- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-04
- Bylos Nr.
- 2A-168-345/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-00458-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Zita Smirnovienė, Henrichas Jaglinskis (pran.)
- Ieškovas
- V. G.
- Atsakovas
- A. L.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio, kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič ir Zitos Smirnovienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui A. L. dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas V. G. kreipėsi į teismą ir prašė nutraukti sutartis, sudarytas tarp ieškovo ir atsakovo dėl muzikos instrumento Yamaha 303 bei baseino laiptų, taikyti vienašalę restituciją, grąžinant šalis į pradinę padėtį, t.y. priteisti ieškovui elektrinį pianiną Yamaha 303 bei baseino laiptus, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. kovo mėnesį ieškovas pardavė atsakovui pianiną Yamaha 303 už 2000 Lt, kadangi šalys yra kaimynai, palaikė draugiškus santykius, ieškovas sutiko, kad pinigus atsakovas sumokės iki 2010 m. birželio mėnesio, vėliau pratęsė mokėjimo terminą iki vasaros pabaigos. 2010 m. birželio mėnesį ieškovas pardavė atsakovui nerūdijančio plieno keturių pakopų su porankiais baseino laiptus už 8000 Lt, mokėjimą atidėjo iki 2010 m. rugsėjo 1 d., tačiau iki šiol atsakovas su ieškovu neatsiskaitė. Abi sutartis šalys sudarė žodžiu, nepasirašydamos jokių sandorį patvirtinančių dokumentų.
Atsakovas A. L. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad neneigia, jog šiuo metu valdo abu ieškovo nurodytus daiktus, tačiau nepripažįsta, jog juos įgijo nuosavybėn pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Pažymėjo, kad dar iki nurodomos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, šalis siejo ir paskoliniai santykiai, geri šalių santykiai netrukdė sudaryti rašytinę, o ne žodinę paskolos sutartį, todėl ieškovo ieškinyje dėstomos aplinkybės, kad dėl draugiškų santykių nebuvo sudaryta rašytinė daiktų prikimo-pardavimo sutartis yra nelogiški. Be to, sutarties kaina šalims, kaip fiziniams asmenims pakankamai didelė – 10 000 Lt. Šiuo daiktus ieškovas atsakovui valdyti perdavė užtikrinant jau minėtos paskolos sutarties vykdymą. 2008-03-03 paskolos sutartimi atsakovas paskolino ieškovui 38 400 Lt, pinigų iki šiol negrąžino, nors turėjo tai padaryti iki 2010-03-02.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Įvertinęs tai, kad atsakovas dėl perduoto muzikos instrumento Yamaha 303 kokybės pretenzijos nereiškė, daiktą priėmė ir juo naudojosi, iki bylos iškėlimo teisme nenurodė, kad jis nori naudotis pirkėjo teise atsisakyti pirkti daiktą, atsakovui neįrodžius aplinkybės, jog muzikos instrumentas Yamaha 303 buvo perduotas paskolos sutarties pagrindu (CPK 178, 185 str.), teismas sprendė, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis dėl muzikos instrumento Yamaha 303 (CK 6.306 straipsnio 1 dalis, 6.309 straipsnio 1 dalis). Teismas laikė, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad ginčo laiptai perduoti pagal paskolos sutartį ir įvertinęs tai, kad atsakovas nuolat naudojasi baseino laiptais, taip pat nustatęs, jog ketino juos pirkti, laiptus priėmė, jų per protingą terminą neatsisakė, teismas sprendė, kad tarp šalių susiklostė pirkimo – pardavimo santykiai dėl lauko baseino laiptų pirkimo (CK 6.193 str. 1,2 d., 6.306 str. 1 d., 6.309 str. 1 d.). Teismas konstatavo, jog tai, kad šalys iki galo neaptarė laiptų kainos, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šalys nesusitarė dėl sutarties dalyko, kaina nėra pirkimo – pardavimo sutarties esminis elementas. Pripažinęs, kad tarp šalių 2010 m. kovo mėnesį susiklostė pirkimo – pardavimo santykiai dėl muzikos instrumento Yamaha 303, o 2010 m. birželio mėnesį – dėl baseino laiptų, ir kad už kilnojamuosius daiktus nebuvo per protingą terminą atsiskaityta, teismas ieškovo prašymą dėl sutarčių nutraukimo tenkino (CK 6.217 str., 6.345 str. 1 d.), kaip pagrįstą ir įrodytą (CPK 178,185 str.).
