Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-10-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-422/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-10-16
Bylos Nr.
1A-422/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Linas Žukauskas, Valdimaras Bavėjanas, Jonas Algimantas Venckus (pran.)
Nuteistasis
A.
Nukentėjusysis
V. P.
Advokatai
Mansuras Muksinovas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-422/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.7.9; 1.2.3.1; 2.1.7.4.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. spalio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teisėjų: Lino Žukausko, Valdimaro Bavėjano,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,gynėjui advokatui Mansurui Muksinovui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009-07-10 nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Priteista iš A. B. 50 000 Lt nukentėjusiajam V. P. neturtinei žalai atlyginti. Taip pat priteista iš A. B. 4074,84 Lt turėtų proceso išlaidų Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2002 m. lapkričio 17 d., apie 16.00 val., miške, esančiame sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su J. T. , tyčia sudavė R. P. du smūgius kumščiu į galvą, J. T. tyčia spyrė R. P. du kartus į kairįjį šoną, A. B. , vėl sudavė kumščiu nukentėjusiajam tris smūgius į galvą ir tris kartus spyrė kojomis į kairįjį šoną, tuo padarydami nukentėjusiajam du kaktos odos nubrozdinimus su kraujosruva kaktos dešinės pusės ir dešinio momens srities gilesniuose minkštuose audiniuose, abiejų akių vokų poodines kraujosruvas, abiejų raktikaulių sričių, abiejų riešų, abiejų plaštakų poodines kraujosruvas, stiprų krūtinės ląstos sumušimą su kairės pusės VI, VII, X, XI ir XII šonkaulių viengubais lūžiais, o X ir XI dvigubais lūžiais, kraujosruvas dešinėje krūtinės ląstos pusėje, dėl ko nuo patirtų sužalojimų išsivysčius ūmaus kvėpavimo funkcijų nepakankamumui, R. P. mirė, ir taip tyčia nužudė R. P. .

Pirmosios instancijos teisme A. B. buvo kaltinamas tuo, kad pagrobė R. P. turtą bei nužudė R. P. iš savanaudiškų paskatų. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2009-07-10 nuosprendžiu nustatė, kad byloje nėra patikimų įrodymų, galinčių patvirtinti A. B. kaltę dėl jam inkriminuoto svetimo turto pagrobimo ir jį pagal LR BK 180 str. 1 d. išteisino. Atitinkamai teismas konstatavo, jog nenustatyta, kad A. B. veikė iš savanaudiškų paskatų, todėl jo veiksmus perkvalifikavo į LR BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr. VIII-1968 redakcija).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. nesutinka su Vilniaus apygardos teismo 2009-07-10 nuosprendžiu ir nurodo, kad jis neatitinka faktinių bylos aplinkybių, neatsižvelgta į įrodymus, kurie galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas. Apelianto įsitikinimu, teismo išvados, kad jis kartu su J. T. abu mušė R. P. pakaitomis vienas po kito beveik tuo pačiu metu, suduodami smūgius į galvą ir į krūtinės ląstą, niekuo nepagrįstos, nes nei A. B. , nei J. T. tokių parodymų nedavė. Be to, A. B. nurodo, kad atsižvelgiant į jo paties parodymų patikrinimą vietoje (T. 1, b. l. 70, nuotrauka Nr. 16), jis negalėjo suduoti smūgių, nuo kurių R. P. galėjo mirti, o pagal byloje esančius duomenis jo ir J. T. veiksmus galima buvo individualizuoti, tačiau tai nebuvo padaryta. Be to, iš ekspertizės akto Nr. EKG-15/04(02) aišku, kad R. P. mirė nuo stipraus krūtinės ląstos sumušimo su daugybiniais kairės pusės šonkaulių lūžiais, sukėlusiais ūmų kvėpavimo funkcijos sutrikimą, o tokių sužalojimų, apelianto įsitikinimu, jis padaryti negalėjo. Atitinkamai apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Tokiu būdu A. B. prašo iškviesti į teismo posėdį ekspertus, atlikusius šioje byloje teismo medicinos ekspertizę (ekspertizės aktas Nr. EKG-15/04/(02)). Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog įvykio metu nuteistasis A. B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes nuteistasis buvo išgėręs tik alaus ir nebuvo apsvaigęs, o tai patvirtino ir liudytojos V. J. ir D. P. . Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistasis A. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009-07-10 nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. B. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes ir A. B. pagrįstai pripažino kaltu dėl R. P. nužudymo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismo nuosprendyje nurodyto teiginio, jog A. B. kartu su J. T. abu mušė R. P. pakaitomis vienas po kito beveik tuo pačiu metu, nepatvirtina byloje esantys įrodymai, kadangi nei apeliantas, nei nuteistasis J. T. minėtų parodymų nedavė. Visgi pažymėtina, kad cituojamas Vilniaus apygardos teismo 2009-07-10 nuosprendžio motyvuojamosios dalies teiginys yra ne A. B. ar J. T. parodymų atkartojimas, o teismo išvada, padaryta įvertinus byloje esančius įrodymus, o įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva (LR BPK 20 str. 5 d.). Atitinkamai iš A. B. ir J. T. parodymų aišku, kad A. B. pirmas sudavė smūgius nukentėjusiajam, o pastarajam išsitraukus švirkštą, prie nukentėjusiojo pribėgo J. T. , kuris taip pat sudavė smūgius nukentėjusiajam, po ko smūgius rankomis ir kojomis vėlgi sudavė A. B. . Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, A. B. ir J. T. parodymų analizė ir vertinimas visiškai leidžia daryti išvadą, kad R. P. mušė pakaitomis vienas po kito, beveik tuo pačiu metu tiek A. B. , tiek J. T. .

Nuteistasis A. B. nurodo, kad jo ir J. T. veiksmus galima buvo visiškai individualizuoti, tačiau tai nebuvo padaryta. Be to, apeliantas nurodo, kad vertinant jo paties ir J. T. parodymus kaip tai užfiksuota jų parodymų patikrinimo vietoje metu, A. B. galėjo įspirti nukentėjusiajam tik į dešinį šoną, todėl jis negali būti atsakingas už R. P. mirtį, o į kairį šoną galėjo smūgiuoti tik J. T. . Tačiau, visų pirma, pažymėtina, jog kaltininkų veiksmai individualizuojami tiek, kiek tai įmanoma pagal byloje esančius įrodymus, o konkrečiu atveju A. B. ir J. T. veiksmai pakankamai individualizuoti. Visgi parodymų patikrinimo vietoje protokolai nėra vieninteliai šioje baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, iš kurių būtų sprendžiama apie konkrečius A. B. ir J. T. veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Iš nuteistojo A. B. , o taip pat ir J. T. parodymų aišku, kad jie ir patys negalėjo kategoriškai nurodyti, į kurį šoną kiekvienas iš jų spyrė. Iš kitos pusės, iš teismo ekspertizės akto Nr. EKG-15/04(02) aišku, kad R. P. mirė ne nuo smūgių į kurį nors šoną, o nuo stipraus krūtinės ląstos sumušimo su daugybiniais kairės pusės šonkaulių lūžiais, sukėlusiais ūmų kvėpavimo funkcijos sutrikimą – nepakankamumą (T. 3, b. l. 242 – 247). Atitinkamai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, net iš A. B. bei J. T. parodymų patikrinimų vietoje protokolų (T. 1, b. l. 65-71, 122 – 128) aišku, jog į krūtinės ląstos sritį nukentėjusiajam sudavė tiek A. B. , tiek J. T. . Be to, pažymėtina ir tai, kad nors A. B. bei J. T. nesiekė nužudyti R. P. , tačiau smūgiuodami į galvą bei krūtinę, suvokė keliantys pavojų nukentėjusiojo sveikatai ar net