- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-01
- Bylos Nr.
- 1A-185-165/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 10-1-00425-13
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Elena Vainienė (pirm.), Regina Gaudutienė, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- M. D., P. V.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
nuteistajam M. D.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. (M. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams;
- pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 6 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir M. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 6 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteistas P. V., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. D. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad iki 2013-01-19 15.30 val. automobilyje „Honda Prelude“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikė 22,592 g miltelių, kurių sudėtyje yra 3,556 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, o 4,697 g miltelių, kurių sudėtyje yra 0,823 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino laikė su savimi iki tos pačios dienos 15.30 val., kai automobilyje „Honda Prelude“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame prie (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie rado ir paėmė minėtus kiekius psichotropinės medžiagos – metamfetamino.
Be to, jis nuteistas ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2013-06-26 apie 7 val. adresu (duomenys neskelbtini) išplatino P. V. 18,196 g miltelių, kurių sudėtyje yra 3,6574 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, o kitą dalį – 926,7716 g miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 291,3131 g psichotropinių medžiagų – metamfetamino ir 9,5765 g parametoksimetamfetamino, sudėtus į du plastikinius indelius, užkasė ir paslėpė miško masyve, esančiame (duomenys neskelbtini), bei laikė iki tos pačios dienos 19.35 val. kai policijos pareigūnai atliktos vietovės apžiūros metu rado ir paėmė minėtą kiekį psichotropinių medžiagų.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas teigia, kad skundžiamas teismo nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis šios nusikalstamos veikos nepadarė.
Apelianto teigimu, teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Jo kaltė negali būti grindžiama kito nuteistojo P. V. parodymais, nes jie yra nelogiški, nenuoseklūs, prieštaringi, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys. P. V. skirtingai aiškino jų pirmojo susitikimo faktą. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad jis tik apytiksliai žinojo apelianto gyvenamąją vietą. Tačiau tokie jo parodymai teisme buvo paneigti fotonuotraukomis ir apelianto parodymais apie jų ankstesnį bendravimą. Teisme P. V. patvirtino apelianto parodymus ir pripažino faktą, kad jis anksčiau yra gyvenęs pas apeliantą ir jie jau seniai pažįstami. P. V. skirtingai aiškino ir pas apeliantą namuose laikytų narkotinių medžiagų aplinkybes. Vienoje apklausoje teigė, kad apeliantas pakelius nuo cigarečių, kuriuose buvo sudėti maišeliai su baltos spalvos milteliais, išėmė iš šaldytuvo bei nurodė tikslų kiekvieno cigarečių pakelio turinį bei tvirtino, kad apeliantas jam davė 20 maišelių eksperimentinių narkotikų. Kitoje apklausoje P. V. nurodė nematęs iš kur apeliantas paėmė cigarečių pakelius, tik manęs, kad iš šaldytuvo. Apklaustas pas teisėją P. V. nurodė, kad cigarečių pakeliai su narkotinėmis medžiagomis bei kažkokie indeliai buvo šaldymo kameroje. Bylos duomenys nepatvirtina P. V. parodymų, kad apeliantas jam davė 20 maišelių su eksperimentine narkotine medžiaga. P. V. nurodė iš karto suvartojęs dviejuose maišeliuose buvusią medžiagą, tačiau kratos metu pas P. V. pareigūnai rado ne 18, o 19 maišelių su milteliais. P. V. teigė, jog apeliantas namuose buvusius narkotikus sudėjo į medžiaginį krepšį, kurį kartu su indeliais paslėpė miške, tačiau