Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. A. ir jo gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 24 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu K. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 139 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu trims mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 24 d. nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendis pakeistas ir priimtas naujas nuosprendis. K. A. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams. K. A. įpareigotas per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Iš K. A. priteista A. K. T. 1300 Lt išlaidų, jos turėtų advokato paslaugoms apmokėti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. A. nuteistas už tai, kad 2004 m. gruodžio 26 d., apie 7 val., automobilių saugojimo aikštelėje (duomenys neskelbtini), esančioje Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), sargo būdelėje, konflikto ir susistumdymo su A. K. T. metu jai padarė dešinės plaštakos nykščio pamatinio pirštikaulio intrasąnarinį lūžį, kas nukentėjusiajai A. K. T. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko ji ilgai sirgo.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas nustatė, kad šiuos nusikalstamus veiksmus nuteistasis K. A. padarė dėl neatsargumo ir juos kvalifikavo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal nukentėjusiosios A. K. T. apeliacinį skundą, konstatavo, kad nuteistasis K. A. veikė netiesiogine tyčia ir jo nusikalstamus veiksmus perkvalifikavo iš BK 139 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas nekreipė dėmesio į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad pati nukentėjusioji buvo konflikto iniciatorė, neteisėtai grasino K. A. ir atsižvelgė tik į K. A. grasinimus nukentėjusiajai, o tai leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas pažeidžiant baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymą, reglamentuojantį įrodymų vertinimą.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo K. A. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

BK 138 straipsnio 1 dalyje, be kitų atvejų, nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo ilgai sirgo, bet jam nebuvo sukelta šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Šis nusikaltimas yra tyčinis. Už analogišką veiką, padarytą dėl neatsargumo, baudžiamąją atsakomybę nustato BK 139 straipsnio 1 dalis.

Šioje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad dėl nuteistojo K. A. veiksmų nukentėjusiajai A. K. T. buvo padarytas dešinės plaštakos nykščio pamatinio pirštikaulio intrasąnarinis lūžis, dėl ko ji ilgai sirgo. Toks sužalojimas kvalifikuojamas kaip nesunkus. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vienodai ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, tačiau teismų išvados išsiskyrė dėl nuteistojo K. A. kaltės formos. Kasatoriai skunde taip pat kelia tik veikos subjektyviojo požymio – kaltės klausimą, teigdami, kad nuteistasis K. A. nukentėjusiąją A. K. T. sužalojo dėl neatsargumo.

Kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nuteistojo K. A. kaltės ir, atitinkamai, dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, akcentuoja tai, kad asmens kaltė, t. y. kaltininko psichinis santykis su veika ir kilusiais padariniais, pirmiausia nustatomas atsižvelgiant į objektyviuosius veikos požymius. Šie požymiai (veikos padarymo būdas, padarinių atsiradimo mechanizmas ir kt.) nėra lemiamais kaltės nustatymo kriterijais ir vertinami su kitais faktiniais duomenimis apie nusikalstamą veiką (nukentėjusiojo, liudytojo parodymais ir kt.). Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados, eksperto paaiškinimo matyti, kad nukentėjusiajai A. K. T. sužalojimas galėjo būti padarytas sukant bei laužiant dešinės plaštakos nykštį ir pagal morfologines savybes nebūdingas sumušimui. Nukentėjusioji A. K. T. bylos ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, kad nuteistasis K. A. jai paėmęs už dešinės rankos nykščio sukimo būdu laužė ranką į priešingą pusę. Šie ir kiti faktiniai duomenys apeliacinės instancijos teismui pagrįstai leido padaryti išvadą, kad nuteistojo veiksmai padaryti tyčia. Nuteistojo K. A. tyčios intelektualinis momentas reiškia, kad jis, sukdamas nykštį ir lauždamas, suvokė savo veikos pavojingumą. Teisėjų kolegija teisingai nustatė ir tyčios valinį momentą – byloje nėra duomenų, kad nuteistasis K. A. norėjo sužaloti nukentėjusiąją. Nuteistasis K. A. veikė netiesiogine tyčia, todėl atsako už visas dėl savo veiksmų kilusias pasekmes.

Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo K. A. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįsti. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 331 straipsnio nuostatų, o įrodymai įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Beje, kasatoriai teiginių dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nustatant nuteistojo K. A. kaltę nedetalizuoja. Kasatoriai skunde pernelyg supaprastina įvykio aplinkybes, teigdami, kad, nesant tiesioginių sužalojimo liudytojų, galima remtis tik tarpusavyje prieštaraujančiais nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymais, ir, nesant kitų duomenų, visas abejones dėl jų traktuoti kaltinamojo naudai. Nuteistojo K. A. kaltė nustatyta ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir kitais faktiniais duomenimis (teismo medicinos specialisto išvada, eksperto paaiškinimu ir kt.), todėl teisėjų kolegijos išvados abejonių nekelia.

Pažymėtina, kad būtent pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas nuteistojo veikos subjektyviuosius požymius faktiniais duomenimis, nesusijusiais su įrodinėjimo dalyku (apibūdindamas nukentėjusiosios elgesį teismo posėdžio metu, jos asmenybę ir pan.), ne tik pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir nuosprendžio pagrindimo tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, bet taip pat, nepagrįsdamas savo samprotavimų objektyviais duomenimis, sukėlė abejonių dėl teismo nešališkumo proceso dalyvių atžvilgiu.

Taigi darytina bendra išvada, kad nuteistojo K. A. ir jo gynėjo kasaciniame skunde išdėstyti argumentai neteikia pagrindo keisti ar naikinti šioje byloje priimtą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo K. A. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti.