- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2006-10-23
- Bylos Nr.
- N-502-1453-06
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Advokatai
- Vytautas Sirvydis
- Kategorijos
- 26.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininko), Artūro Drigoto (pranešėjo) ir Ričardo Piličiausko,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. M. atstovo advokato Vytauto Sirvydžio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutarties A. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
A. M. Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo 2005-12-28 nutarimu pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 159 straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda – 1000 Lt bauda, už tai, kad jis maždaug prieš tris metus pastatė užtvarą, užtvėrusį kelią, einantį per jo sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), Utenos raj., neturėdamas nustatyta tvarka suderinto supaprastinto projekto, ko pasėkoje keliu nebegali pravažiuoti (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai. Tuo A. M. pažeidė Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktą, aplinkos apsaugos ministro 2002-04-16 įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07 : 2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 12.2.1 punktą.
Šalies argumentai
A. M. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti jam paskirtą administracinę nuobaudą ir bylą nutraukti. Paaiškino, kad jis yra gyvenamo namo ir 4,58 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Utenos raj. bendrasavininkis. Pagal nuosavybės teisės dokumentus jis privalo užtikrinti servituto teises gretimų sklypų savininkams J. B. ir G. B. , leisti naudotis pėsčiųjų taku, važiuoti transporto priemonėmis ir varyti galvijus 6 metrų pločio taku, jis šių servituto turėtojų teisių niekada nėra pažeidęs. Kadangi per jam priklausantį sklypą nurodytu taku intensyviai važinėja asmenys, nesantys servituto teisės turėtojai, jis daugiau kaip prieš tris metus pastatė užtvarą. Jis mano, kad veikė teisėtai, siekdamas apsaugoti savo nuosavybę, nepažeisdamas tikslų, dėl kurių buvo įsteigta saugoma teritorija. Jo nuomone, neturėtų vienas ir tas pats pareigūnas – Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjas – surašyti 2005-12-13 savavališkos statybos akto, administracinio teisės pažeidimo protokolo ir priimti nutarimo dėl jo nubaudimo. Apie tai, kad jis pastatė užtvarą, institucijai, paskyrusiai nuobaudą, tapo žinoma ne 2005 m. spalio mėn., o žymiai anksčiau, nes A. K. skundus dėl užtvaro pradėjo rašyti dar iki 2005 metų. Todėl yra pagrindas taikyti ATPK 35 straipsnio 1 dalį.
Institucijos, paskyrusios nuobaudą, atstovai J. S. , S. B. prašė skundą atmesti, jų manymu, A. M. nubaustas pagrįstai ir teisėtai. Pravažiavimas, kurį užtvėrė pareiškėjas A. M. , nėra jo nuosavybė, tai valstybei priklausantis žemės sklypas. Pareiškėjo pastatytas užtvaras atitinka Statybos įstatyme pateiktą statinio sąvoką. Žemės sklypas, kuriame pareiškėjas pastatė užtvarą, yra Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Todėl jis pagal galiojančių norminių aktų reikalavimus, neturėdamas nustatyta tvarka suderinto supaprastinto projekto, neturėjo teisės statyti tokio statinio. Jo veika atitinka ATPK 159 straipsnio 1 dalį. Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje apie pareiškėjo pastatytą užtvarą tapo žinoma tiktai iš A. K. 2005-10-10 pareiškimo, todėl sprendžiant administracinę bylą, pagrįstai nebuvo taikyta ATPK 35 straipsnio 1 dalis.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 24 d. nutartimi skundą atmetė, Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo 2005-12-28 nutarimą, kuriuo A. M. pagal ATPK 159 straipsnio 1 dalį paskirta 1000 Lt bauda, paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad pagal ATPK 159 straipsnio l dalį, statinio statyba (griovimas) be Statybos įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo arba nesudėtingo statinio statyba be normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto dokumento, kai statybos leidimas neprivalomas, užtraukia įspėjimą arba baudą nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių litų.
Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis apibrėžta, kad statinys – visa tai, kas sukurta statybos darbais naudojant statybos produktus ir tvirtai sujungta su žeme. Tai pastatai (gyvenamieji, pramoniniai, komerciniai, biurai, sveikatos apsaugos, švietimo, poilsio, žemės ūkio ir kiti) ir inžinieriniai statiniai ar mišrios rūšies statiniai (su inžinieriniais statiniais sujungti pastatai), taip pat statinių priestatai, antstatai ir jų dalys, įrenginių, technologinių inžinierinių sistemų ir statinio inžinierinių sistemų statybinės konstrukcijos. Teismo aiškinimu, apibrėžimas „tvirtai sujungta su žeme“ reiškia, kad statinio konstrukcijos yra įleistos į žemę (jūrų, ežerų, upių ar kitų vandens telkinių dugną) ar remiasi į žemės paviršių (vandens telkinių dugną). Minėto įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad statytojas privalo turėti nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą.
Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nustatytose vietose. Pagal aplinkos apsaugos ministro 2002-04-16 įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 12.2.1 punktą, nesudėtingiems statiniams nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje turi būti rengiamas supaprastintas statinio projektas, kuris turi būti suderintas su rajono architektu ir Regioniniu aplinkos apsaugos departamentu ar valstybinio parko direkcija.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjo A. M. sodyba, esanti (duomenys neskelbtini), Utenos raj. patenka į Aukštaitijos parko teritoriją. Iš žemės tvarkymo byloje esančio J. R. parengto žemės sklypo abriso, kuris suderintas su sklypo savininkais A. M. ir R. M. , liudytojo R. K. , Utenos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo, parodymų teismas nustatė, kad savininkams grąžintame žemės sklype yra įsiterpęs pravažiavimas, jungiantis (duomenys neskelbtini) kaimus, yra valstybinė žemė. Iš byloje esančio savavališkos statybos akto Nr. 2005 12 13 nr. 1/5-14, liudytojų J. B. , G. B. , A. K. , J. R. , V. J. , A. D. , paties pareiškėjo A. M. paaiškinimų teismas nustatė, kad pareiškėjas A. M. maždaug prieš tris metus pastatė užtvarą skersai minėto pravažiavimo, einančio per jo sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), Utenos raj. Šio užtvaro atraminės konstrukcijos yra tvirtai sujungtos su žeme, pats užtvaras yra rakinamas, todėl pravažiavimu nebegali naudotis (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai. Teismo vertinimu, šis užtvaras atitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateiktą statinio sąvoką. Šį užtvarą A. M. pastatė, neturėdamas nustatyta tvarka suderinto supaprastinto projekto, todėl teismas konstatavo, kad jis neturėjo teisės statyti tokio statinio.
Taigi, teismas padarė išvadą, kad A. M. pažeidė minėtų norminių aktų reikalavimus, jo veika atitinka ATPK 159 straipsnio l dalies sudėtį.
Teismas taip pat nurodė, kad ATPK 246 straipsnis suteikia teisę Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjui J. S. surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, išnagrinėti bylą bei priimti nutarimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje apie pareiškėjo pastatytą užtvarą tapo žinoma tiktai iš A. K. 2005-10-10 pareiškimo (b. l. 34), kitų duomenų, paneigiančių tai, nėra, todėl skiriant A. M. administracinę nuobaudą nebuvo pažeisti ATPK 35 straipsnio l dalyje numatyti terminai.
Teismo vertinimu, A. M. paskirta minimali sankcijoje numatyta bauda pilnai atitinka ATPK 30² straipsnio reikalavimus.
III.
A. M. atstovas advokato V. Sirvydis apeliaciniu skundu prašo:
1) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar ATPK nustatyta tvarka, kuri suteikia teisę tam pačiam pareigūnui surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą ir priimti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, atitinka Konstitucijos 31 straipsnį ir Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą bei, analogiškai, ar ATPK nustatyta tvarka, kuri suteikia teisę tam pačiam pareigūnui surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą ir priimti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, kai toje pačioje institucijoje yra kitų pareigūnų, turinčių įgaliojimus surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus, atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmenų lygybės įstatymui, teismui, valstybės institucijoms ir pareigūnams principą;
2) panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Apelianto atstovas nurodo tokius argumentus:
1. Teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai vertino įrodymus. Teismas vertino tik tuos įrodymus, kurie patvirtina administracinio teisės pažeidimo padarymo faktą, nors byloje yra įrodymų, paneigiančių apelianto kaltę ir šalinančių administracinę atsakomybę. Be to, teismas, išeidamas iš administracinio teisės pažeidimo bylos ribų, konstatavo tokius faktus, kurie neįeina į administracinio teisės pažeidimo sudėtį.
