- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Įsakymas
- Data
- 2015-01-26
- Bylos Nr.
- 1-719-870/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-17-1-01780-2014-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Virginija Liudvinavičienė
- Kaltinamasis
- D. N.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Virginija Liudvinavičienė, išnagrinėjusi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro S. B. pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir susipažinusi su baudžiamąja byla, kurioje:
D. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, pagrindinio išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), trauktas administracinėn atsakomybėn, teistas (teistumas išnykęs), kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. N. 2014-08-21 bute, adresu Buivydiškių g. 11-93, Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su sugyventine G. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. 1990-06-01, nedirbančia, metu, tyčia vieną kartą kumščiu jai sudavė į kairįjį šoną ir vieną kartą kumščiu sudavė į kairįjį skruostą ties smilkiniu, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką keletą kartų pastūmė ją, tokiais savo veiksmais G. U. sukėlė fizinį skausmą bei padarė poodines kraujosruvas kairėje veido pusėje, krūtinės ląstoje, pilvo sienos kairėje pusėje, kairėje blauzdoje, tokiais savo veiksmais G. U. nežymiai sutrikdė sveikatą, t.y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d.
Motyvuojamoji dalis
D. N. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktų faktinių duomenų visuma.
2014-08-25 G. U. pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodyta, jog G. U. laikinai gyveno su savo draugu D. N., adresu Buivydiškių g. 11-93, Vilnius. Grįžus minėtu adresu 2014-08-21 D. N. būdamas neblaivus be jokios priežasties pradėjo mušti, t.y. trenkė ranka jai į šoną, ko pasėkoje atsirado sumušimas ir didelė mėlynė, o vėliau vėl kumščiu trenkė į smilkinį. Vėliau ji pabėgo pas savo močiutę. Kai papasakojo apie sumušimą močiutei, ji pasiūlė kreiptis į medikus ir į policiją. 2014-08-25 kreipėsi į medikus dėl sumušimų konstatavimo. D. N. 2014-08-23 skambino jos mamai – D. U. ir grasino. D. N. šiuo metu yra įtariamasis kitoje byloje ir gyvena adresu Buivydiškių g. 11-93, Vilnius. Kadangi patyrė didelį fizinį skausmą ir pažeminimą, prašo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl D. N. nusikalstamų veiksmų (b.l. 1).
Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaltinamasis D. N. savo kaltę pripažino visiškai. Parodė, kad su pertraukomis apie du metus gyveno su savo drauge G. U. jam priklausančiame bute, adresu Buivydiškių g. 11-93, Vilniuje. 2014-08-21 jo draugė buvo kažkur išėjusi. Jis jai keletą kartų skambino, bet ji nekėlė ragelio. Kiek tiksliai laiko jos nebuvo namie negali pasakyti, nes dabar jau tiesiog nepamena, bet jos nebuvo gana ilgai. Tą dieną buvo išgėręs alaus. Kai jai skambino, ji nekėlė ragelio. Todėl jis įtarė, kad ji buvo kažkur kitur, o ne pas savo draugę Jolantą. Dėl pavydo ir tą kartą jie susiginčijo ir tarp jų kilo konfliktas. Ginčo metu jis Gintarei vieną kartą kumščiu sudavė į šoną, bet į kurią tiksliai vietą ir į kurį šoną dabar negali pasakyti. Ji priešinosi ir trenkė jam atgal. Tada jis jai dar kartą sudavė kumščiu per kairę veido pusę ties smilkiniu. Dar keletą kartų vienas kitą pastūmė ir apsiramino. Visas konfliktas vyko virtuvėje. Apsiraminę jie nuėjo į kambarį žiūrėti televizoriaus. Susitaikė ir toliau gyveno kartu. Po kelių dienų Gintarė nuvažiavo pas savo močiutę ir po to jau negrįžo, jos telefonas buvo išjungtas. Jis pas jos močiutę nesilanko, nes ji jo nemėgsta dėl ankstesnių teistumų. Po kelių dienų atvyko jos motina su savo sugyventiniu, atvežė buto raktus ir pasiėmė Gintarės daiktus. Dėl to, kad savo elgesiu sukėlė Gintarei fizinį skausmą labai gailisi. Po įvykio su ja nebendrauja (b. l. 18-19).
Apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji G. U. parodė, kad gyvena su draugu D. N. adresu Buivydiškių g. 11-93, Vilniuje. Gyveno jo dviejų kambarių bute. 2014-08-21 diena ji trumpam buvo išėjusi asmeniniais reikalais. Kai grįžo namo, Darius ją užpuolė, klausė kur buvo, kodėl nekėlė ragelio. Jos namuose nebuvo ne ilgiau kaip pusvalandį. Jam skambinant ji net kelis kartus atsiliepė į jo skambučius. Ji pasakė Dariui kur buvo, bet jis nepatikėjo. Teigė, kad ji su kažkuo kitu buvo susitikusi. Darius buvo neblaivus. Jis labai pavydus, o kai būna pavartojęs alkoholio jo pavydas pasidaro dar stipresnis. Konfliktas tarp jų vyko virtuvėje. Jis be jokios priežasties kumščiu trenkė jai į kairį šoną. Tada spontaniškai kumščiu trenkė per kairią veido pusę ties skruostu ir smilkiniu. Ji bandė gintis, priešinosi. Po grumtynių ant kojos atsirado mėlynė. Kokiomis tiksliai aplinkybėmis ji atsirado negali pasakyti, nes viskas vyko labai greitai. Po konflikto jis apsiramino ir nuėjo į kambarį žiūrėti televizoriaus. Ji taip pat nuėjo ir atsisėdo į fotelį. Žiūrėjo kartu su juo televizorių. Po kelių dienų ji nuvažiavo pas savo močiutę Laisvės pr. Ji serga ir močiutė jai nugarą tepdama vaistais pamatė ant šono mėlynę. Močiutė liepė kreiptis į policijos pareigūnus ir medikus. 2014-08-25 kreipėsi į TME. Po to ji liko gyventi pas močiutę. Po įvykio su Dariumi nebendrauja (b. l. 6).
Specialisto išvadoje Nr. G2831/14(01) nurodyta, jog G. U. padarytos poodinės kraujosruvos veido kairėje pusėje, krūtinės ląstos bei pilvo sienos kairėje pusėje, kairėje blauzdoje, galimai tiriamosios nurodytu laiku (2014-08-21), paveikus kietais bukais daiktais. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 12).
Pagal BK 140 straipsnį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už tokią veiką, padarytą artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kankinimo atvejais turi būti padarinys: sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi esminis požymis, apibūdinantis nusikaltimo padarinius, yra fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam būtent smurtavimu. Pažymėtina, kad BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu žmogaus kūnui, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnis). Fizinis skausmas dažniausiai sukeliamas veikiant tiesiogine tyčia, nes kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas, to ir siekia (nori), arba šis veikos padarinys yra neišvengiamas. (Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-764-255-2014).
Išnagrinėjęs prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir baudžiamosios bylos medžiagą, patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo aspektu, teismas konstatuoja, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir patikrinti įrodymai (nukentėjusiosios po įvykio duoti parodymai, paties kaltinamojo parodymai, specialisto išvada) iš esmės yra nuoseklūs, jie tarpusavyje neprieštarauja, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes ir papildo vieni kitus. Nustatyta, kad 2014-08-21, virtuvėje, esančioje Buivydiškių g. 11-93, Vilniuje, D. N., veikdamas tiesiogine tyčia, be jokios priežasties trenkė G. U. į kairį šoną. Tada spontaniškai kumščiu trenkė per kairią veido pusę ties skruostu ir smilkiniu (b.l. 6, 18-19). Patirtus G. U. sužalojimus (poodinės kraujosruvos veido kairėje pusėje, krūtinės ląstos bei pilvo sienos kairėje pusėje, kairėje blauzdoje, galimai tiriamosios nurodytu laiku (2014-08-21), paveikus kietais bukais daiktais) bei tai, kad sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, patvirtina specialisto išvada Nr. G2831/14(01) (b. l. 12). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad kaltinamasis D. N. mušdamas G. U., nežymiai sužalojo G. U. sveikatą.
