- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-28
- Bylos Nr.
- 1A-734-134-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronė Vidzėnienė (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Ričardas Gilys
- Nuteistasis
- R. M.
- Advokatai
- Algis Biguzas
Pranešėja B. Vidzėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-734-134/2009
Teisėja Nida Solovjovienė Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.2.
2009 m. gruodžio 28 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.
Priteista iš R. M. A. S. 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. nuteistas už tai, kad 2009-08-06 d. apie 11 val. (duomenys neskelbtini) viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. tyčia spirdamas koja į krūtinę A. S., jam nukritus į griovį suduodamas plaštaka ne mažiau 10 kartų į įvairias kūno vietas bei užlipęs ant gulinčio A. S. nugaros, keliais ją maigydamas, taip padarydamas poodinę kraujosruvą krūtinėje, nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti.
Skunde apeliantas teigia, jog teismas, vertindamas bylos įrodymus, neatsižvelgė į tarp jo ir nukentėjusiojo anksčiau susiklosčiusius santykius, įtakojusius jo elgesį konflikto metu. Nukentėjusysis yra jam skolingas už sugadintą traktorių. Prieš įvykį nukentėjusysis jam skambino telefonu ir tarėsi dėl žalos atlyginimo, o vėliau ėmė grasinti susidorojimu. Todėl, įvykio dieną sutikęs nukentėjusįjį, jis sustojo paklausti, kodėl šis jam grasina ir kada grąžins skolą, pamatęs, kad nukentėjusysis neblaivus, jį pastūmė, o išvydęs jo rankose peilį, paliepė jį išmesti. Nukentėjusiajam atsisakius tai padaryti, buvo priverstas suduoti nukentėjusiajam per ranką ir išmušti peilį. Apelianto teigimu, tai paneigia nukentėjusiojo versiją, kad jis jam iš karto spyrė į krūtinę. Šio spyrio niekas nematė. Liudytojas B. M. tematė nukentėjusįjį, griūnantį į griovį.
Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi. Jis aiškino, kad po spyrio į krūtinę į griovį nuvirto kniūbsčias, nors pagal liudytojo B. M. parodymus, turėjo griūti aukštielninkas. Nukentėjusysis teigė, kad jis (apeliantas) jam apdaužė įvairias kūno vietas ir keliais maigė nugarą, tačiau teismo medicinos specialistas tekonstatavo tik kraujosruvą krūtinės srityje. Atsižvelgdamas į nukentėjusiojo neblaivumą įvykio metu, apeliantas teigia, kad šis galėjo susižaloti kitomis aplinkybėmis.
Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina tik netiesiogiai įvykį matę liudytojai, apie įvykio aplinkybes sužinoję iš paties nukentėjusiojo. Teismas neteisingai interpretavo liudytojo J. Š. parodymus, kad nukentėjusysis nebuvo girtas, nes liudytojas iš tiesų parodė tik nepastebėjęs akivaizdžių girtumo požymių. Nuosprendyje neaptarti liudytojo R. Š. parodymai, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis įvykio dieną buvo neblaivus. Teismas neakcentavo ir policijos pareigūnės, liudytojo A. P. parodymų apie nukentėjusiojo girtumą. Apeliantas pažymi, kad nevengė bendrauti su įvykį tyrusia pareigūne, tačiau buvo šokiruotas nukentėjusiojo jam mestų kaltinimų sužalojimu. Be to, kitą dieną įvykio vietoje jis pats surado peilį, kuriuo jam grasino nukentėjusysis.
