- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-08
- Bylos Nr.
- 1A-256-135-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Kaltinamasis
- R. A.
- Nukentėjusysis
- K. A.
Teisėja Ernesta Montvydienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.;1.2.5.4.; 2.1.7.; 2.3.6.4.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2010 m. liepos 8 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. baudžiamasis procesas pagal LR BK 140 str. 1 d. nutrauktas, kaltinamajam R. A. ir nukentėjusiajai K. A. susitaikius, o pagal LR BK 145 str. 2 d. R. A. išteisintas.
Išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi pranešėjo, teisėjų kolegija
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. A. buvo kaltinamas, jog 2009 metų sausio 28 d. apie 19 val. 15 min. savo namuose - bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rankos kumščiu suduodamas nukentėjusiajai K. A. ne daugiau trijų smūgių į veidą, spirdamas koja į veidą, tačiau K. A. suspėjus prisidengti veidą rankomis, įspirdamas jai į ranką, bei vieną kartą durdamas virtuviniu peiliu K. A. į kairį petį, ir tuo padarydamas jai durtinę - pjautinę žaizdą kairiame žaste, sukėlė nukentėjusiajai K. A. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą, t.y. buvo kaltinamas LR BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu.
Be to, R. A. buvo kaltinamas, jog laikotarpyje nuo 2007 metų pradžios iki 2009 metų sausio 28 d. 19 val. 15 min., nuolatos, ne rečiau kaip tris kartus per mėnesį, grįžęs neblaivus, savo namuose - bute, esančiame (duomenys neskelbtini), įvairiais būdais atvirai grasindamas užmušti, papjauti ar kitaip susidoroti su savo žmona K. A., atlikdamas įvairius bauginančio pobūdžio veiksmus, kaip antai prikišęs peilį prie kaklo ir juo imituodamas pjovimą, mesdamas į nukentėjusiąją trinkelę, tampydamas ją už plaukų, mušdamas ar spardydamas ir tuo sukeldamas jai nuolatinę baimę ir fizinį skausmą bei atsukdamas dujas ir grasindamas susprogdinti butą ir visą jame esantį turtą, naudodamas psichinę prievartą sistemingai baugino ir grasindamas susprogdinti ar padegti namus terorizavo savo sutuoktinę - nukentėjusiąją K. A., t.y. buvo kaltinamas LR BK 145 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu.
Apylinkės teismas, nustatęs, kad nagrinėjant bylą teisme K. A. sutiko taikytis su kaltinamuoju, nes jai atlyginta žala, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad jog nukentėjusioji nenori, jog R. A. būtų teisiamas, nori, kad greičiau baigtųsi procesas, su kaltinamuoju susitaikė, ką patvirtino ir kaltinamasis, todėl teismas, vadovaudamasis LR BPK 3 str. 1d. 5 p., 416 str. 1 d., bylos procesą nutraukė dalyje dėl R. A. pareikšto kaltinimo pagal LR BK 140 str. 1 d.
Dėl R. A. pareikšto kaltinimo pagal LR BK 145 str. 2 d. pirmos instancijos teismas konstatavo, kad byloje R. A. pareikštas nekonkretus kaltinimas, o nurodant veikos sistemingumą, kaltinimas galimas aiškinti plečiamai, didinant sistemingumo kartų skaičių, taip pat konstatavo, kad nurodyti veikų alternatyvūs objektyvūs požymiai, kurie, teisėjos teigimu, kaltinime negali būti, o aprašyti bauginančio pobūdžio veiksmai (tampė ją už plaukų, mušė ar spardė) yra fizinio skausmo sukėlimo, o ne bauginančio pobūdžio veiksmai. Teisėja nurodė, kad prokuroras iki įrodymų tyrimo pabaigos nepateikė prašymo pakeisti kaltinimą, todėl teismas priėmė nuosprendį pagal pateiktą kaltinimą ir, ištyręs byloje visus esamus įrodymus, nenustatė, jog R. A. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl dėl LR BK 145 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos jį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl R. A. išteisinimo pagal BK 145 str. 2 d., ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo R. A. pripažinti kaltu pagal LR BK 145 str. 2 d. ir nuteisti 2 (dvejų) metų ir 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis LR BK 75 str., bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams ir paskirti jam baudžiamojo poveikio priemonę - šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose ir įpareigojimus – be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Į bausmės laiką įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą laiką, vieną dieną laikino sulaikymo prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
Skunde prokurorė nurodo, kad teismas, išteisindamas R. A. pagal LR BK 145 str. 2 d., neišsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, kas sukliudė priimti teisingą sprendimą. Prokurorė nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių R. A. tyčią K. A. sistemingai bauginant, grasinant susprogdinti ir terorizuojant. Prokurorės nuomone, teismas netinkamai įvertino nukentėjusiosios K. A., liudytojų A. Š., L. B. teisme duotus parodymus, taip pat teismo posėdžio metu pagarsintus ikiteisminio tyrimo metu duotus D. V. V. parodymus.