Nagrinėjamoje byloje svarbu vertinti, ar buvusių sugyventinių D. N. ir G. U. santykiai savo turiniu gali būti priskiriami šeimos narių santykiams, ir atitinkamai, ar prieš G. U. pavartotas smurtas vertintinas kaip smurtas prieš šeimos narį.
Šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, kuriems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Be to, šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat plėtojama šeimos samprata. Šeimos egzistavimą lemia faktiniai dviejų ar daugiau asmenų santykiai, pasižymintys abipusiu dvasiniu ir kitokiu jų artumu, todėl, sprendžiant klausimą, ar yra šeima, būtina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius, bet ir į emocinius asmenų ryšius (Keegan v. Ireland, no.16969/90, judgement of 26 May 1994; Yousef v. The Netherlands, no. 33711/96, judgement of 5 November 2002; Lebbink v. The Netherlands, no. 45582/99, judgement of 1 June 2004).
Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme apibrėžta smurto artimoje aplinkoje samprata. Artima aplinka įvardijama kaip aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti sutuoktiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį. Be to, BPK 38 str. (Šeimos nariai) nustato, kad asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo tas asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai. Pažymėtina, kad šeimos nario sąvoka, pateikta BK 248 str., esančiame BK XXXIV skyriuje, kuriame reglamentuojami nusikaltimai teisingumui, ir Lietuvos teismų praktikoje egzistuoja tam tikros sąsajos, aiškinant šeimos nario sąvoką bylose dėl nusikaltimų teisingumui bei bylose dėl nusikaltimų asmeniui, kurie padaromi prieš šeimos narius. BK 248 str. 1 d. įtvirtinta, kad „artimieji giminaičiai“ yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o antroje šio straipsnio dalyje numatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens „šeimos nariai“ yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai (Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. birželio 18 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-437-581-2014).
Vertinant, ar D. N. ir G. U. nusikaltimo įvykdymo metu siejo abipusis dvasinis ir kitoks artumas, ar jie gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, pažymėtina, kad iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos (b.l. 1, 6, 18-19) matyti, jog jie vienas kitą įvardina draugais, tačiau sąvokas „draugas“, „draugė“, šiuo atveju, reikėtų suprasti taip, kad juos siejo daugiau, nei draugiškis santykiai, o būtent, dvasinis artumas, kadangi, logiška, jie prieš pradėdami kartu gyventi, draugavo negyvendami kartu, jie kartu su pertraukomis du metus gyveno D. N. dviejų kambarių bute, o vienas kitą įvardina pabrėždami savybinius įvardžius „savo draugu“, „jo draugė“. Atsižvelgiant į tai, kad jie kartu su pertraukomis gyveno du metus, o po nusikaltimo įvykdymo vienas kitą įvardina minėtais savybiniais įvardžiais, laikytina, kad jų dvasinis artumas, gyvenimas kartu, bendro ūkio, buities vedimas truko pakankamai ilgą laiko tarpą. Teismas konstatuoja, kad D. N. pavartotas smurtas G. U. atžvilgiu pripažintinas smurtu prieš šeimos narį BK 140 str. 2 d. prasme, kadangi D. N. ir G. U. statusas (jų tarpusavio santykių turinys) nusikaltimo įvykdymo metu yra „asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį“ (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo prasme), „asmenys, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos“ (BPK 38 str. prasme), „asmenys, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos (partnerystė)“ (BK 248 str. 1 d. prasme), t.y. juos siejo dvasinis artumas ir jie kartu gyveno, tvarkė bendrą ūkį, buitį.
