Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos., teisėjų Violetos Balčytienės ir Broniaus Januškos, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. D. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjos senatvės pensija ir kompensacija už ypatingas darbo sąlygas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, o kadangi pareiškėja tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (b. l. 27, 29).

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-537, Žin., 2009, Nr. 152-6820) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Laikinojo įstatymo normų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai dėl sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taikytas laikinai ir nepažeidžiant iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų, be to, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tirdamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėja su 2013-11-22 prašymu kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių dėl 2010-01-01–2011-12-31 laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos dalies. VSDFV Šiaulių skyrius 2013-11-28 rašte pateikė pareiškėjai duomenis apie 2010–2011 metais jai paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensijos dydžius ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies dydžius ir išdėstė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą (b. l. 28, 29). Pareiškėja su 2013-11-28 prašymu kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių ir prašė išmokėti 2010-01-01–2011-12-31 laikotarpiu neišmokėtą senatvės pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalis. VSDFV Šiaulių skyrius 2013-12-18 sprendimu Nr. (10.1)3-59337 informavo, kad kol nėra įstatymo, reglamentuojančio 2010–2011 metais sumažintų senatvės pensijų kompensavimo tvarką, nėra teisinio pagrindo išmokėti jai minėtais metais susidariusias neišmokėtas pensijų dalies sumas (b. l. 26). Nesutikdama su šiais sprendimais, pareiškėja VSDFV pateikė 2013-12-27 skundą (b. l. 25). VSDFV 2014-01-07 sprendimu Nr. (6.5)I-164 pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies bei kompensacijos dėl ypatingų darbo sąlygų dalies grąžinimo atsisakė nagrinėti, nes pareiškėja praleido iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Išaiškino pareiškėjai teisę pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti ir spręsti skundo priėmimo klausimą iš naujo (b. l. 23–24).

Nesutikdama su priimtais VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDFV sprendimais, pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti ginčijamus sprendimus ir įpareigoti VSDFV išmokėti negautą senatvės pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalis laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31.

Kaip matyti, pareiškėja siekia prisiteisti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu susidariusią senatvės pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas nepriemokas.

Institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybines socialinio draudimo pensijas, sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarką reglamentuoja Pensijų įstatymo 45 straipsnis. Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami VSDFV Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Iki 2013-01-01 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per trejus metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 dalis nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal šio straipsnio 4 dalį, VSDFV, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Ginčo laikotarpiu galiojusių Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktas nustatė, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti VSDFV per trejus metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pažymėjo, kad vertinant įstatymuose nustatytus procesinius (procedūrinius) reikalavimus, kurių būtina laikytis, siekiant tinkamai pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų klausimais, reikšmingas yra termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, pradžios momento aiškinimas. Asmens teisės kreiptis į teismą tinkamas įgyvendinimas įstatymų nustatytais atvejais gali būti saistomas būtinybės iš pradžių pasinaudoti privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuriai savo ruožtu taip pat yra nustatyti tam tikri reikalavimai, inter alia, susiję su atitinkamų terminų laikymusi. Tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija), termino kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdamas klausimą dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios sprendžiant ginčą dėl valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pažymėjo, kad tam būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir individualias bylos faktines aplinkybes. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo, pareiškėjui neįteikta jokių pranešimų apie ginčijamus veiksmus, o sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, todėl konstatavo, kad pareiškėjui (minėtoje konkrečioje nagrinėtoje byloje) apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) tada, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Būtent ši objektyvi aplinkybė – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus.

Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – Taisyklės), 20 punkte nustatyta, kad jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai Fondo valdybos direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Taisyklių 31 punktas leidžia nenagrinėti skundo, jei skundas pateiktas praleidus nustatytą terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad jei konstatuojama, kad pareiškėjas į VSDFV kreipėsi praleidęs įstatymo nustatytą terminą, iš pradžių jam turi būti suteikta galimybė pateikti įrodymus, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, ir tik tuomet gali būti priimamas sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą.