Apeliantas daro išvadą, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas vienpusiškai, remiantis vien nukentėjusiojo ir netiesioginių liudytojų, kurie yra nukentėjusiojo artimieji, parodymais, o teismas, remdamasis šiais duomenimis, nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teismas tinkamai išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo R. M. kaltės įvykdžius viešosios tvarkos pažeidimą. Nuteistasis skunde pakartoja ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu dėstytą versiją, kuris esmė ta, kad sutikęs nukentėjusįjį, ėmė aiškintis dėl šio padarytos žalos, negrąžintos skolos ir išsakytų grasinimų, nukentėjusiajam einant link jo, pastūmė, o nukentėjusiojo rankose pamatęs peilį, sudavė per rankas, kad išmuštų šį ginklą. Šią nuteistojo versiją išanalizavęs teismas teisingai pripažino ją nepagrįsta, nes ją paneigia kitų bylos įrodymų visuma: nukentėjusiojo A. S., liudytojų B. M., Z. Ž., S. S., J. Š., R. Š. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada. Nukentėjusysis nuo pat tyrimo pradžioje rašyto pareiškimo apie prieš jį įvykdytą nusikaltimą iki jo apklausos teisiamajame posėdyje esmines įvykio aplinkybes nurodė tas pačias, todėl jo parodymai negali būti laikomi nepatikimais, kaip teigiama nuteistojo skunde. Nukentėjusysis nurodė, kad jam einant keliu su B. M., iš automobilio išlipęs R. M. pasakė, kad B. M. nemuš ir liepė eiti tolyn, o jam pirmiausia spyrė į krūtinę, o nukritusį į griovį mušė rankomis ir maigė keliais. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo B. M. parodymai, jog apeliantas pasakė, kad jo dėl senyvo amžiaus nemuš ir liepė jam eiti keliu tolyn, o paėjęs keliu matė, kaip A. S. krenta į griovį, girdėjo apelianto šūkavimą. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus atitinka ir konflikto pabaigą mačiusių liudytojų Z. Ž. ir S. S. parodymai, jog pakelėje nukentėjusįjį laikęs apeliantas jį paleido tik pamatęs, kad juos stebi abi liudytojos. Nors nei šios liudytojos, nei liudytojai J. Š. ir R. Š. tiesiogiai nematė, kaip apeliantas mušė nukentėjusįjį, tačiau jų parodymai apie sumušimo aplinkybes, sužinotas netrukus po įvykio iš paties nukentėjusiojo, netiesiogiai patvirtina jo parodymus apie apelianto prieš jį įvykdytus nusikalstamus veiksmus. Ta aplinkybė, kad liudytojos S. S. ir Z. Ž. yra nukentėjusiojo giminaitės, o kiti liudytojai – pažįstami, nesuteikia jokio pagrindo abejoti jų parodymų, kurie proceso metu buvo nuoseklūs ir išsamūs, patikimumu.
Teismo medicinos specialisto išvada (13 b.l.), kurioje nurodyta sužalojimų lokalizacija - poodinė kraujosruva krūtinėje ir padarymo mechanizmas – sužalojant kietu buku daiktu - atitinka nukentėjusiojo parodymus apie jam apelianto vieno iš jam padarytų sužalojimo vietą ir būdą – spyrį į krūtinę. Ta aplinkybė, jog teismo medicinos specialisto išvada A. S. nustatytas tik vienas sužalojimas, reiškia tik tai, kad kiti apelianto nukentėjusiajam suduoti smūgiai ir maigymas keliais nebuvo tokie stiprūs, kad jo kūne paliktų sužalojimų žymes, kurias teismo medicinos specialistas būtų galėjęs aptikti nukentėjusiojo kūne, praėjus keturioms dienoms nuo įvykio, tačiau tai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų apie apelianto prieš jį atliktų smurtinių veiksmų apimtį.
