- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-18
- Bylos Nr.
- 2-684/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
- Pareiškėjas
- A. E. F.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Finansų
- Kategorijos
- 99.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. E. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. nutarties, kuria A.E.F. skundas laikytas nepaduotu, civilinėje byloje Nr. 2-2032-55/2007 pagal A.E.F. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, Lietuvos banko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pareiškėja A.E.F. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, Lietuvos banko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl 442909,47 lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti nusprendė, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui ir perdavė ją Vilniaus apygardos teismui. Specialioji kolegija nurodė, kad pareiškėja, siekdama susigrąžinti valiutinį indėlį, laikytą buvusiame SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje, ir siekdama prisiteisti materialinę bei moralinę žalą, gina savo turtines teises, kurių įgyvendinimą reglamentuoja privatinės teisės normos. Pagal LR gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą ir LR Vyriausybės 2004 10 27 nutarimu Nr.1328 patvirtintas Santaupų, laikytų likviduotame buvusiame SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje, atkūrimo ir disponavimo jomis taisykles, Lietuvos valstybė prisiėmė vykdyti šio banko įsipareigojimus ir prievoles, susijusias su banke laikytais gyventojų indėliais, ir šiems įsipareigojimas vykdyti būtinas funkcijas perdavė viešojo administravimo subjektams, visų pirma, Lietuvos Respublikos Finansų ministerijai. Specialioji kolegija taip pat nurodė, jog viešojo administravimo subjektų veiksmų teisėtumas pareiškėjos atžvilgiu bus vertinamas po to, kai bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės prievolės grąžinti pareiškėjai turėtą indėlį bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 21 d. nutartimi pareiškėją A.E.F. įpareigojo iki 2007 m. liepos 5 d. sumokėti 4332,78 lt žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis teisinis santykis šioje byloje yra civilinis teisinis santykis, pareikštas turtinis reikalavimas ir nėra pagrindų, numatytų LR CPK 83 str. 1 d., atleidžiančių nuo žyminio mokesčio mokėjimo, pareiškėja 20007 05 24 nutartimi buvo įpareigota sumokėti 8665,56 lt žyminį mokestį (LR CPK 80 str. 1 d.). Pareiškėja, nesutikdama su 2007 05 24 nutartimi, pateikė teismui 2007 05 29 prašymą pakeisti 2007 05 24 nutartį ir atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio, o priėmus nutartį atmesti prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio, nustatyti terminą kreiptis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. 2007 06 04 nutartimi pareiškėjai buvo nustatytas terminas iki 2007 06 18 pašalinti nutartyje nurodytus 2007 05 29 prašymo trūkumus. Kadangi pareiškėja nustatytu terminu trūkumų nepašalino, 2007 05 29 prašymas laikytinas nepaduotu. 2007 06 19 teisme buvo gautas pareiškėjos pateiktas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 06 07 rašto nuorašas, iš kurio matyti, kad pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba, valstybei garantuojant 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. LR Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 str. 2 d. numatyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nuo kurių mokėjimo pareiškėjas yra atleidžiamas, be kitų išlaidų, sudaro bylinėjimosi išlaidos bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka. 20 str. 1 d. numatyta, kad turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo atsižvelgiant į 14 str. 4 d. LR Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 str. 4 d. 2 p. numatyta, kad valstybė apmoka 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, jei nustatomas antrasis asmens turto ir pajamų lygis. Kadangi pareiškėjai yra suteikta antrinė teisinė pagalba, valstybei garantuojant 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pareiškėja turi sumokėti 50 proc. žyminio mokesčio, nurodyto 2007 05 24 nutartyje, t.y 4332,78 lt.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja A.E.F. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį. Nurodo, kad:
1. Apeliantė kreipėsi ne į bendrosios kompetencijos teismą, o į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis 11 punktu skundai dėl valstybės institucijų veiksmais padarytos žalos žyminiu mokesčiu nemokestinami. Skundas į Vilniaus apygardos teismą buvo perduotas ne pareiškėjos iniciatyva, o specialiosios komisijos nutarties pagrindu, todėl apeliantė neturėtų mokėti žyminio mokesčio.
