Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-186/2013

Teisėja Nijolė Žimkienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00545-2012-2

2013 m. kovo 1 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. gynėjo advokato Arvydo Montrimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 149 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams penkiems mėnesiams.

Taip pat A. T. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos taikant dalinį bausmių sudėjimą, ir galutinė subendrinta bausmė A. T. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

Nuosprendžiu visiškai tenkintas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. J. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo, civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies. Iš A. T. R. J. naudai priteista 425,99 Lt (keturi šimtai dvidešimt penki litai 99 ct) turtinei žalai atlyginti ir 10 000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. gegužės 1 d., apie 23.30 val., miškelyje, esančiame prie (duomenys neskelbtini) namų, Vilniaus mieste, iš nugaros priėjęs prie R. J., ją pastūmęs ir pargriovęs ant žemės, nutempė gilyn į miškelį, kur prilaikydamas, prispaudęs žemyn veidu nukentėjusiąją prie žemės, bei tokiu būdu atimdamas galimybę R. J. priešintis, numovė jai kelnes ir apatines kelnaites bei prieš jos valią atliko lytinį aktą natūraliu būdu, ir taip išžagino R. J.. Po to A. T., laikydamas nukentėjusiąją prispaustą prie žemės ir tokiu būdu atimdamas galimybę priešintis, iš nukentėjusiosios rankinuko, gulėjusio šalia ant žemės, ištraukė piniginę 30,00 Lt vertės, kurioje buvo grynųjų pinigų - 150,00 Lt kupiūromis po 50,00 Lt, 6,00 Lt metalinėmis monetomis, taip pat daiktai, neturintys ekonominės vertės: R. J. vardu išduota asmens tapatybės kortelė, R. J. socialinio draudimo pažymėjimas, mėnesinis visuomeninio transporto bilietas, dvi „Swedbank“ kortelės, įvairios nuolaidų kortelės, taip pat pagrobė nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną „LG P970“, 1035,00 Lt vertės su SIM kortele, kuris po panaudoto fizinio smurto buvo iškritęs iš nukentėjusiosios rankų ir gulėjo ant žemės. Tokiu būdu, panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą R. J. 1221,00 Lt vertės turtą.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, padarė klaidingą išvadą, kad A. T. yra kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendis yra neteisingas, neteisėtas ir naikintinas.

Nuteistojo gynėjo vertinimu, išnagrinėjus nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, rašytiniuose dokumentuose esančius įrodymus, darosi akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo jų vertinti kaip tiesioginių įrodymų, besąlygiškai patvirtinančių, jog A. T. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nukentėjusioji R. J. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu teigė, jog nematė asmens, kuris prieš jos valią atliko su ja natūralų lytinį aktą, veido ir negalėtų jo atpažinti. Tačiau kažkodėl nukentėjusioji sugebėjo pastebėti, kaip ją išžaginęs asmuo buvo apsirengęs ir kaip jis pagrobė jos piniginę. Dar daugiau, nukentėjusioji R. J. parodė, kad ją išžaginęs asmuo vilkėjo juodos spalvos sportinę aprangą su trimis juostelėmis šonuose (t. 1. b. l. 25, 26). 2012 m. gegužės 11 d. apžiūros protokole nurodyta, kad: „apžiūrėjus džinsines, šviesiai juodos spalvos vyriškas kelnes „Ceo jeans“ su įvertu juodos spalvos diržu „Lee“ su metaline sagtimi, matyti, kad džinsai užsisega saga ir užtrauktuku, kelnių klešnių išoriniuose šonuose yra baltais siūlais išsiuvinėta juosta, einanti iki pat klešnių apačios.“ (t. 1, b. l. 100-103). Pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės nuosprendyje pasisakė, jog: „vertina, kad nukentėjusiosios parodymai apie ją užpuolusio asmens bendruosius išorės požymius, ją užpuolusio asmens vardą ir aprangą atitinka A. T. požymius. Aplinkybė, kad nukentėjusioji teigė, jog ją užpuolęs asmuo buvo su sportinėmis kelnėmis, o paėmimo protokolu pas E. F. buvo paimtos A. T. priklausančios džinsinės kelnės, nepaneigia šios išvados, kadangi nukentėjusioji nurodė pastebėjusi juosteles šonuose, kurios įprastai būna sportinėse kelnėse, o įvykis vyko ne ryškaus apšvietimo sąlygomis“. Pirmosios instancijos teismas, laisvai interpretuodamas įrodymus, nustatė, kad pas E. F. paimti A. T. priklausantys džinsai nukentėjusiosios galėjo būti supainioti su sportinėmis kelnėmis, nes buvo „neryškus apšvietimas“. Nukentėjusioji savo parodymuose, duotuose iškart po nusikaltimo padarymo teigė, kad ją užpuolęs asmuo buvo šviesiai rudais plaukais ir sportine apranga su trimis juostelėmis šonuose, (t. 1, b. 1. 