Panevėžio apygardos teismo nutartis

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) , kurioje E. K. ir R. K. kaltinami nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 str., padarymu.

Šis prašymas buvo sprendžiamas 2012-11-07 teisiamajame posėdyje.

2012-11-07 Panevėžio miesto apylinkės teismo protokoline nutartimi G. R. prašymas dėl jos pripažinimo nukentėjusiąja netenkintas, nurodant, jog ši nutartis neskundžiama.

Panevėžio miesto apylinkės teisme 2012-11-16 gautas G. R. skundas dėl 2012-11-07 Panevėžio miesto apylinkės teismo protokolinės nutarties. Skundas grąžintas G. R. nurodant, kad ši nutartis yra neskundžiama.

Teismo posėdyje pareiškėja prašo skundą tenkinti. Prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 439 str. numatyta, jog bylos nagrinėjimo teisme dalyviai bei kiti asmenys turi teisę nustatyta tvarka apskųsti žemesniųjų teismų bylos parengimo nagrinėti ar teisiamajame posėdyje priimtas nutartis. Ši teisės norma numato galimybę apskųsti žemesniųjų teismų nutartis, kuriomis gali būti pažeistos bylos nagrinėjimo teisme dalyvių ir kitų asmenų teisės ir teisėti interesai.

Skundus aukštesniajam teismui dėl žemesniojo teismo nutarties gali paduoti bylos nagrinėjimo teisme dalyviai – prokuroras, privatus kaltintojas, kaltinamasis, jo gynėjas ir atstovas pagal įstatymą, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai. Šie asmenys laikytini proceso dalyviais, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Skundus gali paduoti ir kiti bylos nagrinėjimo teisme dalyviai – liudytojas, ekspertas, specialistas, vertėjas, kurių procesinis statusas yra neutralus, t.y. jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi.

Aptariamame straipsnyje taip pat įtvirtinta išimtis, kada teismo nutartys nėra skundžiamos – neskundžiamos teismų nutartys <...> dėl proceso dalyvių prašymų nagrinėjimo <...> (BPK 439 str. 2 d.). BPK nėra pateikta proceso dalyvių sąvoka, tačiau sutinkamai su BPK 312 str., kuriame įtvirtinta teisė apskųsti teismo nuosprendį (nutartį) apeliacine tvarka, proceso dalyviais laikytini būtent prokuroras, privatus kaltintojas, nuteistasis, jo gynėjas ir atstovas pagal įstatymą, nukentėjusysis ir jo atstovas. BPK 318 str. 4 d. numatyta, kad apeliaciniame skunde dėl nuosprendžio ar nutarties, taip pat gali būti nurodyti prieštaravimai pirmos instancijos teismo nutartims dėl bylos perdavimo nagrinėti, dėl pareikštų nušalinimų, pareikštų prašymų ir t.y., dėl visų teismo sprendimų, kurie BPK 439 str. 2 d. nurodyti kaip neskundžiami pagal BPK X-oje dalyje numatytą tvarką. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas, minėtoje normoje įtvirtindamas draudimą skųsti teismo sprendimus dėl proceso dalyvių prašymų, nurodė tik tuos proceso dalyvius, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi ir kurie turi galimybę savo poziciją, dėl priimtų sprendimų, išsakyti paduodami apeliacinį skundą. Taigi, Panevėžio miesto apylinkės teismas išaiškindamas sprendimo dėl G. R. prašymo apskundimo tvarką, nepagrįstai ir neteisėtai nurodė, jog toks sprendimas yra neskundžiamas. Nagrinėjamu atveju, G. R., nepatekdama į proceso dalyvių, suinteresuotų bylos baigtimi, sąrašą, negalės skųsti galutinio sprendimo apeliacine tvarka. Todėl įgyvendinant įstatymo suteiktą teisę asmenims ginti savo teisėtus interesus, G. R. turėjo būti suteikta teisė apskųsti 2012-11-07 Panevėžio miesto apylinkės teismo protokolinę nutartį. Tuo pagrindu, G. R. skundas priimtinas nagrinėti aukštesnės instancijos teisme (BPK 439 str. 1 d.).

Išnagrinėjęs teismui pateiktą medžiagą bei skundą, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismo sprendimas, kuriuo netenkintas G. R. prašymas dėl jos pripažinimo nukentėjusiąją, yra pagrįstas.

Konstitucinė pareiga – vykdyti teisingumą – įpareigoja teismą išspręsti bylą pagrįstai, teisėtai ir teisingai, neperžengiant kaltinimo ribų. BPK 255 str. įtvirtinta imperatyvi nuostata, apibrėžianti bylos nagrinėjimo teisme ribas, – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti kaltinamajame posėdyje. Taigi, teismui draudžiama teisti asmenį ir pripažinti jį kaltu dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jis neperduoti teismui.

Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos prokuroro kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš 2010-11-16 kaltinamojo akto (II t., b.l. 44-48), bei teismo nutarties bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje (II t., b.l. 66), R. K. ir E. K. pareikšti kaltinimai dėl to, kad jie būdami valstybės tarnautojais, dėl nusikalstamo nerūpestingumo netinkamai atliko savo pareigas (kaltinime nurodyti konkretūs teisės aktai, kuriuos kaltinamieji galimai pažeidė), išdavė pareiškėjui D. K. pažymą apie juridinį faktą bei ikiteisminio tyrimo duomenis, kai dėl to fizinis asmuo, šiuo konkrečiu atveju L. S., patyrė didelės žalos. Iš esmės tai jie kaltinami tuo, jog peržengė savo kompetencijos ribas – atliko tokius veiksmus, kuriuos galėjo atlikti tik gavę prokuroro leidimą.

Asmeniui pareiškiamas kaltinimas pagal BK 229 str. tada, kai yra nustatoma, kad neatlikimas ar netinkamas tarnybos pareigų atlikimas objektyviai, dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą konkrečiam subjektui – valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Be to, valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, neatlikdamas tarnybos pareigų, pažeidžia atitinkamus teisės aktus, apibrėžiančius jo kompetenciją, teises ir pareigas, todėl byloje turi būti nustatoma ir konkrečiais teisės aktais pagrindžiama, kokių savo pareigų jis neatliko arba atliko netinkamai, kas įtakojo pavojingų padarinių – didelės žalos konkrečiam subjektui – kilimą.

Iš G. R. prašymo pripažinti ją nukentėjusiąja bei iš pateiktų skundų ir paaiškinimų nagrinėjant jos skundą matyti, kad ji save laiko nukentėjusiąja todėl, kad ji buvo atleista iš darbo dėl netinkamo ikiteisminio tyrimo atlikimo, nors būtent kaltinamieji nevykdė jos nurodymų ir to tyrimo tinkamai neatliko.

Vadinasi, pripažįstant G. R., pagal jos prašymą, nukentėjusiąja, būtų išplečiamas kaltinimas R. K. ir E. K., ir teismas peržengtų kaltinimo ribas, t.y. tai reikštų kaltinamajame akte nurodytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pakeitimą. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visetą, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas nors ir ne visai tinkama forma (neišaiškino sprendimo motyvų, nepagrįstai nurodė, kad nutartis neskundžiama), tačiau pagrįstai ir teisėtai netenkino G. R. prašymo.

Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, o nukentėjusiajam asmeniui būtų teisingai atlyginta nusikalstamais veiksmais patirta žala. G. R., manydama, kad konkretūs asmenys savo neteisėtais veiksmais pažeidė jos teises bei teisėtus interesus, gali įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į kompetentingas institucijas, kad būtų pradėti atitinkami ikiteisminiai tyrimai.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

G. R. skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.