Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. (R. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 23S106104, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760117745, galiojantis iki 2024 m. gegužės 4 d., ir 2023 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 23S138176 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Ukrainą) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas R. T., kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, 2022 m. balandžio 7 d. Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. kaip užsieniečiui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį, kurio profesija nėra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą, ir dėl kurio Užimtumo tarnyba priėmė sprendimą dėl asmens darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams.

Migracijos departamentas 2022 m. gegužės 4 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760117745, galiojusį iki 2024 m. gegužės 4 d. Leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. pareiškėjui įsidarbinus UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Departamentas 2023 m. liepos 9 d. gavo pranešimą, kad Belgijos Karalystė 2023 m. gegužės 30 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl pareiškėjo grąžinimo (išsiuntimo) su draudimu atvykti, galiojantį iki 2028 m. gegužės 29 d. Belgijos SIRENE Nacionalinio skyriaus pranešime (N forma) nurodyta, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo su draudimu atvykti, nes jis buvo sulaikytas dėl įvykdyto tyčinio užpuolimo ir sumušimo (Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio pagrindu).

Įvertinęs gautus duomenis, Migracijos departamentas 2023 m. liepos 11 d. priėmė Sprendimą1, kuriuo pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760117745, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Atsakovas nustatė, kad Lietuvos Respublika pareiškėjui buvo išdavusi nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2019 m. birželio 19 d. iki 2020 m. birželio 17 d., kuri buvo išduota pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70.6 papunktį kaip užsieniečiui, atvykstančiam į Lietuvą dirbti ir turinčiam Užimtumo tarnybos išduotą leidimą dirbti Lietuvoje. Užsieniečiui Lietuvos Respublika taip pat buvo išdavusi leidimą laikinai gyventi, galiojusį nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2022 m. gegužės 9 d., kuris buvo išduotas pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, t. y. darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Pažymėjo, kad šiuo metu užsienietis turi tuo pačiu pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2022 m. gegužės 4 d. iki 2024 m. gegužės 4 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. birželio 22 d. duomenimis, pareiškėjas nuo 2020 m. sausio 22 d. iki dabar su pertraukomis dirba įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“. Departamentas nenustatė pareiškėjo ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, o naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas, atsižvelgdamas į SIS reglamento 1 straipsnyje įtvirtintą SIS tikslą (aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose) bei įvertinęs tai, kad Belgijos Karalystė (Sprendime1 nurodyta, kad Prancūzijos Respublika, tačiau teismas laiko tai rašymo apsirikimu, nedarančiu esminės įtakos bylos nagrinėjimui) į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl R. T. grąžinimo su draudimu atvykti, ir tai, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje jam buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, bei tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, nusprendė pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi panaikinti.

Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 25 d. taip pat priėmė sprendimą Nr. 23S138176 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Ukrainą) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Sprendimas2 priimtas UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir UTPĮ 127 straipsnio 1 ir 6 dalies pagrindu, t. y. asmuo neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Priimdamas Sprendimą2 atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 20 d. teisėtai atvyko į Šengeno zoną, turėdamas Ukrainos piliečio biometrinį pasą, tačiau, dėl tos priežasties, kad 2023 m. gegužės 30 d. Belgijos Karalystė paskelbė, jog R. T. draudžiama atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi, Departamentas konstatavo, kad užsienietis nuo 2023 m. gegužės 31 d. Šengeno zonoje yra neteisėtai.

Pareiškėjo teigimu, Belgijos Karalystės Federalinės vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų biuras 2023 m. gegužės 18 d. priėmė nurodymą išvykti jam iš šalies, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas iš karto po sprendimo įteikimo išvykti iš Belgijos ir kitų Šengeno erdvei priklausančių šalių teritorijos, nebent jis turi dokumentus, leidžiančius vykti į šias šalis, arba vienoje iš šalių šiuo metu nagrinėjamas jo prieglobsčio prašymas. Pareiškėjas šio sprendimo neskundė ir grįžo į Lietuvą, kadangi tuo metu turėjo galiojantį leidimą čia gyventi. Pareiškėjo manymu, jo atžvilgiu priimtas draudimas 3 metus atvykti tik į Belgijos teritoriją, nes jis turi Lietuvos išduotą galiojantį leidimą laikinai gyventi, o nurodymas išvykti iš Belgijos Karalystės negali būti prilyginamas sprendimui dėl pareiškėjo grąžinimo į jo kilmės šalį. Akcentuoja, kad gyvendamas ir dirbdamas Lietuvoje pareiškėjas nebuvo baustas už administracinius nusižengimus, taip pat jam nebuvo taikyta baudžiamoji atsakomybė. Pažymi, kad priimdamas sprendimą grąžinti pareiškėją į Ukrainą atsakovas nurodė pareiškėjui grįžti į šalį, kurioje vyksta karo veiksmai, taip sukeldamas pavojų pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, nenustatęs jokios pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikoje.

