Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo D. G. ir jo gynėjos advokatės Editos Marijos Šlapikienės skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutarties, kuria nutarta pripažinti Norvegijos Karalystės Agder apeliacinio teismo 2014-11-21 nuosprendį, kuriuo D. G. pagal Norvegijos Karalystės Baudžiamojo įstatymo §162 1 skirsnio 1 punktą (žr. 5 skirsnį) buvo nuteistas laisvės atėmimo 7 metams 6 mėnesiams bausme, ir vykdyti šį nuosprendį Lietuvos Respublikos teritorijoje; pripažinti, kad nusikalstama veika, už kurios padarymą D. G. buvo nuteistas minėtu nuosprendžiu, atitinka Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, ir palikti galioti jam šiuo teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo 7 metams 6 mėnesiams bausmę, atliktiną pataisos namuose; šios D. G. paskirtos bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2015-05-26; į šios bausmės laiką įskaityti visą anksčiau minėtu teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atliktąją dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. kovo 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento teikimas, kuriuo prašoma, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2014-03-20 įstatymu ratifikuotu Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimu dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Susitarimas), spręsti Norvegijos Karalystės Agder apeliacinio teismo 2014-11-21 nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje klausimą.

Advokatė atkreipia dėmesį, kad teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog ištyrus byloje esančią medžiagą, pagrindų numatytų Susitarimo 8 str., dėl kurių teismas galėtų atsisakyti pripažinti ir vykdyti išduodančiosios šalies priimtą nuosprendį, vykdančios šalies teritorijoje - Lietuvoje, nėra. Su tokia teismo išvada advokatė nesutinka, nes Susitarimo 8 str. 1 d. (b) nurodyta, kad vykdančios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę, jei nesilaikyta Susitarimo 4 str. 1 dalyje nustatytų kriterijų. Susitarimo 4 straipsnio 1 p. yra nurodyta, kad perdavimas galimas, jei nuteistasis asmuo yra išduodančioje valstybėje arba vykdančioje valstybėje ir jei šis asmuo davė sutikimą kaip to reikalaujama pagal 6 straipsnį. Advokatė pažymi, kad D. G. išduodančiai valstybei - Norvegijai, tokio sutikimo nedavė. Be to, jis neatitinka ir Susitarimo 4 str. l d. a) punkto sąlygų, kur nurodyta, kad perdavimas atliekamas, kai Susitariančioji šalis yra nuteistojo asmens pilietybės valstybė, kurioje jis ir gyvena. Advokatė atkreipia dėmesį, jog D. G. yra Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau Lietuvoje negyvena nuo 2007 metų ir yra oficialiai išsideklaravęs iš Lietuvos, kaip asmuo išvykęs nuolatiniam gyvenimui į užsienio šalį. D. G. gyvenamoji vieta nuo 2007 metų nėra deklaruota Lietuvoje, čia D. G. vardu nėra registruota ir jokio nekilnojamojo turto (tai patvirtina pridedamas VĮ „Registrų centras“ duomenų banko išrašas). Advokatė pažymi, kad D. G. pastovi gyvenamoji vieta nuo 2007 m. yra Norvegijos Karalystė, ten jis iki įkalinimo dirbo, turėjo socialinio draudimo numerį, kuris suteikiamas tik nuolatiniams Norvegijos gyventojams, sąskaitas banke, kreditines korteles, mokėjo šiai valstybei visus privalomuosius mokesčius. Advokatė nurodo, kad Norvegijoje (duomenys neskelbtini) gimė D. G. sūnus G. G., ten šiuo metu gyvena jo šeima: sutuoktinė I. G. ir sūnus, kurie D. G. lanko įkalinimo įstaigoje. Norvegijoje D. G. šeima gauna išmokas už jų vaiką, kas matyti iš pridėtų dokumentų.