Išvardytų faktinių duomenų visuma nustatyta, kad pareikštas kaltinimas D. N. visiškai pasitvirtino. Kaltinamasis D. N. sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui G. U., todėl kaltinamojo veiksmai ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
D. N. prisipažįsta padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą ir neprieštarauja, kad procesas šioje baudžiamojoje byloje būtų užbaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu, taip pat sutinka su prokuroro siūloma bausme – 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant jį visą bausmės laiką: 1) be bausmę kontroliuojančios įstaigos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, 2) būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose. Kartu su bausme taikyti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72(2) str. - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant išklausyti šią programą per šešis mėnesius (b. l. 42).
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str.). Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 str. 1 d.).
Teismas, skirdamas bausmę D. N., vadovaujasi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį (padarytas nusikaltimas prieš šeimos narį, po kurio iširo D. N. ir G. U. draugystė, kas reiškia, kad iširo šeima. Atsižvelgtina į LR Konstitucijos 38 str. 1 d., kurioje numatyta, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Nukentėjusiosios patirtus sveikatos sužalojimus pamatė pašaliniai asmenys, t.y. nukentėjusiosios močiutė) ir jo pavojingumo laipsnį (sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai, t.y. pavojingesnė BK 140 str. 2 d. numatyta alternatyvi veika, nei fizinio skausmo sukėlimas, nusikaltimas padarytas silpnesniam, jaunesniam už save asmeniui, D. N. smūgiavo, be kita ko, į gyvybiškai svarbią nukentėjusiosios kūno vietą – galvą (smilkinį, skruostą)), kas reiškia, kad tik atsitiktinumo dėka nukentėjusiajai nebuvo padaryti didesni sveikatos sužalojimai), į kaltininko asmenybę (D. N. labai pavydi G. U. (b.l. 6), ne pirmą kartą dėl to susipyko su ja (b.l. 19). Būtent D. N. polinkis į pavydą rodo, kad jis perdėtai įvertino realią situaciją, jog G. U. pusvalandžiui (b.l. 6) buvo pas draugę Jolantą (b.l. 19), manydamas, kad ji buvo kitur. Duomenų, kad ji nebuvo pas Jolantą, byloje nėra. Taigi, 2014-08-21 kaltinamasis užpuolė nukentėjusiąją iš pavydo; taip teigiama ir specialisto išvadoje (b.l. 40). Pažymėtina, kad jis ne smūgiavo nukentėjusiajai, tačiau ir darė jai psichologinį spaudimą (vėlgi, iš pavydo), klausdamas, kur ji buvo, kodėl nekėlė ragelio, nors nukentėjusioji parodė, jog ji keliskart atsiliepė į kaltinamojo skambučius (b.l. 6). Be to, byloje nėra duomenų, kada kaltinamasis atsiprašė ar stengėsi atsiprašyti nukentėjusiosios. Iškart po įvykio jis nuėjo žiūrėti televizoriaus (b.l. 19)) ir bylos aplinkybes. Kaltinamojo D. N. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2). Atkreiptinas dėmesys, kad prokuroro pareiškime nurodoma, kad nėra nustatyta kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tačiau, nors ir byloje nėra techninėmis priemonėmis užfiksuotų duomenų, kad D. N. nusikaltimo įvykdymo metu buvo neblaivus, iš kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymų matyti, kad D. N. nusikaltimo padarymo metu buvo neblaivus. Pats kaltinamasis prisipažino, jog buvo išgėręs alaus (b.l. 19). Nukentėjusioji nuosekliai parodė, kad jis buvo nebalivus (b.l. 1, 6). Pastebėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad asmens neblaivumas gali būti įrodinėjamas ne vien tik techninių priemonių pagalba, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, tarp jų ir liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymais, kadangi ir šių asmenų parodymai yra tinkamas įrodymas ir, kaip minėta, nė vienam įrodymų šaltiniui bei duomenims, gautiems iš atskirų įrodymų šaltinių, negali būti skiriamas prioritetinis vaidmuo įrodymų vertinimo procese (Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-676-348-2014). Be to, teismų praktikoje taip pat pažymima, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio, jei ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti (Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-518-332-2014). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jog nusikaltimą D. N. padarė iš pavydo, taip pat į nukentėjusiosios parodymus, jog „kai būna pavartojęs alkoholio, jo pavydas pasidaro dar stipresnis“, vertintina, kad D. N. neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir tai pripažintina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Kaltinamasis D. N. neteistas (b.l. 27-33), į Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitą įrašytas nuo 2003-07-03 (b.l. 36), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė (b.l. 34), VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nesigydė (b.l. 35). Gauta specialisto išvada, jog pateiktoje medžiagoje nėra duomenų apie D. N. galimą lėtinį progresuojantį psichikos sutrikimą arba kokią laikiną psichikos sutrikimo būseną inkriminuojamos veikos metu, todėl dėl vien dėl narkoalkopriklausos skirti jam teismo psichiatrinę ekspertizę nėra pagrindo (b.l. 40)
Teismo nuomone, esant nustatytoms aplinkybėms, kurias privaloma vertinti skiriant bausmę, laikytina, kad BK 41 str. numatytų bausmės tikslų įgyvendinimas – ne tik nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, siekti, kad jis daugiau nebenusikalstų ir laikytųsi įstatymų, bet ir apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas - D. N. gali būti užtikrintas laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams su įpareigojimais jį visą bausmės laiką be bausmę kontroliuojančios įstaigos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose.
Nuo 2013 m. liepos 13 d. įsigaliojo įstatymas Nr. XII-499, kuriuo patvirtintas BK 64¹ straipsnis, numatantis prievolę teismui sumažinti skirtą bausmę vienu trečdaliu baudžiamąją bylą išnagrinėjus teismo baudžiamuoju įsakymu bei kaltinamajam pilnai pripažinus kaltę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ str. paskirta bausmė sumažinta trečdaliu ir D. N. skirtina galutinė 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Kartu su bausme taikytina baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72(2) str. - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant išklausyti šią programą per šešis mėnesius.
Kaltinamajam D. N. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 20-21) - paliktina iki teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo, o šiam įsiteisėjus – naikintina.
Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 420 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 421 straipsniu, teismas,
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
D. N. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija galiojusi nusikaltimo padarymo metu), ir skirti jam 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį visą bausmės laiką: 1) be bausmę kontroliuojančios įstaigos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, 2) būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose. Kartu su bausme taikyti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72(2) str. - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant išklausyti šią programą per šešis mėnesius.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 dalimi skirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir D. N. paskirti galutinę 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį visą bausmės laiką: 1) be bausmę kontroliuojančios įstaigos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, 2) būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose. Kartu su bausme taikyti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72(2) str. - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant išklausyti šią programą per šešis mėnesius.
D. N. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo, o šiam įsiteisėjus – panaikinti.
1. Nesutikdamas su bausmės paskyrimu teismo baudžiamuoju įsakymu, jis turi teisę per 14 dienų nuo teismo baudžiamojo įsakymo gavimo dienos paduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą, reikalaudamas surengti bylos nagrinėjimą teisme.
2. Padavus prašymą reikalaujant surengti bylos nagrinėjimą teisme, teismo baudžiamasis įsakymas neįgys teisinės galios.
3. Išnagrinėjus bylą teismo posėdyje pagal kaltinamojo gautą prašymą, teismas nėra saistomas teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir gali paskirti naują bausmę.
4. Nepasinaudojus teise reikalauti surengti bylos nagrinėjimą teisme, teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėja per 14 dienų nuo jo gavimo dienos ir vykdomas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.
5. Įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas neskundžiamas.