Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-01-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-91-312-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-01-18
Bylos Nr.
1A-91-312-2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Stasys Lemežis, Leonarda Gurevičienė
Nuteistasis
A.
Kategorijos
Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-91/2011Teisėja Irena Stefanovič Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.2.7;1.1.8.2; 1.1.9.2; 1.1.10.1; 1.2.25.4.3;2.1.15.3.3.2.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. sausio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,teisėjų Leonardos Gurevičienės, Stasio Lemežio,sekretoriaujant Jurgitai Neliubšienei,dalyvaujant prokurorui Kęstučiui Bieliauskui,nuteistojo gynėjui Algirdui Grinevičiui,nuteistajam A. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 68 str., A. Š. uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,nustatė :

A. Š. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo reikalavimus, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, t. y. jis 2008 m. birželio 12 d., apie 17.45 val., Vievyje, Naujojoje gatvėje, vairuodamas jam priklausantį automobilį „VW Golf”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas gyvenvietėje, viršijo leistiną greitį, t. y. važiavo ne mažesniu kaip 56 km/h greičiu, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 174 punkto, įpareigojančio vairuotoją gyvenvietėse važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu, reikalavimus, atsiradus kliūčiai, t. y. pėsčiajam Z. Č. einant per gatvę, nesulėtino greičio ir savo automobilio nestabdė, o įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, tuo pažeisdamas KET 145 punkto, numatančio, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, reikalavimus, ir KET 173 punkto, numatančio, kad, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, reikalavimus, dėl to padarė eismo įvykį ir partrenkė Z. Č., dėl ko nukentėjusiajam buvo padaryta odos nubrozdinimas kaktoje, muštinė žaizda nosies srityje, nosikaulių lūžis, odos nubrozdinimai kairėje kūno pusėje, kairio žastikaulio chirurginio kaklo lūžis, kairio didžiojo krūtinės raumens plyšimas, atviras kairio blauzdikaulio ir kairio šeivikaulio lūžis, kairio šlaunikaulio lūžis. Tokiu būdu, nukentėjusiajam dėl atviro kairės blauzdos kaulų lūžio bei kairio žastikaulio ir kairio šlaunikaulio kūnų lūžių buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

Skundu A. Š. prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Nuteistasis skunde pripažįsta, kad jis važiavo didesniu nei leistina greičiu, tačiau mano, jog šis pažeidimas neturėjo įtakos autoįvykio kilimui. Skunde tvirtinama, kad A. Š. matė nukentėjusįjį, kuris stovėjo nuteistojo eismo juostoje ir praleidinėjo priešinga eismo juosta važiuojantį automobilį. Apelianto manymu, nuketėjusysis nesiruošė eiti per kelią, tačiau jis netikėtai žengė link kelio vidurio. Nuteistais, reaguodamas į nuketėjusiojo veiksmus ir siekdamas išvengti susidūrimo, pradėjo stabdyti automobilį ir suko vairą į kairę pusę. Kitokių veiksmų jis negalėjo atlikti, kadangi tokiu atveju būtų padaryta didesnė žala, todėl mano, kad jokių KET taisyklių nepažeidė.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad apklaustų liudytojų bei nukentėjusiojo parodymai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. A. Š. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog iš liudytojos V. L.-P. parodymų galima daryti išvadą, kad nukentėjusysis buvo perėjęs ašinę liniją ir jau buvo priešingoje nuo apelianto eismo juostoje. Apeliantas teigia, kad liudytojos parodymų analizė leidžia tvirtinti, jog nukentėjęs buvo visiškai perėjęs ašinę liniją ir jos eismo juostoje buvo ne mažiau kaip du metrus nuo ašinės linijos.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismo posėdyje liudytoja parodymus pakeitė ir tvirtino, jog jai pravažiuojant nukentėjusysis buvo ant bordiūro, autoįvykis įvyko jos eismo juostoje. Vėliau to paties posėdžio metu liudytoja nurodė, kad nukentėjusysis stovėjo ant žalios vejos vienas metras nuo bordiūro, kada jis žengė ant kelio negalėjo pasakyti. Apeliantas pažymi, kad kitame posėdyje liudytoja vėl pakeitė savo parodymus, tačiau pirmosios instancijos teismo nedomino parodymų keitimo priežastys.

