Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-01-27 · Administracinė byla Nr. A-602-126-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-27
Bylos Nr.
A-602-126-12
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00029-2011-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas
H. J.
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A602-126/2012Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00029-2011-9 Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.
(S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

sekretoriaujant Violetai Rodzienei,dalyvaujant pareiškėjui H. J.,atsakovo atstovui N. R.,

trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui M. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjui H. J. (toliau – ir pareiškėjas), kalinamam Pravieniškių 1-uose pataisos namuose, atsakovo Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų (toliau – ir atsakovas; pataisos namai) direktoriaus 2008 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 44/08-904, 2008 m. spalio 14 d. tarnybinės tyrimo išvados Nr. 31/09-106 „Dėl nuteistųjų badavimo paskelbimo“ (toliau – ir Tarnybinio tyrimo išvada) pagrindu, paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui drausminė nuobauda paskirta už tai, kad jis organizavo ir kurstė 2008 m. rugsėjo 26 d. pataisos namuose nuteistųjų paskelbtą badavimą, kuris, kaip buvo nustatyta Tarnybinio tyrimo išvada, kilo dėl nuteistojo D. V. nubaudimo ir (ar) per griežto nubaudimo – perkėlimo iš paprastosios į drausmės grupę 12 mėnesių ir buvo neteisėtas, nes vadovaujantis Nuteistųjų elgesio taisyklių, patvirtintų Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų direktoriaus 2006 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 1/05-88 (toliau – ir Nuteistųjų elgesio taisyklės), 2.23 punktu, nuteistiesiems draudžiama kreiptis į pataisos namų administraciją su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais kitų nuteistųjų vardu, o remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnio 2 dalimi, bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui, tokiais savo veiksmais pažeisdamas BVK 110 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 7 punktą ir Nuteistųjų elgesio taisyklių 2.21 punktą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos 2008 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 2S-3838 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento raštas), išnagrinėjęs pareiškėjo 2008 m. spalio 17 d., be kita ko, konstatavo, kad drausminė nuobauda jam buvo paskirta pagrįstai.

Šalies argumentai

Pareiškėjas, nesutikdamas su jam paskirtąja drausmine nuobauda, 2008 m. lapkričio 21 d. (pagal gavimo teisme datą) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas Pravieniškių pataisos namų direktoriaus 2008 m. spalio 15 d. nutarimą Nr. 44/08-904, Tarnybinę tyrimo išvadą, Kalėjimų departamento raštą nuobaudos skyrimo dalyje bei Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų 2008 m. spalio 15 d. pažymą dėl nuteistojo perkėlimo į kamerų tipo patalpas Nr. 38/07-7271 panaikinti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pabrėžė, jog sprendimas dėl nuobaudos paskyrimo pareiškėjui yra teisėtas, paremtas tarnybinio tyrimo metu nustatytais faktais ir teisiškai pagrįstas Nuteistųjų elgesio taisyklių 2.21 punktu – nekurstyti kitų nuteistųjų atsisakyti vykdyti teisėtų pataisos namų personalo reikalavimų ir nurodymų, ir BVK 110 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatomis, įtvirtinančiomis draudimą kurstyti kitus kalinamuosius ar nuteistuosius atsisakyti vykdyti pataisos įstaigų administracijos reikalavimus. Konstatavo, kad bado akcija yra teisėta nuteistųjų protesto forma, tačiau nuobauda pareiškėjui buvo paskirta ne už jo badavimą, kaip protesto formą, o už neteisėtą kitų nuteistųjų kurstymą ir organizavimą raštiškai skelbti badavimą. Pažymėjo, jog pareiškėjas iki šios nuobaudos skyrimo jau buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis, turėjo eilę jam skirtų nuobaudų. Akcentavo, jog jam paskirta nuobauda nėra per griežta, ji atitiko padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, BVK 143 straipsnio 2 dalies nuostatas, jos pagrįstumą pripažino ir Kalėjimų departamentas, todėl paskirtoji nuobauda – nenaikintina.

Šalies argumentai

Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu, 2009 m. gruodžio 14 d. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundo reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimu Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikino ir pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino – panaikino Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų direktoriaus 2008 m. spalio 15 d. nutarimą Nr. 44/08-904 „Dėl nuteistojo perkėlimo į kamerų tipo patalpas“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2008 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 2S-3838 „Dėl skundo nagrinėjimo“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad ginčijamame atsakovo nutarime skirti drausminę nuobaudą nurodyti pareiškėjo veiksmai patenka į BVK 110 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 7 punkte nurodytos draudžiamos veikos sampratą. Išaiškino, jog BVK 110 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas draudimas yra nukreiptas į dispozicijoje nurodytų renginių organizavimą, tačiau tam, kad šią teisės normą galima būtų taikyti, būtina nustatyti, jog yra neteisėtas (pripažintas neteisėtu) pats renginys. Akcentavo, jog nenustačius badavimo (badavimo paskelbimo) neteisėtumo, negalima daryti išvados, kad badavimo (badavimo paskelbimo) organizavimas yra draudžiamas BVK 110 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo prasme. Pabrėžė, kad skundžiamame atsakovo nutarime nurodyti pareiškėjo veiksmai negali būti pakankamu pagrindu pripažinti, jog pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog skundžiamame atsakovo nutarime nenurodyta, kuo pasireiškė pareiškėjo (tariamai) padarytas BVK 110 straipsnio 2 dalies 7 punkto pažeidimas, o pateiktas pažeidimo aprašymas neturi nieko bendro su kitų kaltinamųjų ar nuteistųjų kurstymu atsisakyti vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus.

III.

Pareiškėjas 2011 m. sausio 18 d. teisme gautu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 47320 litų neturtinės žalos atlyginimui.

Skunde nurodė, jog dėl nuginčytu sprendimu iš jo pusę metų buvo atimta teisė matyti kitus žmones, bendrauti, pasivaikščioti lauke, tinkamai rūpintis savo sveikata, sportuoti, žiūrėti televizorių, klausytis muzikos, ruošti sau maistą, todėl jis už šį nutarimą prašė priteisti neturtinę žalą. Akcentavo, jog šie neteisėti pataisos namų pareigūnų veiksmai sukėlė jam ilgalaikius nuolatinius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, o neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti ir pagrįsti jis taikė analogiją ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 65 straipsnio 1 dalies 2 punktu suskaičiavo, jog jam padaryta neturtinė žala sudarė 47320 litų, nes viena arešto para prilyginama 2 MGL baudai.

Atsiliepimas

Atsakovas, taip pat atsakovo įgaliotas atstovas Kauno apygardos administracinio teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, taip pat atsakovo įgaliotas atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendime nekalbama apie tai, kad pareiškėjui skirta drausminė nuobauda yra neteisėta, taip pat konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai (netinkamai) išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pataisos namų direktoriaus veiksmai skiriant nuobaudos rūšį pareiškėjui nebuvo neteisėti. Tokiu būdu pataisos namų direktorius nepriėmė neteisėto akto, o jei nėra valstybės institucijos ar pareigūno neteisėto akto, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis, žala nepadaryta. Pažymėjo, jog skaičiuodamas žalos dydį pareiškėjas vadovaujasi BK 65 straipsnio, kuris reglamentuoja bausmių sudėjimo ar keitimo taisykles, nuostatomis, tačiau toks skaičiavimas neturi pagrindo, nes pareiškėjui nebuvo skirta jokia nauja bausmė už nusikalstamą veiką, numatytą BK, todėl minėtomis taisyklėmis vadovautis nėra pagrindo.

