, kurią apibūdino kaip dvasinius išgyvenimus, stresą ir baimę, kad su juo bus susidorota. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013m.sausio 2d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-492-2917/2012, pripažino, kad yra svarbus asmens subjektyvus vertinimas bei kad pats asmens buvimo vienoje kameroje su kitais suimtaisiais ar nuteistaisiais, kurie, kitaip nei asmuo, nėra buvę ar esami valstybės tarnautojai, asmeniui galėjo kelti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos, su juo gali būti siekiama susidoroti, ir tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad toks asmuo patyrė neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Byloje nustačius, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirtą režimą, reikalavimus, darytina išvada, kad dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, jautė įtampą ir nesaugumo jausmą, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos, su juo gali būti siekiama susidoroti.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį – t. y. įvertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teismas atsižvelgia į ilgą pažeidimo trukmę, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę(gyvybė, sveikata, saugumas ir kt.), į tai, kad gavęs informaciją apie pareiškėjo tarnybą, atsakovas ėmėsi veiksmų, vykdyti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas. Taip pat teismas atsižvelgia ir į kitas reikšmingas neturtinės žalos dydžio nustatymui aplinkybes. Iš pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdyje teismas nustatė, kad pareiškėjo patirtas stresas, baimės ir dvasiniai išgyvenimai, vertintini kaip neturtinė žala, dėl kurių pareiškėjas kreipėsi ir psichologinės pagalbos, buvo susiję ne tik su pareiškėjo laikymu, pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirtą režimą, reikalavimus, bet ir su neigiamu kitų suimtųjų požiūriu į pareiškėją dėl pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos, tai yra tiesiogiai nebuvo susiję su Šiaulių TI neteisėtais veiksmais. Apibendrindamas nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingas aplinkybes, ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas pareiškėjui priteisia 1000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti V. B., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.