Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės akcinės bendrovės ,,Swedbank“ patikslintas ieškinys atsakovėms bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Auslita“, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Lignum cordis“ ir atsakovui J. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovė AB ,,Swedbank“ pirminiu ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų: UAB „Vilrasta, UAB ,,Auslita“, UAB ,,Lignum cordis“, UAB „Astmedas“, A. N. ir J. K. 884 444,27 EUR negrąžinto kredito, palūkanų ir delspinigių sumą, taip pat bylinėjimosi išlaidas ir procesines palūkanas. Nurodė, kad AB ,,Swedbank“ ir UAB ,,Vilrasta“ 2008 m. sausio 21 d. pasirašė Kredito limito sutartį Nr. 07-146985-KL, remiantis kuria UAB ,,Vilrasta“ buvo suteikta 868 860 EUR sumos kredito linija. Galutinis panaudotos kredito linijos grąžinimo terminas buvo 2009 m. sausio 21 d. 2008 m. vasario 8 d. tarp tų pačių šalių buvo pasirašytas Susitarimas Nr. 07-146985-KL-1 dėl 2008 m. sausio 21 d. kredito linijos sutarties sąlygų pakeitimo. 2008 m. sausio 21 d. tarp ieškovo ir atsakovų: BUAB ,,Auslita“, UAB ,,Lignum cordis“, UAB ,,Astmedas“, A. N. ir J. K. buvo pasirašytos laidavimo sutartys, kuriomis atsakovai laidavo, kad UAB ,,Vilrasta“ tinkamai vykdys visus savo įsipareigojimus ieškovei pagal 2008 m. sausio 21 d. Kredito limito sutartį Nr. 07-146985-KL. UAB ,,Vilrasta“ įsipareigojimai ieškovei taip pat buvo užtikrinti hipotekos lakštu įkeistu turtu. Pasibaigus 2008 m. sausio 21 d. Kredito limito sutarties Nr. 07-146985-KL terminui, pagrindinė skolininkė UAB ,,Vilrasta“ kredito ieškovei negrąžino. Ieškovė 2009 m. sausio 27 d. kreipėsi į pagrindinę skolininkę ir laiduotojus, prašydamas įvykdyti įsipareigojimus. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 30 d. nutartimi pagrindinei skolininkei UAB ,,Vilrasta“ iškėlė bankroto bylą, 2014 m. balandžio 22 d. civilinėje byloje Nr. B2-3124-602/2014 priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovės 4 982 661,82 Lt finansinis reikalavimas UAB ,,Vilrasta“ bankroto byloje. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 1 d. nutartimi laiduotojai UAB ,,Astmedas“ taip pat buvo iškelta bankroto byla, 2012 m. rugpjūčio 27 d. civilinėje byloje Nr. B2-1056-798/2012 priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos. Laiduotojas pagal 2008 m. sausio 21 d. pasirašytą laidavimo sutartį Nr. 08-146985-KL-LA4 - A. N. su ieškovu pasirašė taikos sutartį, kurią patvirtino Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi, todėl ieškovas sumažino finansinį reikalavimą 110 000 Lt suma.Įvertinusi šias aplinkybes, ieškovė patikslino ieškinio reikalavimus ir prašė priteisti solidariai iš atsakovių BUAB ,,Auslita“, BUAB ,,Lignum cordis“ ir atsakovo J. K. 1 058 949,97 EUR skolą, iš jų 868 860 EUR negrąžinto kredito, 72 786,12 EUR priskaičiuotų, bei nesumokėtų palūkanų, 117 303,85 EUR priskaičiuotų, bet nesumokėtų delspinigių už pradelstą grąžinti kreditą, taip pat bylinėjimosi išlaidas ir procesines palūkanas. Atsakovė BUAB ,,Auslita“ (2012 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-33-210/2016 įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto) ginčijo ieškinio pagrįstumą ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad laidavimo sutartis yra neteisėta ir negaliojanti, todėl nesukuria atsakovei BUAB ,,Auslita“ prievolės atsakyti už pagrindinės skolininkės