Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rositos Patackienės, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiškėjui ir pareiškėjos V. S. atstovui A. S., A. S. atstovei I. S., atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovams Antanui Turčinui ir Adomui Puidokui, nedalyvaujant pareiškėjai V. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų V. S. ir A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai V. S. ir A. S. skunde, kurį patikslino 2011-06-23, teismo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir MD prie LR VRM) 2011-05-13 sprendimą Nr. (15/5-7)10K-14650 ir įpareigoti MD prie LR VRM išduoti V. S. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Nurodo, kad V. S. yra Rusijos Federacijos pilietė, gimusi 1927-02-23, mirusio Lietuvos Respublikos piliečio V. S. mama (pirmos eilės aukštutinės linijos giminaitė). V. S. yra labai silpnos sveikatos: 2010 m. patyrė insultą, sunkiai vaikšto, beveik akla (viena akimi akla, kita akimi - 15% regėjimas). Rusijos Federacijoje giminaičių neturi, jokio kilnojamojo ar nekilnojamo turto bei santaupų taip pat neturi. Vieninteliai išlikę V. S. giminaičiai yra jos vaikaičiai: pareiškėjas A. S. ir O. S., kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. V. S. turi laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, gyvena 2 m. pas pareiškėją A. S., yra jo išlaikoma, grįžti į Rusijos Federaciją neketina: savarankiškai negali dėl sveikatos, ir dėl to, kad nėra kam ten ja pasirūpinti. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 6 str. 2 d. privalomu sveikatos draudimu draudžiami laikinai Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, jeigu jie teisėtai dirba Lietuvos Respublikoje, bei nepilnamečiai jų šeimos nariai. Pagal tokį reglamentavimą užsieniečiai seneliai, kurie turi laikiną leidimą gyventi Lietuvoje privalomuoju sveikatos draudimu nedraudžiami. Laikinas leidimas gyventi Lietuvoje nesuteikia galimybių jos apdrausti nei savanoriškuoju nei privalomuoju sveikatos draudimu, nesutinka jos drausti ir privatūs draudikai. Šeimos pajamų nepakanka visoms medicininėms išlaidoms apmokėti, kadangi pareiškėjas yra susituokęs, turi du mažamečius vaikus, yra pasiskolinęs lėšų būstui įsigyti. Visos šeimos santaupos išleistos medicininei priežiūrai: V. S. du kartus gulėjo ligoninėje (dėl plaučių uždegimo ir galvos smegenų infarkto), kiekvieną dieną jai reikalingi vaistai kraujospūdžiui reguliuoti, kraujotakos sutrikimams, tulžies pūslės akmenligei gydyti, regėjimui palaikyti. Pareiškėjo šeimai yra didelė ne tik fizinė, bet ir finansinė našta ją prižiūrėti ir išlaikyti. Leidimas nuolat gyventi Lietuvoje V. S. Sveikatos draudimo įstatymo 6 str. 1 d. 1 p. pagrindu suteiktų teisę apsidrausti privalomuoju sveikatos draudimu. Migracijos departamentas V. S. suteikė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, remdamasis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 str. 1 d. 11 p. Migracijos departamentas atsisakė suteikti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, motyvuodamas, tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 str. 26 d. močiutė nėra šeimos narys ir tuo, kad 53 str. 1 d. 3 p. esą nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi Lietuvoje suteikiamas tik tiems šeimos nariams, su kuriais Lietuvos Respublikos pilietis gyveno užsienio valstybėje (šiuo atveju Rusijos Federacijoje). Teisę į privataus gyvenimo gerbimą gina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 str., kurio 1 d. nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo šeimos gyvenimas. „Privatus gyvenimas“ pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. 