- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-01-24
- Bylos Nr.
- 2A-50/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Alė Bukavinienė (pran.), Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- R.M.
- Atsakovas
- G.M.
- Trečiasis asmuo
- D.M., Valstybinė įmonė ,,Registrų centras“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G.M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. birželio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr.2-72-42/2005 pagal ieškovės R.M. ieškinį atsakovei G.M., tretieji asmenys D.M., Valstybinė įmonė ,,Registrų centras“ dėl nuosavybės teisės pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė R.M. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintais ieškiniais, prašydama pripažinti jai ir D.M. nuosavybės teises į 72/100 dalis gyvenamojo namo 1A1p, garažą 2G1p ir kiemo statinius, esančius Trakelių g. 3, Kaune. Nurodė, kad 1988 m. kovo 12 d. su D.M. sudarė santuoką. Santuokoje jiems gimė du sūnūs K.M. (duomenys neskelbtini) ir V.M. (duomenys neskelbtini). Ieškovės sutuoktinio D.M. tėvas J.M. (mirė 2003 m. spalio 6 d., jo teisių perėmėja atsakovė G.M.) 1990 m. lapkričio 30 d. mainų sutarties pagrindu įsigijo nebaigtą statyti gyvenamąjį namą su ūkiniu pastatu, esančius (duomenys neskelbtini). Minėtą nebaigtą statyti gyvenamąjį namą J.M. ir atsakovė perdavė ieškovei ir trečiajam asmeniui D.M., su teise jiems name apsigyventi, jį įrengti ir sukurti bendrą dalinę nuosavybę, kuriame ieškovė su sutuoktiniu ir sūnumis gyveno iki 2003 m. rugpjūčio 28 d., tai yra dienos, kurią tretysis asmuo D.M. ieškovę su mažamečiais vaikais išvarė iš namų. Ieškovės teigimu, nors mainų sutartis buvo sudaryta 1990 m. lapkričio 30 d., tačiau dalį darbų iki sutarties sudarymo atliko ieškovė ir jos sutuoktinis D.M. bei vėliau įrengė gyvenamąjį namą, pastatė priestatą ir garažą naudojant bendras lėšas. Ieškovė su trečiuoju asmeniu bei buvusiu ginčo turto savininku J.M. bendros jungtinės veiklos pagrindu sukūrė bendrą dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472 str., 474 str.), kurios 72/100 dalys priklauso ieškovei ir jos sutuoktiniui D.M.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2005 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino R.M. ir D.M. nuosavybės teisę į 72/100 dalis gyvenamojo namo, garažą ir kiemo statinius (tvorą, stoginę), esančius (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad ginčo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovė įgijo 1990 m. lapkričio 30 d. mainų su liudytoju E.A. sutarties pagrindu. Teismas remdamasis liudytojų parodymais nustatė, kad 1990 m. spalio 8 d. gyvenamojo namo priėmimo akte nurodytos aplinkybės, susijusios su stogo pastatymu bei jo uždengimu, neatitinka paminėtame akte nurodytų faktinių aplinkybių. Liudytojų parodymai paneigia atsakovės ir trečiojo asmens D.M. paaiškinimus dėl namo vidaus įrengimo buvimo mainų sutarties sudarymo momentu. Teismas laikė, kad UAB ,,Bizantika“ atliktas turto vertės nustatymas pagal ieškovės nurodytas aplinkybes dėl namo baigtumo mainų sutarties sudarymo momentu, atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Šiame turto vertės nustatymo dokumente nurodyta, kad bendra buvusio savininko E.A. dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinių vertė, apskaičiuota atkuriamosios vertės metodu sudaro 28/100 gyvenamojo namo dalies. Rekonstruojant statinį ar statant jo naująją dalį namo savininkui ir kitam asmeniui, pastarajam nuosavybės teisė gali būti pripažinta įrodžius šiuos faktus: 1) prisidėjimą savo darbu ar lėšomis prie objekto sukūrimo ir 2) susitarimą sukurti bendrąją nuosavybę (CPK 178 str.). Teismas