Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. e2A-847-459/2016

Teisėja Erika Tomašaitienė (Proceso Nr. 3-06-3-07944-2015-3)

NUTARTIS

2016 m. birželio 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės, Aušros Maškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo M. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. Š. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 1996-03-14 tarp ieškovės ir UAB „Laukininkų valda“ buvo sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), neterminuotos nuomos. 2004-04-26 tarp ieškovės ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos buvo sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), neterminuotos nuomos. 2013-02-22 tarp ieškovės ir Klaipėdos miesto savivaldybės, atstovaujamos VĮ „Klaipėdos butai“, buvo sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), neterminuotos nuomos. 2009-05-14 ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybę su prašymu leisti privatizuoti nuomojamą butą. 2007-06-28 raštu Nr. (31.1)-RS2-456, 2015-03-31 raštu Nr. (311.)-RS2-338 Klaipėdos miesto savivaldybė nurodė ieškovei, jog nėra teisinio pagrindo leisti privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis. 2006-06-06 Lietuvos Aukščiausiasis teismas išdavė pažymėjimą Nr. 2R-65, atkuriantį visas M. Š. pilietines teises. 2007-03-30 ieškovei išduotas nukentėjusiojo asmens (politinio kalinio) pažymėjimas. Iš ieškovės prašymo išsinuomoti iš savivaldybės gyvenamąją patalpą matyti, jog ji nurodė nuo 1986 metų gyvenanti pas seserį (duomenys neskelbtini), subnuomininkės teisėmis. 2015-12-28 Klaipėdos apskrities archyvo rašte Nr. (2.3.6.)-6R-844 nurodyta, jog archyve nėra išlikęs notariškai patvirtintas M. Š. sutikimas savo seseriai B. L. privatizuoti butą (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar ieškovė turi teisę lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti nuomojamą butą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovės ieškinys nepagrįstas.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad bylose dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo visada turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, jog ginčai iš esmės vyksta dėl socialiai aktualios asmenų teisės – teisės į būstą pažeidimo, bet ne dėl privatizavimo normų apskritai aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009). Asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimo pagrįstumą, nustatinėjo visas Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme (toliau – BPĮ) nustatytas privatizavimo sąlygas: 1) ar ieškovė yra subjektas, kuriam įstatymu suteikta teisė privatizuoti butą (BPĮ 4 str.); 2) ar ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (BPĮ 2, 3 str.); 3) ar ieškovė, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovės bei atsakovės, kaip buto privatizavimo (pirkimo - pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009).

Šioje byloje ginčas kilo dėl to, ar ieškovė yra tinkamas privatizavimo subjektas ir ar ji pasinaudojo teise privatizuoti butą, atlikdama būtinus tam veiksmus.

Atsakovė byloje laikėsi pozicijos, jog susiklostė situacija, kad ieškovė apskritai neteko teisės privatizuoti ginčo butą, kadangi davė sutikimą seseriai privatizuoti socialinį būstą (duomenys neskelbtini). Tai būtų vienas iš pagrindų ieškinį atmesti, nes pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį privatizuoto būsto nuomininkas ir jo šeimos nariai netenka teisės privatizuoti kitą būstą. Ieškovė su tokia atsakovės pozicija nesutiko ir nurodė, kad niekada nedavė seseriai sutikimo privatizuoti butą, apskritai sesers bute negyveno, o tik buvo jame registruota.

Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, jog pagal Butų privatizavimo įstatymą susiklostydavo dviejų rūšių teisiniai santykiai, kai buto nuomos teisėmis naudojosi ne vienas asmuo – buto nuomininkas, o keli asmenys – buto nuomininkas ir jo šeimos nariai. Pirma, susiklostydavo santykiai tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių, kurie pagal įstatymo 5 straipnį turėjo susitarti, kieno vardu bus privatizuojamas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Antra, susiklostydavo santykiai tarp asmens ar asmenų, įstatymo nustatyta tvarka išoriškai išreiškusių savo valią (ketinimus) privatizuoti butą, ir miestų (rajonų) savivaldybių ar kitų subjektų, numatytų BPĮ 4 str., įpareigotų nustatyta tvarka reaguoti į tokius asmenų pareikštus ketinimus. Tai reiškia, kad privatizavimo procese būdavo sudaromi du sandoriai. Pirmas sandoris buvo sudaromas tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kieno vardu bus privatizuotas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Toliau asmuo ar asmenys, nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartį su savivaldybe ar kitu subjektu, numatytu BPĮ 4 str. Privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas buvo būtina buto privatizavimo sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non), numatyta BPĮ 5 str. 1 d. Tai reiškia, kad buto privatizavimo sutartis negalėjo būti sudaryta, jeigu toks susitarimas nebuvo pasiektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2005).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog ieškovė nuo 1986 metų buvo registruota pas seserį (duomenys neskelbtini), subnuomininkės teisėmis. Ieškovės sesuo butą privatizavo 1992 metais. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu neigė faktiškai gyvenusi sesers bute, nurodė, kad visą laiką iki 1995 metų gyveno pas mamą kaime. Pažymėtina, jog nagrinėjant bylą paaiškėjo, jog ieškovė 1993-07-16 pavedėjimo būdu įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su ūkiniais statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Pasak atsakovės, tai papildomai paaiškina, jog ieškovę su tuometiniu būstu Klaipėdoje siejo tik formalūs, o ne realūs santykiai. 2015-12-28 Klaipėdos apskrities archyvo rašte Nr. (2.3.6.)-6R-844 nurodyta, jog archyve nėra išlikę notariškai patvirtinto M. Š. sutikimo, išduoto savo seseriai B. L., privatizuoti butą (duomenys neskelbtini). Atsakovė neįrodė, jog ieškovė tokį sutikimą savo seseriai būtų davusi. Atsakovės teiginys, jog akivaizdu, kad notaras neperdavė archyvui visų sandorio dokumentų, atmestinas kaip prielaida, nesudaranti pagrindo teigti, jog tarp ieškovės ir jos sesers buvo susitarimas, kieno vardu bus privatizuojamas būstas. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įvertinus tai, kad ieškovės seseriai buvo leista privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp ieškovės ir jos sesers buvo sudarytas susitarimas dėl buto privatizavimo, byloje nepateikta, labiau tikėtina, kad M. Š. privatizavimo metu faktiškai negyveno sesers bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir nevedė su seserimi bendro ūkio. Dėl šios priežasties teigtina, jog ieškovė atitiko Butų privatizavimo įstatyme privatizavimo subjektui keliamus reikalavimus, taigi buvo tinkamas privatizavimo subjektas.