Spręsdamas daiktų grąžinimo ir sulaikymo teisės teismas padarė išvadą, jog atsakovas turi teisę sulaikyti ginčo daiktus, nes jis turi reikalavimo teisę į ieškovą (skolininką) ir teisėtai valdo jo daiktus. Teismas pažymėjo, kad įstatyme nėra nustatyta apribojimų ir nuorodų į reikalavimo teisės ryšį su sulaikytu daiktu, o paskolos suma yra didesnė nei daiktų vertė, kurią nurodė ieškovas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo naudojama savigyna yra nesąžininga ir neprotinga (CK 1.139 str.). Įvertinęs bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad atsakovas turi teisę taikyti daiktų sulaikymą, kol ieškovas (daiktų savininkas) nesumokėjo jam skolos (CK 4.229 str. 1 d.), todėl atmetė jo reikalavimą dėl daiktų išreikalavimo iš atsakovo (CPK 3 str. 1 d., 178,185 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas V. G. prašo sprendimą dalyje dėl daiktų grąžinimo ir sulaikymo teisės panaudojimo panaikinti. Nurodo, kad sprendimo motyvai yra abstraktūs, neatitinkantys byloje nustatytų aplinkybių. Teismas nurodydamas, kad atsakovo reikalavimas grąžinti skolą nėra nuginčytas, o paskolos terminas yra suėjęs 2010-03-02, nesivadovavo atsakovo atsiliepime bei šalių teismo posėdyje nurodyta aplinkybe, jog dėl teismo paminėtos atsakovo reikalavimo teisės ginčas šiuo metu sprendžiamas teisme. Todėl teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas neatsižvelgė, kad atsakovas nurodydamas, jog ieškovas atsakovui perdavė valdyti užtikrinant paskolos sutarties įvykdymą, vėliau nurodęs, kad pasinaudojo sulaikymo teise, buvo nesąžiningas ir neįformino daiktų sulaikymo tęstinių santykių, kaip to reikalauja įstatymas. Atsakovas iki bylos iškėlimo nei žodžiu, nei raštu nepranešė, kad pasinaudojo sulaikymo teise. 2011-06-27 ir 2011-07-28 buvo rašytos dvi pretenzijos su prašymais įvykdyti prievolę arba grąžinti daiktą, tačiau į jas nebuvo atsakyta. Pagal kasacinio teismo praktiką draudžiama disponuoti sulaikytu daiktu, kai tuo tarpu atsakovas ginčo daiktais naudojasi. Teismas rėmėsi teismų praktika, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. L. prašo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovas neneigė, jog iki šiol valdo ieškovo ieškinyje nurodytus daiktus. Atsakovas nurodė, kad jog muzikos instrumentas ir baseino laiptai ieškovo jam buvo perduoti valdyti daikto sulaikymo teise, kai jų santykiai nebuvo pašliję, svarstė klausim, jog šiais daiktais gali būti dengiama dalis palūkanų pagal šalių sudarytą paskolos sutartį ir tokiu atveju daiktų sulaikymo teisė galėtų pasibaigti. Aplinkybė, jog ginčas dėl paskolos sutarties nuginčijimo neišnagrinėtas apeliacine tvarka nereiškia, jog atsakovo daiktų sulaikymo teisė yra paneigta. Įstatymas nenumato, kad daikto sulaikymas turi būti įforminimas. Iš paties ieškovo paaiškinimų matyti, jog perdavęs abu daiktus atsakovui, neprieštaravo, kad daiktai būtų naudojami.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo V. G. apeliacinio skundo ribose, o būtent dėl sprendimo dalies dėl daiktų grąžinimo ir sulaikymo teisės. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti.