tokie jo parodymai prieštarauja pareigūnų parodymams ir faktiniams duomenims, užfiksuotiems procesiniuose dokumentuose, iš kurių matyti, kad įvykio vietoje buvo iškastas polietileninis maišas su jame buvusiais indeliais. Nenuoseklūs ir kitais bylos duomenimis nepagrįsti P. V. parodymai dėl kastuvo, kurį naudojant buvo slepiamos miške narkotinės priemonės. Iš pradžių P. V. tvirtino, kad kastuvą apeliantas atsinešė iš namo ir jam pasakė, kad eina paslėpti amfetaminą, o apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jau teigė, kad kastuvą apeliantas pasiėmė iš automobilio bagažinės ir nieko nesakęs nuėjo į mišką. Joks kastuvas surastas nebuvo. Skirtingi yra ir P. V. parodymai apie jų išsiskyrimo įvykio dieną aplinkybes. Vienoje apklausoje P. V. teigė, kad paslėpus miške narkotikus jie grįžo prie apelianto namo ir kieme išsiskyrė, o apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad grįžę iš (duomenys neskelbtini) jie dar buvo užėję pas apeliantą į namus. Pagal P. V. nurodytą 2013-06-26 įvykių seką ir byloje užfiksuotus procesinių veiksmų atlikimo duomenis byloje nėra nustatyta P. V. buvimo vieta nuo 9 iki 14 val., tačiau ši aplinkybė byloje netirta. Teisme P. V. paneigė visus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė jo nenuoseklių ir prieštaringų parodymų priežastį - pareigūnų neteisėtą įtaką. P. V. parodymus apie narkotinių medžiagų laikymą šaldytuve apeliantas sieja su kita, apelianto brolio A. D. baudžiamąja byla, kurią tyrė tie patys pareigūnai, ir kurioje narkotinė medžiaga buvo rasta brolio namuose šaldytuve. Apeliantas teigia, kad teisme duoti P. V. parodymai apie tai, kad (duomenys neskelbtini) miške psichotropines medžiagas paslėpė jis pats, kad jis už šias medžiagas buvo atsakingas, o jos priklausė A. M., kad netoli (duomenys neskelbtini) miško jie susitiko P. V. iniciatyva, tikslu sumokėti apeliantui už nuomą, byloje nepaneigti.
Apeliantas skunde nurodo, kad pagal teismų praktiką vieno kaltinamojo parodymai, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai, negali būti kito kaltinamojo kaltės įrodymais ir teigia, kad kitų neginčijamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių jo (apelianto) kaltę, byloje nėra. Byloje apklausti pareigūnai parodė tik matę apelianto ir jo brolio P. D. vaikščiojimo po (duomenys neskelbtini) mišką faktą, tačiau ši aplinkybė neįrodo disponavimo narkotinėmis medžiagomis fakto. Byloje nėra telefoninių pokalbių, galinčių patvirtinti pareigūnų parodymus apie neva įvykio dieną apelianto planuojamą didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą. Įvykio vietoje rasti plastikiniai indai su psichotropine medžiaga neįrodo jo sąsajų su šia medžiaga, nes nebuvo rasta jokių jo pirštų, kvapų, DNR ar kitokių pėdsakų, tai patvirtina Specialisto išvados. P. V. atliktas daiktų atpažinimas taip pat negali būti pripažintas tinkamu apelianto kaltės įrodymu, nes P. V. atpažinimui pateikti plastikiniai indeliai yra masinės gamybos, niekuo neišsiskiriantys, juos atpažindamas P. V. jokių individualių požymių nenurodė, be to, P. V. pateikti atpažinti indeliai nuo maisto papildų skyrėsi pagal dydį ir etiketes, o remiantis BPK atpažinimui turi būti pateikti vienarūšiai objektai, šiame proceso veiksme nedalyvavo apeliantas ir jo gynėjas. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad P. V. nurodydamas, kad indelius atpažįsta pagal jų formą, dydį, spalvą, etiketę, nurodė violetinę indelio dangtelio spalvą, o įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta ružava spalva.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis M. D. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. D. apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistasis M. D. apskųstuoju nuosprendžiu yra nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tačiau nesutinka tik su nuosprendžio dalimi, kuria jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir prašo iš šio kaltinimo jį išteisinti.
Toks prašymas netenkintinas.
