- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-17
- Bylos Nr.
- 2S-648-527/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolita Cirulienė (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Arvydas Žibas
- Atsakovas
- Valdo Andriuškevičiaus prekybos įmonės
- Ieškovas
- UAB „Marijampolės skuba“
pirmosios instancijos teismo teisėja Eridana Paltanavičienė;
2009 m. kovo 17 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Valdo Andriuškevičiaus prekybos įmonės atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-857-802/2009 pagal ieškovės UAB „Marijampolės skuba“ ieškinį atsakovei Valdo Andriuškevičiaus prekybos įmonei dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu (b. l. 3-7) prašė dokumentinio proceso tvarka priteisti iš atsakovės 53 346,22 Lt skolą, 6 572,15 Lt delspinigius bei 2 499 Lt bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio įvykdymui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – padaryti Nekilnojamojo turto registre įrašą dėl draudimo atsakovei perleisti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsakovei perleidus turtą iki įrašo įregistravimo viešame registre dienos - apriboti lėšų, gautų pardavus šį turtą, disponavimą, uždraudžiant atsakovei jas panaudoti kitaip, nei atsiskaitymams su finansų - kredito įstaigomis, lizingo ar draudimo bendrovėmis. Ieškovė prašė taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovei priklausančius kilnojamuosius daiktus už 60 000 Lt, areštuoti kitą atsakovei priklausantį turtą (turtines teises), esantį pas trečiuosius asmenis, ir uždrausti jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti vertę. Jei atsakovė tokio turto neturi ar jo turi nepakankamai - areštuoti skolininkei priklausančias pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose, nesant pinigų kredito įstaigoje - areštuoti įmonės kasą, leisti iš areštuotų lėšų mokėti įmokas į valstybės biudžetus ar socialinius fondus, išmokėti su darbo santykiais susijusias išmokas bei vykdyti prievoles ieškovei.
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2009 m. sausio 27 d. nutartimi (b. l. 67-68) ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies: areštavo atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, atsakovės įmonės kasoje 59 918,37 Lt, o nesant tokios sumos atsakovei priklausančiose atsiskaitomosiose sąskaitose ar prekybos įmonės kasoje, areštavo atsakovei priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, neviršijant 59 918,37 Lt, leidžiant atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su finansų - kredito įstaigomis, lizingo ar draudimo bendrovėmis, išmokėti darbo užmokestį savo darbuotojams, mokėti valstybei mokesčius, socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su ieškove.
Teismas nurodė, kad atsakovės skola ieškovei susidarė, nes ši nevykdė šalių pasirašyta 2005-09-13 pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir neatsiskaitė su ieškove už parduotas prekes pagal jos išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Kadangi ieškovė pareikštiems reikalavimams užtikrinti prašė taikyti kelias laikinąsias apsaugos priemones, teismas nurodė, kad, vadovaudamasis CPK 145 straipsnio 2 dalimi, teismas gali panaudoti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Be to, skiriant laikinąsias apsaugos priemones, būtina atsižvelgti ne vien į būtinumą užtikrinti teismo sprendimo vykdymą, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje taikyti tikslinga. Teismas rėmėsi teismų praktika, nurodančia, kad konkrečią laikinąją apsaugos priemonę teismas parenka vadovaudamasis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad turi būti parenkamos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir kartu nepadarytų atsakovui nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs ir nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei nebūtų pažeistas proporcingumo principas. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimų užtikrinimui taikytina laikinoji apsaugos priemonė – atsakovei priklausančių piniginių lėšų areštas, o jų nesant ar esant nepakankamai – nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, turtinių teisių areštas. Teismas nurodė, kad tokia laikinoji apsaugos priemonė maksimaliai apsaugotų ieškovės interesus. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė ilgą laiką nevykdo pareigos atsiskaityti su ieškove, atsiskaitymo terminai yra praleisti, skolos suma, atsižvelgiant į susiklosčiusią ekonominę situaciją šalyje, yra didelė, atsakovė į raginimus sumokėti įsiskolinimą geruoju nereaguoja. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovei apie įsiskolinimą yra gerai žinoma, o ieškovė pateikė teismui duomenis dėl galimo atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto perleidimo tretiesiems asmenims, ieškovė laiku negaudama nemažų sumų pagal PVM sąskaitas faktūras, negali vykdyti jos pačios įsipareigojimų kitiems asmenims, laiku atsiskaityti su darbuotojais.
