Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo MEIDAUS,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl 2006 m. spalio 26 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. 178 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Pagal BK 64 str. 1, 3 d. iš dalies sudedant subendrinus šią bausmę su 2005-02-03 Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, jam skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metamas.

Iš V. V. žalai atlyginti priteista: P. Z. – 2138,90 Lt, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui – 4436,50 Lt.

M.B. K. teisių perėmėjui pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl civilinio ieškinio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. V. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2005 m. kovo 20 d. iki 2005 m. balandžio 21 d., tiksliai nenustatytu laiku, Panevėžio rajone Valiliškio kaime (Gustonių girininkija), pasitelkęs kitus asmenis, t.y. V. M. ir G. K., kurie miško kirtimo darbams pasamdė E. P. individualios įmonės darbuotojus, o miško ištempimo darbams – G. J. individualios įmonės darbuotojus, nežinojusius apie daromą nusikalstamą veiką, jiems leisdamas už skolą išsipjauti, išsitempti ir po to parduoti mišką, pasikėsino pagrobti M.B. K. turtą – 448 vienetus beržo, 104 vienetus juodalksnio ir 5 vienetus uosio medžių bendros 9245,70 Lt vertės, bei S. Z. turtą – 80 vienetų beržo, 33 vienetus juodalksnio medžių bendros 2138,90 Lt vertės, viso taip kėsindamasis pagrobti svetimo už 11384,60 Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios – 2005-05-05 apie 16.00 val. neteisėti miško ištempimo darbai buvo nutraukti policijos pareigūnų.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas visiškai netyrė ir nesiaiškino aplinkybių sietinų su liudytojos G. R. parodymais. Būtent ji patvirtino, kad 2004-09-14 leidimas kirsti mišką yra teisėtai gautas jos. Šį leidimą ji buvo atidavusi A. G., kurio pastarasis be jokios tam priežasties jai negrąžino. G. R., pagal A. G. parodymus, gyvena su V. B., kuris apelianto žiniomis yra nekartą teistas už įvairius sukčiavimus. Nepašalinti liko prieštaravimai tarp G. R. ir A. G. parodymų, nes šis tvirtina akyse nematęs G. R. išimto leidimo miškui kirsti.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmos instancijos teismo nuosprendis, kuriuo V. V. yra pripažintas kaltu pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 1 d. dėl pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą – nukentėjusiems priklausančią medieną, yra teisėtas, priimtas išsamiai ir nešališkai teisiamajame posėdyje ištyrus byloje surinktus įrodymus ir juos visiškai teisingai įvertinus, nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nuostatų.

Kaip matyti iš nuteistojo parodymų, duotų tiek tyrimo metu, tiek apylinkės teisme, jis medienos ruošimu bei prekyba užsiima ne pirmus metus ir todėl gerai žinojo, jog miško kirtimui bei kitiems medienos ruošos bei išvežimo darbams yra reikalingas atitinkamas kompetentingos institucijos išduotas leidimas, kurį privalu turėti prieš pradedant darbus ir tokių darbų atlikimo vietoje. To jis beje ir neneigia. Nustatyta, kad E. P. ir jo įmonės darbininkai, kuriuos V. M. pasamdė iškirsti S. Z. bei M.B. K. mišką, turėjo Panevėžio regiono AAD Panevėžio rajono agentūros įgalioto pareigūno 2005-02-08 leidimo kopiją. Tačiau byloje esanti specialisto išvada kategoriškai įrodo, kad šis dokumentas buvo suklastotas. Iš esmės ir ši aplinkybė apelianto nėra ginčijama – jis tvirtina apie tai nežinojęs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad leidimas kirsti mišką yra išduodamas miško savininkui – tai pažymėta pačiame leidime, ko nuteistasis, kaip jau minėta ne pirmus metus besiverčiantis medienos gamyba ir prekyba, taip pat negalėjo nežinoti. Iš to seka, kad V. V., prieš imdamasis organizuoti miško kirtimo ir tolesnius jo ruošos bei išvežimo darbus, privalėjo įsitikinti, kad jo minimas, tačiau pagal bylos įrodymus neegzistuojantis asmuo P. B., yra miško savininkas (nes būtent jis kaip miško savininkas buvo nurodytas E. P. turėto leidimo kirsti mišką kopijoje). Tuo tarpu V. V. šių darbų ėmėsi ne tik kad tuo neįsitikinęs, tačiau net nematęs leidimo kirsti mišką originalo – pagal nuteistojo parodymus P. B. jam leidimą žadėjo perduoti vėliau, t.y. apeliantui jau susitarus su V. M. dėl miško kirtimo. Kad nuteistojo nurodytas asmuo P. B. neegzistuoja byloje įrodymų pakanka: tokiam asmeniui leidimas kirsti jame nurodytą mišką nebuvo išduotas; nuteistojo nurodytas šio asmens mobilaus ryšio telefono numeris nėra fiksuotas nuteistojo turėto mobilaus ryšio telefono numerių išklotinėje; pagaliau, P. B. tyrimo metu ir nebuvo nustatytas, nes asmuo su tokiu asmens kodu iš viso neegzistuoja, o pats apeliantas taip pat negalėjo nurodyti nei tikslios jo darbo, nei gyvenamosios vietos, kas šiuo atveju būtų reikšminga sprendžiant, ar pats apeliantas iš tiesų nebuvo suklaidintas.