remdamasis liudytojų parodymais nustatė, kad J.M. teigė, jog mainų sutartimi įgijo nebaigtos statybos gyvenamąjį namą tam, kad jo tolimesnės statybos darbus atliktų ir jame gyventų sūnus D.M. su savo sutuoktine. Teismo teigimu, J.M. su atsakove ginčo name negyveno, jokių pretenzijų ieškovei ir trečiajam asmeniui D.M. iki bylos iškėlimo nereiškė, daiktinių teisių į šį pastatą neįregistravo, todėl ieškovės paaiškinimas dėl buvusio susitarimo sukurti bendrąją nuosavybę atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Taip pat remdamasis liudytojų parodymais, teismas nustatė, kad gyvenamąjį namą statyti užbaigė ir jį įrengė bei garažą ir kiemo įrenginius pastatė ieškovė su trečiuoju asmeniu. Teismo teigimu, atsakovė neįrodė, kad prie šių darbų būtų prisidėjusi darbu ar lėšomis. Atsakovė teigdama, jog ieškovė ir tretysis asmuo nepirko statybinių medžiagų, įrodymų apie jų pačių pirktas statybines medžiagas taip pat nepateikė ir jų buvimo vietos nenurodė, o ieškovės nurodytos aplinkybės dėl jos negalėjimo pateikti šių rašytinių įrodymų tikėtinos, kadangi ji teigė, kad ginčo namus palikusi ne savo valia. Remdamasis nurodytais argumentais, teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė aplinkybes, kuriomis grindė ieškinį, todėl jis tenkintinas bei nustatytina, jog ieškovė ir tretysis asmuo įgijo 72/100 dalis nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą jį pastatydami, taip pat pastatė garažą ir kiemo įrenginius, turėdami susitarimą su atsakove ir jos sutuoktiniu J.M.
Šalies argumentai
Atsakovė G.M. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2005 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė įrodymo vertinimo taisykles (CPK 185 str.), nes remdamasis liudytojų parodymais konstatavo 1990 m. spalio 8 d. gyvenamojo namo priėmimo akte nurodytų aplinkybių, susijusių su stogo pastatymu bei jo uždengimu, neatitikimą faktinėms aplinkybėms. Gyvenamojo namo priėmimo akto 2 p. pažymėta, kad jo surašymo dieną, tai yra 1990 m. spalio 8 d. šiferio danga buvo uždengtas stogas. Šią aplinkybę patvirtina ir Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byloje esančių 1990 m. rugpjūčio 20 d. gyvenamojo namo techninio paso ir techninės apskaitos kortelės. Minėti gyvenamojo namo priėmimo aktas ir kadastrinių matavimų bylos duomenys yra oficialūs rašytiniai įrodymai ir turi padidintą įrodomąją galią.
2. Teismas nepagrįstai aplinkybes, susijusias su namo statybos užbaigimu ir namo įrengimu mainų sutarties sudarymo momentui, nustatė remdamasis liudytojų parodymais ir UAB ,,Bizantika“ atliktu turto vertės nustatymu. Dėl namo statybos ir įrengimo darbų liudytojai pateikė nevisapusiškus, epizodinius parodymus. Liudytojų nurodymai, kad ginčo namų valdoje matė R.M. ir D.M. nepatvirtina ieškovės nurodytų statybos darbų atlikimo aplinkybių. UAB ,,Bizantika“ turto vertės nustatymo pažyma nustatyta bendra namo vertė, buvusio namo savininko E.A. dalis namo vertėje ir R.M. bei D.M. dalis namo vertėje. Tačiau pagal LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 4 straipsnį, turto vertinimo objektu yra turtas, o ne su juo susiję juridiniai faktai. Be to, pagal minėto įstatymo 6 straipsnio ketvirtąją dalį, turto vertė galėjo būti nustatoma tik pagal turto įsigijimo sandorius ar jo sukūrimo (atkūrimo) kaštus, tačiau turto vertintojui tokie duomenys nebuvo pateikti, turto vertintojai rėmėsi tik ieškovės nurodytomis aplinkybėmis. Teismas priimdamas nutartį negalėjo remtis UAB ,,Bizantika“ atliktu turto vertės nustatymu ir todėl, kad pateiktoje vertinimo ataskaitoje nepasisakyta dėl techninio pobūdžio klausimų (kada ir kokia apimtimi namas buvo pastatytas ir įrengtas).