Prokurorė nurodo, kad teismas teisingai konstatavo, kad K. A. atžvilgiu R. A. naudojo fizinę prievartą, tačiau teismo pozicija, kad atsakomybė dėl fizinio smurto panaudojimo turėtų būti taikoma tik pagal nukentėjusios sveikatai sukeltas pasekmes, yra neteisinga.
Apeliantas nurodo, kad teismas nuosprendyje netiksliai nurodė, kad K. A. pareiškimas dėl terorizavimo buvo parašytas tik 2009-04-28, t.y. jau vykstant ikiteisminiam tyrimui dėl 2009-01-28 K. A. sužalojimo. Nurodo, kad ikiteisminis tyrimas byloje pagal LR BK 145 str. 1 d. buvo pradėtas 2009-01-28, gavus nukentėjusiosios K. A. protokolą –pareiškimą, kad 2009-01-28 19.15 (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus jos vyras R. A. grasino ją nužudyti ir peiliu dūrė į petį. 2009-01-29 R. A. buvo pateiktas įtarimas pagal LR BK 145 str. 1 d. dėl grasinimo nužudyti, o vėliau, apklausus liudytojus ir pačią nukentėjusiąją, R. A. buvo įteiktas patikslintas įtarimas. Prokurorė nurodo, kad šiuo atveju pranešimo apie įtarimą įteikimo ir pranešimo turinio pakeitimo tvarka nebuvo pažeista, todėl, prokurorės nuomone, laikyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl K. A. sistemingo bauginimo ir terorizavimo atliekamas tik nuo 2009-04-28 nėra pagrindo.
Nurodo, kad kaltinimas R. A. dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 145 str. 2 d. buvo grindžiamas ikiteisminio tyrimo metu gautais nukentėjusiosios K. A., liudytojų D. V. V., A. Š., L. B. parodymais, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio vietos apžiūros ir nukentėjusiosios K. A. parodymų patikrinimo metu bei kitais ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis. Prokurorės nuomone, šiuo atveju pagal bylos duomenis galima daryti išvadą, kad bauginančio pobūdžio veiksmai K. A. atžvilgiu buvo atliekami ištisai nuo 2007 metų pradžios, nuo to laiko, kai R. A. pradėjo stipriai gerti iki 2009-01-28. Tai, kad nukentėjusioji, kaip nurodo prokurorė, bijodama R. A., su kuriuo gyveno santuokoje, apie grasinimus policijai nepranešė ir nebuvo galima nustatyti tikslų grasinimų skaičių, neužkerta kelio taikyti R. A. baudžiamąją atsakomybę pagal LR BK 145 str. 2 d. Nurodo, kad R. A. nuolat naudojamas fizinis smurtas prieš nukentėjusiąją, kai girtas ją mušė, tampė už plaukų bei spardė yra bauginamosios paskirties ir laikytinas papildomas psichinės prievartos objektyviuoju požymiu. Nurodo, kad žmogaus terorizavimas, kuris pasireiškia grasinimu susprogdinti, padegti turtą ar žmogų yra vienas, iš nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 145 str. 2 d., objektyviųjų požymių. Prokurorės nuomone, šiuo atveju, R. A. veiksmai, kai jis ne kartą atvirai ir užmaskuotai grasino susprogdinti namus, laikytini K. A. terorizavimu. Nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesį, kad R. A. pats iš dalies prisipažino atlikęs neteisėtus veiksmus, kurie atitinka nusikaltimo, numatyto LR BK 145 str. 2 d., objektyviuosius požymius, kai apklausiamas nurodė, kad pyktį išliedavo ant žmonos, o supykęs yra sudavęs, už plaukų patampęs, gal ir pasakęs, kad susprogdins namus.(t.2, b.l.34).
Prokurorės nuomone, šiuo atveju R. A. yra išteisintas iš esmės neišnagrinėjus R. A. veiksmų dėl sistemingo K. A. bauginimo ir terorizavimo. Nurodo, kad teismas paviršutiniškai aptardamas R. A. gynybai palankius duomenis, dalies kaltinančių duomenų nevertino ir nepripažino, o kitą dalį vertino netinkamai, kas, prokurorės nuomone, prieštarauja baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą bei vertinimą, prasmei, kadangi LR BPK 20 str. 5 d. įpareigoja teismą nešališkai išanalizuoti, patikrinti ir įvertinti pagal vidinį įsitikinimą visus byloje esančius įrodymus kaip visetą.