Pasak advokatės, šių faktinių duomenų visuma patvirtina, kad susitariančioji šalis nėra nuteistojo asmens pilietybės valstybė, kurioje jis gyvena. Priešingai, duomenys patvirtina, kad visi D. G. socialiniai ryšiai yra Norvegijoje, nes Lietuvoje jis jau negyvena ir jo su Lietuva nesieja jokie glaudūs ryšiai. Advokatė mano, jog teismas pažeidė Susitarimo 6 str. 1 d. nuostatas, nes buvo būtinas nuteistojo sutikimas. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatavo, kad nors D. G. nesutinka su perdavimu Lietuvai, tačiau pagal Susitarimo 6 str. 2 d.1 p. jo, kaip Lietuvos piliečio, sutikimas šiuo atveju nereikalingas. Advokatė pažymi, kad teismas nepagrįstai susiaurino Susitarimo nuostatą, nes teismo nurodytoje Susitarimo 6 str. 2 d. nustatyta, kad „nuteistojo asmens sutikimas dėl bausmės vykdymo perdavimo nereikalingas kai : a) nuteistasis yra vykdančios valstybės pilietis ir gyvena toje valstybėje“. Advokatė atkreipia dėmesį, kadangi D. G. Lietuvoje negyvena, jo sutikimas buvo būtinas. Dėl priežasties, kad jo su Lietuva jau jokie socialiniai ryšiai nesieja, D. G. nesutiko su paskirtos bausmės perkėlimu į Lietuvą ir nurodė nesutikimo priežastis, jog negyvena Lietuvoje, ir tai, kad jam Lietuvoje atlikti bausmę bus nesaugu, nes per trečiuosius asmenis jam ne kartą grasinta, jog sugrįžus kalėti į Lietuvą, su juo bus fiziškai susidorota. Pasak advokatės, kadangi D. G. gyvena Norvegijoje, jo bausmės ir reabilitaciniai tikslai būtų pasiekti Norvegijoje, nes ten atliekant bausmę jis yra lankomas sutuoktinės ir sūnaus, o Lietuvoje jis būtų atskirtas nuo šeimos.

Motyvuojamoji dalis

D. G. ir jo gynėjos advokatės Editos Marijos Šlapikienės skundai tenkinami.

Nagrinėjamu atveju pagal Susitarimą Norvegijos Karalystė, kaip nuosprendį priėmusi valstybė, yra išduodančioji šalis (1 str. 1 d. c) p.), o Lietuvos Respublika, kaip valstybė, kuriai perduodamas nuosprendis siekiant, kad jis būtų pripažintas ir vykdomas jos teritorijoje, yra vykdančioji šalis (1 str. 1 d. d) p.). Susitarimo 7 str. 1 d. numatyta, kad vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija pripažįsta nuosprendį, kuris buvo perduotas šio Susitarimo nustatyta tvarka, ir nedelsdama imasi visų būtinų priemonių bausmei vykdyti, išskyrus atvejus, kai pritaikomas vienas iš 8 straipsnyje nurodytų nepripažinimo ir nevykdymo pagrindų.

Ištyrus Vilniaus apygardos teismui pateiktą skundo nagrinėjimo medžiagą ir kartu su skundu nuteistojo D. G. gynėjos advokatės Editos Marijos Šlapikienės pateiktus dokumentus, sprendžiama, kad apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindų, numatytų Susitarimo 8 str., dėl kurių teismas galėtų atsisakyti pripažinti ir vykdyti išduodančiosios šalies priimtą nuosprendį vykdančiosios šalies teritorijoje. Susitarimo 8 str. 1 d. b) p. numatyta, kad vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę, jei nesilaikyta 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų. Susitarimo 4 straipsnio 1 d. a) p. numatyta, kad jeigu nuteistasis asmuo yra išduodančiojoje valstybėje arba vykdančiojoje valstybėje ir jeigu šis asmuo davė sutikimą, kaip reikalaujama pagal 6 straipsnį, tai nuosprendis kartu su liudijimu, kurio standartinė forma pateikta 1 priede, gali būti perduodamas kitai Susitariančiajai Šaliai, kai kita Susitariančioji Šalis yra nuteistojo asmens pilietybės valstybė, kurioje jis gyvena. Susitarimo 6 str. 1 d. numatyta, kad nepažeidžiant 2 dalies nuostatų, nuosprendis ir liudijimas gali būti perduodami vykdančiajai valstybei pripažinti ir bausmei vykdyti tik gavus nuteistojo asmens sutikimą vadovaujantis išduodančiosios valstybės teise. Susitarimo 6 str. 2 d. a) p. numatyta, kad nuteistojo asmens sutikimas dėl bausmės vykdymo perdavimo nereikalingas, kai nuteistasis asmuo yra vykdančiosios valstybės pilietis ir gyvena toje valstybėje. Susitarimo 1 str. 1 d. e) p. numatyta, kad valstybė, kurioje nuteistasis asmuo „gyvena“ – vieta, su kuria tas asmuo yra susijęs, atsižvelgiant į jo įprastą gyvenamąją vietą ir tokius aspektus, kaip šeima, socialiniai ar profesiniai ryšiai.