LUAB ,,Vilrasta“ prievoles. Pagal BUAB ,,Auslita“ 2006 m. sausio 9 d., 2006 m. lapkričio 2 d., 2008 m. sausio 7 d. su AB ,,Sampo bankas“ (šiuo metu Danske bank A/S Lietuvos filialas) sudarytas kredito sutartis BUAB ,,Auslita“ buvo įsipareigojusi be išankstinio banko sutikimo neprisiimti prieš trečiuosius asmenis jokių įsipareigojimų inter alia laidavimo forma. Laidavimo sutarčiai sudaryti BUAB ,,Auslita“ nebuvo gavusi išankstinio banko rašytinio sutikimo. Be to, pagal BUAB ,,Auslita“ įstatų 8.10 papunkčio 5 punktą, sprendimo dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo priėmimas buvo BUAB ,,Auslita“ valdybos kompetencija. Atsakovės valdyba tokio sprendimo nebuvo priėmusi ir nebuvo išdavusi jokių įgaliojimų tuometiniam įmonės vadovui pasirašyti laidavimo sutartį. Kadangi pagrindinė skolininkė yra išregistruota iš juridinių asmenų registro, vadinasi pagrindinė prievolė yra pasibaigusi, o pasibaigus pagrindinei prievolei yra pasibaigusios ir laiduotojų prievolės. Atsakovė taip pat pažymi, kad delspinigiai gali būti priteisiami tik už 6 mėnesius, tačiau ieškovė juos skaičiuoja už dvejus metus. Atsakovės nuomone, ieškovė nepagrįstai reikalauja ir pagal įstatymą apskaičiuotų 5 procentų dydžio metinių palūkanų, ir pagal sutarties 2.1 papunktį apskaičiuotų palūkanų, juos įvardindama kaip jo nuostolius kompensuojančiomis palūkanomis. Atsakovės vertinimu, sutarties 7.2 papunktyje numatyti 0,08 dydžio procentai yra aiškiai per dideli ir neatitinka teismų formuojamos praktikos, todėl turėtų būti sumažinti iki 0,02 procentų dydžio normos. Atsakovas J. K. ginčijo ieškinio pagrįstumą ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad šalutinė prievolė pasibaigia tada, kai baigiasi pagrindinė prievolė. Kadangi pagrindinė skolininkė yra išregistruota iš juridinių asmenų registro, tai laiduotojų atsakomybė taip pat yra pasibaigusi. Delspinigiai gali būti priteisiami tik už 6 mėnesius, tačiau ieškovė juos skaičiuoja už dvejus metus. Ieškovė nepagrįstai, kaip procesinių palūkanų, reikalauja ir pagal įstatymą apskaičiuotų 5 procentų dydžio metinių palūkanų ir pagal sutarties 2.1 papunktį apskaičiuotų palūkanų, juos įvardindama kaip jos nuostolius kompensuojančiomis palūkanomis. Atsakovo vertinimu, sutarties 7.2 papunktyje numatyti 0,08 dydžio procentai yra aiškiai per dideli ir neatitinka teismų formuojamos praktikos, todėl turėtų būti sumažinti iki 0,02 procentų dydžio normos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovės AB ,,Swedbank“ naudai iš atsakovų BUAB ,,Auslita“, BUAB ,,Lignum cordis“ ir J. K. 868 860 EUR negrąžinto kredito, 72 786,12 EUR priskaičiuotų, bet nesumokėtų palūkanų ir 29 325,96 EUR priskaičiuotų, bet nesumokėtų delspinigių už pradelstą grąžinti kreditą, o taip pat iš BUAB ,,Auslita“ ir BUAB ,,Lignum cordis“ 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 970 972,08 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o iš atsakovo J. K. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 970 972,08 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymoTeismas atsižvelgęs į tai, kad pagrindinė skolininkė UAB ,,Vilrasta“ tinkamai neįvykdė prievolių bankui pagal 2008 m. sausio 21 d. pasirašytą Kredito limito sutartį Nr. 07-146985-KL, už kurios tinkamą įvykdymą laidavo BUAB ,,Auslita“, BUAB ,,Lignum cordis“ ir J. K., sprendė, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti susidariusį įsiskolinimą priteisti iš laiduotojų, todėl tenkino ieškinio reikalavimą dėl pagrindinės 868 860 EUR negrąžinto kredito sumos ir 72 786,12 EUR priskaičiuotų, bet nesumokėtų palūkanų priteisimo. Teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, atmetė atsakovų argumentą, kad išregistravus iš Juridinių asmenų registro pagrindinį skolininką, jų prievolės taip pat laikytinos pasibaigusiomis. Teismas išaiškino, kad laiduotojui neįvykdžius prievolės už skolininką kreditoriui, atsiranda nauji prievoliniai teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, kurie tęsiasi iki laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką. Todėl nustatęs, kad pagrindinė skolininkė neįvykdė prievolės pagal Kredito limito sutartį, teismas sprendė, kad atsakomybė tenka už pagrindinę skolininkę laidavusiems BUAB ,,Auslita“, BUAB ,,Lignum cordis“ ir J. K. Teismas taip pat atmetė atsakovės BUAB ,,Auslita“ argumentus, jog laidavimo sutarčiai sudaryti BUAB ,,Auslita“ nebuvo gavusi išankstinio savo kreditoriaus rašytinio sutikimo, nes ši su AB ,,Sampo bankas“ sudarytų kredito sutarčių nuostata buvo nustatyta ne BUAB ,,Auslita“, bet banko interesų užtikrinimui. Be to, atsakovės valdyba, sužinojusi apie tai, kad 2008 m. sausio 21 d. tarp ieškovės ir atsakovės BUAB ,,Auslita“ buvo pasirašyta laidavimo sutartis, kuri, pasak atsakovės, pažeidžia įmonės teises ir teisėtus interesus, nesiėmė veiksmų ginčyti šį sandorį. Teismas, išnagrinėjęs bylą, taip pat sprendė, kad atsakovas J. K. neįrodė, kad sandoris buvo sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jam sąlygomis. Nenustatęs, kad atsakovas buvo prievarta, prieš jo valią verčiamas pasirašyti laidavimo sutartį, teismas sprendė, jog atsakovo nurodytais argumentais naikinti atsakovo laisva valia pasirašytą laidavimo sutartį nėra pagrindo. Įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog kreditavimo sutarties 7.2 papunktyje nustatytas 0,08 procentų delspinigių dydis yra aiškiai per didelis, todėl mažino juos iki 0,02 procento už pradelstą dieną. Sprendimu taip pat nustatyta, kad atsakovai, ieškovei reikalaujant, taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas J. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1. Atsakovo įsitikinimu, teismas turėjo konstatuoti, kad atsakovo valia sutarčiai sudaryti nebuvo susiformavusi laisvai: laidavimo sutartis buvo sudaryta tik ieškovei spaudžiant. Atsakovo finansinė padėtis nei sutarties pasirašymo metu, nei šiuo metu nepatvirtina, jog jis buvo pajėgus prisiimti ir vykdyti laidavimo sutartimi garantuojamas prievoles, tačiau bankas šią aplinkybę ignoravo.

16.2. Pagrindinę skolininkę – BUAB „Vilrasta“, išregistravus iš juridinių asmenų registro, pasibaigė pagrindinė prievolė, pasibaigus pagrindinei prievolei, pasibaigusia laikoma ir šalutinė, laidavimo, prievolė.

16.3. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 970 972,08 EUR sumą, kadangi tai reiškia dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė AB „Swedbank“ prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Apelianto argumentai dėl laidavimo sutarties pasirašymo tariamai dėl ekonominio spaudimo yra susiję su laidavimo sandorio ginčijimu, nors apeliantas šioje byloje laidavimo sutarties įstatymo nustatyta tvarka neginčijo. Dėl to skundo argumentai apie laidavimo sutarties negaliojimą atmestini kaip nepagrįsti ir neturintys teisinės reikšmės.