Nurodo, kad teismas, konstatuodamas, kad nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių R. A. tyčią ir išteisindamas R. A. pagal LR BK 145 str. 2 d. nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Prokurorės nuomone, ikiteisminio tyrimo metu surinkta ir ištirta įrodymų visuma yra pakankama pripažinti R. A. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 145 str. 2 d.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodė, kad R. A. kaltinamas padaręs apysunkį tyčinį nusikaltimą, jį padarė būdamas neteistas, yra baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (lt., b.l. 129-130), pagal gyvenamą vietą apylinkės inspektoriaus charakterizuojamas teigiamai, dirba (duomenys neskelbtini) filiale (duomenys neskelbtini) kelininku, darbo vietoje charakterizuojamas patenkinamai, (l t, b.l. 132). Taip pat nurodo, kad LR BK 55 str. numato, kad pirmą kartą teisiamiems asmenims paprastai skiriamos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, tačiau už nusikaltimo, numatyto LR BK 145 str. 2 d., padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę, todėl už šio nusikaltimo padarymą R. A. prašo skirti laisvės atėmimo bausmę ir, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jo asmenybę, nustatyti bausmės dydį artimą baudžiamajame įstatyme numatytam bausmės vidurkiui. Tačiau, esant LR BK 75 str. 1 d. numatytoms sąlygom, bei atsižvelgiant į kaltinamojo asmenines savybes (neteistas, dirba, daugiau jokių nusikalstamų veikų nėra padaręs), prokurorės nuomone, bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl bausmės vykdymas R. A. atidėtinas paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigojimus.
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti skunde nurodytais motyvais, išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokurorės skundą atmesti ir palikti galioti priimtą pirmos instancijos teismo nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R. A. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
LR BPK 20 str. 2 d. ir 5 d. yra įtvirtintos nuostatos, jog tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, ir juos įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
BK 145 str. 1 d. numatyta atsakomybė už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Toks grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Teismų praktikoje suformuota praktika, kad, nagrinėjant bylą dėl grasinimo nužudyti, būtina nustatyti, ar nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas (kasacinės nutartys Nr. 2K-4032006; 2K-142/2007).
BK 145 str. 2 d. numatyta atsakomybė už sunkesnę nusikalstamą veiką - žmogaus terorizavimą, pasireiškiantį grasinimu susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingu bauginimu naudojant psichinę prievartą. Šios nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia žmogaus bauginimu, subjektyvioji pusė - tiesiogine tyčia.
R. A. pareikštas kaltinimas dėl grasinimo nužudyti buvo grindžiamas pagrinde nukentėjusiosios K. A. parodymais bei jos išvestiniais įrodymais – liudytojų, kurie apie įvykį sužinojo iš pačios nukentėjusiosios pasakojimų, parodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos kaltinimo pateiktus įrodymus, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji ir R. A. buvo sutuoktiniai, tačiau šeimoje nesutardavo, konfliktuodavo, buvo priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu, kaltinimo liudytojai palaiko artimus santykius su nukentėjusiąja (yra šeimos nariai). Kaltinimo liudytojai daugiau parodymus davė apie tai, kaip, būdamas išgėręs, R. A. smurtaudavo prieš K. A., tačiau nukentėjusioji dėl tokių išpuolių niekur nesikreipdavo. Kaltinimas dėl BK 145 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos apėmė laikotarpį nuo 2007 m. pradžios iki 2009 m. sausio 28 d., teigiant, kad ne rečiau kaip tris kartus per mėnesį, grįžęs neblaivus, K. A. įvairiais būdais atvirai grasindavo savo žmonai K. A. ją užmušti, papjauti ar kitaip susidoroti su ja. Tačiau atsižvelgiant į kaltinimą, aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima pagrįstai spręsti apie tai, kad tokie veiksmai buvo atliekami nuo 2007 metų kiekvieną mėnesį po tris kartus.