Nagrinėjamu atveju, nors D. G. yra vykdančiosios valstybės, t. y. Lietuvos Respublikos, pilietis, tačiau iš D. G. gynėjos advokatės Editos Marijos Šlapikienės pateiktų dokumentų kopijų matyti, kad nuteistasis gyvena Norvegijos Karalystėje: Lietuvoje D. G. vardu nėra registruota jokio nekilnojamojo turto (b. l. 72-73); iš 2009-11-29 Registracijos patvirtinimo matyti, kad D. G. suteikta teisė gyventi Norvegijoje (registracijos patvirtinimas galioja neribotą laiką ir yra neatnaujinamas) (b. l. 78-79); Norvegijoje jis dirbo pagal 2009-05-06 darbo sutartį (b. l. 80-81); Norvegijoje yra apsidraudęs šeimos draudimu (b. l. 86-87); Norvegijoje (duomenys neskelbtini) gimė D. G. sūnus G. G. (b. l. 88-89), kurio vardu Norvegijoje yra atidaryta banko sąskaita (b. l. 90-91); sutuoktinė I. G. pateikė prašymą, kad D. G. nebūtų perkeltas į Lietuvos Respubliką atlikti likusios bausmės, kadangi jie gyvena Norvegijoje, turi sūnų, perkėlus vyrą į Lietuvą, jiems būtų žymiai sunkiau bendrauti su vyru (b. l. 65). Atkreiptinas dėmesys, kad Norvegijos Karalystės Agder apeliacinio teismo 2014-11-21 nuosprendyje teismas taip pat konstatavo, kad D. G. yra Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau gyvena Norvegijoje (b. l. 31). Nors iš išrašo apie asmenį, gauto iš Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM, nėra duomenų, kad D. G. oficialiai išsideklaravo iš Lietuvos, kaip asmuo išvykęs nuolatiniam gyvenimui į užsienio šalį (išraše nurodyta, kad paskutinė D. G. gyvenamoji vieta yra Kauno m. sav.), tačiau iš anksčiau nurodytų duomenų visumos galima spręsti, kad D. G. iš tiesų gyvena Norvegijoje, ten yra jo faktinė gyvenamoji vieta, šeima, socialiniai ir kiti ryšiai.

Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal Susitarimo 6 str. 2 d. a) p. D. G., kaip Lietuvos piliečio, sutikimas šiuo atveju nereikalingas. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. G. nesutiko su jam paskirtos bausmės atlikimo perkėlimu į Lietuvą ir nurodė nesutikimo priežastis (b. l. 3, 50). Nagrinėjamu atveju nenustatyta Susitarimo 6 str. 2 d. numatytų pagrindų, kai nuteistojo asmens sutikimas dėl bausmės vykdymo perdavimo nereikalingas, todėl yra Susitarimo 8 str. 1 d. b) p. numatytas pagrindas atsisakyti pripažinti Norvegijos Karalystės Agder apeliacinio teismo 2014-11-21 nuosprendį, kuriuo D. G. pagal Norvegijos Karalystės Baudžiamojo įstatymo §162 1 skirsnio 1 punktą (žr. 5 skirsnį) buvo nuteistas laisvės atėmimo 7 metams 6 mėnesiams bausme, ir vykdyti šį nuosprendį Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vilniaus apygardos teismo vertinimu, atsižvelgiantį į tai, kad D. G. iš tiesų gyvena Norvegijos Karalystėje, ten yra jo faktinė gyvenamoji vieta, šeima, socialiniai ir kiti ryšiai, šiuo atveju nuteistojo socialinę reabilitaciją galima lengviau pasiekti jam artimoje aplinkoje, t. y. Norvegijos Karalystėje.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai pripažino Norvegijos Karalystės Agder apeliacinio teismo 2014-11-21 nuosprendį ir nutarė vykdyti šį nuosprendį Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartis yra naikinama ir dėl skundo priimamas naujas sprendimas – netenkinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento teikimo ir nepripažinti Norvegijos Karalystės Agder apeliacinio teismo 2014-11-21 nuosprendžio, kuriuo D. G. pagal Norvegijos Karalystės Baudžiamojo įstatymo §162 1 skirsnio 1 punktą (žr. 5 skirsnį) buvo nuteistas laisvės atėmimo 7 metams 6 mėnesiams bausme, bei neperduoti vykdyti šio nuosprendžio Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo D. G. ir jo gynėjos advokatės Editos Marijos Šlapikienės skundus patenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį ir dėl skundo priimti naują sprendimą – netenkinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento teikimo ir nepripažinti Norvegijos Karalystės Agder apeliacinio teismo 2014-11-21 nuosprendžio, kuriuo D. G. pagal Norvegijos Karalystės Baudžiamojo įstatymo §162 1 skirsnio 1 punktą (žr. 5 skirsnį) buvo nuteistas laisvės atėmimo 7 metams 6 mėnesiams bausme, bei neperduoti vykdyti šio nuosprendžio Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.