18.2. Atsakovo argumentai dėl to, kad jo prievolė pagal laidavimo sutartį pasibaigė pagrindinę skolininkę UAB „Vilrasta“ išregistravus iš juridinių asmenų registro, atmestini remiantis suformuota ir nuoseklia kasacinio teismo praktika, kuria remiantis banko reikalavimai laiduotojui, pareikšti iki pagrindinio skolininko pabaigos ir išregistravimo iš juridinių asmenų registro, laikytini galiojančiais iki visiško prievolės įvykdymo.

18.3. Atsakovo civilinė atsakomybė procesinių palūkanų forma taikoma dėl jo paties neteisėtų veiksmų – vengimo mokėti skolą, kurios neįvykdžius kreditorius buvo priverstas kreiptis į teismą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl atsakovo valios sudaryti laidavimo sandorį susiformavimo

Atsakovas, nesutikdamas su banko jam pareikštais reikalavimais, teigia, kad 2008 m. sausio 21 d. laidavimo sutartį, iš kurios šioje byloje atsakovui keliami reikalavimai ir kuria jis laidavo už tinkamą UAB „Vilrasta“ prievolių pagal 2008 m. sausio 21 d. kredito sutartį įvykdymą, yra pagrindas pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, kadangi ja nebuvo išreikšta laisva atsakovo valia. Atsakovas nurodo, kad bankas sutiko suteikti įmonei paskolą tik tuo atveju, jei atsakovas ir įmonės akcininkai laiduos už įmonės prisiimamas prievoles. Atsakovas, jausdamas atsakomybę už įmonės darbuotojus ir nenorėdamas sukelti įmonei finansinių sunkumų, bei banko spaudžiamas, pasirašė laidavimo sutartį. Šios atskleistos sutarties sudarymo aplinkybės, atsakovo vertinimu, leidžia teigti, kad sutartis buvo sudaryta dėl ekonominio ieškovės AB „Swedbank“ darbuotojų spaudimo ir tuo pagrindu negaliojanti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandoriui kaip sudarytam dėl ekonominio spaudimo pripažinti negaliojančiu konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011). Realaus grasinimo samprata apibrėžta CK 1.91 straipsnio 4 dalyje. Pagal ją „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Tuo tarpu grasinimas ekonominiais padariniais suprantamas kaip kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realus grasinimas, teismas turi atsižvelgti į sandorio šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę ir ekonominę būklę, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Vertinant atsakovo argumentus teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, su kokio pobūdžio sutartimi, ir iš jos kylančiomis prievolėmis, nesutinka apeliantas. Šiuo atveju CK 1.91 straipsnio pagrindu ginčijama laidavimo sutartis, kurios tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant, atsakyti kito asmens kreditoriams. Versle paprastai toks interesas yra garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti ir taip siekti normalios, netrikdomos asmens, už kurį laiduojama, veiklos. Tiek atsakovas, kredito ir laidavimo sandorio sudarymo metu buvęs UAB „Vilrasta“ vadovas (t. 3, b. l. 124), tiek bankas, yra verslo subjektai, veikiantys laisvos rinkos sąlygomis ir turintys teisę pasirinkti finansiškai patraukliausius jiems pasiūlymus. Bankas, sutikęs suteikti kreditą tokiomis sąlygomis (laiduojant akcininkams ir vadovui), siekė užtikrinti mažesnę suteikto kredito grąžinimo riziką, o atsakovas, sudarydamas laidavimo sutartį, siekė normalizuoti bendrovės, kurios vadovas jis buvo, veiklą, dėl to laidavimo sutartis negali būti vertinama kaip sudaryta grasinant ar ekonominėmis priemonėmis spaudžiant bankui, kadangi šis sandoris buvo šalims abipusiškai naudingas.Atsakovas skunde teigia, kad įmonei negavus kredito, už kurio tinkamą įvykdymą laidavo atsakovas, įmonės veikla būtų sutrikusi, įmonės darbuotojams nebūtų išmokėtas darbo užmokestis, kas rodo, jog įmonės finansinė padėtis buvo sudėtinga, kreditas buvo imamas siekiant išsaugoti ar stabilizuoti įmonės veiklą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės neįrodo ekonominio grasinimo fakto, kadangi nei UAB „Vilrasta“, nei atsakovas