Teismas ignoravo ir(ar) klaidingai interpretavo liudytojų G. B. , J. R. , A. D. , J. B. parodymus, institucijos, priėmusios nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, atstovo J. S. paaiškinimus. Visi liudytojai patvirtino, kad užtvaras, kurį teismas klaidingai pripažino statiniu, įrengtas ne vėliau, kaip 2000-2001 metais. Liudytoja G. B. patvirtino, kad užtvaras neišsiskiria iš landšafto, todėl nepažeidžia tų tikslų, kuriems pasiekti buvo įsteigta saugoma teritorija. Liudytojas V. J. patvirtino, kad minėtasis užtvaras nekenkia viešojo intereso užtikrinimui. Liudytojai J. B. , G. B. patvirtino, kad apeliantas užtikrina jų teisę naudotis servitutu. Liudytojas J. R. patvirtino, kad „jeigu būtų bendro naudojimo kelias, aš būčiau išskyręs, parašom tada akte, kad įsiterpęs bendro naudojimo kelias. Tokie duomenys būtų nuosavybės teisių atkūrimo byloje, paženklinimo akte“. Teismas nevertino Žemės tvarkymo bylos, kurioje esančio Žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo akte nurodyta, kad jokių įsiterpusių žemėnaudų nėra. Šio svarbaus įrodymo neįvertinimas sąlygojo neteisėtos išvados skundžiamoje nutartyje, kad savininkams grąžintame žemės sklype yra įsiterpęs pravažiavimas, jungiantis Minčios ir Minčiakampio kaimus, yra valstybinė žemė, priėmimą. Iš žemės tvarkymo bylos matyti, kad jokių kitų neservitutinių kelių ar pravažiavimų nėra. Byloje nustatyta, kad Minčiakampio vienkiemio gyventojai turi visas galimybes patekti į savo sklypus valstybiniais vietinės reikšmės keliais. Institucija patvirtino, kad minėtas pravažiavimas (privažiavimas) nėra laikytinas keliu Kelių įstatyme įtvirtintos nuostatos prasme.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas rėmėsi Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies norma bei aplinkos apsaugos ministro 2002-04-16 įsakymu Nr. 184 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“. Apeliantas mano, kad teismas pritaikė negaliojančią teisės normą, kadangi aplinkos apsaugos ministro 2004 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. D1-420 nurodytosios anksčiau galiojusio įsakymo bei STR normos buvo pakeistos. 2004 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. D1-420 buvo patvirtintas Statybos techninis reglamentas 1.01.07:2002 (1 priedas) „Nesudėtingų statinių sąrašas“. Nei 1 lentelėje „Statiniai“, nei 2 lentelėje „Inžineriniai statiniai“ nėra tokių statinių, kuriems įrengtas užtvaras galėtų būti priskirtas. Apelianto įrengtas užtvaras yra įrengtas anksčiau, nei prieš tris metus, todėl laikinu statiniu negali būti laikomas.
3. ATPK 35 straipsnio l dalis nustato, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau, kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Teismas neteisingai taikė šią teisės normą. Administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad apelianto įrengtas užtvaras pastatytas 2000-2001 metais. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje apie pareiškėjo įrengtą užtvarą tapo žinoma tiktai iš A. K. 2005-10-10 pareiškimo, kitų duomenų, paneigiančių tai, nėra. Teismas nevertino liudytojų A. K. , G. B. , A. D. parodymų, iš kurių matyti, kad A. K. skundus pradėjo rašyti žymiai anksčiau. Administracinis teisės pažeidimas, pagal kurį pareiškėjas yra patrauktas administracinėn atsakomybėn, nėra trunkamasis, todėl nuobauda už tokį administracinį teisės pažeidimą (jeigu pareiškėjas būtų jį padaręs) galėjo būti skirta tik per šešis mėnesius nuo jo padarymo. ATPK 159 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę ne už trunkamąjį pažeidimą, kadangi straipsnio dispozicija sukonstruota taip, jog administracinio teisės pažeidimo baigtumas yra sutapatintas su statinio pastatymo (nugriovimo) baigtumu. Teismas nepagrįstai netaikė ATPK 250 straipsnio 4 punkto, dėl šios aplinkybės nepasisakė.
Šalies argumentai
4. Apelianto atstovas du kartus kreipėsi su prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas šių prašymų nepagrįstai netenkino. Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją kiekvienas teisinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę į teisingą teisinį procesą. Įstatymuose būtinai turi būti nustatytos tokios procesinės garantijos asmenims, traukiamiems teisinėn atsakomybėn pagal atitinkamus įstatymus, kurios kyla iš Konstitucijos. Apelianto nuomone, tokia tvarka, kuri numatyta šiuo metu galiojančiame ATPK, prieštarauja Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatoms.