A. Š. teigia, kad liudytojo L. P. parodymai yra nepatikimi, kadangi apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis nurodė akivaizdžiai neteisingas faktines aplinkybes apie nukentėjusiojo ėjimo kryptį, automobilio sustojimo vietą. Visgi, vėliau šis liudytojas pakeitė savo parodymus motyvuodamas tuo, kad pamatęs įvykio schemą, jis atsiminė visą situaciją, tačiau pirmosios instancijos teismas nepašalino parodymuose esančių prieštaravimų. Be to, šio liudytojo parodymų teisingumu abejonių kelia ir tai, kad jis nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo parodymais taip pat negalima vadovautis, kadangi jie nėra nuoseklūs.

Nuteistasis teigia, kad nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai prieštarauja ir specialistų autotechnikų išvadoms. Abu specialistai autotechnikai patvirtino, kad jų paskaičiavimuose prieštaravimų nėra, skirtumas tik tas, kad vienas skaičiavo, jog nukentėjusysis stovėjo ant bordiūro, kitas – nuketėjusysis stovėjo eismo juostoje apie du metrus nuo bordiūro. Visi kiti duomenys yra tapatūs, skaičiavimo metodika ta pati. Taigi, vertinant nuteistojo kaltę, esminę reikšmę turi vietos, nuo kurios pajudėjo nukentėjusysis tikslus nustatymas. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nesiaiškino. Tvirtina, kad remtis galima tik jo paties parodymais, kadangi jie yra nuoseklūs.

A. Š. mano, kad pats pėsčiasis pažeidė KET 87 ir 89 punktuose įtvirtintus reikalavimus. Teigia, kad nukentėjusysis staigiai įžengė į kelią, dėl ko nuteistasis neturėjo jokios galimybės išvengti susidūrimo.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė A. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. Nuteistojo kaltumą dėl jam inkriminuotos veikos padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, aptarti nuosprendyje.

Liudytoja V. L.-P. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog 2008 m. birželio 12 d., apie 17.45 val., ji važiavo automobiliu Vievio mieste. Bevažiuojant gatve Naujoji, matė kaip pro ją pravažiavo „VW Golf“ automobilis, šis automobilis važiavo arčiau kelio vidurio, netgi buvo įvažiavęs į liudytojos judėjimo juostą. Dar prieš prasilenkiant su minėtu automobiliu, liudytoja kelyje prasilenkė su pėsčiuoju, kuris ėjo per kelią, jai iš kairės pusės. Ties kelio viduriu pėsčiasis pristabdė, taip parleisdamas liudytoją. Liudytojai prasilenkus su automobiliu, liudytoja išgirdo smūgio garsą, paties smūgio nematė. Po autoįvykio automobilis „VW Golf“ sustojo liudytojos judėjimo juostoje (t. 1, b. l. 51).

Pirmą kartą apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja V. L.-P. parodė, kad pėsčiasis ėjo iš jos kelio pusės. Liudytoja važiavo lėtai, kadangi laukė kol ją pasivys jos vyras, be to, važiavo arčiau bordiūro, kadangi nenorėjo trukdyti eismo, jeigu kitas automobilis bandytų ją aplenkti. V. L.-P. teigė, jog pėsčiasis praleisdamas ją, į kelią nebuvo išėjęs. Nukentėjusysis stovėjo ant bordiūro, ant žalios vejos, apie metrą nuo važiuojamosios dalies. Autoįvykis įvyko liudytojos važiuojamoje juostoje (t. 1, b. l. 160-161).