gyvybei, numatė galintys atimti gyvybę R. P. , tačiau buvo tam abejingi ir sąmoningai leido pasekmėms kilti, t. y. tiek J. T. (nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2005-04-11 nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2005-06-30 nuosprendžiu), tiek A. B. bendrai veikė netiesiogine tyčia, o jų veiksmų bendrumą rodo konkretūs veiksmai (A. B. pradėjo vartoti smurtą prieš R. P. , kuriam bandant priešintis, smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu ėmė vartoti ir J. T. , po ko toliau smurtavo ir A. B. ). Tokiu būdu nustačius, kad nukentėjusysis mirė nuo krūtinės ląstos sužalojimų visumos, o minėtus sužalojimus padarė A. B. ir J. T. , už kilusias pasekmes (gyvybės R. P. atėmimą) privalo atsakyti abu minėtus kūno sužalojimus padarę asmenys. Atitinkamai, nors apeliaciniu skundu prašoma kviesti ir apklausti ekspertus, kurie atliko teismo medicinos ekspertizę ir teismui pateikė ekspertizės aktą Nr. EKG – 15/04(02), tačiau tam nėra jokio pagrindo, kadangi apeliaciniame skunde nuteistojo nurodomi argumentai susiję su teismo nustatomomis faktinėmis aplinkybėmis (A. B. suduotų smūgių lokalizacija), kurių ekspertai nenustatinėja. Tokiu būdu, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, Vilniaus apygardos teismo 2009-07-10 nuosprendžiu A. B. visiškai pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 129 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už R. P. nužudymą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad įvykio metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes tai neva paneigia liudytojų V. J. ir D. P. parodymai. Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, liudytojų V. J. ir D. P. parodymai ne paneigia, o patvirtina, kad įvykio metu A. B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Antai D. P. parodė, kad jai grįžus apie 19.00 val. (t. y. praėjus apie 3 val. laiko po įvykio), kiosko darbuotoja V. J. pasakė, kad jos ieškojo A. ir J., kurie buvo girti. Be to, nors D. P. parodė, kad kalbantis su A. B. ir J. T. , jie atrodė blaivūs, tačiau pripažino, jog kiemas, kuriame jie kalbėjosi, buvo neapšviestas. Be to, kaip jau minėta, A. B. ir J. T. pokalbis su D. P. vyko praėjus apie 3 val. po įvykio (R. P. sumušė apie 16 val.). Atitinkamai V. J. parodė, kad dar iki įvykio, kuomet buvo mirtinai sumuštas R. P. , nuteistasis A. B. , o taip pat ir J. T. buvo truputį išgėrę. A. B. ir J. T. teisme taip pat pripažino, kad prieš vartojant smurtą R. P. atžvilgiu, abu buvo išgėrę alaus, o J. T. patvirtino, jog buvo apsvaigęs, nes gėrė stiprų alų (T. 3, b. l. 127-131). Atitinkamai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra jokio pagrindo manyti, kad gerokai jaunesnis už J. T. nepilnametis A. B. nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, o spontaniškas nusikaltimo pobūdis (A. B. pamatė iš autobuso netikėtai išlipusį R. P. ir iš karto pirmas nubėgo paskui jį bei ėmė vartoti smurtą) rodo, jog apsvaigimas nuo alkoholio turėjo neabejotinos įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, LR BK 60 str. 1 d. 9 p. (veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui) nurodyta aplinkybė visiškai pagrįstai pripažinta nuteistojo A. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir į ją pagrįstai atsižvelgta skiriant bausmę, o Vilniaus apygardos teismo 2009-07-10 nuosprendžiu A. B. paskirta bausmė atitinka LR BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį ir nėra aiškiai per griežta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Jonas Algimantas VenckusTeisėjai Linas ŽukauskasValdimaras Bavėjanas