Atsiliepimas
Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo palikti nepakeistą, o A. M. apeliacinį skundą atmesti. Institucijos nuomone, teismas, konstatuodamas, kad savininkams grąžintame žemės sklype yra įsiterpęs pravažiavimas, jungiantis (duomenys neskelbtini) kaimus, yra valstybinė žemė, tokiais teiginiais tik konkretizavo A. M. savavališkai pastatyto užtvaro buvimo vietą. Teisme buvo sprendžiamas nuobaudos, paskirtos už savavališką statinio statybą, pagrįstumas. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje pateiktą apibrėžimą, savavališka statinio statyba – statinio statyba be įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo, nesudėtingo statinio statyba be normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto dokumento, kai statybos leidimas neprivalomas. Tad statybos pripažįstamos savavališkomis, nepriklausomai nuo to, ar jos vykdomos nuosavoje žemėje, ar valstybei priklausančioje žemėje. A. M. užtvarą pastatė neturėdamas nustatyta tvarka suderinto supaprastinto projekto, todėl jo veika atitinka ATPK 159 straipsnio 1 dalį. Apeliantas neteisingai nurodo, jog užtvaras nėra statinys. Aplinkybę, kad užtvaras pastatytas maždaug prieš trejus metus, yra nurodęs pats A. M. administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu. Tuo metu galiojusi statybos techninio reglamento 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ redakcija numatė dar griežtesnius reikalavimus nesudėtingiems statiniams, statomiems saugomose teritorijose. Vadovaujantis tuometine šio teisės akto redakcija, nesudėtingiems statiniams (tiek I, tiek II grupių) buvo būtinas ne tik suderintas projektas (ko reikalaujama šiuo metu), bet ir statybos leidimas. Teismas pagrįstai taikė atsakomybę švelninančią teisės normą. Apeliantas klaidingai teigia, kad ATPK 159 straipsnio 1 dalies konstrukcija neleidžia asmens traukti atsakomybėn už trunkamąjį teisės pažeidimą. Straipsnio dispozicijoje įvardintos veikos „savavališkas statinio statymas, rekonstravimas, remontas arba griovimas“ rodo tam tikrą procesą, teisės pažeidimo trukmę. Pažeidimas, už kurį apeliantas buvo patrauktas atsakomybėn, yra trunkamasis, kadangi užtvaro pastatymas – ne vienkartinis veiksmas, o procesas, kuris tęsiasi tam tikrą laiką. Pažeidimas truks tol, kol stovės A. M. įrengtas užtvaras, nes jo įteisinti galimybės nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliantas patrauktas administracinėn atsakomybėn už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 159 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
ATPK 159 straipsnio 1 dalis numato administracinę atsakomybę už statinio statybą (griovimą) be Statybos įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo arba nesudėtingo statinio statybą be normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto dokumento, kai statybos leidimas neprivalomas. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, statyba – veikla, kurios tikslas pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį.
Apeliantas apkaltintas tuo, kad maždaug prieš tris metus pastatė užtvarą keliui, einančiam per sodybą į (duomenys neskelbtini) k. Vadinasi, pagal apeliantui pareikštą kaltinimą, pažeidimas, dėl kurio surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, buvo padarytas maždaug prieš tris metus (2002 metais). Jis apelianto patraukimo atsakomybėn metu ar galimo pažeidimo paaiškėjimo metu (2005 m. spalį, kai dėl užtvaro pasiskundė A. K. ) jau nebebuvo daromas.
ATPK 35 straipsnio 1 dalis numato, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos.
Vadinasi, institucija, 2005 m. gruodžio 28 d. nutarimu apeliantui skirdama administracinę nuobaudą už pažeidimo, numatyto ATPK 159 straipsnio 1 dalyje, padarymą, pažeidė ATPK 35 straipsnio 1 dalį. 2005 m. gruodžio 28 d. jau buvo praėjęs šešių mėnesių terminas nuobaudai skirti, todėl, remiantis ATPK 250 straipsnio 7 punktu, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo negalima.
Tiek institucija, tiek apygardos administracinis teismas neteisingai nustatė, kad 2005 m. spalio mėn. paaiškėjo tebedaromas trunkamasis pažeidimas, todėl priėmė nepagrįstus procesinius sprendimus. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negalima, todėl institucijos nutarimas ir apygardos administracinio teismo nutartis naikintini, byla nutrauktina ATPK 250 straipsnio 7 punkto pagrindu. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto prašymas įvertinti, ar apygardos administracinis teismas pagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą, nenagrinėtinas, kadangi šis klausimas neturi teisinės reikšmės bylai išspręsti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. M. atstovo advokato Vytauto Sirvydžio apeliacinį skundą patenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartį ir Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo 2005 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 8-18-30 panaikinti.
A. M. atžvilgiu pradėtą bylą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalį nutraukti, iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigus Administracinių bylų teisenos įstatymo 35 straipsnyje numatytiems terminams.
Nutarimas neskundžiamas.