- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-11
- Bylos Nr.
- 1A-125-312/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-15480-2017-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Aiva Survilienė, Artūras Šumskas
- Nuteistasis
- R. M.
- Advokatai
- Algirdas Miškinis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Aivos Survilienės, Artūro Šumsko,
viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant R. M. visą bausmės laikotarpį nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose. Taip pat R. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. R. M. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. kovo 31 d., apie 23.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su savo šeimos nare - sutuoktine J. B. – M. metu sugriebė pastarajai rankomis už abiejų rankų žastų ir suspaudė, po ko įstūmė J. B.- M. į kambarį, tokiu būdu J. B. - M. sukėlė fizinį skausmą.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį - R. M. išteisinti.
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio pažeidimus, nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiosios ir R. M., liudytojų R. K., D. V., A. N. parodymų, išvadas grindė ne išsamiai ir nešališkai ištirtų įrodymų visuma, bet prielaidomis, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Dėl šių priežasčių nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
4. Apeliaciniame skunde pažymima, kad R. M. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai neigė, kad stūmė J. B. - M., parodė, kad smurto nevartojo ir tokio tikslo neturėjo. Apelianto teigimu, J. B. - M. įbėgo į jo kambarį ir šaukdama pradėjo daužyti jam per galvą. Kadangi tarp R. M. ir J. B. - M.s vyksta civilinis procesas dėl santuokos nutraukimo ir tai jau ne pirma J. B. - M.s provokacija, siekiant surinkti jai palankius įrodymus civilinėje byloje, jis, nenorėdamas pasiduoti šiai provokacijai, išėjo iš namų. Vertindamas R. M. parodymus, teismas pažymėjo, kad jo veiksmai neatrodo logiški, tačiau nepasisakė, kodėl nuteistojo parodymais netiki.
5. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiosios J. B. - M.s parodymai yra nenuoseklūs. Iš pokalbio su Bendrojo pagalbos centro (toliau - BPC) operatore stenogramos matyti, kad J. B. - M. apie jai sukeltą fizinį skausmą nepranešė, priešingai, nurodė „aš puoliau, nes...“, BPC operatorei pasiteiravus, ar nereikia greitosios, nukentėjusioji sakė „ne, nereikia, viskas tvarkoje, vaikai sveiki, aš sveika“. Būtent šie nukentėjusiosios žodžiai patvirtina R. M. parodymus, kad J. B. - M. jį puolė ir kad jos parodymai apie patirtą fizinį skausmą yra išgalvoti. Pokalbio su BPC operatore stenograma, kurioje J. B. - M. BPC operatorei sako: „Aišku, jeigu aš išsikviesiu policiją, man kaip ir naudos vėl nėra“, „aš nežinau, nes skyrybų procesas prasidėjęs, tai aš manau, kad reikia“, „aš nežinau, ar aš pareiškimą rašysiu, bet patį faktą kažkokį galima užfiksuoti, kad vis dėlto nu... nežinau“, anot apelianto, tik patvirtina, kad nukentėjusioji dėl tariamai patirto fizinio skausmo ne tik nekvietė medikų, bet nebūtų kvietusi ir policijos pareigūnų. J. B. - M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kilusio konflikto metu R. M. stvėrė ją už pečių ir stūmė į kambarį, po to į R. M. klausimą atsakė, kad buvo pastumta paėmus rankomis už žastų. Ikiteisminio tyrimo metu J. B. - M. nurodė, kad R. M., panaudodamas fizinę jėgą, stipriai pastūmė ją atgal į kambarį pro duris, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, dėl patirtų sužalojimų į medikus nesikreipė ir nesikreips, nes jų nesimato, prašė neišduoti siuntimo teismo medicinos ekspertizei. Taigi, nukentėjusiosios parodymai nesudaro nuoseklios visumos, nurodomos skirtingos kūno vietos (pečiai, žemiau pečių), kurias tariamai lietė R. M., nukentėjusioji niekur nenurodo aplinkybės, kad R. M. sugriebė jai rankomis už abiejų rankų žastų, suspaudė ir taip sukėlė fizinį skausmą, todėl apeliantui neaišku, dėl kokios priežasties teismas daro išvadą, kad būtent dėl tokio suspaudimo nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą. Vertindamas J. B. - M.s parodymų teisingumą, teismas nurodė, kad pokalbio su BPC operatore metu J. B. — M. nurodė buvusi sužalota („jis mane uždarė, vat visas šonas raudonas“). Apelianto teigimu, teismo vertinimas nepagrįstas, nes padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nėra aišku, kokia kūno vieta (pvz. liemens šonas, kojos šonas ir pan.) ir dėl kokios priežasties yra paraudusi, taip pat neaišku, dėl kokios priežasties teismas konstatuoja, kad tai yra sužalojimo pasekmė, nes objektyviai jokie sužalojimai/paraudimai nustatyti nebuvo.