Apelianto skundo teiginiai, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti pats kitomis aplinkybėmis, tėra tik jo prielaida, nes jos nepatvirtina jokie bylos įrodymai. Apelianto skunde daroma prielaida, kad nukentėjusiojo parodymai dėl jo girtumo įvykio metu negali būti laikomi patikimais, taip pat nemotyvuota ir nepagrįsta. Priešingai, iš nukentėjusiojo, kuris neneigė įvykio metu buvo gėręs alkoholinių gėrimų, apklausų matyti, kad jis gerai įsiminė prieš jį padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir davė apie tai nuoseklius parodymus. Apelianto skunde pateikiami samprotavimai apie galimus nukentėjusiojo parodymų motyvus, kuriuos duodamas jis esą siekė apkaltinti apeliantą nepadarytu nusikaltimu ir taip iš jo gauti lėšų dėl traktoriaus sugadinimo padarytai žalai atlyginti, taip pat negali būti laikomi pagrįstais pirmiausia dėl jau aptartų aplinkybių – tai, kad nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtino dalį konflikto matę liudytojai B. M., Z. Ž., S. S.. Tai, kad nukentėjusysis realizavo savo teisę reikalauti apelianto nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, visiškai nereiškia, kad jis, duodamas parodymus, vadovavosi savanaudiškais motyvais.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ir pats apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtino kai kurias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes. Pagal apelianto parodymus, jis, pradėjęs pokalbį su apeliantu apie skolos grąžinimą, pirmas jį pastūmė ir pargriovė nukentėjusįjį į kelkraštyje buvusį griovį, nes apeliantas buvo neblaivus. Nukentėjusiojo ir liudytojo B. M. parodymais nustatyta, kad apeliantas, tik išlipęs iš automobilio, pasakė, kad senelio (B. M.) nemuš, ir smogė nukentėjusiajam. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas, sutikęs nukentėjusįjį, iš karto nusprendė prieš jį panaudoti fizinį smurtą. Nors nukentėjusiojo veiksmai apeliantui jokios grėsmės nekėlė, jis jam spyrė į krūtinę ir pargriovė į griovį. Apeliantas tvirtina tęsęs smurtavimą prieš nukentėjusįjį dėl to, kad šis, pargriautas į griovį, rankose laikęs peilį ir taip kėlęs jam grėsmę, tačiau byloje nustatytos aplinkybės paneigia šį apelianto nurodytą motyvą. Nukentėjusysis neneigia, jog konflikto metu turėjo peilį, kurį naudoja kaip raktą spynos atrakinimui, tačiau teigia šiuo peiliu apeliantui negrasinęs. Tai patvirtina ir paties apelianto parodymai, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis jam paaiškino peilio paskirtį ir su turėtu peiliu jokių veiksmų neatliko, tai pat byloje esantis peilio apžiūros protokolas (24-26 b.l.) ir teismo atlikta peilio apžiūra, kurios metu nustatyta, kad nukentėjusiojo turėtas peilis yra neaštrus stalo peilis. Esant tokioms aplinkybėms, kai apeliantas matė, jog jo jau pargriauto nukentėjusiojo turimas peilis tėra atšipęs stalo įrankis, kuriuo nukentėjusysis jam ne tik negrasino, bet ir paaiškino naudojimo paskirtį, apeliantas neturėjo jokio pagrindo manyti, jog nuketėjusiojo turimas peilis jam kelia kokį nors pavojų.
Bylos įrodymais nepaneigta apelianto versija, kad jis su nukentėjusiuoju siekė išsiaiškinti žalos atlyginimo klausimus, t.y. jo veikos pradžioje buvo ir asmeninių paskatų, tačiau jis, sutikęs nukentėjusįjį, jau pačioje pokalbio pradžioje ėmė jį mušti ir savo smurtinius veiksmus baigė tik tuomet, kai pamatė juos stebinčias liudytojas. Tokie apelianto veiksmai rodo, kad jo asmeninio pobūdžio paskatos peraugo į siekį viešai pademonstruoti nepagarbą ne tik nukentėjusiajam, bet ir kitiems konflikte nedalyvavusiems, bet jį stebėjusiems asmenims bei aplinkai, taip sutrikdant visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. nuteistojo tyčia buvo nukreipta nebe į žalos atlyginimo klausimo išsprendimą, o į visuomeninės tvarkos sutrikdymą. Apelianto pradėto konflikto pobūdis ir eiga patvirtina, jog apeliantas aiškiai suvokė pažeidžiantis viešąją tvarką ir taip elgtis norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia. Tokie apelianto veiksmai atitinka BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį ir kvalifikuoti teisingai, todėl tenkinti jo skundo prašymą jį išteisinti nėra pagrindo.
Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, t.y. parinkdamas vieną švelnesnių iš BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmių rūšių – baudą ir nustatydamas jos dydį, kuris žymiai mažesnis už galimos skirti šios bausmės rūšies už nesunkaus nusikaltimo padarymą vidurkį (BK 47 str. 3 d. 2 p.), tinkamai įvertino BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė išsamius bausmės skyrimo motyvus. Nuteistajam paskirta bausmė tinkamai individualizuota, adekvati jo padaryto nusikaltimo ir asmenybės pavojingumui, todėl nekeistina.
Tenkinti nuteistojo skundo jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
N. R. M. apeliacinį skundą atmesti.