1 d. turi būti aiškinamas atsižvelgiant į 2 dalies nuostatas, kurios nurodo, kad „valdžios pareigūnai neturi kištis į naudojimąsi šia teise“. Taip pat nurodo, kad pagal Lietuvos teisę šeimos teisiniais santykiais laikomi santykiai tarp sutuoktinių, vyro ir moters, bendrai gyvenančių įregistravus partnerystę, tėvų ir vaikų, senelių ir vaikaičių, brolių ir seserų, įtėvių ir įvaikių, globėjų (rūpintojų) ir globotinių (rūpintinių), ir visi šie subjektai turi teisę į privatumą, t. y., į tai, kad šių asmenų tarpusavio ryšiai nebūtų trikdomi nesant pakankamo pagrindo, kad niekas savavališkai nesikištų į šeimos gyvenimą. Valstybė įsipareigoja gerbti ir be pakankamo pagrindo nesikišti į bet kokius šeimos santykius. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. reglamentuoja teisę į šeimos gyvenimą. „Trijų kartų“ (Drei Generationen) santykiai netiesiogiai patenka į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. 1 d. apsaugą; tolimų giminaičių atvejais tikrinama, ar vedamas bendras ūkis arba ar yra kitų svarbių aplinkybių, kurios įrodytų šeimos ryšių buvimą. Europos Žmogaus Teisių Komisija jos veiklos metu taip pat yra pažymėjusi, kad šeimos gyvenimas tarp senelių ir vaikaičių gali būti ir tada, kai jie negyvena kartu, bet yra susiformavę glaudūs šeiminiai ryšiai, ypač kai dažnai bendraujama. Artimaisiais giminaičiais, remiantis CK 3.135 str. įtvirtinta nuostata, pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai. Šeimos gyvenimas apima mažų mažiausiai ryšius tarp artimų giminaičių. Pažymėjo, kad A. S. 2 m. gyvena kartu su močiute, žmona ir savo mažamečiais vaikais. Vertinant šeimos gyvenimą atsižvelgiama į daugelį veiksnių, tarp jų į bendrą gyvenimą, ryšių pastovumą, tarpusavio įsipareigojimų pobūdį ir kt. CK 3.172 str. vaikams garantuojama teisė bendrauti su artimaisiais giminaičiais, o tėvams nustatyta pareiga sudaryti tokio bendravimo sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad vaikas turi teisę bendrauti ir matytis su tais asmenimis, su kuriais egzistuoja toks ryšys, kuris Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. prasme gali būti laikomas šeimos gyvenimu. Lietuvos teisėje nėra įtvirtinto sąvokos „šeima“ apibrėžimo, ir teisiniu požiūriu šeima laikoma grupė fizinių asmenų, kuriuos sieja turtiniai ir asmeniniai neturtiniai teisiniai santykiai, atsirandantys santuokos, bendro gyvenimo neįregistravus santuokos, kraujo giminystės, įvaikinimo ar kitokios vaikų priežiūros ir auklėjimo teisinės formos pagrindu, taigi šeimos teisiniai santykiai susiklosto tarp sutuoktinių, vyro ir moters, bendrai gyvenančių įregistravus partnerystę, tėvų ir vaikų, senelių ir vaikaičių, brolių ir seserų, įtėvių ir įvaikių, globėjų (rūpintojų) ir globotinių (rūpintinių). CK 3.237 str. 1 d. nustatyta, kad pilnamečiai vaikaičiai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus senelius. Visuose teisės aktuose, išskyrus Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 26 dalį, močiutė yra šeimos narys. VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas teigia, kad V. S. atveju galima tiesiogiai remtis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, nors Rusijos Federacija ir nėra Europos Sąjungos valstybė narė. Šioje direktyvoje šeimos nariu laikomas sutuoktinis; partneris, su kuriuo Sąjungos pilietis sudarė registruotą partnerystę, remiantis valstybės narės teisės aktais; piliečio ir sutuoktinio ar partnerio tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metų amžiaus, arba išlaikytiniai; ir piliečio ir sutuoktinio (partnerio) išlaikomi tiesioginiai giminaičiai, esantys aukščiau pagal giminystės liniją. Todėl remiantis Direktyva 2004/38/EB močiutė turi būti laikoma šeimos nariu ir tuo pagrindu turėtų būti išduodamas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Pagal EB Steigimo Sutarties 249 str. 3 d. Direktyva turi būti perkelta į nacionalinę teisę per direktyvoje numatytą terminą. Tam tikrais atvejais, jei direktyvos perkėlimo laikotarpis yra pasibaigęs (Direktyvos 2004/38/EB nuostatas Lietuva turėjo perkelti iki 2006-04-30), o jos nuostatos nėra įgyvendintos nacionalinėje teisėje, direktyva gali būti taikoma tiesiogiai, kai direktyvos nuostatos atitinka tris reikalavimus, t. y. jos yra aiškios, tikslios ir besąlyginės. Todėl šiuo atveju reikia tiesiogiai remtis minėtos Direktyvos nuostata, apibrėžiančia šeimos nario sąvoką ir išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Taip pat nurodo, kad Konstitucijos 29 str. teigiama, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. V. S. yra diskriminuojama tautybės, kilmės, pilietybės pagrindu, nes jei ji būtų Europos Sąjungos valstybės narės pilietė, tai ji būtų pripažinta šeimos nariu. Pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 str. 4 d. Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai - sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metai arba kurie yra išlaikytiniai, įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, tiesioginius palikuonis, kuriems nesukakę 21 metai arba kurie yra išlaikytiniai, Europos Sąjungos valstybės narės piliečio, sutuoktinio ar asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, išlaikomi giminaičiai pagal tiesiąja aukštutine liniją, o pagal to paties įstatymo 2 str. 26 d. močiutė - ne šeimos narys. Taigi, pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus močiutė iš Lietuvos, Europos Sąjungos - šeimos narys, o iš Rusijos ar kitų valstybių - ne šeimos narys. Nepripažinimas V. S. A. S. šeimos nariu vien todėl, kad ji kilusi iš Rusijos - tai tiesioginė diskriminacija tautybės, kilmės bei pilietybės pagrindu. Taip pat nurodo, kad pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 str. 26 d. šeimos nariai yra pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Toks reglamentavimas ne tik prieštarauja gerai moralei, pamatiniams teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams, Konstitucijos 29 str., bet ir Konstitucijos 38 str., kuris teigia, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pamatas, taip pat jis prieštarauja ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. Dėl šių teisės spragų (senelių nepriskyrimo šeimos nariams, nesudarymu sąlygų apsidrausti sveikatos draudimu) nacionalinė teisinė sistema užsieniečiams seneliams eliminuoja galimybę gyventi šeimos gyvenimą būti prižiūrimiems giminaičių, tai nesuderinama ir su Konvencijos 8 str. 1 d. Vienas svarbiausių valstybės pozityvių įsipareigojimų pagal Konvencijos 8 str. yra aiškiai ir suprantamai įstatymuose, kurie turi būti viešai prieinami, įtvirtinti pagrindus, kuriems esant valstybės institucijos gali imtis veiksmų, ribojančių teisę į šeimos gyvenimo privatumą. Paprastai teismas, nustatęs, kad valstybės institucijų priimti sprendimai, kurių pagrindu apribota pareiškėjų teisė į šeimos gyvenimo privatumą priimti remiantis nacionalinės teisės normomis, konstatuoja, kad šiais ribojimais siekiama teisėtų tikslų, būtent, arba apsaugoti kitų asmenų sveikatą ar dorovę arba teises ir laisves (tais atvejais, kai valstybės institucijos atskiria vaikus nuo tėvų ir riboja tėvų teises vaikų atžvilgiu), arba siekiant užkirsti kelią nusikaltimams ir užtikrinti viešąją tvarką ir saugumą (tais atvejais, kai valstybės institucijos priima sprendimą išsiųsti užsienietį, padariusį nusikaltimą iš šalies, kurioje gyvena jo artimieji šeimos nariai). Šiame kontekste niekaip nesuprantamas Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 43 str. 1 d., pagal kurį senas žmogus, gyvenantis užsienyje ir neturintis jokių artimų giminaičių, išskyrus suaugusius anūkus Lietuvos Respublikoje, negali gauti net laikino leidimo gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, nes senelis - ne šeimos narys. Taigi, toks senelis, atvykęs į Lietuvą neturi teisėto pagrindo joje pasilikti ir valstybė gali jį išsiųsti iš šalies.

Pareiškėjai nebuvo suteiktas laikinas leidimas gyventi Lietuvoje Įstatymo 43 str. 1 d. pagrindu. Pagal Lietuvos Respublikos galiojančius teisės aktus pareiškėjas kasmet privalo sutvarkyti gausybę dokumentų, įrodančių, jog V. S. yra tikrai silpnos sveikatos (tokios ji ir yra) tam, kad jos nedeportuotų, taip pat reikia turėti 10 000 Lt santaupų. Jei pareiškėjas neturėtų santaupų, neįrodytų, kad močiutei reikalinga skubi būtinoji medicininė pagalba, tai jai negalėtų būti suteiktas net laikinas leidimas gyventi Lietuvoje, o tai jau tiesioginis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. pažeidimas. Pagal užsieniečių teisinės padėties įstatymo 53 str. 1 d. 3 p. užsieniečiui suteikiamas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jei jis į Lietuvos Respubliką atvyko kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys. Tiek pagal Lietuvos Respublikos teisės norminius aktus (išskyrus Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 str. 26 d.), tiek pagal tarptautinius, Europos Sąjungos teisės aktus pareiškėja yra A. S. šeimos narys. Taigi, anot Migracijos departamento, jeigu pareiškėjos sūnus V. S. būtų gyvas, tai jai įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 str. 1 d. 3 p. pagrindu būtų suteiktas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Tačiau tuomet, kai jis dar buvo gyvas, nebuvo būtinybės V. S. važiuoti gyventi į Lietuvą, nes buvo pakankamai geros sveikatos, ji galėjo pati savimi pasirūpinti. Kai vienintelis sūnus Lietuvos Respublikos pilietis V. S. mirė, V. S. paseno, ji nebeteko teisės į leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėja V. S. tokios teisės neteko ne dėl savo veiksmų ar neveikimo, o dėl savo vienintelio sūnaus mirties. Migracijos departamentas skundžiamame sprendime teigia, kad A. S. turi įrodinėti, kad jis gyveno su V. S. Rusijos Federacijoje, tačiau to niekada nebuvo. Pareiškėjas atvyko kartu su V. S. į Lietuvos Respubliką, nes jis ją parsivežė iš Rusijos tam, kad galėtų ja pasirūpinti. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 str. 1 d. 3 p. nereikalauja gyventi kartu, jis reikalauja tik atvykti gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos nariu. Įstatymo normos negalima aiškinti taip, kad ji prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams bei gerai moralei (b. l. 29-34).

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti iš esmės jame išdėstytais argumentais.

Pateiktame atsiliepime atsakovas MD prie LR VRM su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad skundžiamas MD prie LR VRM 2011-05-13 atsakymas Nr. (15/5-7)10K-14650, skirtingai nei teigia pareiškėjai, nėra sprendimas priimtas V. S. atžvilgiu, o informacinio pobūdžio raštas dėl galimybės V. S. gauti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi), skirtas V. S. anūkui A. S.. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 11 d., administracinis sprendimas - administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. MD prie LR VRM 2011-05-13 raštu Nr. (15/5-7)10K-14650 neišreiškė valios priimdamas sprendimą, o tik pateikė informaciją A. S. dėl V. S. galimybės gauti leidimą nuolat gyventi. Taip pat paaiškino, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) V skyriaus nuostatos, reglamentuojančios Europos Sąjungos valstybių narių piliečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad Migracijos departamento 2011-05-13 rašto Nr. (15/5-7)10K-14650 panaikinimas nagrinėjamu atveju nesukeltų V. S. jokių teisinių pasekmių. MD prie LR VRM nagrinėtų V. S. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi ir priimtų atitinkamą sprendimą, jei šis prašymas būtų pateiktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje užsieniečiams išdavimo ir fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. 1V-445, t. y. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi ji pateiktų asmeniškai arba per savo atstovą, kuris turėtų atstovavimą patvirtinantį dokumentą, bei dokumentus, pagrindžiančius leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą. Ginčijamas 2011-05-13 raštas Nr. (15/5-7)10K-14650 neužkerta kelio V. S. pateikti MD prie LR VRM minėto prašymo. Dėl Įstatymo 2 str. 26 d. taikymo nurodo, kad vadovaujantis Įstatymo 2 str. 26 d., šeimos nariais, be kitų asmenų, yra laikomi pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.132 str. 2 d. giminystė, einanti iš palikuonio į protėvį, yra tiesioji aukštutinė giminystės linija (vaikaičiai, vaikai, tėvai, seneliai ir t. t.). Taigi, pagal Įstatymą šeimos nariais yra laikomi vaikai ir jų tėvai. Seneliai pagal Įstatymo 2 str. 26 d. į šeimos narių sąvoką nepatenka. Taigi, V. S. nėra laikoma A. S. šeimos nariu Įstatymo kontekste. Pareiškėjų nuomone, minėta nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai. Be to, pareiškėjai nurodo, kad pagal kitus teisės aktus senelė laikoma vaikaičio šeimos nariu. MD prie LR VRM neturi įgaliojimų ir atitinkamai nevertina teisės aktų nuostatų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar kitiems teisės aktams, jis privalo vadovautis bei vadovaujasi jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais jų nekvestionuodamas. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime konstatavo, kad įstatymai turi būti vykdomi tol, kol jie nėra pakeisti ar panaikinti arba nėra Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai - prieštaraujantys Konstitucijai ir/arba įstatymams). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad kol šie teisės aktai nėra pakeisti arba nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, visi teisinių santykių subjektai privalo juos vykdyti ir taikyti pagal savo kompetenciją. MD prie LR VRM vadovaujasi būtent Įstatyme, o ne kokiame kitame teisės akte įtvirtinta šeimos narių sąvoka, nes ji yra taikoma sprendžiant specifinius klausimus, t. y. leidimų gyventi išdavimą užsieniečiams, o užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja būtent Įstatymas, kuris nagrinėjamu atveju yra lex specialis kitų teisės aktų atžvilgiu. Šeimos narių sąvoka į Įstatymą yra perkelta iš 2003-09-22 Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą. Dėl Įstatymo 53 str. 1 d. 3 p. taikymo nurodo, kad MD prie LR VRM skundžiamame rašte nurodė, kad V. S. neatitinka Įstatymo 2 str. 26 d. įtvirtintos šeimos nario sąvokos dėl ankščiau išdėstytų priežasčių. Ši Įstatymo nuostata yra taikoma tais atvejais, kai užsienietis atvyksta į Lietuvos Respubliką su savo šeimos nariu Lietuvos Respublikos piliečiu, su kuriuo kartu gyveno užsienio valstybėje. Pažymėtina, kad duomenų, kad V. S. atitinka šią sąlygą, MD prie LR VRM neturi. Taigi, pareiškėjai klaidingai traktuoja Įstatymo 53 str. 1 d. 3 p. nuostatą, teigdami, kad šiuo atveju pakanka tik fizinio veiksmo, t. y. sienos kirtimo kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, kuris yra užsieniečio šeimos narys. Dėl 2004-04-29 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančioje Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinančioje Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir direktyva) taikymo nurodo, kad ši direktyva yra taikoma tik Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, bei jų šeimos nariams. Nagrinėjamu atveju A. S. yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis Lietuvos Respublikoje. Akivaizdu, kad direktyva negali būti taikoma pareiškėjų atžvilgiu. Be to, pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad direktyva šiuo atveju gali būti taikoma tiesiogiai. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 (EB sutarties ex 249 straipsnis) straipsnio nuostatomis, direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus, t. y. direktyva netaikoma tiesiogiai. Europos Teisingumo Teismas išaiškino, kad direktyvos nuostatos gali būti taikomos tiesiogiai tik tada, kai: direktyva nebuvo įgyvendinta per nustatytą terminą (tiesioginis veikimas atsiranda pasibaigus tokiam terminui); direktyvos nuostatos buvo įgyvendintos netinkamai; direktyvos ar jos dalies, atitinkančios tiesioginio veikimo kriterijus, nereikia įgyvendinti nacionalinėmis priemonėmis. Pažymėjo, kad direktyva yra perkelta į Įstatymą tinkamai (Komisija nėra pateikusi pastabų dėl direktyvos nuostatų netinkamo perkėlimo) bei nepraleidus nustatyto direktyvos perkėlimo termino. Taigi, taikyti minėtą direktyvą tiesiogiai nėra pagrindo. Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 str. nurodo, kad pareiškėjų teiginiai, kad MD prie LR VRM skundžiamu atsakymu pažeidė Konvencijos 8 str., yra visiškai nepagrįsti. MD prie LR VRM V. S. yra išdavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), kuris galioja iki 2012-05-01. Taigi V. S. turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su savo anūku, A. S., MD prie LR VRM nesvarsto V. S. išsiuntimo klausimo bei niekaip kitaip neįtakoja bei neriboja pareiškėjų asmeninio bei šeimos gyvenimo (b. l. 40-43).

Teismo posėdyje atsakovo atstovai su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais.

Skundas netenkinamas.

Pareiškėjo A. S., jo ir atsakovo atstovų paaiškinimais, byloje pateiktais rašytinais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjo A. S. senelė iš tėvo, kuris mirė 1996-02-11, pusės V. S. yra Rusijos Federacijos pilietė (b. l. 17, 55). Pirmas leidimas laikinai gyventi V. S. išduotas 2009-04-29, šiuo metu ji turi leidimą laikinai gyventi iki 2012-05-01 (b. l. 55, 68). Tam, kad pareiškėja V. S., kuri yra silpnos sveikatos (b. l. 57), galėtų toliau gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi grįžti į Rusijos Federaciją, kur neturi nei turto, nei giminaičių, neketina, kiekvienais metais privaloma surinkti eilę leidimui laikinai gyventi pratęsti reikalingų dokumentų, turėti lėšų banke. Be to, pareiškėjų teigimu, tam, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6 str. 1 d. 1 p. V. S. būtų draudžiama privalomuoju sveikatos draudimu, ji turi turėti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Dėl to, kad V. S. sveikatą atsisako drausti privatūs draudikai (b. l. 19-21), o privalomuoju sveikatos draudimu ji negali būti draudžiama dėl leidimo laikinai gyventi šalyje, pareiškėjo A. S. šeimai tenka didelė tiek fizinė, tiek finansinė našta ją prižiūrėti. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išnagrinėjęs 2011-03-01 pareiškėjų A. ir V. S. prašymą išduoti V. S. leidimą nuolat gyventi (b. l. 65-66), 2011-03-31 raštu informavo pareiškėją A. S., kad išduoti leidimą V. S. nuolat gyventi nėra teisinio pagrindo (b. l. 68). Nesutikdamas su šiuo atsakymu, pareiškėjas A. S. 2011-04-30 pateikė Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą persvarstyti 2011-03-01 prašymą ir išduoti V. S. leidimą nuolat gyventi motyvuodamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 str. 1 d. 3 p. bei tiesiogiai taikytinos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB, kuri pateikia kitokį nei nacionaliniai teisės aktai šeimos nario apibrėžimą, nuostatomis (b. l. 46). Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsakydamas į minėtą prašymą, nurodė, kad, nagrinėdamas pirmąjį prašymą, jis svarstė galimybę išduoti V. S. leidimą nuolat gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 str. 1 d. 3 p., tačiau minėtos nuostatos nebuvo galima pritaikyti, kadangi nebuvo pateikti dokumentai, kad V. S. į Lietuvos Respubliką atvyko su pareiškėju A. S. (b. l. 47). Rašte taip pat nurodyta, kad pateikus dokumentus, jog A. S. gyveno Rusijos Federacijoje su V. S. iki pastarajai atvykstant į Lietuvos Respubliką, galimybė išduoti V. S. leidimą nuolat gyventi būtų apsvarstyta bei kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariams užsieniečiams, gyvenantiems Lietuvos Respublikoje, negali būti taikomos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ V skyriaus, reglamentuojančio Europos Sąjungos valstybių narių piliečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, nuostatos.

Pareiškėjai A. ir V. S. teismui pateiktu skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011-05-13 rašte išdėstytą sprendimą ir įpareigoti jį išduoti pareiškėjai V. S. leidimą nuolat gyventi.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, reglamentuojančio užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, 53 str. 1 d., kurioje nurodyti leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindai, numato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu: 1) jis išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka; 2) jis yra lietuvių kilmės asmuo; 3) jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys; 4) jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje; 5) jis yra vaikas iki 18 metų, gimęs Lietuvos Respublikoje, ir jo tėvai ar vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, arba turi leidimą nuolat gyventi; 6) jis yra vaikas iki 18 metų, gimęs ne Lietuvos Respublikoje, ir jo tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, arba turi leidimą nuolat gyventi; 7) jis gavo pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje; 8) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi; 9) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje numatytu atveju.