6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. K. parodė, kad įvykio neprisimena, jam atrodo, kad buvo paraudimai ant moters kūno, tačiau jis neprisimena, kur tiksliai - kažkurioje vietoje ant rankos, galbūt ant dešinės rankos, moteris tiksliai negalėjo pasakyti, ar tie paraudimai atsirado dėl jos vyro kaltės. Ikiteisminio tyrimo metu R. K. parodė, kad jam J. B. - M. sakė, kad patyrė fizinį skausmą, jis ant moters kūno jokių sužalojimų nematė, J. B. - M. nesakė, kad jai dabar skauda, aiškino, kad skaudėjo tik tada, kai vyras ją pastūmė. Policijos pareigūnas D. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio neprisimena, moteris rodė ranką, ant pastarosios buvo raudona dėmė, panaši į tas, kurios lieka po suspaudimo, ant kurios rankos ir kurioje tiksliai vietoje - neprisimena. Ikiteisminio tyrimo metu D. V. parodė, kad J. B. - M. rodė paraudimus ant rankų, paraudimas buvo ant rankos virš alkūnės, ar buvo kažkokie sužalojimai ant kitos rankos – pasakyti negali, jis prisimena, kad su kolega fiksavo sužalojimus, bet peržiūrėjus nuotraukas telefone buvo matyti, kad nuotraukos nesufokusuotos, tikslaus vaizdo nesimato, dėl to nuotraukų nepridėjo prie tarnybinio pranešimo ir jas ištrynė. Teisiamojo posėdžio metu A. N. parodė, kad nukentėjusioji nurodė, jog ją sugriebė už rankų, kairės rankos alkūnės, matėsi paraudimas, kraujo lyg ir nebuvo. Atsižvelgus į liudytojų darbo pobūdį (nuolatiniai iškvietimai į įvykio vietas ir pan.), į laikotarpį, kuris praėjo nuo įvykio (daugiau nei pusantrų metų), akivaizdu, kad policijos pareigūnai negalėjo prisiminti įvykio aplinkybių. Liudytojų parodymai yra prieštaringi – nurodo skirtingas moters kūno vietas, kuriose buvo paraudimai, o jų šaltinis yra nukentėjusiosios paaiškinimai. Taigi, teismo išvada padaryta vadovaujantis tik prieštaringais ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, kurių teismas negalėjo patikrinti teisiamojo posėdžio metu, nes liudytojai įvykio neprisiminė. Be to, apeliantui neaišku, kokių duomenų pagrindu teismas daro išvadą, kad policijos pareigūnai žymes ant J. B. - M.s rankų matė tinkamomis apšvietimo sąlygomis ir iš arti, kai nei vienas liudytojas negalėjo nurodyti nei ant kurios rankos, nei kurioje vietoje matė paraudimus, o jų neužfiksavo net policijos pareigūnų fotoaparatas. Pažymėtina ir tai, kad net jei ir egzistavo kokie nors paraudimai ant J. B. - M.s rankos ar rankų, šie paraudimai galėjo atsirasti dėl visai kitų priežasčių, pavyzdžiui, dėl pačios nukentėjusiosios neatsargaus elgesio. Taigi, apelianto teigimu, baudžiamojo proceso metu nesurinkta jokių įrodymų, pagrindžiančių R. M. kaltę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamu atveju teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatų, netyrė nuteistąjį teisinančių įrodymų, nepagrįstai suteikė prioritetą nukentėjusiosios parodymams, kurie yra vienintelis duomenų apie R. M. elgesį šaltinis. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, teismas nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė R. M. parodymus.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
8. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Apeliacinis skundas atmestinas.
