Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Skunde paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. birželio 9 d. Vilniaus PN neteisėtai apribojo jo teises, nes buvo pažeistas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamosios patalpos plotas, kuris negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Leistina minimali gyvenamojo ploto norma buvo viršyta daug kartų. Baldai ir sanitarinis mazgas užėmė didžiąją dalį kameros ploto. Dėl to pareiškėjas negalėjo ramiai pailsėti, išsimiegoti. Vilniaus PN korpuse gyvenamose patalpose kaliniams neužtikrinama galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, skirtu iškviesti budintį pareigūną. Tokiu būdu yra neužtikrinamas kalinių saugumas.

2.2. Pažymi, kad Vilniaus PN nebuvo pakankamai užtikrinamas nuteistųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, teisė į kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginius. Pareiškėjas negalėjo tinkamai pasivaikščioti lauke, pakankamai sportuoti, dirbti. Jam nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti tualetu, kadangi klozetas yra atskirtas tik sienele, todėl patyrė orumo pažeminimą, pakankamai gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, jautė diskomfortą. Vilniaus PN dažnai nebūdavo šilto (karšto) vandens, todėl pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, maudymuisi paskirtas šeštadienis, kai vienu metu maudėsi kalinamieji. Dušo patalpos nešvarios, praustuvai sudaužyti. Patalpose buvo tarakonų, pelių, vorų, blakių. Vilniaus PN administracija nevykdė jokios deratizacijos ir dezinfekcijos, tai nebuvo atliekama savalaikiai arba buvo atliekama tik po daugkartinių prašymų. Po procedūros kaliniai būdavo suleidžiami į kameras, neišvėdinus patalpų.

2.3. Nurodo, kad būdamas Vilniaus PN, turėjo teisę į pasivaikščiojimą kiemelyje, į kurį vienu metu pasivaikščioti išeidavo apie 300 žmonių, todėl trūko vietos, pasivaikščiojimai truko trumpai (ne 8 val.), kas neatitinka Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą praktikos. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirų, peleninių, todėl juose mėtydavosi šiukšlės, suoliukai sulaužyti, sienos pažaliavusios nuo pelėsių ir grybelio, jie nebuvo valomi, laistomi, kad nedulkėtų. Sveikatai pavojingo asbesto buvo sienose, kanalizacijoje. Asbestas žalojo pareiškėjo sveikatą.

2.4. Atkreipia dėmesį tai, kad Vilniaus PN kambariuose ventiliacijos nėra, vėdinama tik per langą, yra drėgna ir tamsu. Į patalpas nepatekdavo pakankamai švaraus oro, nebuvo užtikrintas pakankamas oro judėjimo kiekis. Čiužiniai supuvę, užsiveisė parazitų, metalinės lovos surūdiję nuo drėgmės. Kambariuose vidutinis drėgnumas viršija 70 proc. Nepakankamas natūralus apšvietimas, nuo dirbtinio apšvietimo skaudėjo akis, galvą. Žiemą kameros nebuvo pakankamai šildomos, vasarą oro temperatūra viršydavo leistinas normas. Gyvenamosios patalpos buvo nesuremontuotos, lubos ir sienos pasidengę pelėsiu, drėgnos, dažai atsilupę, sienos nepritaikytos valymui. Dėl šių aplinkybių pareiškėjui nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra. Vilniaus PN išduodavo vieną paklodę, užvalkalą pagalvei, tačiau neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių (vėliau išduodavo tik virtuvinį rankšluostį). Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės ant metalinių lovų čiužiniai rūdydavo, pūdavo. Pareiškėjas buvo priverstas pats skalbti rūbus, kadangi išplautus rūbus grąžindavo suplėšytus, o jiems džiovinti sąlygų nebuvo. Maistas nebuvo skanus, davinio energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, maistas nebuvo sveriamas, todėl dažnai neatitiko nustatyto kiekio. Vilniaus PN neužtikrintos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes valgykloje antisanitarinės sąlygos (laksto žiurkės, kiti parazitai, dažnai maistas dalinamas be higieninių pirštinių). Kol per langelį visiems padalindavo maistą, jis atšaldavo. Taip pat teigia, kad Vilniaus PN jam nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai su gyvenimo drauge.

2.5. Tokios pareiškėjo laikymo sąlygos sukėlė jam fizinius skausmus, psichologinius išgyvenimus. Jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, jis patyrė didelius dvasinius sukrėtimus, emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 27 000 Eur.

II

Akcentuoja, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena, atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes.