Nuteistasis skunde nurodo, kad numatomą kirsti mišką jis aprodė V. M. ir daugiau miške nėra buvęs. Tačiau šiuos jo parodymus visiškai paneigė liudytojas E. P., kuris nurodė, kad būtent apeliantas parodė jam mišką, kurį jis su savo darbininkais tą pačią dieną ir pradėjo kirsti, ir kad būtent apeliantas perdavė jam leidimo kirsti mišką kopiją, kuri, kaip paaiškėjo, buvo suklastota. E. P. tyrimo metu atpažino nuteistąjį, apie jį bei jo veiksmus davė nuoseklius parodymus, patvirtino savo parodymus akistatos metu. Be to, leidimą E. P. rankose matė ir vienas iš jo darbininkų – liudytojas F.E. A.. Nėra jokio pagrindo netikėti šiais įrodymais. Kartu minėti įrodymai paneigia ir nuteistojo tvirtinimą, kad mišką E. P. parodė ir suklastoto leidimo kopiją šiam perdavė ne nuteistasis, o jau minėtasis P. B..

Apeliantas skunde nurodo, kad kritiškai turėtų būti vertinami V. M. ir G. K. parodymai, nes jiems apeliantas buvo skolingas. Tačiau, šie liudytojai vėl gi jau ikiteisminio tyrimo metu vienodai davė parodymus, kuriuos jie pilnai pakartojo ir apylinkės teisme, kad V. V. jiems rodė leidimo kirsti mišką kopiją, kuriame miško savininku buvo nurodytas P. B., aiškino, kad miškas yra jo uošvio. Iš to bei nuteistojo aiškinimo, kad bus kertamas uošvio miškas, ir jo nepavykusių ketinimų suorganizuoti susitikimą su šiuo asmeniu, jiedu suprato, jog P. B. iš tiesų ir yra apelianto uošvis. Kita vertus, nors nuteistasis ir buvo jiems skolingas, tačiau nėra duomenų, kad jie būtų dėl skolos konfliktavę. Be to, šis apelianto argumentas nėra iki galo ir suprantamas, nes jis pats neneigė taręsis su V. M., kad nukentėjusiųjų mišką jis (V. V.) leis jam išsikirsti už skolą, tarėsi apie darbų organizavimą, rodė leidimą ir pan. Šios aplinkybės įrodytos ne tik nuteistojo, tačiau ir V. M. bei G. K. parodymais, todėl nesuprantama, dėl kokių priežasčių šie liudytojai turėtų stengtis apkalbėti nuteistąjį. Pagaliau, V. M. parodymus, kad jis pats pagal susitarimą su V. V. turėjo pasirūpinti miško iškirtimu ir išvežimu, iš dalies patvirtino ir E. P., kuris parodė, kad mišką kirsti jį samdė būtent V. M., o ne nuteistasis. Tokiu būdu byloje nėra jokių faktinių duomenų manyti, kad V. M. ir G. K. siekė nuteistąjį tyčia apkaltinti nusikaltimu, kurio jis nepadarė kaip kad apeliantas tvirtina savo skunde.