Šalies argumentai
Atsakovė atskiruoju skundu (b. l. 76) prašo pakeisti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartį, panaikinti atsakovės piniginių lėšų areštą, likusią nutarties dalį palikti nepakeistą. Atsakovė nurodo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne tik į ieškovo, bet ir į pagrįstus skolininko interesus, į jo turtinę padėtį, laikinųjų pasaugos priemonių taikymo pasekmes skolininkui bei kitiems su skolininko veikla susijusiems asmenims. Laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti parenkamos taip, kad ne tik užtikrintų galimo teismo sprendimo įvykdymą, bet ir skolininkas nepatirtų nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Piniginių lėšų areštas, uždraudžiant jomis laisvai disponuoti, neleidžiant atsakovei atsiskaityti už elektros energiją ir kitus būtinus išteklius, trikdo įmonės veiklą, sukelia papildomų rūpesčių ir daro jai nepagrįstą žalą. Atsakovės nuomone, taikant turto areštą skolininko turtui, pirmiausia turėtų būti areštuotas skolininko nekilnojamas ir kitas ilgalaikis materialusis turtas ir tik jo nesant ar esant nepakankamai, areštuotos skolininko piniginės lėšos, leidžiant iš jų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta.
Teismas turi teisę bet kurioje civilinio proceso stadijoje imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17 str., 145 str. 2 d.).
Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės skolą bei delspinigius, atsiradusius dėl atsakovės prievolių nevykdymo pagal 2005-09-13 šalių pasirašytą pirkimo–pardavimo sutartį. Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo perduoti atsakovei jos užsakytas autotransporto dalis, o atsakovė įsipareigojo jas priimti ir apmokėti pagal ieškovės pateiktas sąskaitas (b. l. 9). Per laikotarpį nuo 2008-07-25 iki 2008-11-28 ieškovė pardavė atsakovei prekių už 53 893,33 Lt, tačiau atsakovė sumokėjo ieškovei tik 547,11 Lt, todėl ieškinio pateikimo metu liko skolinga 53 346,22 Lt (b. l. 5). Byloje ieškovė pareiškė atsakovei piniginius reikalavimus, kylančius iš atsakovės prievolių netinkamo vykdymo, bei pateikė teismui įrodymus, kad atsakovė ruošiasi parduoti bendrąja nuosavybės teise su UAB „Andva“ ir AB „Lietuvos dujos“ valdomą nekilnojamąjį turtą (b. l. 24-26). Atsižvelgdama į tai kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad sprendimo tinkamam įvykdymui būtina areštuoti atsakovės finansines lėšas ir kitą turtą, kurio neareštavus kyla turto perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas gali pasidaryti nebeįmanomas.
Kaip matyti iš bylos duomenų, byloje atsakovė yra individuali įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo ir už kurios skolas savo turtu atsako tiek pati įmonė, tiek jos savininkas. Toks įmonės statusas lyg ir suponuoja išvadą, kad teismo sprendimo įvykdymas yra užtikrintas tiek įmonės, tiek jos savininko turtu, tačiau atsakovė nepateikė teismui jokių duomenų apie įmonės ar įmonininko nekilnojamąjį turtą, kurio areštas garantuotų efektyvią ieškovės interesų apsaugą. Iš ieškovės pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 24-26) matyti, kad atsakovė kartu su kitomis dviem bendrasavininkėmis UAB „Andva“ ir AB „Lietuvos dujos“ nuosavybės teise valdo žemės sklypą, pastatą – sunkiojo transporto remonto ir priežiūros centrą, pastatą – administracinį korpusą su parduotuve, pastatą – sandėlį, kiemo statinius bei dujotiekio liniją, esančius (duomenys neskelbtini). Tačiau iš to paties išrašo matyti ir tai, kad Nekilnojamojo turto registras atsakovei ir kitai bendrasavininkei UAB „Andva“ išdavė pažymas Nr. 44-2498180 ir Nr. 44-2502495 sandoriams dėl minėto turto atlikti. Atsižvelgdama tai kolegija daro išvadą, kad byloje yra surinkti objektyvūs įrodymai, duodantys pagrindą manyti, kad atsakovė gali imtis veiksmų, siekdama paslėpti turtą ar kitaip sumenkinti savo turtinę padėtį.