UTPĮ 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad galima panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, konstatavus dvi sąlygas: 1) dėl jo kita Šengeno valstybė yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento Nr. 2018/1861 nuostatas; 2) nėra pagrindo išduoti jam leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.

Reglamento 2018/1861 24 straipsnio 1 dalis nustato perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygas, o būtent, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB.

Situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (Reglamento 2018/1861 24 straipsnio 2 dalis). Asmenys, kurių atžvilgiu pateikiamas 1 dalyje nurodytas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, turi teisę apskųsti tokį perspėjimą. Tokie skundai nagrinėjami laikantis Sąjungos ir nacionalinės teisės, kuriose numatyta veiksminga teisių gynimo priemonė teisme (Reglamento 2018/1861 24 straipsnio 4 dalis).

Teismas pažymi, kad duomenų, jog pareiškėjas būtų apskundęs Belgijos Karalystės kompetentingos institucijos sprendimą dėl perspėjimo įvedimo, byloje nėra. Šios aplinkybės neneigia ir pats pareiškėjas.

Reglamento 2018/1861 25 straipsnis nustato perspėjimų dėl trečiųjų šalių piliečių, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, įvedimo sąlygas. Minėto straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad perspėjimai dėl trečiųjų šalių piliečių, kuriems laikantis Tarybos priimtų teisės aktų taikoma ribojamoji priemonė, kuria siekiama neleisti atvykti į valstybių narių teritoriją ar vykti per ją tranzitu, įskaitant priemones, kuriomis įgyvendinamas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos paskelbtas draudimas keliauti, įvedami į SIS draudimo atvykti ir apsigyventi tikslu, jei tenkinami duomenų kokybės reikalavimai. Perspėjimus įveda, atnaujina ir ištrina priemonės patvirtinimo metu Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės kompetentinga institucija. Jei ta valstybė narė neturi prieigos prie SIS ar perspėjimų, įvestų laikantis šio reglamento, atsakomybę prisiima pirmininkausianti valstybė narė, kuri turi prieigą prie SIS, įskaitant prieigą prie perspėjimų, įvestų laikantis šio reglamento (Reglamento 2018/1861 25 straipsnio 2 dalis).

Reglamento 2018/1861 44 straipsnis nustato duomenų SIS kokybės užtikrinimo nuostatas, o būtent, kad perspėjimą pateikusi valstybė narė atsako už duomenų tikslumo, atnaujinimo ir jų įvedimo į bei saugojimo SIS teisėtumo užtikrinimą (1 dalis); jeigu perspėjimą pateikusi valstybė narė gauna aktualius papildomus ar pakeistus duomenis, išvardytus 20 straipsnio 2 dalyje, ji nedelsdama užpildo ar pakeičia atitinkamą perspėjimą (2 dalis); tik perspėjimą pateikusi valstybė narė turi būti įgaliota keisti, papildyti, taisyti, atnaujinti ar ištrinti duomenis, kuriuos ji įvedė į SIS (3 dalis).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kita Šengeno valstybė – Belgijos Karalystė, yra įtraukusi į SIS įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi. Sprendime1 įvertintas ir antrosios sąlygos egzistavimas – nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, o išduotas kaip asmeniui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje, t. y. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Taip pat Sprendime1 nustatytos ir nurodytos aplinkybės dėl to, kad pareiškėjo nesieja ilgalaikiai ekonominiai ar socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika, o šių aplinkybių pareiškėjas nepaneigė ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Taigi, pareiškėjo atveju egzistuoja abi leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo sąlygos, nustatytos įstatyme (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pareiškėjo teigimu, jis turėjo dokumentus, leidžiančius jam gyventi Lietuvoje, t. y. galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o, jo nuomone, draudimas atvykti galiojo tik Belgijoje. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad yra gerai charakterizuojamas darbdavio, o Lietuvos Respublikoje grėsmės nekelia. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas klaidingai interpretuoja įstatymo nuostatas, kadangi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos yra imperatyvios, t. y. nurodyta, kuriais atvejais panaikinamas leidimas laikinai gyventi užsieniečiui. Kaip minėta, viena iš tokių aplinkybių yra, kai nustatoma, jog kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi. Įstatymo nuostatos nenustato Departamentui pareigos kreiptis į užsieniečius dėl papildomų paaiškinimų gavimo ar į užsienio valstybių institucijas, įvedusias perspėjimą į SIS, kai nustatomos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės. Esant nurodytoms aplinkybėms, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad Departamentas pagrįstai vadovavosi aktualia SIS informacija, pagal kurią pareiškėjui draudžiama atvykti į Šengeno erdvę ar joje apsigyventi iki 2028 m. gegužės 29 d. pagal Belgijos Karalystės kompetentingų institucijų įvestą perspėjimą, todėl turėjo pareigą taikyti UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus pareiškėjo atžvilgiu, taigi priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą1 panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pagal Įstatymo 23 straipsnio 3 ir 9 punktus, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis: yra Lietuvos Respublikoje, turėdamas panaikintą arba atšauktą kelionės leidimą ar vizą (3 punktas); yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą arba dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas, išskyrus Vizų kodekse numatytą atvejį, kai užsieniečiui išduota riboto teritorinio galiojimo viza, arba Reglamente (ES) 2018/1240 numatytą atvejį, kai užsieniečiui išduotas riboto teritorinio galiojimo kelionės leidimas, ir šios aplinkybės paaiškėja užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje metu (9 punktas).

UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi, o pagal 7 punktą – kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (UTPĮ 127 straipsnio 1 dalis). Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (UTPĮ 127 straipsnio 6 dalis).

Įstatymo 128 straipsnyje yra įtvirtintos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę ar išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos arba dėl kurių sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas bei vertinama, ar nėra aplinkybių, kurios įstatymo nustatyta tvarka draustų išsiųsti arba grąžinti užsienietį. Kompetentingų institucijų pareiga atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies yra nustatyta Įstatymo 127 straipsnio 3² punkte, numatančiame, jog šio straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų.

Nagrinėjamu atveju atsakovas Sprendimą2 priėmė, įvertinęs tai, kad pareiškėjui įvestas draudimas likti Šengeno zonoje, panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kad jis savanoriškai iš Šengeno zonos, įskaitant ir Lietuvos Respubliką, neišvyko. Taip pat Sprendimas2 priimtas atsižvelgus į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nebuvo nustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti jį į užsienio valstybę. Sprendimu2 pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Pareiškėjas nepateikė teisiškai reikšmingų argumentų, kurie, vadovaujantis Įstatymu, būtų pagrindas nepriimti sprendimo grąžinti jį į užsienio valstybę (Ukrainą). Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodo, kad negali grįžti į Ukrainą, kadangi joje vyksta karas ir tai gali sukelti pavojų jų gyvybei ar sveikatai. Kaip nurodo atsakovas, pareiškėjo gyvenamosios vietos adresas Ukrainoje yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas šios aplinkybės byloje neginčija. Departamentas nustatė, kad nėra duomenų, jog minėtame regione vyktų kariniai veiksmai ar beatodairiško smurto veiksmai, o šiai išvadai prieštaraujančių duomenų nepateikė ir pareiškėjas. Pareiškėjas skunde tik nurodo, kad vien dėl karo padėties Ukrainoje jis turi teisę likti Lietuvos Respublikoje, taip pat turi teisę prašyti suteikti jam pabėgėlio statusą ar kitą apsaugą, tačiau teismas pažymi, jog leidimo laikinai gyventi panaikinimas neatima iš jo teisės prašyti prieglobsčio suteikimo, t. y. jis gali tokį prašymą teikti atsakovui, bet šioje byloje pareiškėjas nepateikė duomenų, kad yra pateikęs prašymą suteikti jam prieglobstį, o ir leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, minėta, išduotas jam darbo santykių pagrindu.

Teismas konstatuoja, kad įvertinus tai, jog pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas, jam nebuvo išduotas naujas leidimas, darytina išvada, jog Šengeno erdvėje pareiškėjas nuo 2023 m. gegužės 31 d. yra neteisėtai ir toks jo buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu (Įstatymo 23 straipsnio 3 ir 9 punktai). Taigi Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti Sprendimą2 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Ukrainą).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog Departamento priimti Sprendimai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis ar jų turinys neatitinka teisės normų reikalavimų, t. y. Sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo Sprendimų naikinti. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. T. (R. T.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.