25-26). Šito ji nepaneigė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojų V. F., N. S., E. F. parodymais įrodinėti A. T. kaltę, padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, yra visiškai nelogiška, nes jos savo parodymais galėjo tik patvirtinti ar paneigti, kad A. T. konkrečiu metu (gegužės 1 ir 2 dienomis) buvo pas jas namuose ir ar telefono aparatą „LG“ jos matė tą ar kitą dieną. Tačiau jų parodymai visiškai, nei atskirai, nei visumoje su kitais įrodymais, nepatvirtina, kad būtent A. T. ir yra asmuo, užpuolęs nukentėjusiąją R. J..

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakė, remdamasis Vilniaus apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo O. N. 2012 m. gegužės 9 d. tarnybinio pranešimo dėl išklotinės analizės duomenimis, „kad analizuojant A. T. telefono numerio Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinę nustatyta, jog minėta SIM kortelė 2012 m. gegužės 1 d., 23.07 val., buvo bazinės stoties A14F, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini) veikimo zonoje, 23.39 val. buvo bazinės stoties 027D, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), veikimo zonoje (nusikaltimo vieta), 23.40 val. buvo bazinės stoties 027A, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), veikimo (nusikaltimo vieta), 23.43 val. yra bazinės stoties 018E, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), veikimo zonoje (A. T. sugyventinės gyvenamoji vieta), iš minėto numerio 2012 m. gegužės 1 d., 23.39 val., 23.40 val., 23.43 val., buvo skambinta į E. F. numerį Nr. (duomenys neskelbtini), pokalbiai truko, atitinkamai, 22 sek., 9 sek., 7 sek. (t. 1, b. 1. 97). UAB „Tele 2“ 2012 m. lapkričio 20 d. rašto SD - 15059 duomenimis miestuose celės veikimo spindulys dažniausiai yra 0,2-1 km antenos spinduliavimo kryptimi (t. 3, b. I. 73).“ Tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė kokiu atstumu nuo minėtų celių (bazinių stočių) buvo A. T. telefonas 2012 m. gegužės 1 d., 23.07 val., 23.39 val., 23.40 val., 23.43 val., t. y. ar 200 metrų, ar vieno kilometro atstumu, todėl, remdamasis šiais įrodymais tiek atskirai, tiek ir kitų įrodymų visumoje, teismas negalėjo nustatyti A. T. buvimo vietos ir jo kaltės dėl šių nusikaltimų padarymo.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nukentėjusioji R. J., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. 1. 25, 26) ir teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad nematė kaip užpuolikas paėmė jos telefono aparatą „LG P970“. Apklaustas įtariamuoju A. T., (t. 1, b. 1. 139) parodė, kad mobilaus ryšio telefoną „LG P970“ jis pirko iš nepažįstamo vyriškio apie keturiasdešimties metų amžiaus, 165-167 cm ūgio, stambaus kūno sudėjimo. Šį vyriškį jis sutiko prie „Maxima“ parduotuvės, esančios Fabijoniškių mikrorajone, netoli 53-ojo maršruto autobuso žiedo. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu ši versija tikrinama nebuvo, todėl ji nebuvo nei priimta, nei atmesta. Teismas dėl šių aplinkybių net nepasisakė.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusiajai R. J. praėjus dviem valandoms po užpuolimo buvo nustatytas 0,8 promilių girtumas (t. 1, b. 1. 24), todėl akivaizdu, kad užpuolimo metu girtumas buvo didesnis, ir nukentėjusioji galėjo neadekvačiai vertinti įvykio aplinkybes, pasirinkti netinkamą tokioje situacijoje vaidmenį. Apeliaciniame skunde atkreipiamas ypatingas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nukentėjusiosios girtumą nurodė 0,30 promilių, nors byloje esančiuose dokumentuose užfiksuotas daugiau nei du kartus didesnis girtumas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras bei nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš apeliacinio skundo motyvų, juose ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas bei nuteistojo kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis pirmosios instancijos teismas, yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios baudžiamojo proceso įstatymo normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad minėtų reikalavimų bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė, o nuteistajam A. T. nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui, rodančiomis teismo šališkumą ar nuosprendžio priėmimą remiantis vien tik prielaidomis. Akcentuotina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 1 d. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės, svarbu tai, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d.). Todėl nekyla abejonių, kad nukentėjusiosios parodymai išžaginimo byloje yra itin reikšmingi ir, įrodymų liečiamumo prasme, jie laikytini įrodymais, nepaisant to, kad nusikalstamos veikos metu nukentėjusioji ir buvo vartojusi alkoholio. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė jokio esminio pažeidimo nukentėjusiosios R. J. tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus laikydamas iš esmės vienodais ir nuosekliais. Nukentėjusioji proceso metu pakankamai išsamiai paaiškino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir įvykių seką, todėl apkaltinamasis nuosprendis pagrįstai buvo grindžiamas jos parodymais. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas nukentėjusiosios parodymus įvertinus kartu su kitais įrodymais – liudytojų parodymais, įvairių proceso veiksmų atlikimo metu surašytais protokolais, kitais įrodymais. Fizinio smurto panaudojimo faktą, be pačios nukentėjusiosios parodymų, patvirtina specialisto išvada. Visi šie įrodymai tarpusavyje vieni kitus papildo ir patvirtina, todėl abejoti byloje surinktų įrodymų viseto patikimumu vien dėl to, kad nukentėjusiajai po nusikalstamos veikos padarymo buvo nustatytas girtumas, nėra pagrindo. Akcentuotina, jog nuteistojo gynėjo skundo teiginys apie neva nukentėjusiajai po įvykio nustatytą 0,80 promilės girtumą yra nepagrįstas, nes kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančio alkotesterio kvito (t. 1, b. 1. 24), jame užfiksuotas 0,30 promilės nukentėjusiosios girtumas. Kaip matyti iš nukentėjusiosios duotų parodymų, nors ją išžaginusio asmens ji nematė, tačiau sugebėjo pastebėti, kaip ją išžaginęs asmuo buvo apsirengęs ir kaip jis pagrobė jos piniginę, nurodė, kad minėtas asmuo prisistatė A., matė jo siluetą, plaukų ilgį. Ūgis jo - apie 1,80 m, nei stambus, nei plonas, dėvėjo kelnes su dviem juostelėmis šonuose. Be to, teismo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, kad nuteistojo ūgis, sudėjimas atitinka, balsas daugmaž vienodas, tačiau kategoriškai nepatvirtino, kad nusikalstamą veiką padarė būtent nuteistasis (t. 3, b. l. 80-81). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji teismo posėdyje nurodė, kad užpuolikas vilkėjo kelnėmis su dviem juostelėmis, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad neva teismo posėdyje nukentėjusioji nepaneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dėl pastebėtų ją užpuolusio asmens išorės požymių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai apie ją užpuolusio asmens bendruosius išorės požymius, ją užpuolusio asmens vardą ir aprangą atitinka A. T. požymius. Aplinkybė, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog ją užpuolęs asmuo buvo su sportinėmis kelnėmis, o paėmimo protokolu pas E. F. buvo paimtos A. T. priklausančios džinsinės kelnės, nepaneigia šios išvados, kadangi nukentėjusioji nurodė pastebėjusi juosteles šonuose, kurios įprastai būna ant sportinių kelnių, įvykis vyko ne ryškaus apšvietimo sąlygomis, o ant nuteistojo džinsų yra balstos spalvos juostelės (t. 1, b. l. 103).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra aiškiai pasisakyta, kodėl teismas nesivadovavo nuteistojo A. T. teisme duotais parodymais, kad įvykio dieną, t. y. 2012 m. gegužės 1 d., jis susitiko su E. F. mieste, kartu su ja atvažiavo iki jos namų, po to buvo kartu iki gegužės 2 d. ryto, o nukentėjusiajai priklausantį telefoną „LG P970“ įsigijo ir E. F. padovanojo tik 2012 m. gegužės 2 d. vakare. Šie nuteistojo parodymai paneigti N. S., E. F. ir V. F. parodymais. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, neva šie parodymai visiškai, nei atskirai, nei visumoje su kitais įrodymais, nepatvirtina, kad būtent A. T. ir yra asmuo, užpuolęs nukentėjusiąją R. J., apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia gynėjo išdėstyta pozicija. Minėtų liudytojų parodymai visiškai paneigia nuteistojo alibi, neva nusikalstamos veikos padarymo metu jis nebuvo nusikaltimo vietoje, laiką leido su E. F., ir tuo yra reikšmingi, nustatant tiesą byloje. Akcentuotina, jog remiantis V. F. parodymais bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, yra paneigta ir nuteistojo iškelta versija, neva nukentėjusiosios telefoną jis įsigijo sekančią dieną, t. y. 2012 m. gegužės 2 d. iš mažai pažįstamo vyro, nes minėta liudytoja parodė, kad 2012 m. gegužės 1 d. buvo šventė, A. T. buvo jų namuose, liudytoja buvo išėjusi iš namų, o grįžusi namo 2012 m. gegužės 2 d. naktį rado E. F. ir A. T., jis parodė jai juodos spalvos telefoną „LG“ (t. 3, b. l. 82-83). Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje labai išsamiai ir aiškiai išdėstė, kodėl atmeta nuteistojo iškeltą versiją dėl telefono įsigijimo iš nepažįstamo asmens, todėl apeliacinio skundo argumentas, neva nuosprendyje dėl to nepasisakyta, laikytinas nepagrįstu. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad be liudytojos parodymų, nuteistojo iškeltą versiją paneigia kitų objektyvių duomenų visuma – UAB „Vaskota“ raštas ir AB „Swedbank“ išrašas.

Vilniaus apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo O. N. 2012 m. gegužės 9 d. tarnybiniame pranešime dėl išklotinės analizės užfiksuoti duomenys, kad analizuojant A. T. telefono numerio (duomenys neskelbtini) išklotinę nustatyta, jog minėta Sim kortelė 2012 m. gegužės 1 d., 23.07 val., yra bazinės stoties A14F, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini) veikimo zonoje, 23.39 val. yra bazinės stoties 027D, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), veikimo zonoje (nusikaltimo vieta), 23.40 val. yra bazinės stoties 027 A, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), veikimo zonoje (nusikaltimo vieta), 23.43 val. yra bazinės stoties 018E, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), veikimo zonoje (A. T. sugyventinės gyvenamoji vieta), iš minėto numerio 2012 m. gegužės 1 d., 23.39 val., 23.40 val., 23.43 val., buvo skambinta į E. F. numerį (duomenys neskelbtini), pokalbiai truko, atitinkamai, 22 sek., 9 sek., 7 sek. (t. 1, b. l. 97). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokiu atstumu nuo minėtų celių buvo A. T. telefonas 2012 m. gegužės 1 d., 23.07 val., 23.39 val., 23.40 val., 23.43 val., t. y. ar 200 metrų, ar vieno kilometro atstumu, tačiau UAB „Tele 2“ 2012 m. lapkričio 20 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) ( t. 3, b. l. 73) yra nurodyta, kad tai padaryti nėra techninių galimybių. Vis dėlto, vertinant kartu su kitais baudžiamojoje byloje esančiais dokumentais bei duotais liudytojų parodymais, šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad A. T. nusikaltimo padarymo metu buvo nusikaltimo vietoje.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuteistojo kaltė yra įrodyta remiantis ne kuriuo nors vienu įrodymu, o baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma. Kolegijos vertinimu, vienas iš reikšmingiausių įrodymų, išsklaidančių bet kokias abejones dėl to, kad būtent A. T. nukentėjusiosios atžvilgiu padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., yra pas nuteistąjį rastas E-bilietas Nr. (duomenys neskelbtini). Akcentuotina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuteistasis tvirtino, kad bilietas yra jo, tačiau kaip matyti iš UAB „Vaskota“ 2012 m. gegužės 17 d. pranešimo, 2012 m. balandžio 30 d. spaudos kioske, priklausančiame UAB „Vaskota“, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, 12.08 val., E-bilietas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo papildytas 110,00 Lt suma, papildomai nupirktos prekės: cigaretės „Glamour menthol“, vnt. kaina 8,30 Lt, žiebtuvėlis, vnt. kaina 1,20 Lt, bendra pirkinio suma 119,50 Lt. Už prekes buvo atsiskaityta banko kortele (t. 1, b. l. 53, 54, 55). AB „Swedbank“ sąskaitos išrašo duomenimis, mokėtoja R. J. 2012 m. gegužės 1 d. gavėjui UAB „Vaskota“ sumokėjo 119, 50 Lt ( t. 3, b. l. 16). Akcentuotina, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio nurodė, kad iš jos buvo pagrobtas ne tik telefonas, bet ir E-bilietas (t. 1, b. l 6). Minėtos aplinkybės, kartu su kitais baudžiamosios bylos duomenimis, leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą ir teisingą išvadą, kad būtent A. T. 2012 m. gegužės 1 d.. apie 23.30 val., miškelyje išžagino ir apiplėšė nukentėjusiąją R. J..