3. Teismas nepagrįstai laikė, kad rekonstruojant statinį ar statant jo naują dalį kitam asmeniui gali būti pripažinta nuosavybės teisė į dalį statinio įrodžius prisidėjimą savo darbu ar lėšomis prie objekto sukūrimo ir susitarimą sukurti bendrą nuosavybę. Pagal 1964 m. CK 128 straipsnį, tik bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis ir tik turėdamas kitų dalyvių sutikimą savo lėšomis padidinęs nekilnojamojo daikto vertę įgyja nuosavybės teises į padidintąją turto dalį. Tačiau ieškovė mainų sutartimi neįgijo nuosavybės teisių į ginčo namą, be to, neįrodė, kad dėl to būtų gavusi atsakovės ir jo sutuoktinio sutikimą. Teismas vieninteliais įrodymais atsakovės sutuoktinio J.M. sutikimui įrodyti įvardijo liudytojų parodymus, tuo pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Tai, kad R.M. ir D.M. neatlygintinai gyveno ginčo name ir juo naudojosi yra pagrindas spręsti apie tai, kad tarp šalių buvo nekilnojamojo turto panaudos teisiniai santykiai.
4. Neteisinga teismo išvada, kad atsakovė ir jos sutuoktinis J.M. daiktinių teisių į ginčo namą neįregistravo. Tai, kad daiktines teises į ginčo pastatus atsakovės sutuoktinis J.M. 1990 m. gruodžio 3 d. įregistravo, įrodo byloje esantys 2003 m. rugsėjo 23 d. nekilnojamojo turto registro išrašas (t. 1, b.l. 9) ir žyma ant 1990 m. lapkričio 30 d. mainų sutarties.
5. Teismas pripažindamas ieškovei nuosavybės teisę į ginčo garažą ir kiemo įrenginius, šios sprendimo dalies nemotyvavo. Iš 1990m. lapkričio 30 d. mainų sutarties matyti, kad šį garažą ir kiemo įrengimus įgijo J.M. minėtu sandoriu.
6. Teismas pripažindamas ieškovei ir trečiajam asmeniui D.M. nuosavybės teises į dalį gyvenamojo namo, garažą ir kiemo statinius bei nepasisakydamas dėl šių asmenų daiktinių teisių į ginčo namų valdos žemės sklypą, pažeidė CK 6.395 straipsnio nuostatas.
Tretysis asmuo D.M. pateikė teismui prisidėjimą prie apeliacinio skundo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Ieškovė pareiškė reikalavimą, remdamasi 1964 metų redakcijos Civilinio kodekso 472 str., 474 str. ir nurodė, kad ji bendru darbu ir bendromis lėšomis su mirusiuoju J.M. sukūrė bendrą turtą, o būtent – gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Jungtinės veiklos sutartį su mirusiuoju namo savininku J.M. ji laikė sudaryta jo sutikimu, kurį neva parodo jo paties veiksmai ir savo darbu, kurį patvirtina liudytojų parodymai ir kitos bylos aplinkybės. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atstovės pozicija, paneigiančia apeliacinio skundo argumentus, kad jungtinės veiklos sutartis nebūtinai turi būti rašytinės ar notarinės formos, o jos sudarymą, tai yra kitos šalies valios išreiškimą, susitarimą sudaryti sutartį galima įrodinėti ir kitais būdais, o būtent, sutarties šalies veiksmais, elgesiu, kitokiomis aplinkybėmis. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys 2001-10-31 Nr. 3K-3-1029, 2003-10-13 Nr. 3K-3-944, 2003-02-17 Nr. 3K-3-236).