Akivaizdu, kad aptarti parodymai iš esmės yra prieštaringi, t. y. juose priešingai nurodomos tiek vieta, nuo kurios pradėjo judėti nukentėjusysis, tiek judėjimo kryptis. Šiems parodymų prieštaravimas pašalinti liudytoja V. L.-P. buvo apklausta dar kartą. Pakartotinai apklausiant liudytoją pirmosios instancijos teisme, buvo pagarsinti jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Liudytoja patvirtino pagarsintų parodymų teisingumą ir nurodė, kad nukentėjusysis ėjo iš kairės pusės, teigė, jog pėsčiasis ją praleido stovėdamas šalikelėje, tačiau negalėjo nurodyti, kurioje tiksliai vietoje. Liudytoja kategoriškai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra tikslesnis, nes tuo metu ji geriau atsiminė įvykio aplinkybes (t. 2, b. l. 100). Pirmosios instancijos teisme apklausus liudytoją D. K. pastarasis paaiškino, jog jis apklausinėjo V. L.-P., apklausos metu buvo aiškinamasi autoįvykio aplinkybės, viskas, ką liudytoja sakė, buvo užrašyta (t. 2, b. l. 99).

Taigi, nors V. L.-P. apklausiama 2010 m. spalio 2 d. pirmosios instancijos teisme, nurodė kitokias aplinkybes nei ikiteisminio tyrimo metu bei papildomai apklausiant pirmosios instancijos teisme, tačiau ši liudytoja paaiškino prieštaravimų atsiradimo priežastis, t. y. nuo įvykio buvo praėjęs ilgas laiko tarpas, be to, pirmą kartą apklausiama teisme ji jautė įtampą. Galiausiai, pagarsinus šios liudytojos parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, ji patvirtino jų teisingumą. Aplinkybę, kad liudytoja teisingus parodymus davė ikiteisminio tyrimo bei teismo posėdžio, vykusio 2010 m. birželio 16 d. metu, iš dalies patvirtina ir liudytojo D. K. parodymai. Šis liudytojas patvirtino, jog V. L.-P. parodymai buvo užrašyti teisingai, t. y. kokias aplinkybes liudytoja nurodė, tokios ir buvo užfiksuotos apklausos protokole. Įvertinus visa, kas aptarta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai vadovavosi V. L.-P. teiginiais, išsakytais ikiteisminio tyrimo metu bei 2010 m. birželio 16 d. vykusio posėdžio metu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad liudytoja galimai pati nesilaikė KET reikalavimų, važiavo arčiau ašinės linijos. Toks apeliacinio skundo teiginys yra nepagrįstas. Aplinkybė, jog nukentėjusysis, eidamas per kelią, pristabdė ir taip leido liudytojai pravažiuoti, nėra pagrindas tvirtinti, jog V. L.-P. važiavo arčiau ašinės linijos. Ši aplinkybė tik parodo, jog nukentėjusysis buvo atsargus ir siekė netrukdyti eismui. Tuo pačiu atsižvelgtina ir į paties nukentėjusiojo Z. Č. parodymus. Nukentėjusysis nurodė, kad ėjo keliu, praleido priešinga kryptimi važiuojantį automobilį (t. 1, b. l. 159). Tokie nukentėjusiojo parodymai rodo, jog tuo metu, kai pro jį važiavo liudytoja, jis buvo išėjęs ant kelio, tačiau neleidžia daryti išvados, jog jis buvo toje pačioje juostoje, kaip ir liudytojos automobilis. Iš aptartų teiginių darytina išvada, jog Z. Č. tuo metu, kai V. L.-P. vairuojamas automobilis važiavo pro jį, judėjo link kitos gatvės pusės, be to, jis buvo ne arčiau kelkraščio, nuo kurio ėjo, o arčiau kelio ašinės linijos.