Pažymėtina, kad nuteistojo atleidimas nuo bausmės dėl sunkios nepagydomos ligos, jeigu ši liga nėra susijusi su nuteistojo psichine sveikata, nėra teismo pareiga. Teismas turi teisę atleisti nuteistąjį nuo bausmės, o ši teisė realizuojama įvertinus nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę, taip pat atsižvelgiant į sunkios nepagydomos ligos įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje, poveikį kitiems nuteistiesiems, kartu kalintiems įkalinimo įstaigoje bei galimą poveikį minėtų asmenų sveikatai. Tačiau pažymėtina ir tai, kad jeigu tokia liga nuteistasis jau sirgo darydamas nusikalstamą veiką ir tai jam nesutrukdė tokią veiką padaryti, susirgimas negali būti pripažintas pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis A. T. dvi naujas nusikalstamas veikas, priskiriamas sunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijai, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi atleistas nuo bausmės, paskirtos pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį. Akcentuotina, kad nuo bausmės nuteistasis buvo atleistas dėl ligos. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos aplinkybių, nuteistojo sveikatos būklė nesukliudė jam vėl padaryti sunkų ir apysunkį nusikaltimus. Praeityje A. T. teistas devynis kartus, naujos nusikalstamos veikos padarytos turint neišnykusį teistumą, jo daromi nusikaltimai sunkėja. Nurodytos aplinkybės rodo itin didelį nuteistojo pavojingumą visuomenei, todėl akivaizdu, kad bausmės tikslai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 41 str., nuteistojo atžvilgiu bus pasiekti tik jam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Dėl to kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog atleisti nuteistąjį nuo bausmės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 76 str. 1 d., nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 str., 41 str. reikalavimų taip pat nepažeidė. Teismas nenustatė apelianto atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Atsižvelgė į tai, kad nuteistasis naują nusikalstamą veiką padarė būdamas atleistas nuo bausmės atlikimo dėl ligos, naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Taip pat, skiriant bausmę buvo atsižvelgta ir į tai, kad nuteistasis serga virusinių hepatitų B ir C sukelta kepenų ciroze. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d., asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra laikomas recidyvistu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Taigi konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, pagrįstai nuteistajam paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina ir tai, kad nuteistajam paskirtos bausmės dydis yra gerokai mažesnis už Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. sankcijose numatytų bausmių vidurkį, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė ir taip pakankamai švelnią bausmę.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, kad nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė išvadas dėl apelianto kaltės. Spręsdamas A. T. kaltės klausimą, teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad jis padarė jam inkriminuojamą veiką grindė remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad Lietuvos Respublikos BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados itin išsamiai išanalizuotos, pagrįstos ir visiškai atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, taip pat nenustatyta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Be to, nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o nuteistajam paskirta bausmė atitinka teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo A. T. (A. T.) gynėjo apeliacinį skundą.