nebuvo ekonomiškai priklausomi nuo banko. Skunde išdėstytų aplinkybių negalima vertinti kaip atsakovui taikyto spaudimo sudaryti laidavimo sutartį. Suteiktu kreditu buvo siekiama stabilizuoti įmonės veiklą, t. y. apeliantas, kaip įmonės vadovas, siekė gerinti savo valdomos įmonės turtinę padėtį, gauti pelną, kas, tikėtina, sąlygotų ekonominės naudos ir apeliantui atsiradimą, todėl visiškai nepagrįsti teiginiai dėl to, jog laidavimo sandoris buvo visiškai ekonomiškai nenaudingas. Kita vertus, laidavimo sutartis pagal savo prigimtį nėra tiesiogiai naudą duodantis sandoris, nes laidavimas yra prievolių kreditoriui įvykdymo užtikrinimo priemonė, todėl tokio sandorio nenaudingumas jį sudariusiam asmeniui negali patvirtinti ekonominio spaudimo požymių. Be to, apeliantui turint žinių, apie įmonės finansinę padėtį, prisiimamos prievolės dydį, jis galėjo ir turėjo įvertinti laidavimo sutartimi prisiimamus finansinius įsipareigojimus ir jų riziką. Apeliantui, kaip įmonės vadovui, nesutinkant su kredito suteikimo sąlygomis, jis turėjo teisę atsisakyti sudaryti sandorį ir kaip įmonės vadovas, siūlyti įmonei ieškoti finansiškai patrauklesnio pasiūlymo, tačiau šia teise nepasinaudojo. Atsakovas taip pat teigia, kad nei laidavimo sutarties sudarymo metu, nei šiuo metu jis nėra pajėgus padengti UAB „Vilrasta“ prievolių bankui, todėl bankas, neįvykdęs savo pareigos įvertinti laidotojo finansines galimybes, neturi teisės reikalauti skolos grąžinimo iš atsakovo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais. Kaip nustatyta byloje, bankui užtikrinant UAB „Vilrasta“ prievolių tinkamą vykdymą buvo įkeistas įmonės turtas, laidavo įmonės akcininkai ir vadovas, todėl tai, kad vienas iš laiduotojų laidavimo sutarties pasirašymo metu nebuvo pajėgus savo turtu garantuoti visa apimtimi prievolių bankui įvykdymo, nereiškia, jog visuma bankui suteiktų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, nedengė banko suteikto įmonei kredito ir kitų privalomų mokėjimų. Be to, bankas pasirinkęs kelias prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, sumažino iki minimumo įmonei suteikto kredito negrąžinimo riziką, tuo tarpu atsakovas, žinodamas įmonės finansinės būklės nestabilumą, galėjo ir privalėjo įvertinti sudaromos sutarties riziką, sudaromo sandorio tikslingumą bei galimas pasekmes. Tai, jog apeliantas, neįvertinęs įmonės finansinių galimybių, prisiėmė nepamatuotai dideles finansines prievoles, negali būti vertinama kaip sutarties sudarymas išimtinai apeliantui nenaudingomis sąlygomis, leidžiančiomis teigti, kad yra viena iš sąlygų sandorį CK 1.91 straipsnio tvarka pripažinti negaliojančiu. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad atsakovas laidavimo sutarties niekuomet neginčijo, nesikreipė į teismą prašydamas pripažinti ją negaliojančia, taip pat nesikreipė į banką, prašydamas pakeisti ar panaikinti jo sutartimi prisiimtas prievoles. Tik skolininkui neįvykdžius kredito sutartimi prisiimtų prievolių ir bankui nukreipus reikalavimus į laiduotojus, atsakovas, atsikirsdamas į jam keliamus reikalavimus, pradėjo kelti abejones dėl sutarties sudarymo teisėtumo, kas reiškia, kad laidavimo sutarties sudarymo aplinkybes ir prisiimtos prievolės apeliantą tenkino.Tiek pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, tiek ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu aptartos aplinkybės, leidžia teigti, jog laidavimo sutartį apeliantas sudarė savanoriškai, ir tai atitiko abiejų šalių interesus: apeliantas siekė gauti finansavimą įmonei, kurios vadovas jis buvo, o bankas – užtikrinti suteikto kredito grąžinimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino tiek rašytinius įrodymus, tiek šalių paaiškinimus dėl laidavimo sutarties sudarymo aplinkybių, tinkamai aiškino CK 1.91 straipsnį, o nenustatęs sąlygų šiai teisės normai taikyti, pagrįstai reikalavimą dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė.

Dėl laidavimo pabaigos pasibaigus pagrindiniam skolininkui

CK 6.76 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kai pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis).Tačiau CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas (CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio). Šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę. Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-245/2011).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. sausio 18 d. ieškovė UAB „Swedbank“ (ankstesnis pavadinimas AB bankas „Hansabankas“) su atsakovu J. K. sudarė laidavimo sutartį Nr. 07-146985-KL-LA5, pagal kurią šis įsipareigojo įvykdyti UAB „Vilrasta“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Šalčininkų Vilrasta“) neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal Kredito sutartį (t. 1, b. l. 32). Skolininkė UAB „Vilrasta“ neįvykdė įpareigojimo padengti skolą. 2010 m. rugpjūčio 9 d. teismo nutartimi UAB „Vilrasta“ buvo iškelta bankroto byla. 2010 m. gruodžio 9 d. įsiteisėjus šiai nutarčiai, baigėsi BUAB „Vilrasta“ prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo terminas (Įmonių bankroto įstatymo 16 straipsnis). Ginčo šalių 2008 m. sausio 18 d. sudaryta laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigojo įvykdyti visas kredito gavėjo prievoles pagal kredito sutartį (Laidavimo sutarties 4.1 punktas, t. 1, b. l. 32), kas leidžia teigti, jog atsakovas įsipareigojo bankui atsakyti už įmonės prievoles iki visiško prievolių įvykdymo. CK 6.123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Be to, CK 6.128 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Taigi, remiantis kasacinio teismo praktika, sutarties laisvės principo pagrindu šalys įgyvendino savo teisę susitarti, kad pagal sudaromą sutartį laidavimas galios iki skolininkės UAB „Vilrasta“ prievolės pabaigos – prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo arba, kas aktualu nagrinėjamos bylos atveju – iki skolininkės BUAB „Vilrasta“ likvidavimo, todėl CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas ginčo atveju netaikytinas. Atsakovas, kaip laiduotojas, laisva valia siekė tokių teisinių padarinių, ir byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad šalių susitarimas išreikštas neaiškiai, nenustatyta, kad atsakovas nežinojo, kokią atsakomybę jis prisiėmė suteikdamas UAB „Vilrasta“ kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininkės prievolę (CK 6.193 straipsnis). Nagrinėjamos bylos atveju Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu BUAB „Vilrasta“ veikla pripažinta pasibaigusia (sprendimas įsiteisėjo 2014 m. kovo 22 d.). Ieškovė į teismą su reikalavimais pagrindinei skolininkei ir laiduotojams kreipėsi 2009 m. vasario 5 d., taigi iki nurodyto teismo sprendimo įsigaliojimo. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo metu vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-33/2013; kt.). Taigi iki teismo sprendimo pripažinti BUAB „Vilrasta“ veiklą pasibaigusia įsigaliojimo bendrovės prievolės pagal kredito sutartį nebuvo pasibaigusios, ieškovė pareiškė savo reikalavimus atsakovui laiku, t. y. dar galiojant BUAB „Vilrasta“ prievolėms pagal kredito sutartį, todėl atsakovas turi vykdyti savo įsipareigojimus ieškovei pagal 2008 m. sausio 18 d. laidavimo sutartį, t. y. apmokėti ieškovei pagal 2008 m. sausio 18 d. kredito sutartį BUAB „Vilrasta“ mokėtinas sumas.