2.2. Pažymi, kad kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Dienotvarkėje nustatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

2.3. Pabrėžia, kad pareiškėjo Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje yra užfiksuoti visi duomenys ir faktai apie sudarytas programas, socialinę reabilitaciją ir pan. Pareiškėjas nuo atvykimo į Vilniaus PN dalyvavo Adaptacijos, Nuteistojo pataisos, Įžanginės grupės socialinės reabilitacijos programose.

2.4. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nė karto nebuvo perkeltas į drausmės grupės gyvenamąsias patalpas ar kamerų tipo patalpas. Tuo tarpu, bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose iškvietimo sistemų įrengimas nenumatytas.

2.5. Nurodo, jog pasivaikščiojimų kiemas yra erdvus, kieme įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius nuteistiesiems. Darbo, gyvenamąsias (miegamąsias) ir pasivaikščiojimo vietas yra nustatyta pareiga tvarkyti ir prižiūrėti nuteistiesiems. Pareiškėjas skunde abstrakčiais teiginiais nurodo buvusius higienos reikalavimų trūkumus, tačiau nedetalizuoja, kuriose konkrečiose patalpose jie galimai buvo. Be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl higienos normų pažeidimo.

2.6. Dėl sanitarinių mazgų įrengimo, paaiškina, kad kiekviename pastato aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus, kuriuose yra po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas, ir tai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Dėl dušų įrengimo galimų trūkumų pabrėžia, kad galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti pertvaras dušinėse. Nuteistiesiems įstaigoje nustatytas naudojimosi dušu grafikas.

2.7. Paaiškina, kad Vilniaus PN nuteistųjų maitinimo paslaugą teikia UAB „Pontem“ pagal teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN ir UAB „Dezinfa“ pasirašė paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias UAB „Dezinfa“ įsipareigoja vykdyti vabzdžių kontrolę ir naikinimą (dezinfekciją), ši kontrolė nuolatos yra vykdoma, taip pat ir valgykloje. Pareiškėjas su skundais dėl netinkamo maitinimo ir kenkėjų į Vilniaus PN administraciją nesikreipė.

2.8. Pažymi, kad suteikti papildomus ilgalaikius ar trumpalaikius pasimatymus nuteistiesiems yra išskirtinai pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno teisė, bet ne pareiga.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl 27 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. birželio 9 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) Vilniaus PN, atlyginimo.

2. Pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos įstaigose nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.

Minėtos Taisyklių nuostatos neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1351–624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A702–756/2017).

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis (b. l. 40–42) nustatyta, kad nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. balandžio 20 d. pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN, jis buvo patalpintas į karantino gyvenamąją patalpą Nr. 108, kurios plotas 14,39 kv. m ir kurioje įrengtos dvi dviaukštės lovos (4 miegamos vietos). Vadinasi vienam nuteistajam teko apie 3,6 kv. m plotas, kuris atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: Nr. 4-301 (ketvirtojo nuteistųjų būrio 301 gyvenamoji patalpa, kurios plotas 35,26 kv. m ir įrengta 11 miegamų vietų, taigi vienam nuteistajam tenka apie 3,21 kv. m ploto) ir Nr. 8-310 (aštuntojo nuteistųjų būrio 310 gyvenamoji patalpa, kurios plotas 16,75 kv. m ir įrengta 5 miegamos vietos, taigi vienam nuteistajam tenka apie 3,21 kv. m ploto). Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui būnant nurodytose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, pareiškėjas visą dieną galėjo laisvai judėti savo lokaliniame sektoriuje ir pataisos namų teritorijoje bei užsiimti leistina veikla. Aktualioje nagrinėjamai bylai Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad nustatytas ploto trūkumas negali būti pripažįstamas sukėlęs kalinamam asmeniui tokias kančias, kurios būtų nežmoniškos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, kai ploto trūkumas gali būti kompensuojamas kalinamam asmeniui suteikiamomis kitomis teisėmis, leidžiančiomis asmeniui būti ne tik kalinimo patalpoje (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98); 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Ž. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02)). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė kalėti tinkamomis ploto sąlygomis nei bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, nei karantino gyvenamojoje patalpoje nebuvo pažeista.

3. Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, higiena ir kt. Šiuos klausimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentuoja nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN buvo laikomas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis. Teigia, kad kamerose drėgna, čiužiniai netinkamos būklės, netinkamas (nepakankamas) vėdinimas, temperatūra, yra pelėsio, vietomis pažeistos sienos, todėl byra tinkas.

Pagal HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Tos pačios higienos normos 16 punkte nustatyta, kad santykinė oro drėgmės rodikliai, nepriklausomai nuo metų laiko, turėtų būtų nuo 35 iki 65 proc. HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas).

Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo buvusius higienos reikalavimų trūkumus, tačiau nedetalizuoja kuriose konkrečiai patalpose jie galimai buvo, be to, iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų, patalynės higienos ir kitų skunde nurodomų pažeidimų. Be to, pareiškėjo skunde nurodomas „vėdinimas tik per langus“ atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Vilniaus PN ir UAB „Dezinfa“ pasirašė paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias UAB „Dezinfa“ nuolat vykdo vabzdžių kontrolę ir naikinimą (dezinfekciją) (b. l. 56–58). Todėl nėra pagrindo konstatuoti higienos normų pažeidimo.

4. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 13.10 ir 16.11 punkte nustatyta, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovės atstovas paaiškino, kad visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau pareiškėjas tokio tipo patalpose laikomas nebuvo, o bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose iškvietimo sistemų įrengimas nenumatytas.

Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kurioje konkrečiai patalpoje neveikė iškvietimo mygtukas ir kokiu aspektu jam tai sukėlė žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus iškvietimo mygtuku ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl signalizacijos mygtuko iškvietimo neužtikrinimo vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl to pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

5. Pareiškėjas skunde nurodė, kad naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas jo privatumas, tualetuose klozetai yra įleisti į grindis ir nuo kitų šalia esančių kabinų atskirti sienele.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 įsakymu Nr. 1R-139 (ginčo laikotarpiui aktuali redakcija) (toliau – ir Normos), nustatyta, kad 1 klozetas arba unitazas skiriamas 12 asmenų, 1 pisuaras taip pat skiriamas 12 asmenų.

Iš teismui pateiktų Vilniaus PN pastato trečiojo aukšto eksplikacijų (b. l. 41–42) ir fotonuotraukų (b. l. 84) matyti, kad trečiajame aukšte I-ajame ir II-ajame gyvenamuosiuose korpusuose yra apgyvendinti po du nuteistųjų būrius, t. y. 4-asis ir 5-asis būriai bei 8-asis ir 9-asis (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). Kiekviename korpuso aukšte yra po du sanitarinius mazgus, t. y. dvi tualetų (bendrojo naudojimo) patalpos, kuriose įrengtos penkios tualetų vietos – klozetai įleisti į grindis. Atsakovės atstovas neginčija aplinkybės, kad klozetai yra įleisti į grindis, nurodydamas, kad toks įrengimas atitinka visus teisės aktų reikalavimus.

Teismo vertinimu, Vilniaus PN nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių tualetų įrengimą, nes teisės aktai nenustato reikalavimo, kad turi būti įrengtos vien sėdimos tualeto vietos (unitazai). Kita vertus, Normose nustatyta galimybė įrengti klozetą (tualeto vietą su kanalizacijos įrenginiu) arba unitazą, todėl šiuo aspektu pažymėtina, kad galėjo būti įrengti ir įleistiniai klozetai. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, kaip konkrečiai jam pasireiškė žala dėl sėdimų unitazų neįrengimo. Teismas nagrinėjamu atveju taip pat nenustatė ir privatumo pažeidimo, nes tualetų vietos viena nuo kitos yra atskirtos sienelėmis ir turi duris (b. l. 84), o tai užtikrina galimybę privačiai pasinaudoti tualetu.

6. Pareiškėjas nurodo, kad dušo patalpose nebuvo pertvarų, tokiu būdu nebuvo užtikrintas jo privatumas. Be to, nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Iš byloje esančių nuotraukų nustatyta, kad vietos dušuose atskirtos pertvaromis (b. l. 59–61), todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

7. Pareiškėjas skunde nurodė, kad bausmę atliko sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje, nes gyvenamuosiuose pastatuose yra asbesto.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pareiškėjas nedetalizavo, kur konkrečiai yra draudžiamų asbesto medžiagų, tuo tarpu, atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad asbesto Vilniaus PN pastatų konstrukcijose nėra, teismas nenustatė jo buvimo ir iš į bylą pateiktų nuotraukų. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN pastatų konstrukcijose yra asbesto, kuris kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai.

8. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai su gyvenimo drauge.

8.1. Papildomų ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų suteikimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK), kurio 94 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka būdami priskirti paprastajai arba lengvajai grupei, socialiniams ryšiams palaikyti pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimu gali būti suteikiami papildomi trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai.

Iš paminėto teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad BVK 94 straipsnio 7 dalies nuostatoje yra įtvirtinta pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno teisė, o ne pareiga nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka būdami priskirti paprastajai arba lengvajai grupei, socialiniams ryšiams palaikyti suteikti papildomus trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus.