IV.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo H. J. skundą patenkino iš dalies ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, pareiškėjo naudai 2000 (du tūkstančius) litų neturtinei žalai atlyginti, o likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašoma priteisti neturtinė žala kildinama iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pareigūnų veiksmų, dėl kurių pareiškėjas, jo teigimu, neteisėtai, 6 mėnesiams buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas. Pažymėjo, jog byloje pateiktų įrodymų visetas duoda pagrindą išvadai, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracija veikė neteisėtai, būtent, ne taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius įstatymus, kadangi be jokio pakankamo teisinio pagrindo (nepagrįstai) pareiškėją iš drausmės grupės perkėlė į kamerų tipo patalpas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1599/2010), todėl šiuo atveju, sprendžiant neturtinės žalos klausimą, taikytinos CK 6.271 straipsnio, 6.250 straipsnio bei Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio nuostatos (ABTĮ 57 straipsnis). Konstatavo, jog įvertinus pateiktų įrodymų visumą (nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes), pareiškėjo asmenybę, jo skundo argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo nurodytas patirtos neturtinės žalos dydis – 47320 litų yra aiškiai per didelis, palyginus su tomis vertybėmis, kurios buvo pažeistos. Akcentavo, jog pareiškėjas atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę už labai sunkaus smurtinio nusikaltimo padarymą, iki patalpinimo į kamerų tipo patalpas pareiškėjas bausmę atliko drausmės grupėje, o patalpinant pareiškėją į kamerų tipo patalpas jokie esminiai procedūriniai pažeidimai (nevertinant patalpinimo juridinio pagrindo pagrįstumo bei pakankamumo) nebuvo padaryti, pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko BVK 145 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgė ir į tai, kad 2008 m. spalio 15 d. nutarimas Nr. 44/08-904 buvo panaikintas iš esmės dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įstatymo (BVK 110 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 7 punktas) turinio detalaus išaiškinimo formuojant vienodą teismų praktiką (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnis, 20 straipsnis). Nurodė, jog žmogaus orumas, reputacija, dvasiniai sukrėtimai, dėl kurių pareiškėjas patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą šio ginčo kontekste nelaikytini ypač dideliais ir sunkais, susijusiais su pareiškėjui gyvybiškai svarbiais dalykais, o pareiškėjas, būdamas patalpintas į kamerų tipo patalpas, turėjo realias galimybes kritiškai įvertinti savo nusikalstamus veiksmus, dėl kurių atlikimo jam buvo paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė, taip pat morališkai ruoštis, pasibaigus bausmės laikui, integruotis į nelinkusių nusikalsti žmonių visuomenę ir t. t. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K–3–540/2006 yra nurodęs, kad kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas, jokie pinigai, joks materialus turtas, negali atstoti. Pridūrė, jog šiame kontekste LAT pabrėžė, kad negalimumas neturtinės žalos materialiai visiškai atlyginti nereiškia, kad gali būti reikalaujama kompensacijos, kuri būtų beribė. Pažymėjo, kad patirtų pareiškėjo išgyvenimų neįmanoma sugrąžinti, išskyrus tai, kad už šiuos išgyvenimus galima materialiai kompensuoti. Konstatavo, jog nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas taip pat atsižvelgia ir į pažeistas pareiškėjo subjektines teises – būti kalinamam kamerų tipo patalpose, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (nuo 2008 m. spalio 15 d. iki 2009 m. balandžio 15 d.) bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas. Padarė išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis turi būti įvertintas 2000 litų (ABTĮ 57 straipsnis).