Dėl procesinių palūkanų

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas. Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008). Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui. Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2006; 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010). Nagrinėjamu atveju šios dvi sąlygos buvo pilnai įvykdytos, t. y. ieškovės ieškinys bei patikslintas ieškinys, kuriais reikalavimai buvo reiškiami ir atsakovui J. K., buvo priimti nagrinėti (t. 1, b. l. 2; t. 2, b. l. 199), ieškiniu bei patikslintu ieškiniu be kitų reikalavimų taip pat buvo prašoma priteisti ir procesines palūkanas (t. 1, b. l. 5; t. 2, b. l. 202), todėl tenkinus ieškinio reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai ieškovės prašymą dėl procesinių palūkanų iš atsakovo J. K. priteisimo tenkino ir remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi bei 6.210 straipsniu, nuo priteistos sumos, t. y. nuo 970 972,08 Eur, priteisė 5 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Procesinių palūkanų iš atsakovo priteisimo negalima pripažinti dvigubos atsakomybės skolininkui taikymu, kadangi pagal kredito sutartį mokėtinos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies bei 6.210 straipsnio pagrindu priteisiamos palūkanos yra skirtingos savo prigimtimi: sprendimu priteistos 72 786,12 Eur palūkanos atliko mokėjimo funkciją, t. y. jos mokamos ir priteisiamos už skolininko naudojimąsi kreditoriaus pinigais, tuo tarpu procesinės palūkanos atlieka skolininko skatinimo laiku ir tinkamai įvykdyti prievolę ir skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo konkrečiam atsakovui momento, t. y. jų mokėjimas nesusijęs ir nesaistomas su skolininko prievolėmis, o skaičiuojamos konkrečiam atsakovui jo delsimo atsiskaityti su kreditoriumi laikui. Tai, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo visos teismo priteistos sumos, tiek nuo pagrindinės skolos, tiek nuo palūkanų, netesybų ar kitų nuostolių atlyginimo, nelaikomos draudžiamomis dvigubomis palūkanomis CK 6.37 straipsnio 4 dalies prasme, konstatuota ir kasacinio teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliaciniu skundu taip pat prašoma išspręsti atleidimo nuo žyminio mokesčio klausimą. Nors šis klausimas priskirtinas pirmosios instancijos teismo, kuris vertina ir apeliacinio skundo priėmimo klausimą (CPK 315 straipsnis), kompetencijai, tačiau apeliacinio skundo priėmimo metu šio klausimo pirmosios instancijos teismui neįvertinus, šį klausimą išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį (CPK 80 straipsnio 4 dalis). Ieškinio, o kartu ir apeliacinio skundo sumą sudaro 970 972,08 Eur dydžio reikalavimas, už kurio padavimą mokėtinas 10 868 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovas už apeliacinio skundo padavimą sumokėjo 100 Eur dydžio žyminį mokestį (Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys), o nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo prašo atleisti, įvertinus jo sudėtingą finansinę situaciją. Atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikti duomenys apie jo turtinę padėtį, bei viešų registrų informacija (CPK 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina, kad atsakovas neturi savo vardu registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, lėšų ir indėlių finansų įstaigose, atsakovo darbinės pajamos neviršija šiuo metu nustatytos minimalios mėnesinės algos, o tai reiškia, kad viso dydžio žyminio mokesčio, t. y. 10 868 Eur, mokėjimas atsakovui būtų pernelyg didelė finansinė našta. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija tenkina atsakovo prašymą ir atleidžia jį nuo likusios dalies, t. y. 10 768 Eur, žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 4 dalis).Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašė priteisti iš apelianto jos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau šių išlaidų dydžio ir jas patvirtinančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė, todėl teisėjų kolegija šio ieškovės prašymo nevertina (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atleisti atsakovą J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuo 10 768 Eur (dešimties tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) žyminio mokesčio dalies už apeliacinio skundo padavimą sumokėjimo.