Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. Z. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. nutarties priteisti laikiną išlaikymą civilinėje byloje Nr. e2-4258-955/2016 pagal ieškovės A. Z. ieškinį atsakovui V. Z. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo iš dalies tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu ir iš atsakovo V. Z. priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams U. Z. ir K. Z. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

CK 3.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teikdami proporcingą išlaikymą nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrindami būtinas sąlygas vaikui vystytis. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. Vadovaujantis CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktu, teismas kol bus priimtas teismo sprendimas gali priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams.

Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko (vaikų) poreikius, apsaugoti vaikų interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, nes vaikų išlaikymas iš esmės skirtas kasdieniams poreikiams tenkinti, o civilinės bylos nagrinėjimas, kurioje sprendžiamas išlaikymo priteisimo, jo dydžio pakeitimo klausimas, gali trukti tam tikrą laiką, kurio metu vaikų interesai turi būti apsaugoti. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo pagal ieškinį, nepasisako dėl ginčo esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės visapusiškai išsiaiškinti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikui (vaikams) dydžio bei atsakovo galimybių teikti tam tikro dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintini išnagrinėjus bylą iš esmės (išklausius šalių paaiškinimų, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, surinktą medžiagą). Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaikų poreikiai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurios bus nustatytos tik iš esmės išnagrinėjus bylą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2013).

Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė prašymą priteisti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams U. Z. ir K. Z. kiekvieną mėnesį mokamą laikiną išlaikymą periodinėmis išmokomis po 180 Eur iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovė nurodė, kad atsakovas prie nepilnamečių vaikų išlaikymo neprisideda, o nepilnamečių vaikų poreikių mastą grindė savo sudarytomis nepilnamečių vaikų poreikių apskaičiavimo lentelėmis. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą tenkino iš dalies, atsižvelgdamas į tai, kad byla yra neišnagrinėta, prašoma priteisti laikino išlaikymo suma nepagrįsta įrodymais ir teismas šiuo metu neturi visų įrodymų apie abiejų šalių turtinę padėtį ir turtinius įsipareigojimus, be to, tai jau būtų ieškinio reikalavimo patenkinimas. Teismas, įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes, vaikų amžių, tai, kad įstatymas numato abiejų tėvų pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, sprendė, kad protingiems nepilnamečių vaikų, neturinčių specialių poreikių, poreikiams patenkinti pakankama laikino išlaikymo suma yra 115 Eur kas mėnesį.

Kaip nurodyta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, nustatyti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikams dydžio bei realių galimybių teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaikų poreikiai. Tuo tarpu šioje proceso stadijoje, kai sprendžiamas klausimas tik dėl laikino išlaikymo priteisimo (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), pakanka konstatuoti, kad pareikštas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir realiai egzistuoja būtinybė taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nes priešingu atveju, tokių priemonių netaikius, būtų pažeistos nepilnamečių vaikų teisės ir teisėti interesai.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę civiliniame teisiniame ginče dalyvaujantys asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas, – tai teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamoje nutartyje nurodytiems pirmosios instancijos teismo motyvams, jog prašoma priteisti laikino išlaikymo suma nepagrįsta jokiais įrodymais, be to, byla yra neišnagrinėta, o teismas šiuo metu neturi visų įrodymų apie abiejų šalių turtinę padėtį ir turtinius įsipareigojimus. Apeliantės pateikta vaikų poreikių lentelė šiuo atveju nevertintina, kadangi ieškovė ja remsis pirmosios instancijos teisme, įrodinėdama vaikams būtino išlaikymo dydį, o visos išlaidos ir jų dydžiai nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti bus išsamiai išanalizuoti ir įvertinti nagrinėjant bylą iš esmės. Tuo tarpu taikant laikinąją apsaugos priemonę ir priteisiant laikiną išlaikymą, tokio išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų poreikius bei tėvų turtinę padėtį, vaikų amžių, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Taigi atsižvelgiant į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, nepilnamečių vaikų, kuriems yra 4 ir 6 metai, poreikius, nenustačius, kad nepilnamečių vaikų poreikiai yra padidinti dėl sveikatos ar kurių nors kitų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nustatytas priteisto laikino išlaikymo dydis nėra akivaizdžiai neproporcingas ar pažeidžiantis nepilnamečių vaikų interesus, atitinka vieną iš prioritetinių tikslų – užtikrinti vaiko (vaikų) teisių ir interesų apsaugą, jų teisę gauti išlaikymą iš abiejų tėvų nepertraukiamai ir tokio dydžio, jog būtų patenkinti bent minimalūs vaiko poreikiai, ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

Ieškovė nesutikdama su priteistu laikinojo išlaikymo dydžiu, nurodo, kad ginčijama nutartimi netinkamai taikyta kasacinio teismo praktika, t. y. nesiremta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė nepagrįstai remiasi šia teismų praktika, kurioje teismai klausimą dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo priteisimo sprendė bylą išnagrinėję iš esmės, t. y. įvertinę konkrečias bylos aplinkybes (kokios yra realios tėvų pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtini vaiko poreikiai (įvertinant, ar vaikas turi specialiųjų poreikių ir kokios jie apimties), kokia kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaiko išlaikymo ir kt.), todėl šia teismų praktika apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą tik dėl laikinojo išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, neturi pagrindo vadovautis. Kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytas kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurios bus nustatytos tik iš esmės išnagrinėjus bylą, t. y. šiuo kriterijumi bus vadovaujamasi priimant galutinį sprendimą dėl išlaikymo priteisimo, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones. Išsprendęs šalių ginčą iš esmės, pirmosios instancijos teismas turės nustatyti teiktiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, kuris gali būti nustatytas tiek didesnis, tiek ir mažesnis už skundžiama nutartimi priteistą laikiną išlaikymą, kas reiškia, kad išsamus kiekvieno vaiko poreikių pagal jo amžių vertinimas ir atitinkamai išlaikymo dydžio nustatymas yra bylos iš esmės nagrinėjimo dalykas. Nors ieškovės atskirajame skunde teigiama apie priteistų vaikų išlaikymui periodinių išmokų nepakankamumą, tačiau tai nėra pagrįsta konkrečiais vaiko nuolatiniais poreikiais, iš kurių teismas galėtų spręsti apie didesnio išlaikymo reikalingumą. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymas būtų ieškinio reikalavimo patenkinimas, kadangi pritaikius nurodytą laikinąją apsaugos priemonę, pradinėje bylos stadijoje iš dalies pasiekiamas tikslas, kurio ieškovė tikisi, pareikšdama ieškinio reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia šalių dėmesį, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, tai yra iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečio vaiko interesai, kad iki teismo sprendimo byloje priėmimo būtų laikinai sureguliuota ginčo situacija, o ginčas tarp šalių, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra sprendžiamas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.