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad „tačiau ir E. P. bei V. M. parodymuose yra pakankamai duomenų pagrindžiančių mano nurodomas aplinkybes, taip pat ir šių asmenų parodymų prieštaringumas, keliančia abejones dėl mano kaltės. O būtent, liudytojas E. P. teisme patvirtino, jog miške buvo atvykęs ir kitas vyras, kas jam kilo įtarimų dėl miško atrėžimo rubežių, biržių, tačiau jis dėl visko tarėsi su M.“. Iš šio teiginio visiškai neaišku, kokie E. P. bei V. M. parodymuose esantys duomenys anot apelianto pagrindžia jo nurodomas aplinkybes ir kokias tas aplinkybes. Taip – E. P. parodė, kad nuteistasis miške buvo ne vienas, ką patvirtino ir jau minėtas liudytojas F.E. A.. Tačiau, liudytojai nurodo, kad su nuteistuoju atvykęs asmuo net nebuvo išlipęs iš automobilio, kad nuteistasis vienas parodė mišką, kurį jie turėjo iškirsti. Taigi, šis asmuo nieko neteisėto įvykio vietoje nedarė. Logiška, kad E. P. darbus derino su V. M., nes nuteistojo jis iš viso nepažinojo, miške jį matė pirmą kartą, o su V. M. buvo pažįstami, ir be to jį V. M. ir pasamdė atlikti miško kirtimo darbus. Iš apelianto ir V. M. parodymų matyti, jog jie buvo aptarę medienos 1 ktm kainą, todėl V. M. ir neprivalėjo domėtis kertamo miško kokybe. Be to, tai yra jo teisė, kuri šiuo atveju niekaip negali būti siejama su nuteistojo neteisėtais veiksmais siekiant pagrobti svetimą turtą ir tokiu būdu atlyginti V. M. ir G. K. turėtą skolą.

Apeliantas skunde tvirtina, kad teismas visiškai netyrė aplinkybių, kurias nurodė liudytoja G. R.. Tačiau, pirmos instancijos teismas to ir neturėjo pagrindo daryti, nes nei G. R., nei jai jos pačios miško kirtimo darbus padėjęs atlikti A. G., nei G. R. sugyventinis V. B. nėra kaltinamieji šioje baudžiamojoje byloje. O baudžiamoji byla pagal BPK 255 str. 1 d. teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byloje surinktais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad būtent nuteistasis, o ne kitas asmuo – šiuo atveju V. V. minimas P. B. – E. P. ir V. M. perdavė suklastoto leidimo kirsti mišką kopiją. Kokiu būdu ši kopija atsirado pas nuteistąjį ir kas ją suklastojo nuteistojo veikos kvalifikavimui pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 1 d. jokios reikšmės neturi. Šios aplinkybės gali būti savarankiško ikiteisminio tyrimo dalykas.