Pirmos instancijos teismas nustatė, kad M. D. 2013-06-26 apie 7 val. adresu (duomenys neskelbtini) išplatino P. V. 18,196 g miltelių, kurių sudėtyje yra 3,6574 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, o kitą dalį – 926,7716 g miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 291,3131 g psichotropinių medžiagų – metamfetamino ir 9,5765 g parametoksimetamfetamino, sudėtus į du plastikinius indelius, užkasė ir paslėpė miško masyve, esančiame (duomenys neskelbtini), bei laikė iki tos pačios dienos 19.35 val. kai policijos pareigūnai atliktos vietovės apžiūros metu rado ir paėmė minėtą kiekį psichotropinių medžiagų. Teismui nustačius tokius apelianto neteisėtus veiksmus, baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant juos pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikytas tinkamai. Nuteistojo kaltė padarius šią nusikalstamą veiką įrodyta nuosprendyje aptartais ir išanalizuotais, teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais: kaltinamojo P. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo teisėjui, bei iš dalies ir teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, liudytojų A. L., V. B.. A. N. parodymais, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolais, slapto sekimo duomenimis, vietovės apžiūros protokolu, specialistų išvadomis, automobilio „Honda Preliud“ apžiūros protokolu, daiktiniais įrodymais, jų atpažinimo protokolu, P. V. asmens kratos protokolu ir paimtais daiktiniais įrodymais( 19 polietileninių maišelių su metamfetamino milteliais) ir kitais įrodymais.
Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Aptariamoje byloje pirmos instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo ir nuosprendžio turinys rodo, kad šioje byloje teismas išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tiesiogiai ištyrė bylos įrodymus (apklausė kaltinamuosius, liudytojus, ištyrė rašytinius bylos įrodymus) ir įvertinęs jų visumą padarė išvadas dėl M. D. kaltumo įvykdžius jam inkriminuotą, BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą, nusikalstamą veiką. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teismo padarytomis išvadomis, apeliaciniame skunde pateikia savą byloje surinktų įrodymų vertinimą, remiantis kuriuo daro išvadą, jog jo kaltė neįrodyta, nurodo, kad nuteistojo P.V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais teismas pagrįsti jo kaltės negalėjo, nes jie buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, nepatvirtinti kitais įrodymais bei paties P. V. teisiamojo posėdžio metu paneigti.
Kaip minėta, išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, teismas daro BPK 20 straipsnio nustatyta tvarka įvertinęs byloje surinktus ir teisme ištirtus bei patikrintus įrodymus. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka patikimų įrodymų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis P. V. ikiteisminio tyrimo metu tvirtinęs, kad M.D. neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų ir jas laikė užkasęs (duomenys neskelbtini) esančiame miške, apklaustas pirmosios instancijos teisme paneigė tokius savo parodymus, teigdamas, kad miške pareigūnų surastas psichotropines medžiagas užkasė jis, o jo pirminiai parodymai yra melagingi, nes juos duodant jam buvo daromas pareigūnų psichologinis spausimas.
Pirmos instancijos teismas nuosprendyje ne be pagrindo itin kruopščiai išdėstė, analizavo ir vertino šio nuteistojo parodymus. Nuteistojo P. V. parodymai šioje byloje, nesant kitų tiesioginių liudytojų, yra svarbus subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinis, pateikiantis duomenis apie apelianto padaryto nusikaltimo padarymo aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo nuteistojo P. V. parodymų vertinimu ir pripažįsta, kad teismas pagrįstai atmetė jo duotus parodymus teisme, ir nuosprendyje apelianto M. D. kaltę pagrindė nuteistojo P. V. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teisme nuteistasis P. V. pakeisdamas dalį savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad psichotropines medžiagas miško masyve užkasė ne M. D., o jis pats ir kad šios medžiagos priklausė jo pažįstamam A. M., kad miške netoli (duomenys neskelbtini) buvo sutaręs su M. D. susitikti, nes norėjo sumokėti už buto nuomą. Parodymų pakeitimą nuteistasis P. V. paaiškino tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu neva pareigūnai darė jam įtaką, jis bendradarbiavęs su pareigūnais aiškinant A. M. nusikalstamas veikas, M. D. apkalbėjo, nes to reikalavo pareigūnai, jie žadėjo jį patalpinti sulaikymo vietoje izoliuotai nuo kitų, tačiau apgavo. Tokį P. V. parodymų pakeitimą ir to priežasčių aiškinimą, teismas pagrįstai pripažino P. V. siekiu padėti apeliantui M. D. ir sušvelninti jo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Teisme P. V. taip pat paaiškino, jog davęs M. D. nepalankius parodymus bijo dėl savo ateities, nes yra suimtas ir laikomas su kitais, jo atžvilgiu agresyviais, asmenimis. Pagrįstai manytina, kad P. V. parodymus keičia teisindamas M. D. tik supratęs apie kitų suimtųjų nepalankumą jo atžvilgiu. Be to, teisėjų kolegija neįtikinamu ir nelogišku laiko nuteistojo P. V. paaiškinimą, neva jis su M. D. ir jo broliu tarėsi įvykio dieną susitikti (duomenys neskelbtini) gatvėje tam, kad sumokėti M. D. už buto nuomą.