Tačiau tam, kad būtų galima tinkamai įrodinėti šias aplinkybes (prisidėjimą prie turto sukūrimo ir jungtinės veiklos dalyvio sutikimą sukurti bendrą turtą), būtina tiksliai nustatyti kiekvieno sutarties dalyvio dalį bendrame turte arba visų dalyvių įnašai yra lygūs (1964 m. red. CK 474 str. 1 d.). Ieškovė pati savo ieškinyje, tiek ir teismo posėdžių metu nurodė, kad ji tiksliai nežino savo dalies bendrame turte, ji teigia, jog jos sutuoktinio – trečiojo asmens D.M. tėvai išmainė ginčo namą į turėtą butą tikslu, kad šiame name gyventų ir jį įsirengtų ieškovė su vyru. Taigi, ji pati nenurodė, kad buvo siekiama sukurti bendrą su vyro tėvais – M. nuosavybę. Tokia pozicija neatitinka jungtinės veiklos sampratos, reglamentuotos 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso keturiasdešimtojo skirsnio normomis. Iš ieškovės pateiktos uždarosios akcinės bendrovės ,,Bizantika“ atliktos turto vertinimo ataskaitos (psl. 11) matyti, kad turtas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo vertinamas pagal ieškovės R.M. vertintojui pateiktus paaiškinimus apie atliktus darbus. Nurodyta, kad dalį darbų (11 punktų) atliko namo perleidėjas E.A., o kitą dalį (48 punktai) atliko ieškovė R.M. su trečiuoju asmeniu D.M.. Pagal šiuos požymius turto vertintojas nustatė, kad ieškovei su jos sutuoktiniu priklauso 72/100 dalys namo nuosavybėje. Tokios pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinį. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 4 straipsnį turto vertinimo objektas yra turtas, taip pat teisė į turtą (ar jo dalį), jeigu ši teisė gali būti perleidžiama kitiems asmenims. Todėl minėtas turto vertintojas – UAB ,,Bizantika“ negalėjo nustatyti kiekvieno savininko dalies viso namo vertėje, tuo labiau, neturėdamas tam atitinkamo juridinio pagrindo (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 6 str. 3 d.). O tokią dalį, kaip minėta, nustačius iš ieškovės paaiškinimų, teismas neturėjo jais vadovautis, tenkindamas ieškinį, o privalėjo patikrinti, ar ieškovės teiginiai dėl įdėtų darbų, išvardintų vertinimo ataskaitos 16-25 puslapiuose, paremti kitais bylos įrodymais bei tuos įrodymus aptarti ir įvertinti. Priešingu atveju, pasiūlyti ieškovei patikslinti ieškinį dėl jos dalies bendrame turte nustatymo, o, reikalui esant, paskirti ekspertizę ir išsiaiškinti, kokia dalimi padidėjo namo ir kiemo statinių vertė po rekonstrukcijos ir tik po to spręsti, kas rekonstrukciją atliko pagal byloje esamus ar šalių pateikiamus įrodymus.
Vertindamas esamus įrodymus, pirmosios instancijos teismas taipogi neatsižvelgė į įstatymo keliamus įrodymų leistinumo ir priimtinumo reikalavimus.
Civilinio proceso kodekso 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis.
CPK 197 str. 2 d. numatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.
Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad byloje yra 1990 m. spalio 8 d. gyvenamojo namo priėmimo aktas (t. 1, b.l. 59) ir kad šiame akte nurodytas aplinkybes dėl namo dalių užbaigtumo (pvz., stogo uždengimo) paneigia liudytojų parodymai. Teismas rėmėsi liudytojų parodymais, nemotyvuodamas, kodėl oficialiame dokumente – namo priėmimo kate nurodytų aplinkybių nelaiko didesnę įrodomąją galią turinčiu įrodymu ir šių aplinkybių motyvuojamoje sprendimo dalyje nepaneigdamas.
Taipogi teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas, tenkindamas ieškinį, priteisė ir dalį kiemo statinių – garažą, tvorą, stoginę, tačiau dėl šios sprendimo dalies absoliučiai jokių motyvų sprendime nenurodė. Be to, ieškinyje nurodytas garažas – 2G1p pagal byloje esančius inventorizacijos duomenis (t. 1, b.l. 72) pastatytas 1980 metais, tuo tarpu, kito garažo, kurio inventorizacinis numeris 4I1p statybos metai – 1995 (b.l. 73), todėl ieškovei reikėtų pasiūlyti patikslinti šiuos duomenis ir tik po to iš esamų įrodymų apie garažo statybą spręsti jo nuosavybės klausimą.
Be to, reikėtų atsižvelgti į tai, kad pagal Civilinio kodekso 6.395 straipsnio reikalavimus, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Iš šios įstatymo nuostatos reikėtų spręsti, kad su nuosavybės teise į pastatus turi būti išspręstas ir žemės sklypo nuosavybės klausimas arba aptartos galimybės nustatyti servitutus (CK 6.395 str. 3 d.).
Dėl nutartyje nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad negalima išnagrinėti bylos iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoda nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui. Nors apeliaciniame skunde apeliantas nenurodė dėl papildomo teismo sprendimo, tačiau, kadangi šis sprendimas neatsiejamai susijęs su pagrindiniu sprendimu – juo išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas, todėl panaikinant teismo sprendimą ir perduodant bylą nagrinėti iš naujo, naikintinas ir papildomas sprendimas.
Kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas, paliekant jį spręsti tuomet, kai byla bus išnagrinėta iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2005 m. birželio 7 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2005 m. liepos 4 d. papildomą sprendimą panaikinti ir bylą perduoti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.