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą neįvertino, jog ginčas dėl reikalavimo teisės pagal paskolos sutartį yra sprendžiamas teisme, todėl jo neišsprendus, atsakovas neturi reikalavimo teisės ginčo sumos pagrindu. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi ieškovo V. G. apeliacinio skundo netenkino ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, kuriuo ieškovo V. G. ieškinį atsakovui A. L. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė, paliko nepakeistą (CPK 179 str. 3 d.). Pagal CK 6.69 str. kreditorius turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol skolininkas įvykdo prievolę. CK 4.229 str. 1 d. nustato, kad kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas. Taigi, daikto sulaikymo teisė atsiranda tais atvejais, kai kreditorius įgyja reikalavimo teisę į skolininką ir teisėtai valdo skolininko daiktą. Atsižvelgiant į minėtų CK straipsnių bei 4.230-4.235 str. normų turinį sulaikymo teisės objektu gali būti visi daiktinės teisės objektai, neišimti iš apyvartos, be to, įstatymas su sulaikymo teise nesieja kreditoriaus reikalavimo dydžio, tačiau turi būti suėjęs skolininko prievolės kreditoriui įvykdymo terminas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovo reikalavimas grąžinti paskolą nėra nuginčytas, paskolos grąžinimo terminas yra suėjęs 2010-03-02, todėl atsakovas turi teisę taikyti daiktų sulaikymą, kol ieškovas nesumokėjo skolos.
Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog atsakovas, pasinaudodamas daiktų sulaikymo teise, turėjo daiktų sulaikymo santykius įforminti kaip to reikalauja įstatymas, kadangi CK 4.230-4.235 straipsniai nereglamentuoja daiktų sulaikymo fakto formos ir jo įtvirtinimo. Bylos duomenys tvirtina, kad ginčas dėl sutartinių santykių ir iš jų kylančių prievolių įgyvendinimo. Ieškovas įrodinėjo, kad tarp šalių 2010 m. kovo mėnesį susiklostė pirkimo – pardavimo santykiai dėl muzikos instrumento Yamaha 303, o 2010 m. birželio mėnesį – dėl baseino laiptų, atidedant kainos sumokėjimo terminą. Atsakovas įrodinėja, jog pirkimo – pardavimo sutartys nebuvo sudarytos, o šalis nuo 2009-03-03 sieja paskolos teisiniai santykiai ir daiktai buvo perduoti siekiant užtikrinti jos grąžinimą (b.l. 27,29-31,41-44). Sulaikymo teisė gali būti vertinama kaip daiktinis teisinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Daikto sulaikymo teisė yra laikino pobūdžio teisė, t. y. kreditorius turi teisę sulaikyti daiktą tik tol, kol skolininkas patenkina kreditoriaus reikalavimą arba pateikia adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą, arba kreditorius praranda valdymo teisę į daiktą. Kreditorius (daikto valdytojas) turi informuoti daikto savininką apie daikto sulaikymą, kad susiformuotų daikto sulaikymo teisiniai santykiai ir kiekviena šių santykių šalis žinotų savo teises ir pareigas (CK 4.229 str. 1 d.). Bylos duomenimis, ieškovui buvo suprantama, kad atsakovas pasinaudojo daiktų sulaikymo teise.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentu, jog pagal kasacinio teismo praktiką draudžiama disponuoti sulaikytu daiktu, tačiau iš šalių procesinių dokumentų ir paaiškinimų pirmosios instancijos teisme matyti, jog iš pradžių ieškovas daiktus perdavė atsakovui neprieštaraudamas, jog jie būtų naudojami, tačiau šalių santykiams pasidarius konfliktiškiems, atsakovas pasinaudojo daikto sulaikymo teise, o duomenų apie tai, jog minėti daiktai šiuo metu yra naudojami, apeliantas nepateikė (CPK 178 str.).
Apeliantas taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas rėmėsi teismų praktika, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo dalyje nėra analizuojamos ir vertinamos konkrečios bylos faktinės bylos aplinkybės, o tik pateikiamas daikto sulaikymo reglamentuojančių teisės normų išaiškinimas, kuris nėra siejamas su konkrečia situacija, o yra taikomas visais atvejais. Todėl šiuo atveju neturi teisinės reikšmės tas faktas, jog pirmosios instancijos teismo cituojamos kasacinio teismo nutarties konkrečios faktinės aplinkybės nėra tapačios su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, nes pirmosios instancijos teismas rėmėsi bendro pobūdžio išaiškinimu. Taigi, dėl šių priežasčių nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neturėjo teisinio pagrindo remtis paminėtu pirmosios instancijos teismo išaiškinimu.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės ir procesines teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.