Prokurorė skunde nurodė, kad bylos nagrinėjimo teisme metu apklausiama nukentėjusioji K. A. aiškino, kad jos buvęs vyras tikrai nuo 2007 m. pradžios pradėjo stipriai gerti, o grįžęs girtas, nuolatos ją mušdavo, grasindavo, išdaužydavo indus, grasindavo susprogdinti namus ir tai tęsėsi iki 2009 metų sausio 28 dienos, kai ji eilinio grasinimo metu buvo sužalota peiliu. Nukentėjusioji dėl jai padaryto sužalojimo 2009-01-28 su R. A. susitaikė, taip pat dėl kitų patirtų smurto atveju į policiją nesikreipdavo, su R. A. šeimoje pragyveno daugiau kaip septynis metus.
Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad objektyvių duomenų, leidžiančių pripažinti, kad BK 145 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika buvo padaryta, byloje nėra. Vertinant byloje surinktus įrodymus, atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra jokių objektyvių, nešališkų duomenų, išskyrus nukentėjusiosios ir jos šeimos narių aiškinimus, jog R. A. kaltinime nurodytu laiku sistemingai K. A. grasindavo.
Nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai ne konkretūs. K. A. yra parodžius, kad iš savo vyro R. A. nuo 2007 m. grasinimų sulaukdavo nuolatos, kuris kartodavo, kad ją nužudys, papjaus, padegs, susprogdins, užmuš ir panašiai kai būdavo neblaivus, o gerdavo dažnai, todėl tokių grasinimų ji sulaukdavo ne mažiau kaip tris kartus per mėnesį, grasinimų metu R. A. naudodavo ir fizinį smurtą, tą smurtą nukentėjusioji patirdavo ne mažiau kaip kartą per mėnesį. Taip pat parodė, kad R. A. nukentėjusiąją spardydavo, tampydavo už plaukų, trankydavo iš rankų kumščių ir t.t. Nukentėjusioji yra nurodžiusi, kad įvardinti tiksliai datos, kada buvo mušama ir kaip jai buvo grasinama tikrai negali, nes neprisimena (t.1, b.l.44). Nukentėjusiosios motina D. V. V. parodė, kad R. A., būdamas neblaivus, būdavo agresyvus ir pastoviai grasindavo sumušimu, nužudymu, bei namų padegimu (t.1, b.l.59), nukentėjusiosios brolis A. Š. yra parodęs, kad R. A. grasinimus, kad nužudys K. A. ir D. V. V. kartodavo nuolatos, sakydavo, kad užmuš, nužudys, papjaus (t.1, b.l.69). Liudytoja L. B., K. A. sesuo, parodė, kad apie sužalojimus ir grasinimus sužinojo iš sesers K. A. pasakojimų, o asmeniškai ji grasinimų nėra girdėjusi (t.1, b.l.71).
Atsižvelgiant į šiuo parodymus, pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad liudytojų parodymų yra išvestiniai ir jų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.
K. A., apklausiama 2009-12-28 teismo posėdyje nenurodė konkretesnių įvykių aplinkybių, o tik abstrakčiai nurodė, kad R. A. nuo 2007 m. pradėjo stipriai gerti, girtas ją mušdavo, grasindavo, išdaužydavo indus, dėl grasinimo susprogdinti parodė, kad ,,praeitą žiemą (R. A.) parėjo į namus labai girtas, išmetė lėkštes, pradėjo stumdytis, dujinę pastūmė, bandė atjungti balioną nuo dujinės, sakė, kad susprogdins“ (t.2, b.l.35). 2010-02-03 teismo posėdyje nukentėjusioji parodė, kad R. A. išgėręs ją mušdavo, kartais grasindavo, kad buvo R. A. išvariusi iš namų, 4 mėnesius kartu negyveno, kad R. A. buvo išvykęs į užsienį, po to jie vėl susitaikė ir vėl būdavo konfliktai namuose, policijos nekviesdavo (t.2, b.l.36). Šie nukentėjusiosios parodymai paneigia kaltinime nurodytą nusikalstamų veikų padarymo laiką ir sistematiškumą.
Kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytus byloje surinktus įrodymus – nekonkrečius, nukentėjusiosios, kitų kaltinimo liudytojų parodymus, rašytinę bylos medžiagą, tarp nukentėjusiosios ir R. A. buvusius sudėtingus, priešiškus, konfliktinius santykius, mano, kad pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. numatytų reikalavimų bei padarė teisingą išvadą, jog neginčijamų įrodymų dėl kaltinamojo kaltės ir apskritai, jog buvo įvykdyta LR BK 145 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika, byloje nesurinkta.
Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo ir naikinti ar keisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. nuosprendžio nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įstatymų reikalavimų, atsižvelgė į visas svarbias bylos aplinkybes ir pagrįstai R. A. išteisino dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. padarymo, neįrodžius, jog buvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.