V.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija 2011 m. balandžio 14 d. apeliaciniu skundu (t. 3, b. l. 37 – 39) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo H. J. skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimu, tačiau sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pabrėžia, jog iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacijos matyti, jog teismas iš esmės pasisakė tik dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti žalos atlyginimą, o neturtinės žalos buvimą konstatavo tai susiejęs su tariamais pareiškėjo išgyvenimais. Nurodo, jog pagal BVK 145 straipsnį nuteistieji, perkelti į kamerų tipo patalpas, turi teisę įsigyti maisto produktų, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų bei gauti smulkiųjų paketų su spauda, be to, turi galimybę pasivaikščioti, todėl dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, pažeminimo, reputacijos pablogėjimo dėl pareiškėjo perkėlimo į kamerų tipo patalpas nagrinėjamu atveju neįmanoma įžvelgti, bet priešingai – būdamas patalpintas į kamerų tipo patalpas, pareiškėjas turėjo galimybę kritiškai įvertinti savo nusikalstamus veiksmus, dėl kurių ir pateko į įkalinimo įstaigą bei suprasti jam paskirtos 12 metų laisvės atėmimo bausmės tikslą. Priduria, jog pareiškėjas neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą, vertinamą pinigais. Pažymi, jog pareiškėjo nurodomi dvasiniai išgyvenimai negali būti pripažįstami pasekmėmis, užtraukiančiomis neturtinės žalos atlyginimo pinigais prievolės. Akcentuoja, jog duomenų apie tai, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmai pakenkė pareiškėjo fizinei būklei nebuvo pateikta, kaip ir duomenų, apie jo sveikatos būklei ar kitoms fizinėms ar psichinėms savybėms padarytą neigiamą poveikį. Priduria, kad siekiant interesų pusiausvyros neturtinės žalos vertinimui yra svarbūs įrodomieji faktai, kas akcentuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (administracinė byla Nr. A143-1966/2008), nes šioje byloje buvo sprendžiama byla dėl asmens laikymo netinkamomis sąlygomis, todėl tapatinti bylos aplinkybių negalima.

Pareiškėjas 2011 m. balandžio 18 d. apeliaciniu skundu (t. 3, b. l. 45) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą pakeisti – visiškai tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neteisėtai įkalintas kameroje-vienutėje jis turėjo realią galimybę kritiškai įvertinti savo nusikalstamus veiksmus, dėl kurių jam buvo paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Mano, kad toks teismo sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnį, garantuojantį, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs. Teigia, jog teismo išvada, kad neteisėtas jo įkalinimas vienutėje yra papildoma auklėjimo priemonė, grubiai pažeidžia ir Konstitucijos 31 straipsnį, nes savo esme tai – papildomas baudimas prie jau atliekamo įkalinimo. Teigia, jog Lietuvos Respublikos įstatymai jam padarytą žalą vertina 47320 litų, todėl jam yra nesuprantama, kodėl teismas jam priteisė tik 2000 litų, juo labiau, kad teismas nenurodė, kokia teisės norma vadovaujasi, šios jam priteistos sumos nepagrindė.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 57) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą pareiškėjo H. J. skundą atmetant.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu (t. 3, b. l. 55 – 56) į pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, atmetant pareiškėjo H. J. skundą, kaip nepagrįstą, kartu atmetant ir jo apeliacinį skundą.

Atsiliepime atkreipia dėmesį, kad ginčo atveju nebuvo nustatyta ir konstatuota atsakovo atstovų sąmoningų neteisėtų aktų, neteisėto veikimo ar neveikimo pareiškėjo atžvilgiu, kuris sąlygojo tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Mano, kad nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti tai, kad pataisos namų direktoriaus nutarimas, priimtas pareiškėjo atžvilgiu, buvo panaikintas tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu ir tik po detalaus BVK 110 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punkto išaiškinimo, formuojant vienodą teismų praktiką. Priduria, jog taip pat nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimais, kurie yra tiesiogiai susiję su asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose buitinėmis sąlygomis, o ne su nepagrįstų ar neteisėtų sprendimų tokių asmenų atžvilgiu priėmimu. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, tačiau pirmosios instancijos teismas kitų pažeistų asmens teisių gynimo būdų nesvarstė ir nevertino.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas – atmestinas.

Pareiškėjas H. J. yra nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2002 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu pagal Baudžiamojo kodekso (1961 m.) 105 straipsnio 6 punktą (tyčinis nužudymas darant kitą sunkų nusikaltimą), pareiškėjui yra paskirta 12 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl pareiškėjui H. J., kalinamam Pravieniškių 1-uose pataisos namuose, 2011 m. balandžio 4 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu priteistos neturtinės žalos už tai, kad jis be pakankamo teisinio pagrindo, kas buvo konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1599/2010, Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų 2008 m. spalio 15 d. pažyma „Dėl nuteistojo perkėlimo į kamerų tipo patalpas“ Nr. 38/07-7272 šešiems mėnesiams iš drausmės grupės buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, t. y. jo atžvilgiu buvo paskirta drausminė nuobauda, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos atlyginimo dydžio bei pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Pridurtina, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl neturtinės žalos, kylančios iš valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo taikymo praktikos bei į bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju byloje pakako duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas H. J. drausmine nuobauda perkeltas į kamerų tipo patalpas patyrė neturtinę žalą bei egzistavo anksčiau išvardytos viešosios atsakomybės atlyginti valdžios institucijų neteisėtais veiksmais sukeltą žalą sąlygos (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos).