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, nustatė visus būtinuosius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir R. M. pagrįstai pripažino kaltu asmeninio konflikto su sutuoktine metu, sukėlus jai fizinį skausmą. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, sprendžiant dėl pastarojo kaltės, buvo vadovaujamasi ne tik nukentėjusiosios parodymais, buvo vertinta surinktų įrodymų visuma – kaltinamojo, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) registro išrašas, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismas nevertino nuteistąjį teisinančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptarta R. M. išdėstyta versija ir tokia versija argumentuotai paneigta, kitokių jį teisinančių įrodymų surinkta nebuvo, jų nepateikė ir pats R. M.. Nors, apelianto teigimu, teismas nenurodė, kodėl nesivadovavo jo parodymais, nuosprendyje yra išdėstyti tokio sprendimo motyvai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, R. M. nurodoma įvykių seka ir jo veiksmai yra nelogiški. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai ir dar kartą pažymi, kad nelogiška, jog nuteistasis, kaip jis pats teigia, sulaukęs iš nukentėjusiosios smūgių per galvą ir žinodamas, kad tai yra provokacija, pasišalino iš namų, o ne ėmėsi veiksmų užkirsti kelią tokiai provokacijai, pavyzdžiui, apie įvykį pranešdamas policijos pareigūnams. Juo labiau nelogiška yra tai, kad matydamas, jog policijos pareigūnai atvyko pagal nukentėjusiosios iškvietimą, R. M. negrįžo namo ir neišdėstė savo įvykių versijos, siekdamas nebūti, kaip pats nurodo, apšmeižtas. Atvykusių policijos pareigūnų nuteistasis negalėjo nematyti, nes, jo teigimu, po konflikto jis apie pusvalandį sėdėjo prie laiptinės, o vėliau atsisėdo į automobilį, kuris taip pat stovėjo prie pat namų. Baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad būtent J. B. – M. inicijavo konfliktą, suduodama savo sutuoktiniui ne mažiau penkių smūgių per galvą, taigi, tokie nuteistojo teiginiai laikomi deklaratyviais. Tokiu būdu, priimdamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir tinkamai motyvavo daromas išvadas, todėl abejoti jo objektyvumu nėra teisinio pagrindo.
10. Apeliaciniame skunde, analizuodamas nukentėjusiosios parodymus, nuteistasis daro išvadą, kad jie yra nenuoseklūs. Į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji papasakojo su sutuoktiniu kilusio konflikto aplinkybes ir nurodė, kad jai davus pastabą dėl to, kad sutuoktinis šlapinasi koridoriuje, pastarasis, panaudodamas fizinę jėgą, stipriai pastūmė J. B. – M. pro duris į kambarį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Tos pačios aplinkybės yra nurodytos ir 2017 m. balandžio 1 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje. Pareiškime nukentėjusioji taip pat nurodė, kad R. M. įstūmė ją į kambarį. Akistatos metu ji patikslino, kad nuteistasis griebė ją abiem rankom už abiejų jos žastų, suspaudė ir stūmė į kambarį. Teisiamojo posėdžio metu J. B. – M. parodė, kad sutuoktinis suėmė ją už pečių, žemiau pečių ir įstūmė į kambarį. Taigi, viso baudžiamojo proceso metu nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad nuteistasis konflikto metu ją įstūmė į kambarį. Patikslindama stūmimo veiksmą, ji nurodė, kad R. M. suėmė ją už žastų arba žemiau pečių, o tai yra ta pati rankos vieta tarp peties ir alkūnės, suspaudė ir tada stūmė, dėl ko ji juto fizinį skausmą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusioji duoda prieštaringus parodymus, atvirkščiai, jos parodymai sudaro nuoseklią visumą.
11. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat analizuoja nukentėjusiosios pokalbį su BPC operatore ir, pateikdamas subjektyvias jos žodžių interpretacijas, daro nepagrįstas išvadas, kad J. B. – M.s teiginiai apie patirtą fizinį skausmą yra išgalvoti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo šio pokalbio turinį ir pagrįstai nurodė, kad toks pokalbis nebuvo surežisuotas, siekiant jį panaudoti, kaip įrodymą skyrybų byloje. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis visiškai sutinka ir pakartotinai aptariamo pokalbio neanalizuoja. Atkreipiamas dėmesys tik į tai, kad ir BPC operatorei J. B. – M. nurodė, kad jos visas šonas raudonas. Nors nuteistasis kelia abejones dėl to, kad iš tokio pasakymo nėra aišku, kokia konkrečiai kūno vieta yra raudona (liemuo, koja ar kt.), vis dėlto, vertindamas tokį teiginį kartu su baudžiamojo proceso metu nukentėjusiosios duotais parodymais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pastaroji turėjo omenyje, kad yra raudonas rankos šonas.
12. Apeliantas taip pat nepatikimais laiko ir liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymus. Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad praėjus ganėtinai ilgam laiko tarpui nuo aptariamo įvykio, policijos pareigūnai neprisiminė ir teisiamojo posėdžio metu tiksliai negalėjo papasakoti iškvietimo detalių. Vis dėlto, policijos pareigūnai buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jie geriau prisiminė įvykio aplinkybes, o teisiamojo posėdžio metu pastarieji tokius savo parodymus patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. K. ir D. V. nurodė, kad jiems atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji J. B. – M. paaiškino, kad sutuoktinis šlapinosi koridoriuje, o jai davus dėl to pastabą, jis ją sugriebė už rankų ir stipriai pastūmė į kambarį, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą. D. V. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad nukentėjusioji jam rodė paraudimus ant rankų, jis tiksliai prisimena, kad ant moters rankos virš alkūnės buvo paraudimas. Teisme pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojas taip pat nurodė, kad ant J. B. – M.s rankos buvo raudona dėmė, panaši į tokią, kuri lieka po suspaudimo. Teisme pagarsinus liudytojo R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, pastarasis taip pat nurodė, kad ant nukentėjusiosios kūno buvo paraudimai. Kad ant jos kūno buvo paraudimas, teisme nurodė ir apklausiamas policijos pareigūnas A. N.. Liudytojai patvirtino, kad jie fotografavo moters sužalojimus, tačiau nuotraukos buvo nekokybiškos, nesufokusuotos, todėl jų baudžiamojoje byloje nėra. Policijos pareigūnai taip pat patvirtino, kad koridoriuje jie matė skysčio balas, jautė sklindantį šlapimo kvapą. Taigi, akivaizdu, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai ant nukentėjusiosios rankų matė paraudimus, šie paraudimai buvo panašūs į tokius, kurie lieka po suspaudimo. Akivaizdu ir tai, kad policijos pareigūnai moters rodomas kūno vietas matė iš arti ir esant geram apšvietimui, nes buvo atvykę į pastarosios namus ir betarpiškai su ja bendravo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aptartų įrodymų visumą, neturi jokio pagrindo manyti, kad paraudimai ant J. B. – M.s kūno galėjo atsirasti dėl jos pačios veiksmų, o ši situacija yra surežisuota. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad liudytojų parodymai sutampa ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, todėl tokie parodymai buvo pagrįstai pripažinti įrodymais ir jais vadovautasi grindžiant R. M. kaltę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu prieštaravimų tarp nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų nekilo, šie parodymai sudaro nuoseklią visuma, kuri, kartu vertinant ir nukentėjusiosios skambučio į BPC turinį, neabejotinai patvirtina, kad 2017 m. kovo 31 d., apie 23.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su savo sutuoktine J. B. – M. metu R. M. sugriebė pastarajai rankomis už abiejų rankų žastų ir suspaudė, po ko įstūmė ją į kambarį ir tokiu būdu sukėlė fizinį skausmą. Tokiu būdu, naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.