Liudytojo parodymai yra vienas iš įrodymų šaltinių. Pagal BPK 78 str. kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, jog jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Šios aplinkybės yra užfiksuojamos liudytojo apklausos protokole arba teisiamojo posėdžio protokole. Liudytojo parodymų turinys ir esmė turi būti nurodyta ir teismo nuosprendyje. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė teisme apklaustų liudytojų parodymų esmę, t.y. kiekvieno jų žinomą vieną ar kelias reikšmingas aplinkybes, kurios neabejotinai patvirtina nuteistojo kaltę padarius nusikaltimą, už kurį jis yra nuteistas. Pvz., liudytojai K. ir G. J. patvirtino, jog jie buvo pasiruošę ištempti iš miško jau supjautą ir ištempimui paruoštą medieną, kuri po to neabejotinai būtų buvusi išvežta ir parduota; liudytojas E. P. patvirtino, kad būtent V. V. parodė jam mišką, kurį jis su savo darbininkais turėjo iškirsti, ir kad būtent V. V. davė jam leidimo kirsti mišką kopiją; V. M. ir G. K. parodė, kad būtent su V. V. jie tarėsi, kad už skolą jiems šis duoda išsikirsti mišką, kad nuteistasis minėjo, jog miškas yra jo uošvio, kad būtent jis vėliau perdavė V. M. ir leidimo kirsti mišką kopiją, kuri buvo suklastota; ir t.t. Išdėstęs įrodymus teismas juos apibendrino motyvuodamas savo išvadą dėl nuteistojo kaltės ir jo veikos kvalifikavimo. Šie motyvai pakankamai išsamūs ir logiški. Todėl, yra sunkiai suprantamas apelianto skundo motyvas, kad taip išdėstęs liudytojų parodymus bei juos įvertinęs, pirmos instancijos teismas kažkaip pažeidė skunde minimo 2003-06-20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatas.

Taip pat absoliučiai deklaratyvus ir nekonkretus yra ir jo apeliacinio skundo argumentas dėl neva tai pažeisto vieno iš baudžiamosios teisės principų, kuris yra įtvirtintas jau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 3.1.8. p., kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybės nepavyksta jų pašalinti. Kolegijos nuomone, byloje nėra jokių abejonių, kad nuteistasis yra kaltas dėl pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą, jo kaltė yra visiškai ir neabejotinai įrodyta teismo nuosprendyje išvardintais įrodymais. O kai kurios apelianto minimos aplinkybės (tokių kaip leidimo kirsti mišką suklastojimas bei jo panaudojimas, arba nustatymas asmens, su kuriuo nuteistasis buvo atvažiavęs į mišką ir jį aprodė E. P., ir pan.), kurios nebuvo akcentuotos net ir tyrimo metu, neturi jokios lemiamos reikšmės nuteistojo kaltumui ar nekaltumui įrodyti. Kaip jau minėta, V. V. kaltę patvirtinančių faktinių duomenų byloje yra pakankamai ir juos teismas nurodė savo nuosprendyje.

Apeliantas nesutinka su tuo, kad žalos atlyginimas P. Z. ir žala gamtai buvo priteista tik iš jo ir mano, jog ją turėtų dalintis kartu su V. M., G. K. bei mišką iškirtusiais ir net jį ištempti iš miško ketinusiais asmenimis. Tačiau, pagal BPK 109 str. civilinis ieškinys baudžiamajame procese gali būti pareikštas tik įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims. Apelianto skunde minimi asmenys tokiais nėra, jiems iš viso nebuvo pareikšti jokie įtarimai, todėl jie baudžiamajame procese ir negalėjo būti patraukti civiliniais atsakovais.

Tačiau, kolegija sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu dėl P. Z. priteisto žalos atlyginimo. Nuosprendžiu jam žalai už iškirstą mišką atlyginti iš nuteistojo priteista 2138,90 Lt. Šią sumą sudaro išpjauto stataus miško vertė, kuri iš esmės nėra ginčijama. Taip pat byloje nustatyta, jog visą išpjautą ir ketintą pagrobti medieną P. Z. susipjovė ir panaudojo malkoms – tai matyti iš jo paties parodymų. Taigi, akivaizdu jog grąžinus nukentėjusiajam medieną, kuri nors kaip malkos, tačiau vis tiek turi atitinkamą savo vertę, turėjo būti atitinkamai sumažintas ir jam atlygintinos žalos dydis. Šiuo metu neturint objektyvių duomenų apie nukentėjusiajam grąžintos medienos kaip malkų vertę negalima tiksliai apskaičiuoti jam priteistino žalos atlyginimo dydžio, todėl jo civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.). Todėl šioje dalyje apylinkės teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto P. Z. civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p. teismas

NUTARĖ:

2006 m. spalio 26 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria P. Z. iš V. V. priteista 2138,90 Lt žalai atlyginti ir pripažinti P. Z. teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kitą apylinkės teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.