Apeliantas skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu P. V. parodymai buvo prieštaringi, nenuoseklūs, nes jis skirtingai aiškino pirmojo susitikimo su apeliantu faktą, neigė bendravimą, skirtingai aiškino pas apeliantą psichotropinių medžiagų laikymo vietą ( šaldytuve; šaldymo kameroje), kastuvo, kurį panaudojo psichotropinių medžiagų užkasimui miško masyve M. D. paėmimo aplinkybes (paėmė iš namo ir pasakęs, kad eina užkasti, nuėjo; paėmė iš automobilio bagažinės ir nieko nesakęs nuėjo į mišką), skirtingai nurodė jų išsiskyrimo aplinkybes (išsiskyrė prie M. D. namų; sugrįžę buvo užėję pas M. D.).
Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės nėra esminės nuteistojo P. V. parodymuose, kurios sukeltų abejones dėl jo parodymų apie apelianto disponavimą psichotropinėmis medžiagomis patikimumo. Nedaro nepatikimais P. V. parodymų ir apelianto nurodyta aplinkybė, kad pas P. V. buvo rasta 19 pakelių psichotropinės medžiagos, nors jis teigė iš apelianto gavęs 20 pakelių ir iš jų 2 pakelių turinį buvo suvartojęs bei aplinkybė, kad pareigūnų surastos medžiagos buvo polietileniniame maišelyje, o ne medžiaginiame, kaip nurodė P. V.. Iš P. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui matyti, jog jis parodė, kad M. D. indelius su psichotropinėmis medžiagomis sudėjo į medžiaginį maišelį ir nešė juos užkasti. Tačiau iš jo parodymų matyti ir tai, kad paties užkasimo momento jis nematė, nes tai darė M. D., nuėjęs į mišką, vienas, tad ir ši P. V. parodymų dalis nelaikytina prieštaraujanti faktinėms bylos aplinkybėms.
P. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus iš dalies patvirtina liudytojų pareigūnų A. L. ir V. B. parodymai. Liudytojas A. L. parodė, kad, turėdami informaciją apie M. D. ketinimus parduoti psichotropines medžiagas, stebėjo jo gyvenamąją vietą, sulaikė išėjusį P. V., kratos metu pas jį rado psichotropinių medžiagų, kurias jis nurodė gavęs iš M. D., be to P. V. jiems paaiškino, kad žino ir gali parodyti, kur M. D. galimai užkasęs laiko psichotropines medžiagas. Iš P. V. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad P. V. parodė namą (duomenys neskelbtini), iš kur atsinešė M. D. kastuvą ir kryptį į mišką, kur nuėjo M. D. užkasti maišelyje sudėtas psichotropines medžiagas (b.l.24-29, t.1). Be to, liudytojas A. L. bei liudytojai V. B. ir A. N. parodė, kad, vykdant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, gavus informacijos, kad M. D. įsigijo didelį kiekį psichotropinių medžiagų ir planuoja susitikti su pirkėju, buvo atliekamas slaptas M. D. sekimas, buvo nuvykta į (duomenys neskelbtini) ir pasaloje stebimas miško masyvas netoli (duomenys neskelbtini) namo. Liudytojai matė, kad automobiliu „Honda Preliude“ atvyko M. D. ir jo brolis P. D., sustojo ties (duomenys neskelbtini) namu ir nuėjo kitoje gatvės pusėje esantį mišką, išėję į proskyną, takeliu ėjo apie 50 metrų, priėjo įdubą, tačiau greitai grįžo atgal, sėdo į M. D. vairuojamą automobilį ir važinėjo (duomenys neskelbtini) gatve pirmyn atgal, po to sustojo ties miško properša, P. D. nuėjo į mišką, prie įdubos žvalgėsi į šalis ir greitai grįžo. M. D. vairuojamu automobiliu abu važiavo link (duomenys neskelbtini), sankryžoje su (duomenys neskelbtini) gatve, pasuko į ją ir sustojo prie namo Nr.9. M. D. ir P. D. nuėjo į mišką prie minėtos įdubos tik iš kitos pusės, nei anksčiau, M. D. pasilenkė prie medžio įduboje, tačiau netrukus ėmė bėgti prie automobilio ir abu įsėdę dideliu greičiu nuvažiavo (duomenys neskelbtini) gatve. Įduboje prie medžio liudytojai matė šviežiai kastos žemės pėdsakus ir toje vietoje pakasę surado polietileninį maišelį su dviem plastmasiniais indais, kuriuose buvo plastmasiniuose maišeliuose šviesios spalvos specifinį kvapą turintys milteliai.
Taigi, šių liudytojų parodymais nustatyta, kad M. D. įvykio dieną mėgino pasiimti jo slėptuvėje (duomenys neskelbtini) miško masyve laikytas psichotropines medžiagas, ir nors ant medžiagų pakuočių M. D. pirštų pėdsakų nebuvo rasta, tačiau tai atitinka nuteistojo P. V. parodymus apie tai, kad M. D. psichotropines medžiagas laikė paslėpęs miško masyve prie (duomenys neskelbtini) gatvės. Rastos medžiagos buvo ištirtos ir specialisto išvadomis nustatyta, kad tai yra psichotropinės medžiagos – metamfetaminas ir PMMA (parametoksimetamfetaminas) (b.l.122-123, t.1).
Apeliantas be pagrindo skunde nurodo, kad P. V. pateiktų plastikinių indų atpažinimas neinformatyvus ir šis ikiteisminio tyrimo veiksmas buvo atliktas pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus. BPK 193 straipsnio nuostatos reguliuoja daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad daiktai ir kiti objektai parodomi atpažinti tarp kitų tos rūšies daiktų ar objektų. Iš nuteistojo P. V. parodymų matyti ,kad jis nurodė, jog M. D. miške paslėptos psichotropinės medžiagos buvo sudėtos į plastikinį apvalios formos indelį nuo papildų ir skaidrų plastmasinį ovalios formos indelį. Būtent tarp kitų tos rūšies daiktų – indų P. V. buvo pateikti ir įvykio vietoje rasti indai, kuriuos jis atpažino. Teisėjų kolegija, esminio šio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo nenustatė.
Apeliantas skunde nurodo, kad byloje nėra telefoninių pokalbių suvestinių, kurios patvirtintų pareigūnų parodymus apie jiems turėtą informaciją, kad M. D. įgijo didelį kiekį psichotropinių medžiagų, netirtos aplinkybės kur įvykio dieną, 2013 m. birželio 26 d., laikotarpiu nuo 9 iki 14 val. buvo P. V.. Pažymėtina, kad M. D. nebuvo pareikšti įtarimai ir jis nėra nuteistas už labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimą. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato ikiteisminio tyrimo subjektams pareigos atlikti visus įmanomus BPK numatytus proceso veiksmus, BPK taip pat nenustato kiek ir kokių rūšių turi būti surinkta įrodymų, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Be to, baudžiamajame procese galiojantis įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-27/2009, 2K–522/2006). Minėta, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-455/214; Nr. 2K-509/2010). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus ir teisme ištirtus bei patikintus įrodymus, sprendžia, kad šioje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių teismui daryti išvadą dėl padarytos nusikalstamos veikos ir tą veiką padariusio asmens – M. D. kaltumo. M. D. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas (BK 260 straipsnio 3 dalis) taikytas tinkamai. Už šio, labai sunkaus nusikaltimo (BK 11 straipsnio 6 dalis) padarymą, M. D. bausmė paskirta žemesnė už padaryto nusikaltimo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, ir ji nėra aiškiai per griežta.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apygardos teismo nuosprendis nekeičiamas ir nenaikinamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo M. D. (M. D.) apeliacinį skundą atmesti.