Atsakovų sprendimai, kaip ir kiti įgaliotų Valstybinio socialinio draudimo administravimo įstaigų sprendimai, priimti pensijų klausimais ir sukeliantys teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims, gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais inicijuojant ginčo nagrinėjimą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir, nesutinkant su atitinkamais sprendimais, – kreipiantis į administracinį teismą. Tačiau taikant prieštaraujančia Konstitucijai pripažintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį minėtuose atsakovo sprendimuose pateikta nuoroda, kad pensija bus perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, yra neabejotinai tik informacinio pobūdžio. Teisines pasekmes pareiškėjai sukėlė konkretūs atsakovo – pensijas, inter alia, senatvės pensijas įgalioto mokėti subjekto – veiksmai (sprendimai), pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. mokant perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, inter alia, pagal Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, mažesnę senatvės pensiją. Taigi minėti sprendimai tiek, kiek juose tik pateikiama informacija, kad pensijų perskaičiavimui bus (ir toliau) taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos, negali būti vertinami kaip sprendimai, kuriais būtų modifikuoti atitinkami susiklostę teisiniai santykiai. Nurodyta apimtimi (dėl informacijos apie Laikinojo įstatymo taikymą) šie sprendimai naujų teisių ar pareigų nenustatė ir (ar) jų nepakeitė. Taigi šie sprendimai neleidžia teigti, kad skundo dėl atitinkamu laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo nuostatas nesumokėtos pensijos dalies padavimo terminas galėtų būti skaičiuojamas būtent nuo šių sprendimų priėmimo.

Kaip nustatyta iš bylos medžiagos (b. l. 27, 29), pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. rugsėjo mėnesį, o dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas – 2010 m. sausio mėnesį, todėl nuo šių datų skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Pareiškėja į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių pensijų skyrių kreipėsi su 2013 m. lapkričio 22 d. prašymu išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos bei kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas dalį. Taigi pripažintina, kad jau šiame prašyme pareiškėja išreiškė nesutikimą su atitinkamais Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, prašydama pašalinti dėl šių veiksmų kilusias pasekmes, t. y. siekė inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų).

Tiek Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką, t. y. skundai turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Taigi pripažintina, kad pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą dėl galbūt neteisėtų ir nepagrįstų atitinkamos VSDFV administravimo įstaigos (šiuo atveju VSDFV Šiaulių skyriaus) veiksmų, tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodama ne įgaliotam ginčą nagrinėti subjektui – VSDFV, o teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punkte. Pareiškėjos 2013 m. lapkričio 22 d. prašymą gavęs VSDFV teritorinis skyrius, vadovaudamasis, inter alia, gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetencijos, turėjo imtis veiksmų ir nurodytą prašymo dalį – dėl pensijų ir kompensacijų dalies išmokėjimo – perduoti ginčus dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai institucijai, t. y. Fondo vadybai. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ne tik dėl informacijos pateikimo, tačiau ir dėl savo paties veiksmų. Pareiškėja su 2013 m. lapkričio 22 d. prašymu, adresuotu VSDFV Šiaulių skyriui, suformulavusi prašymą ir išmokėti pensijų dalies nepriemoką, iš esmės inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, taigi atsakovas šį prašymą (dalį dėl pensijų ir kompensacijų dalies išmokėjimo) turėjo perduoti įgaliotai tokį ginčą nagrinėti institucijai. Taigi būtent ši data (2013 m. lapkričio 22 d.) laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Taip pat nurodyta išvada lemia, kad yra pagrindas panaikinti VSDFV Šiaulių pensijų skyriaus 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (10.1)S-59337 tiek, kiek jame išspręstas klausimas dėl pareiškėjos prašymo išmokėti jai senatvės pensijos bei kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas nepriemoką, kadangi, kaip minėta, VSDFV teritorinis skyrius tokių įgaliojimų neturėjo.

Nagrinėjamu atveju susiklosčius aplinkybėms, kai VSDFV Šiaulių pensijų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos 2013-11-22 ir 2013-11-28 prašymus, 2013-12-18 raštu nusprendė ne tik dėl informacijos pareiškėjai suteikimo (tai, akivaizdu, priskirtina šio viešojo administravimo subjekto kompetencijai), tačiau ir dėl pensijų ir kompensacijų dalies nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo taikymo, todėl pareiškėja dėl šio atsakovo sprendimo (jo dalies, kuria atsisakyta pareiškėjai išmokėti pensijų dalies nepriemoką) su 2013-12-27 skundu kreipėsi į Fondo valdybą, nėra pakankamas pagrindas kreipimusi į Fondo valdybą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka traktuoti šio – 2013-12-27 – skundo padavimo.