2. Kadangi Vilniaus apygardos teismas nagrinėja ne ieškinį, o skundą, nėra pagrindo taikyti CPK 80 straipsnio nuostatas dėl žyminio mokesčio.
3. Teismo reikalavimas sumokėti žyminį mokestį prieštarauja CK 1.2 straipsnyje numatytam teisėtų lūkesčių ir visokeriopos teisminės gynybos principams. Be to, šioje byloje nustatyto žyminio mokesčio dydis neatitinka nei teisingumo, nei protingumo principų ir riboja apeliantės teisę į teisminę gynybą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą. CPK 5 straipsnyje nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Asmens teisė kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka realizuojama ieškinio instituto pagalba. Ieškinio turinio ir formos reikalavimai nustatyti CPK 135 ir 111 straipsniuose. Šie reikalavimai įstatyme suformuluoti imperatyvia forma, todėl jų privalo laikytis visi asmenys, siekiantys pasinaudoti teisminės gynybos teise. Jeigu ieškinys neatitinka CPK 135 straipsnio reikalavimų, ieškinio trūkumai šalinami CPK nustatyta procesinių dokumentų trūkumams pašalinti tvarka (CPK 138 str.). Pareiškėjui per teismo nustatytą terminą nepašalinus ieškinio pareiškimo trūkumų, pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas padavusiam asmeniui (CPK 115 str. 3 d.). CPK 135 straipsnio antroji dalis numato, kad prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, patvirtinantys, kad žyminis mokestis sumokėtas.
Pagal CPK 80 straipsnio pirmosios dalies 1 punktą, turtiniuose ginčuose už ieškinį turi būti mokamas proporcinis žyminis mokestis, kurio dydis nustatomas procentine išraiška nuo ieškinio sumos. Kituose ginčuose, tai yra neturtiniuose, taip pat turtiniuose, tačiau neįkainotuose ginčuose, mokamas paprastas žyminis mokestis, išreiškiamas konkrečia pinigų suma (CPK 80 str. 1 d. 2 p.). Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog ieškinys neatitinka CPK 135 straipsnio reikalavimų, ieškinys neapmokėtas žyminiu mokesčiu, nustatė pareiškėjai terminą trūkumams pašalinti.
Nepagrįstas apeliantės motyvas, jog apeliantei kreipusis ne į bendrosios kompetencijos teismą, o į Vilniaus apygardos administracinį teismą, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatomis, ji turi būti atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Kolegija pažymi, jog apeliantės skundo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, Lietuvos banko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl 442909,47 lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nagrinėjimas pagal įstatymus priskirtas bendrosios kompetencijos teismams, kurie civilines bylas nagrinėja pagal CPK normas. Tai, kad apeliantė skundą dėl žalos priteisimo pateikė neteismingam teismui, neatleidžia jos nuo pareigos sumokėti žyminį mokestį šioje civilinėje byloje.
Kolegija nesutinka su apeliantės argumentais dėl teisėtų lūkesčių ir visokeriopos teisminės gynybos, teisingumo ir protingumo principų pažeidimo. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis numato, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro išlaidos, nuo kurių mokėjimo pareiškėjas atleidžiamas, tai yra: bylinėjimosi išlaidos bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka. Šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą asmenys, nagrinėjant civilines bylas, atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, atsižvelgiant į šio įstatymo 14 straipsnio 4 dalį. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, jog atsižvelgiant į asmens turtą ir pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka antrinės teisinės pagalbos išlaidų: 100 procentų, – jeigu nustatomas pirmasis asmens turto ir pajamų lygis ir 50 procentų, – jeigu nustatomas antrasis asmens turto ir pajamų lygis.
Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantei suteikta antrinė teisinė pagalba, valstybei garantuojant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, todėl, remiantis aukščiau nurodytomis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatomis, pareiškėja turi sumokėti 50 procentų žyminio mokesčio, kurių neapmoka valstybė pagal aukščiau minėtą įstatymą. Šiuo atveju apeliantės nurodyti principai nepažeidžiami, o priešingai – žyminis mokestis nustatomas atsižvelgiant į pareiškėjos turtinę padėtį (pareiškėja priklauso antrajam asmens turto ir pajamų lygiui), kuri buvo nustatyta pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas pareiškėją sumokėti 50 procentų žyminio mokesčio, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.