- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-21
- Bylos Nr.
- II-47-244/2010
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Antanas Ablingis (pran.)
- Kategorijos
- 42.22pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. nutarimo A. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir Agentūra) įgaliotas pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą A. Š. dėl pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 51¹³ straipsnio 1 dalyje, nes 2009 m. spalio 16 d. nustatyta, kad jis (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostoje, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valstybei priklausančioje žemėje, savavališkai įrengė poilsiavietę (betoninėmis plytelėmis išgrįstą aikštelę). Įrengtos poilsiavietės plotas – 710,59 kv. m, iš jų 112,50 kv. m. yra (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostoje. Minėtais veiksmais A. Š. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 126.5 punkto 1 dalies reikalavimus.
Agentūros 2009 m. lapkričio 4 d. nutarimu A. Š. už ATPK 51¹³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirta 750 Lt bauda.
Šalies argumentai
A. Š. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Agentūros nutarimą ir administracinę bylą nutraukti. Skunde paaiškino, kad poilsiavietės neįrengė, jos nurodytoje vietoje nėra. 1994 m. buvo parengtas ir suderintas ūkininko A. Š. inžinerinių tinklų ir įrenginių projektas, pagal kurio 9 punktą buvo numatyta įrengti malūno aikštelę. Iš projekto matyti, kad atstumas nuo aikštelės iki ežero kranto turi būti ne mažiau kaip 5 m. Įrengta aikštelė atitiko šį reikalavimą. Patikrinimo akte nėra nurodyta, kokiu atstumu nuo ežero kranto linijos ji yra. Ši aikštelė nėra poilsiavietė, ji įrengta pagal teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą projektą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 11 d. nutartimi A. Š. skundo netenkino, Agentūros nutarimą paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Vyriausybės nutarimo Nr. 343 125, 126.5. punktais bei Projekto turiniu, nustatė, kad tai – ūkininko A. Š. privataus ūkio inžinierinių tinklų 1994 m. projektas, kuris nebuvo suderintas su Verkių regioninio parko direkcija. A. Š. nepateikė teismui jokio statybos leidimo ir jokio projekto, kuris būtų suderintas su Verkių regioninio parko direkcija. Nors projekto 9 punkte yra numatyta malūno aikštelė, tačiau iš byloje esančių nuotraukų teismas nustatė, kad buvo įrengta poilsiavietė. Projektas yra skirtas inžineriniams tinklams ir negali būti vertinamas kaip suteikiantis teisę įrengti poilsiavietę, norint tai padaryti, turėjo būti suderintas atskiras projektas, ko A. Š. nepadarė. A. Š. pateikto Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2006 m. lapkričio 3 d. rašto teismas nelaikė dokumentu, leidžiančiu įrengti poilsiavietę (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostoje. Pareiškėjo argumentą, jog pagal Aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintą Verkių regioninio parko tvarkymo planą, ginčo teritorijoje gali būti įrengiamos poilsinės aikštelės, poilsiavietės, teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 343 126.5 punktą pakrantės apsaugos juostose draudžiama įrengti poilsiavietes (išskyrus paplūdimius). Remdamasis Aprašo 5.1.1, 5.3 punktais ir įvertinęs tai, kad poilsiavietė įrengta Verkių regioninio parko teritorijoje, teismas konstatavo, jog apsaugos juostos dydis pažeidimo padarymo vietoje yra 10 m. Tai kad poilsiavietė įrengta arčiau kaip 10 m nuo pakrantės šlaito, patvirtina byloje esantys įrodymai. Be to, A. Š. ir pats neneigė, kad aikštelės atstumas nuo pakrantės šlaito yra mažesnis nei 10 m.
II.
Apeliaciniu skundu A. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ir bylą nutraukti. Apeliantas, remdamasis Aplinkos ministro 2004 m. sausio 20 d. įsakyme Nr. D1-35 „Dėl rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatų patvirtinimo“ pateikiama poilsiavietės sąvoka, nurodo, jog buvo įrengta aikštelė, tačiau joje nebuvo nei vieno iš poilsiavietei būtinų elementų. Teisę įrengti apžvalgos aikštelę jam suteikia teisės aktai (Saugomų teritorijų įstatymo 4 str. 1 d. 4 p., 20 str. 2 d., Vyriausybės nutarimo Nr. 343 126 p., Vyriausybės nutarimo Nr. 996 4, 23.2, 29, 29.1.2 p., Aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-342 3.4.1.5, 18.1 p., priedas). Be to, apžvalgos aikštelės įrengimas buvo numatytas ir inžinerinių tinklų ir įrenginių plane, kurių statybai leidimą 1994 m. liepos 19 d. išdavė Vilniaus rajono valdybos architektūros skyrius. Planas atitinka visus reikalavimus, jo neginčija nei viena institucija, todėl pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai teigia, kad Planas nebuvo suderintas su Verkių regioninio parko direkcija – Planą parašu patvirtino Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono departamento atstovė. Aplinkos apsaugos departamento sprendimas negalėjo būti priešingas Verkių regioninio parko sprendimui. Be to, apeliantas nurodo, jog buvo neteisingai pritaikytos ežero pakrantės apsaugos juostų plotį nustatančios normos. Remiasi Aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-98 „Dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo taisyklių aprašo patvirtinimo“ 6.2 punktu. Nurodo, jog įrengta apžvalgos aikštelė pagal savo paskirtį yra bendro naudojimo vieša rekreacinė įranga, skirta stebėti atsiveriančią panoramą ir prieinama visiems. Be to, ji įrengta Vilniaus miesto teritorijoje, prie pareiškėjui priklausančios agroturistinės bazės, t. y. užstatytoje miesto dalyje. Tad Inspektorius nepagrįstai vadovavosi Įsakymo Nr. D1-98 5.3 punktu, o teismas neteisingai išsprendė specialiosios normos, įtvirtintos minėto Įsakymo 6.2 punkte, ir bendrosios normos, įtvirtintos 5.3 punkte, konkurenciją bei nepagrįstai nesirėmė specialiąja norma. Taip pat apeliantas nurodo, jog ATPK 51¹³ straipsnio 1 dalis nenumato administracinės atsakomybės už pakrančių apsaugos juostų apsaugos ir naudojimo režimo pažeidimą. Apelianto nuomone, už Nutarimo Nr. 343 126.5 punkto pažeidimą sankcija turi kilti iš ATPK 55 straipsnio 1 dalies.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja: III.
Apeliacinis skundas netenkintinas. A. Š. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 51¹³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. Šioje teisės normoje numatyta, kad specialiųjų žemės, miško, vandens telkinio naudojimo sąlygų pažeidimas ar nevykdymas užtraukia baudą nuo 500 iki 1000 litų. Ši nuostata yra blanketinė, nukreipianti tiesiogiai į specialiąsias žemės, miško, vandens telkinio naudojimo sąlygas. Protokole nurodyta, kad A. Š. pažeidė Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.5 punktą, kuriame teigiama, kad pakrantės apsaugos juostose draudžiama įrengti poilsiavietes (išskyrus paplūdimius), statyti autotransporto priemones, kūrenti laužus. Įvertinus šį draudimą bei tai, kad A. Š. inkriminuojama veika – poilsiavietės įrengimas (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostoje – atitinka šiose Sąlygose numatytą draudimą, spręstina, jog jis pagrįstai traukiamas atsakomybėn už ATPK 51¹³ straipsnio 1 dalies, o ne ATPK 55 straipsnio pažeidimą. Apeliantas teigia, kad aikštelė įrengta teisėtai, ji negali būti laikoma poilsiaviete, be to, apžvalgos aikštelė gali būti įrengiama sutinkamai su Saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino Aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-98 „Dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo taisyklių aprašo patvirtinimo“ 6.2 ir 5.3 punktų konkurenciją. Tokie apeliacinio skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Iš byloje esančių nuotraukų (b. l. 26) matyti, kad ežero pakrantės apsaugos juostoje yra įrengta ne apžvalgos aikštelė, o poilsiavietė – betoninėmis trinkelėmis išgrįsta aptverta aikštelė su suolais ir stalais, kas akivaizdžiai atitinka poilsiavietės sąvoką. Apelianto nurodytos teisės normos, reglamentuojančios rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonų tvarkymo taisykles, šiuo atveju netaikytinos, kadangi vieta, kurioje įrengta poilsiavietė, yra specialų statusą turinti teritorija – vandens telkinio pakrantės apsaugos zona. Todėl šiuo atveju yra taikomi konkrečiai šiai teritorijų rūšiai taikomi teisės aktai. Taip pat nepagrįstas apelianto teiginys dėl Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-98 patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo taisyklių aprašo 5.3 ir 6.2 punktų konkurencijos. Šio Aprašo 5.3 punkte yra nurodyta, kad apsaugos juostos išorinė riba turi būti nutolusi nuo pakrantės šlaito, o kai pakrantės šlaito nėra, – nuo kranto linijos tokiu atstumu (atstumas matuojamas teritorijos projekcijoje) - prie valstybiniuose parkuose, draustiniuose arba biosferos rezervatuose esančių paviršinių vandens telkinių – du kartus didesniu atstumu nei nurodyta 5.1–5.2 punktuose (Aprašo 5.1.1 punkte nurodyta, jog kai pakrantės žemės paviršiaus vidutinis nuolydžio/polinkio kampas iki 5 laipsnių – atstumas turi būti 5 metrai). Aprašo 6.2 punkte teigiama, kad „Miestų ir miestelių teritorijose prie paviršinių vandens telkinių Apsaugos juostos nustatomos vadovaujantis šio Tvarkos aprašo 5 punkte išdėstytomis bei šiomis nuostatomis: užstatytose miestų dalyse (išskyrus 6.3. punkte nurodytas), kai prie paviršinio vandens telkinio yra įrengta arba numatoma įrengti bendro naudojimo krantinę ir/arba kitą viešą rekreacinę įrangą (statinius), – Apsaugos juostos plotis gali būti sumažinamas arba Apsaugos juosta gali būti nenustatoma“. Sistemiškai aiškinant šias teisės normas darytina išvada, kad 6.2 punktas gali būti taikomas tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad teritorija, kurioje įrengta poilsiavietė, laikytina užstatyta miesto dalimi arba joje yra įrengta ar numatoma įrengti bendro naudojimo krantinę ar kitą viešą rekreacinę įrangą. Tuo tarpu byloje esantys dokumentai patvirtina priešingą išvadą – ši teritorija yra Verkių regioninio parko teritorijoje, kuri nėra užstatyta. Byloje pateiktas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos raštas (b. l. 54), kuriame nurodoma, jog parengtame Verkių regioninio parko tvarkymo plane bus numatyta urbanizuotos rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio zona, yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, kuris nepatvirtina, jog buvo priimti kokie nors konkretūs sprendimai ginčo teritorijos atžvilgiu, o tik nurodoma apie planus, kurie nebūtinai bus įgyvendinti. Todėl pirmosios instancijos teismas ir Institucija teisingai konstatavo, kad ginčo teritorijoje pakrantės apsaugos zonos plotis yra 10 metrų. Byloje esantys dokumentai (b. l. 31) patvirtina ir pats A. Š. neneigia, jog aikštelė yra įrengta 5 metrų atstumu nuo (duomenys neskelbtini) ežero kranto linijos. Pažymėtina, kad pareiškėjo pateiktuose inžinerinių tinklų ir įrenginių projektuose nėra detaliai nurodyta, kokiu atstumu nuo ežero kranto linijos turi būti įrengta aikštelė (b. l. 12-13), be to, šie planai yra skirti inžineriniams tinklams, keliui, jie negali būti vertinami, kaip suteikiantys teisę įrengti poilsiavietę, todėl spręstina, kad bet kuriuo atveju neturi būti pažeidžiami teisės aktų reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisės normų aiškinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis. Todėl spręstina, kad tenkinti apeliacinio skundo nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. Š. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartį A. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.