Konstatavus, kad kreipimusi į Fondo valdybą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme laikytinas pareiškėjos 2013 m. lapkričio 22 d. prašymas, darytina išvada, kad ji praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą (sumažintą) valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją ir kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

VSDFV, gavusi pareiškėjos skundą, 2014-01-07 sprendime Nr. (6.5)I-164 padarė išvadą, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos pateiktą skundą. Kita vertus, pastebėtina, kad šiuo sprendimu VSDFV, be kita ko, paaiškino, kad kol Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymas nėra priimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų ir nukentėjusiųjų asmenų pensijų dalies, todėl nurodė, kad neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Šiaulių skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos ir kompensacijos dalį. Taigi šiuo sprendimu VSDFV, nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, todėl ir atsisako jį nagrinėti, tačiau kartu išreiškė savo poziciją ir valią dėl keliamo ginčo, o tai leidžia konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, vadinasi, šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra (pastebėtina, kad pareiškėja į teismą kreipėsi nepažeisdama Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo VSDFV 2013 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. (6.5)I-164 gavimo dienos (b. l. 23–24).

Teismas, įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Taisyklių 20 ir 31 punktus, daro išvadą, kad Fondo valdyba, prieš priimdama sprendimą skundo nenagrinėti, turi pareiškėjui nustatyti terminą, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino paleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus, ir tik per nustatytą terminą nepagrindus priežasčių, VSDFV turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti. Pareiškėjos ginčijamas VSDFV sprendimas priimtas neatlikus minėtuose punktuose nustatytos procedūros, todėl jis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai, inter alia, dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jai kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Išvardytos priežastys, teismo įsitikinimu, sudarė pareiškėjai objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą, todėl teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjos prašymą ir atnaujina kreipimosi į Fondo valdybą terminą.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Taip pat minėta, kad asmens teisės kreiptis į teismą realizavimas yra neatsiejamas nuo atitinkamų įstatymais nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirtas senatvės pensiją bei kompensaciją. Pažeistas pareiškėjos teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymais nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, o tai nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus bei aplinkybes, teismas daro išvadą, kad, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančios Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jos senatvės pensiją bei kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Pastebėtina, be kita ko, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, nagrinėdamas minėto nutarimo nuostatas, susijusias su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti, todėl pareiškėjai iš VSDFV Šiaulių skyriaus priteistina visa dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neišmokėta pensijų ir kompensacijos dalis: valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis – 12 080,73 Lt ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalis – 2 888,68 Lt.

Pareiškėja teismo prašo panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2013-11-28 sprendimą Nr. (10.1)S-55899.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 str. 3 d. 1 p. nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti (ABTĮ 22 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai aiškindamas nurodytas teisės aktų nuostatas, ne kartą yra pažymėjęs, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Jeigu skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (2010-04-06 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010-10-22 nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2012-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011 ir kt.).

Kaip minėta, VSDFV Šiaulių skyrius pareiškėjos ginčijamame 2013-11-28 rašte pateikė informaciją apie laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 jai apskaičiuotą ir mokėtą senatvės pensijos dydį. Kaip matyti iš ginčijamo rašto turinio, jame, be informacijos apie mokėtą senatvės pensijos dydį pateikimo, jokie kiti veiksmai, kurie galėtų turėti įtakos jos teisėms ir pareigoms, nėra atlikti, todėl jis vertinamas kaip informacinio pobūdžio, nesukeliantis pareiškėjai realių teisinių pasekmių, taigi bylos dalis dėl VSDFV Šiaulių skyriaus 2013-11-28 rašto Nr. (10.1)S-55899 nutraukiama (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 101 str. 1 p., 127 str., 129 str.,

nusprendė:

Pareiškėjos I. D. skundą tenkinti iš dalies.

Atnaujinti I. D kreipimosi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą terminą.

Bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2013-11-28 sprendimą Nr. (l0.l) S-55899 „Dėl senatvės pensijos sumažinimo pagal Laikinąjį įstatymą“ nutraukti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2013-12-18 sprendimą Nr. (l0.l) S-59337 „Dėl pensijų sumažinimo pagal Laikinąjį įstatymą“ tiek, kiek jame išspręstas klausimas dėl pareiškėjos prašymo išmokėti jai senatvės pensijos bei kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas nepriemokas.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014-01-07 sprendimą Nr. (6.5)I-164 „Dėl praleisto termino skundui paduoti“.

Priteisti pareiškėjai I. D. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 12 080,73 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos ir 2 888,68 Lt kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.