Liudytojas L. P. pirmosios instancijos teisme (2010 m. balandžio 7 d.) paaiškino, jog matė autoįvykį, teigė, jog nukentėjusysis buvo partrenktas gatvės viduryje. Nukentėjusysis ėjo iš dešinės, žiūrint pagal liudytojo važiavimo kryptį. Be to, liudytojas teigė, kad nukentėjusysis per gatvę ėjo normaliai, nepuolė po ratais. Pėsčiasis buvo partrenktas tuo metu kai ėjo, jis sustojęs nebuvo (t. 2, b. l. 50-51). Apklausiamas teisme 2010 m. birželio 16 d., liudytojas parodė, jog duodamas parodymus 2010 m. balandžio 7 d. posėdžio metu, suklydo. Posėdžio metu pamatęs įvykio schemą, tiksliau atsiminė įvykio aplinkybes. Liudytojas teigė, jog nukentėjusysis ėjo iš priešingos pusės, nei nurodė pirmą kartą apklausiamas teisme. L. P. paaiškino, jog labiau įsidėmėjo patį įvykį, o ne tai, kas vyko prieš jį, todėl primą kartą apklausiamas teisme galėjo suklysti, prisiminti įvykį padėjo ir įvykio vietos schema. Liudytojo įsitikinimu, nukentėjusysis buvo partrenktas beveik pačiame kelio viduryje (t. 2, b. l. 101). Taigi, L. P. paaiškino, kodėl 2010 m. birželio 16 d. teismo posėdyje jis pakeitė parodymus. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, liudytojas logiškai paaiškino, kodėl keičia parodymus, todėl šiais jo parodymais nėra jokio pagrindo netikėti. Tuo labiau, kad šie parodymai sutampa tiek su liudytojos V. L.-P., tiek su nukentėjusiojo parodymais, tiek su paties nuteistojo parodymais (nurodoma ta pati nukentėjusiojo ėjimo kryptis bei autoįvykio vieta). Aplinkybė, kad liudytojas negali nurodyti, kurioje vietoje sustojo nuteistojo automobilis po autoįvykio, nėra pagrindas netikėti jo parodymais.

Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, jog nukentėjusysis duoda neteisingus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, jog prieš eidamas per kelią, jis sustojo ant kelio atitvaro, pasižiūrėjo į abi puses praleido pravažiuojančius automobilius. Atsimena, kad stovėjo ant kelio atitvaro ir daugiau nieko neprisiminė (t. 2, b. l. 25). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis paaiškino, jog prieš pradedant eiti, jis stovėjo ant bortelio (t. 2, b. l. 102). Buvo partrenktas prie skiriamosios juostos. Per kelią nebėgo, į važiuojamąją dalį įžengė dar prieš tai, kai pasirodė priešinga kryptimi važiuojantis automobilis (t. 1, b. l. 159). Taigi, jokių prieštaravimų nukentėjusiojo Z. Č. parodymuose nėra, nukentėjusysis viso proceso metu davė analogiškus parodymus, jų nekeitė, o tik tikslino. Netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra jokio pagrindo, tuo labiau, kad jie iš esmės neprieštarauja liudytojų L. P. ir V. L.-P. parodymams.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo specialistės O. L. pateikta išvada. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, specialistė pirmosios instancijos teisme teigė, jog nuteistasis galėjo išvengti nukentėjusiojo partrenkimo, jeigu šis per kelią ėjo negreitu žingsniu (t. 2, b. l. 107). Iš paties nukentėjusiojo Z. Č., liudytojų V. L.-P., L. P. parodymų darytina išvada, jog nukentėjusysis per kelią nebėgo, ėjo normaliu greičiu, praleido liudytojos V. L.-P. automobilį pristabdydamas, tačiau nesustodamas. Taigi, šie teiginiai paneigia nuteistojo versiją, jog nukentėjusysis staigiai pradėjo eiti kelio važiuojamąja dalimi. Pažymėtina ir tai, kad specialistė O. L. savo išvadas pateikė remdamasi nuteistojo teiginiais (t. 2, b. l. 106), tačiau nuteistojo teiginiai yra paneigti anksčiau aptartais liudytojų V. L.-P., L. P. bei nukentėjusiojo parodymais, todėl konstatuotina, jog minėtos specialistės išvadomis vadovautis negalima. Pažymėtina, jog liudytojai V. L.-P. ir L. P. nėra niekaip susiję nei su nukentėjusiuoju, nei su nuteistuoju, jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Nors šie liudytojai duodami parodymus ne visai tiksliai nurodė įvykio aplinkybes, tačiau savo parodymus patikslino, nurodė, kurie parodymai yra teisingi, šie parodymai neprieštarauja jokiems byloje surinktiems įrodymams (išskyrus nuteistojo parodymams bei specialistės O. L. išvadai, kuri yra pagrįsta nuteistojo parodymais), logiškai paaiškino netikslumų atsiradimo priežastis, todėl netikėti šių liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo, tuo labiau, kad juos patvirtina ir specialisto išvada Nr. 11-2025 (08).