8.2. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paprastosios grupės nuteistuoju ir turėjo teisę per du mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą su gyvenimo drauge (BVK 73 str. 1 d. 2 p.). Iš pareiškėjo Nuteistojo pasimatymų ir gautų siuntinių, perdavimų, banderolių su spauda apskaitos kortelės (b. l. 54–55) matyti, kad jis nesinaudojo ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų teise. Be to, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjas dėl pasimatymų suteikimo į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN administracijos veiksmų šiuo aspektu.

9. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, negalėjo tinkamai sportuoti, lankyti renginių.

Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje (b. l. 43–53) užfiksuoti duomenys ir faktai apie sudarytas programas, socialinę reabilitaciją ir pan. patvirtina, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Vilniaus PN dalyvavo Adaptacijos, Nuteistojo pataisos reabilitacijos programose. Atsakovės atstovas pabrėžė, kad dalyvavimas tokiose programose remiasi savanoriškumo principu. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus PN yra sudarytos sąlygos sportuoti, nuteistieji turi galimybę tenkinti dvasinius poreikius, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą ir pan. Pažymėtina, kad skunde teismui pareiškėjas taip pat nekonkretizavo, kokiuose renginiuose, socialinio užimtumo programose jis pageidavo dalyvauti, tačiau jam nebuvo suteikta tokia galimybė. Vien pareiškėjo skundo abstrakčių argumentų teismui nepakanka konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, todėl jie laikytini neįrodytais.

10. Dėl pareiškėjo nusiskundimų pasivaikščiojimų kiemeliais, iš atsakovės atstovo į bylą pateiktų nuotraukų ir paaiškinimų nustatyta, kad I-ojo ir II-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (4, 5, 8, 9 nuteistųjų būriai) įrengtas atskiras ir erdvus pasivaikščiojimų kiemas, kuriame įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius nuteistiesiems (b. l. 81–82). Pažymėtina, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 73.6 punktą nustatyta pareiga patiems nuteistiesiems tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

11. Pareiškėjas taip pat skundžiasi dėl netinkamo maitinimo.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 str. 4 d. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Šią BVK nustatytą pareigą laisvės atėmimo įstaigos įgyvendina vadovaudamosi Fiziologinėmis mitybos normomis, Skiriamų maisto produktų vidutiniais paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117. Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, valgiaraščiai patvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 (toliau – 2014 m. kovo 28 d. Įsakymas) ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. V-156 (toliau – 2015 m. balandžio 16 d. Įsakymas), keičiančiu 2014 m. kovo 28 d. Įsakymą.

Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurios nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Pagal Taisyklių 14 punktą maistas virtuvėje turi būti gaminamas 3 ar 4 kartus per parą pagal technologinių procesų bei maisto higienos normų reikalavimus ir valgiaraščius.

Taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Vadovaujantis Taisyklių 7 punktu (2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-100 redakcija), suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes. Valgiaraščiuose nurodyti patiekalai gaminami pagal patiekalų receptūras (3 priedas), panaudojant maisto produktus ir žaliavas pagal valgiaraščių prieduose nurodytus kiekius, atsižvelgiant į suimtųjų ir nuteistųjų (dirbančių ir nedirbančių) skaičių. Taisyklių 20 p. įtvirtina, kad išduoti pagamintą maistą leidžia kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas, remdamasis šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama.

Byloje nustatyta, kad maitinimo paslaugas Vilniaus PN teikia UAB „Pontem“ (b. l. 68–74), pareiškėjas yra maitinamas pagal nedirbančiųjų vyrų valgiaraštį. Be to, atsakovė nurodė, kad pagamintas maistas nuteistiesiems išduodamas pagal svorį ir tik po juslinio maisto patikrinimo. Be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su nusiskundimais dėl maitinimo. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reglamentavimą bei Vilniaus PN pateiktus paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, vertina, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maisto tiekimo yra nepagrįsti.

12. Pareiškėjo teiginiai dėl rūbų džiovinimo sąlygų nebuvimo ir skunde minimo akių skausmo yra deklaratyvūs, nepagristi įrodymais, be to, su atitinkamais prašymais bei nusiskundimais pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Todėl tokie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, o šiuo atveju nustačius, kad pareiškėjo teisės nurodytu aspektu nebuvo pažeistos, nėra pagrindo teigti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, nurodo, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atitinkamai, dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl jo patirtos neturtinės žalos, jos buvimo bei jos įrodinėjimo (žr. pvz., LVAT 2013 m. liepos 2 d. nutartis byloje Nr. A-858–610/2013, 2015 m sausio 29 d. nutartis byloje Nr. A-130–858/2015, 2015 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Nr. A-315–602/2015), atsižvelgus į nurodytus argumentus, nėra tikslinga atskirai pasisakyti.

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo V. S. skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.