Atsakovė atskirajame skunde nurodo, jog ginčijama teismo nutartimi, kuria buvo pirmiausia areštuotos atsakovės piniginės lėšos, ne tik pažeidžiamos jos teisės, bet ir gali padaryti didelę žalą įmonės veiklai. Kolegija pažymi, jog tokiems argumentams pagrįsti atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, jog įmonėje yra susiklosčiusi sunki finansinė padėtis ir jos finansinių lėšų areštas gali padaryti neigiamą įtaką įmonės veiklai. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas 2009-01-28 priėmė nagrinėjamoje byloje preliminarų sprendimą, kuris jau yra įsiteisėjęs. Pažymėtina, kad atsakovė nesinaudojo CPK 430 str. 1 dalyje įtvirtintomis jos teisėmis ir nepareiškė prieštaravimų dėl priimto preliminaraus sprendimo. Atsižvelgdama į tai kolegija daro išvadą, kad atsakovė pripažįsta skolą ieškovei. Susidarius tokiai situacijai, kai atsakovė ieškovės reikalavimo neginčijo, preliminarus sprendimas yra įsiteisėjęs ir ieškovė siekia kuo greičiau inicijuoti preliminaraus sprendimo vykdymo procesą, kolegijos nuomone, atsakovės prašymas panaikinti jos lėšų areštą, paliekant galioti tik kilnojamojo ir nekilnojamojo turto areštą, užvilkintų vykdymo procesą bei sudarytų prielaidas atsakovei kuo ilgiau neatsiskaityti su ieškove. Be to, atsakovei nepateikus jokių duomenų apie įmonės ar jos savininko turimą turtą, o esant įrodymų, kad atsakovė siekia realizuoti savo dalį nekilnojamojo turto, leidžia kolegijai daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai parinko laikinąją apsaugos priemonę – atsakovei priklausančių piniginių lėšų areštą, garantuojančią jau įsiteisėjusio ieškovei palankaus teismo sprendimo netrukdomą įvykdymą.
Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, atskirąjį skundą atmeta, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartį palieka nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).
Ieškovė 2009-03-06 pateikė Kauno apygardos teismui prašymą apeliacinį procesą dėl 2009-01-27 nutarties nutraukti paaiškėjus CPK 315 str. 2 d. 3 p. nurodytam trūkumui, o visą bylos medžiagą grąžinti Marijampolės rajono apylinkės teismui, kad būtų įvykdytas įsiteisėjęs sprendimas. Ieškovo nuomone, atsakovas, neturėdamas motyvuotų prieštaravimų dėl 2009-01-28 preliminaraus sprendimo, atskirąjį skundą pateikė tik siekdamas užvilkinti vykdymo procesą.
CPK 315 str. 2 d. 3 p. numatyta, jog apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Kolegija nesutinka su ieškovu, kad skundžiama nutartis pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas, nes, vadovaujantis CPK 151 str. 1 dalimi, dėl visų pirmosios instancijos nutarčių gali būti duodamas atskirasis skundas.
Kolegija, vadovaudamasi šiais motyvais, ieškovo prašymą dėl proceso nutraukimo atmeta kaip visiškai nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ieškovo prašymą dėl apeliacinio proceso nutraukimo atmesti.