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nuteistojo A. Š. parodymai yra paneigti liudytojų, nukentėjusiojo parodymais bei specialisto išvada Nr. 11-2025 (08). Paneigus nuteistojo parodymus, nėra jokio pagrindo remtis ir specialistės O. L. pateikta išvada.

Priešingai nei teigia apeliantas, jo parodymai nėra visiškai nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu A. Š. paaiškino, jog jis pamatė nukentėjusįjį tuo metu, kai šis stovėjo prie bordiūro, nukentėjusysis praleido priešinga eismo juosta važiavusį automobilį ir pradėjo eiti (t. 1, b. l. 62). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis jau tvirtino, kad nukentėjusysis, prieš jam pajudant, buvo maždaug 1-2 metrų atstumu nuo bortelio (t. 1, b. l. 158). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis parodymus pakeitė tik specialistei O. L. patiekus savo išvadą ir patvirtinus nutiestojo iškeltą versiją.

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad specialistas M. R. nepaskaičiavo kiek laiko praėjo nuo to momento, kai nukentėjusysis pamatė nuteistojo vairuojamą automobilį ir pradėjo eiti. Iš aptartų įrodymų matyti, jog nukentėjusysis, eidamas per kelią sustojęs nebuvo, todėl nėra jokios būtinybės apskaičiuoti apelianto nurodomo laiko tarpo. Kita vertus, nukentėjusysis Z. Č. viso proceso metu teigė, jog nematė A. Š. vairuojamo automobilio. Tuo pačiu konstatuotina, jog Z. Č. nebuvo sustojęs nuteistojo nurodomoje vietoje.

Visgi, įvertinus visa, kas aptarta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad būtent A. Š. veiksmai, t. y. greičio viršijimas, automobilio savalaikis nestabdymas bei bandydamas apvažiuoti nukentėjusįjį iš kairės pusės, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu ir buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti.

Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, jog nukentėjusysis Z. Č. pažeidė KET 87 p. ir 89 p. reikalavimus. KET 87 punkte, galiojusiame autoįvykio dieną, nustatyta, kad į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. KET 89 punkte nustatyta, jog įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei įsitikina, kad tai yra saugu. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų nukentėjusiojo matomumo zonoje nei perėjos, nei sankryžos nebuvo, jis per kelią ėjo stačiu kampu (šią aplinkybę patvirtino ir nuteistasis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 62)), gerai apžvelgiamoje vietoje. Jokių požymių, kurie leistų daryti prielaidą, jog pereiti kelią yra nesaugu, nebuvo. Taigi, nukentėjusysis per kelią ėjo įsitikinęs, kad nėra automobilių, ir tiktai tai, kad nuteistasis vairuodamas viršijo greitį, 100 metrų atstumu pamatęs nukentėjusįjį, besirengiantį eiti per kelią, laiku nestabdė automobilio ir apvažinėjo nukentėjusįjį iš kairės pusės, nulėmė šio eismo įvykio kilimą.

Esant tokioms aplinkybėms, naikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. nuosprendžio nėra jokio pagrindo, todėl nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmestinas. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., nutaria : nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti. Kolegijos pirmininkė Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Teisėjai Leonarda Gurevičienė

Stasys Lemežis