Byloje ginčas kilo ir dėl to, ar egzistuoja trečioji privatizavimo teisei įgyvendinti būtina sąlyga, t. y. ar ieškovė tinkamai ir laiku įgyvendino savo subjektinę teisę privatizuoti butą. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų padavusi pareiškimą dėl buto, esančio adresu Vingio g. 35-66, Klaipėdoje, privatizavimo per Butų privatizavimo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą bei 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir terminu atitinkamai tarnybai. Ieškovė nepateikė teismui rašytinių duomenų, įrodančių, jog nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi dėl nuomojamo buto privatizavimo. Ieškovė teigia, jog galiojant Butų privatizavimo įstatymui aiškiai suformulavo ir išreiškė valią privatizuoti ginčo butą, tačiau dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, pasireiškiančiu ieškovės prašymo atmetimu, ieškovės neinformavimu apie priimtą sprendimą ir vėlesniu prašymo pradanginimu, ši ieškovės teisė liko neįgyvendinta. Šie ieškovės teiginiai atmestini kaip visiškai deklaratyvūs ir neįrodyti. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors ieškinyje ieškovė nurodė, kad dar 1995 metais kreipėsi į atsakovės darbuotojus dėl buto privatizavimo ir jai buvo paaiškinta, jog privatizacija negalima, tačiau teismo posėdžio metu ieškovė pati patikslino, kad su prašymu dėl privatizacijos į atsakovę kreipėsi tik 2005 ar 2006 metais. Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnyje numatyta, jog privatizavimo procedūrų pradžia yra laikomas pareiškimas privatizuoti gyvenamąją patalpą. Ieškovė tokia galimybe galėjo pasinaudoti Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu. Pažymėtina, jog Butų privatizavimo įstatymas buvo papildytas naujomis nuostatomis (1997-04-27 įstatymas Nr. VIII–205), kurios nustatė, kad asmenims, ne dėl savo kaltės laiku nepadavusiems pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, suteikiama galimybė prašymus dėl butų privatizavimo pateikti ir vėliau, tačiau su išlyga, kad tokie prašymai bus pateikiami Seimo sudarytai Valstybinei komisijai, turėjusiai teisę leisti tokius prašymus paduoti iki 1997-12-31. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309, 5 punkte buvo numatyta, kad pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį butą, turėjo raštu kreiptis į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją. Minėtų taisyklių 18 punkte nustatyta, kad prie pareiškimo turi būti pridėtas susitarimas pirkti butą, t. y. buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat laikinai išvykusieji susitaria dėl buto pirkimo – kieno vardu bus sudaroma pirkimo – pardavimo sutartis ir kas taps buto savininku (bendraturčiais).

Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu tarp ieškovės ir atsakovės nesusiklostė buto privatizavimo santykiai - ieškovė neįrodė, kad jos valia privatizuoti butą būtų buvusi tinkamai išreikšta galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad dėl senyvo amžiaus ir išsilavinimo stokos nesuvokė, jog ginčo butas jai nepriklauso nuosavybės teise. Šie ieškovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys jos pačios pozicijai, jog ji jau 1995 metais ir vėliau kreipėsi į savivaldybę dėl ginčo patalpų privatizavimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, jog galiojančių teisės aktų, suteikiančių galimybę privatizuoti būstą lengvatine kaina, paskirtis yra sudaryti galimybę užbaigti Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras, šiam įstatymui nustojus galioti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002). Ieškovės teiginiai apie savivaldybės darbuotojų tariamą klaidinimą ir apie ieškovės kreipimąsi dėl buto privatizacijos laiku atmestini kaip neįrodyti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog ieškovė netinkamai ir pavėluotai mėgino įgyvendinti savo subjektinę teisę privatizuoti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kadangi prašymą dėl buto privatizavimo pateikė jau pasibaigus įstatymo nustatytam terminui. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė nebegali pasinaudoti lengvatine privatizavimo tvarka, nes nebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui nebėra galimybės teismine tvarka ginti nepradėtos įgyvendinti teisės privatizuoti butą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo 2016-02-02 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.