Atkreiptinas dėmesys, jog iš bylos duomenų matyti, kad perkėlus pareiškėją į kamerų tipo patalpas jis patyrė emocinius ir dvasinius išgyvenimus, kitų nepatogumų, sumažėjo jo galimybės bendrauti, todėl teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodomu motyvu, jog pareiškėjo išgyvenimai buvo tariami, t. y. jis jų neįrodė. Akcentuotina, jog iš BVK 145 straipsnio, įtvirtinančio nuteistųjų laikymo sąlygas kamerų tipo patalpose, nepaisant to, kad šio straipsnio 1 dalis numato, jog kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas, 2 dalies matyti, kad kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji dirba atskirai nuo kitų nuteistųjų, be to, tai, kad pareiškėjas buvo „atribotas nuo kitų“ posėdžio metu pripažino ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas, jis taip pat nenuginčijo tų pareiškėjo teiginių, kad drausmine nuobauda buvo apribota pareiškėjo teisė eiti pasivaikščioti, gamintis savo maistą, bendrauti su kitais. Pagal BVK 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas nuteistiesiems nenumatyta teisė į pasimatymus, skirtingai negu paprastai grupei priskirtiems nuteistiesiems. Teisėjų kolegijos nuomone, išvardytos aplinkybės duoda pakankamą pagrindą teigti, kad neteisėtos drausminės nuobaudos pritaikymas, t. y. pareiškėjo perkėlimas į kamerų tipo patalpas, jo atžvilgiu sukūrė izoliuotumo ir kitų nepatogumų būseną, sukėlusią jam dvasinių išgyvenimų ir pažeidusią teisės saugomas vertybes.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendime byloje Kudla prieš Lenkiją, be kita ko, yra konstatavęs, jog valstybės narės turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Pridurtina, jog EŽTT praktika taip pat rodo, kad kalinamo asmens vizitų ribojimas yra įsikišimas į asmens šeimyninį gyvenimą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, laiduojančio teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, prasme (žr. EŽTT 2000 m. liepos 13 d. sprendimas Elsholz prieš Vokietiją).

Remiantis išdėstytomis priežastimis, manytina, kad pareiškėjas, jo atžvilgiu neteisėtais veiksmais pažeidus teisės saugomas vertybes, patyrė moralinę žalą, todėl turi teisę į adekvatų, pinigais išreiškiamą, atlygį. Akcentuotina, jog bylos duomenų, kaip minėta, pakanka įtikinamoms išvados apie pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą padaryti, todėl negalima sutikti su tais atsakovo argumentais, jog pareiškėjas nesugebėjo įrodyti neturtinės žalos buvimo fakto, nes nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pašlijusią fizinę būklę ar psichines savybes.

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista 2000 litų suma neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgus į jo dvasinių išgyvenimų, patirtų dėl neteisėtos drausminės nuobaudos pritaikymo, mastą ir šios nuobaudos trukmę (6 mėn.), nepripažintina adekvačia. Pažymėtina, jog teisėjų kolegija negali sutikti su tais pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas, patalpintas į kamerų tipo patalpas, turėjo realią galimybę kritiškai įvertinti savo nusikalstamus veiksmus, dėl kurių yra kalinamas, nes tai, kolegijos vertinimu, negalėjo turėti ryšio su drausminės nuobaudos paskyrimu bei būti jos prasme, o minėtą galimybę apmąstyti savo nusikaltimus asmeniui per se suteikia laisvės atėmimo bausmė, todėl teisinės reikšmės šie teismo išsakyti motyvai neturi. Nepaisant to, teisėjų kolegija, nustatinėdama konkretų pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgia į tai, kad jo veiksmai, ką savo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendime konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, iš esmės pateko į BVK 110 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 7 punkte nurodytos draudžiamos veikos sampratą, tačiau jie neteisėtais nelaikyti todėl, kad nebuvo nukreipti į neteisėtą tikslą (nuteistųjų badavimo (badavimo paskelbimo) organizavimą).

Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi anksčiau minėtais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, laiko esant prasminga priteisti pareiškėjo naudai 6000 (šešis tūkstančius) litų neturtinei žalai dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu atlyginti. Pridurtina, jog priteisdama neturtinę žalą, teisėjų kolegija taip pat nemato priežasčių, kodėl turėtų vadovautis BK 65 straipsniu ir jame išdėstytomis bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklėmis, nes šioje normoje kalbama apie bausmę BK prasme (BK 41, 42 straipsniai), o ne apie laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems skiriamas nuobaudas (BVK 142 straipsnis), todėl taikyti minėtoje teisinėje normoje įtvirtintą, pareiškėjo cituojamą vieno arešto paros įkainojimo modelį nėra pagrindo.

Pareiškėjo prašomas priteisti žalos dydis yra pernelyg didelis, nes pareiškėjo perkėlimas į drausmės grupę negali būti lyginamas su neteisėtu (be teismo sprendimo) laisvės atėmimo bausmės ar kardomosios priemonės paskyrimu. Pareiškėjas yra nuteistas teismo nuosprendžiu, kurio pagrindu atlieka laisvės atėmimo bausmę. Laisvės atėmimo bausmės apribojimų esmę, be kita ko, sudaro tai, jog asmuo privalo paisyti laisvės atėmimo vietoje nustatytų taisyklių. Šios taisyklės, be kita ko, nustatomos tam, kad būtų pasiekti laisvės atėmimo bausmės tikslai – nubausti asmenį bei auklėti. Nubaudimo ir auklėjimo sudėtine dalimi yra ir tai, kad asmeniui gali būti skiriamos drausminės nuobaudos, jeigu asmuo nesilaiko nustatytų taisyklių. Todėl atsakovas, taikydamas pareiškėjui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę, drausminę atsakomybę veikė teisės aktų nustatytose ribose, tačiau atsakovas neteisingai taikė teisės aktus, neteisingai įvertino faktinius duomenis dėl pareiškėjo padaryto drausmės pažeidimo, dėl to be pagrindo paskyrė nubaudą. Pareiškėjas iš dalies apgynė savo teises kreipdamasis įstatymų nustatyta tvarka dėl nuobaudos panaikinimo į teismą, kuris panaikino paskirtą nuobaudą. Teismo vertinimu paskirta nuobauda buvo neproporcinga atsakovo buvusiam konstatuotam pažeidimui, buvo paskirta maksimali nuobauda, nors iš bylos duomenų negalima daryti kategoriškos išvados, kad tai buvo būtina ginčijamu atveju. Tokios griežtos nuobaudos, kuomet pareiškėjui atimama teisė į pasimatymus pernelyg ilgam terminui – 6 mėnesiams, vertinamas kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, laiduojančio teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, pažeidimas. Atsakovas, skirdamas pareiškėjui drausminę nuobaudą turėjo atsižvelgti į nagrinėjamas atvejui rekšmigas Europos kalinimo taisyklių normas: 60.2. Kiekvienos bausmės griežtumas turi būti proporcingas prasižengimui; 60.4. Bausmė negali numatyti visiško draudimo palaikyti kontaktus su šeima; 60.5. Baudžiant uždaryti vienutėje galima tik išskirtiniais atvejais ir konkrečiai nustatytam terminui, kuris turi būti kuo trumpesnis.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Tuo tarpu priešingus reikalavimus keliantis atsakovo apeliacinis skundas – atmestinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą pakeisti, rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pareiškėjo H. J. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, pareiškėjo H. J. naudai 6000 (šešis tūkstančius) litų neturtinei žalai atlyginti.

Likusioje dalyje pareiškėjo H. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasVeslava Ruskan