Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E.D., A.U., M.G., E.V., R.K., S.P., M.K., A.K., S. D., A.P. skundą atsakovui Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriui – pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos duomenimis, pareiškėjai ginčo laikotarpiu ėjo statutinių valstybės tarnautojų pareigas. Iš Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad šio įstatymo nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas (toliau – Statutas). Pagal šio įstatymo 23 straipsnį valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Statuto 42 straipsnyje (2008-07-17 redakcija) buvo nustatytas pareigūnų darbo užmokestis, jo sudėtinės dalys, mokėjimo tvarka, priedų už turimus pareiginius laipsnius apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai, priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai.

Lietuvos Respublikos Seimas 2009-04-23 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009-05-01) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009-08-01 Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.

Lietuvos Respublikos Seimas 2009-07-17 priėmė Statuto 42 straipsnio (šio straipsnio 2003-05-21 redakcija) pakeitimo įstatymą ir Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo 1 straipsniu (įsigaliojusiu nuo 2009-08-01) pakeitė Statuto (2008-11-25 redakcija) 41 straipsnio 4 dalį, kuria sumažino priedus už kvalifikacinę kategoriją.

Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio.

Teismas visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016-02-15 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016-02-17 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016-02-22 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016-03-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose. Pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą, 2014-04-16 sprendimą bei 2015-11-19 nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir statutiniams valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Motyvuojamoji dalis

Darytina išvada, kad Konstituciniam Teismui 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, mokėjusiai sumažintą darbo užmokestį, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pažymėtina, jog tuo atveju jei asmuo šiuo metu nedirba jam darbo užmokestį (atlyginimą) ginčo laikotarpiu mokėjusioje institucijoje, vadovaujantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalys gali būti išmokėtos pagal pateiktą prašymą sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai. Taigi, pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjai taip pat prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl sumažinto priedo už rangą laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki skundo padavimo teismui dienos.

Pagal Statuto 41 straipsnio 1 dalį pareigūno darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, už rangą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas ir priemokos. Apskaičiuojant pareiškėjų darbo užmokestį buvo taikomi šio Statuto 41 straipsnio nuostatose, galiojusiose ginčo laikotarpiu, įtvirtinti koeficientai. Šios aplinkybės neginčija nė viena iš ginčo šalių. Ginčo laikotarpiu nagrinėjamam atvejui taikytinų Statuto nuostatų teisėtumas kvestionuotas nebuvo. Vadinasi tol, kol teisės aktai (jų dalys) nustatytąja tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai arba kol jie nėra nustatytąja tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas šio ginčo subjektams yra privalomas. Šiomis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, nesilaikė imperatyvių teisės normų.

Šios išvados negali paneigti tai, kad 2008-11-06 buvo priimta Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo Nr. X-1791 nuostata, numatanti didesnius nei ginčo metu galioję priedo už rangą koeficientus. Reikia pabrėžti, kad ši nuostata pagal faktinį teisinį reguliavimą statutiniams valstybės tarnautojams nebuvo taikoma iki 2014-01-01 Pagal nustatytą teisinį reguliavimą ginčo laikotarpiu pareigūnams turėjo būti mokami priedai už turimus rangus (anksčiau – pareiginius laipsnius), savo dydžiu prilygę iki 2010-01-01 dienos galiojusiems. Ginčo, kad šis teisinis reguliavimas nagrinėjamu atveju faktiškai nebuvo taikytas, nėra.

Pareiškėjų teigimu, bausmių vykdymo sistemos pareigūnų padėtis buvo bloginama platesniu mastu lyginant su kitais valstybes tarnautojais (kitų statutinių sistemų pareigūnais). Pažymėjo, kad jų darbo užmokestis buvo neteisėtai sumažintas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją, joje įtvirtintus konstitucinius principus, tačiau pareiškėjai nesieja nurodytų Konstitucinio Teismo suformuluotų nuostatų su ginčijamu teisiniu reguliavimu, neišdėsto, kaip nustatant teisinį reguliavimą, kuriuo nustatytas toks pat, kaip ir nustatytas iki jo įsigaliojimo galiojęs priedų už turimus rangus apskaičiavimo koeficientų teisinis reguliavimas, pažeidė pareiškėjų skunde nurodytus konstitucinius reikalavimus įstatymų leidėjui, tik apsiriboja vien bendro pobūdžio teiginiais.

Analogiško pobūdžio administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-07-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1688-822/2015) teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjų nurodytą aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2013-12-31 buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėjų argumentai, kad bausmių vykdymo sistemos pareigūnų padėtis buvo bloginama platesniu mastu lyginant su kitais tarnautojais (karjeros valstybės tarnautojais ir kitų statutinių sistemų pareigūnais) ir tokiu būdu jiems buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, vertinami kaip pareiškėjų nuomonė, kuri nagrinėjamu atveju nebuvo pagrįsta. Teisėjų kolegijos neįtikino pareiškėjų abejonės ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principams, nes šių abejonių pareiškėjai tinkamai nepagrindė.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai.

Teismui pagal ginčo esmę nustačius, jog faktinio pareiškėjų darbo užmokesčio sumažinimo dėl prašyme nurodytų teisės normų priėmimo nebuvo, pareiškėjams nenurodžius, kaip konkrečiai pasireiškė jų diskriminavimas, neproporcingas darbo užmokesčio mažinimas minėtu teisiniu reglamentavimu lyginant su kitais tarnautojais, konkrečiu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą, nes teismui pagal skunde išdėstytas aplinkybes nekyla abejonių dėl prašyme nurodytų teisės aktų atitikimo Konstitucijai bei konstituciniams principams.

Remiantis šia praktika teismas daro išvadą, jog vadovaujantis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi keisti ar kurti naujas ginčo santykius reguliuojančių normų aiškinimo taisykles nėra pagrindo, todėl remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjų skundas ir dėl sumažinto priedo už rangą dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjas

nusprendžia:

Pareiškėjų E.D., A.U., M.G., E.V., R.K., S.P., M.K., A.K., S. D., A.P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.