Atsižvelgiant į minėtą reglamentavimą, galima teigti, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 str. 1 d. 1-9 p. numatytais pagrindais, o minėto įstatymo 53 str. 1 d. 3 p. pagrindu – tik jeigu užsienietis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys.

Kadangi pareiškėjai neteigia, kad leidimas nuolat gyventi pareiškėjai V. S. gali būti išduodamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 str. 1 d. 1-2, 4-9 p. numatytais pagrindais, taip pat neteigia ir nepateikė įrodymų, kad V. S. atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys (į Lietuvos Respubliką atvyko kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu), t. y. kad yra pagrindas, numatytas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 str. 1 d. 3 p., Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimas, išdėstytas 2011-05-13 rašte, kuriuo, nepaisant prašymo trūkumų, iš esmės pasisakyta, kad išduoti V. S. leidimą nuolat gyventi nėra teisinio pagrindo, yra pagrįstas ir teisėtas.

Skundo teiginiai, susiję su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 str. 26 d. ta apimtimi, kuria seneliai šio įstatymo prasme nėra šeimos nariai, prieštaravimu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 2 d. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. 1 ir 2 d. nuostatoms, nėra reikšmingi: Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. numato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių 11 str. 2 d. numato, kad jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Šiuo atveju aplinkybė, ar V. S. yra Lietuvos Respublikos piliečio šeimos narys Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 str. 26 d. prasme, nėra svarbi, kadangi nėra kitos sąlygos taikyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 str. 1 d. 3 p. – nėra teigiama ir pateikti įrodymai, kad V. S. atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu.

Skundo teiginiai, susiję su Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB perkėlimu į nacionalinę teisę ir tiesioginiu jos taikymu, nepagrįsti: ši direktyva, kaip numato jos 3 str. 1 d. taikoma Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra ir 2 straipsnyje apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų, todėl pareiškėja V. S. nėra „naudos gavėja“ (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB 3 str.) pagal šią direktyvą. Kadangi, kaip pagrįstai savo 2011-05-13 rašte nurodė atsakovas, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ V skyriaus, reglamentuojančio Europos Sąjungos valstybių narių piliečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, nuostatų sprendžiant klausimą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo V. S. nėra pagrindo taikyti, atitinkamai – nėra pagrindo svarstyti, ar Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB nuostatos tinkamai perkeltos į nacionalinę teisę, tame tarpe – ir nuostatos dėl Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario apibrėžimo (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB 2 str. 2 d. ir 3 str. 2 d. bei Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 2 str. 4 d.).

Kiti pareiškėjų skundo ir jų atstovės teismo posėdyje išsakyti apibendrinti teiginiai, susiję su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatomis, kurios nenumato leidimo gyventi išdavimo šalyje daliai tiesioginių giminaičių, šiuo atveju – senelei, su kuriais Lietuvos Respublikos pilietis pageidauja gyventi kartu ir jais rūpintis, šio ginčo kontekste nėra svarbūs: pareiškėjai V. S. yra išduotas leidimas laikinai gyventi, t. y. pareiškėjui A. S., esant akivaizdžiai būtinybei, sudarytos sąlygos pasirūpinti savo senele ir leidimas nuolat gyventi tam nereikalingas; argumentai, kad situacija, kai užsieniečiui dėl tam tikro jo statuso (dėl leidimo tik laikinai gyventi) priimančioje valstybėje, šiuo atveju – Lietuvos Respublikoje, neužtikrinama visapusiška galimybė naudotis šios valstybės socialinės paramos ir sveikatos draudimo sistema, gali būti vertinama kaip tiesioginė diskriminacija dėl tautybės, kilmės ir pilietybės, nėra pagrįsti, nes valstybė gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinama, kad užsieniečio, savo valia atvykstančio į šalį ir čia norinčio pasilikti, priėmimas savaime netaptų našta jos socialinės paramos ir sveikatos apsaugos sistemoms.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų skundo reikalavimų nėra pagrindo tenkinti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų V. S. ir A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.