Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-01-17 · Byla Nr. 2SA-72-577/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-17
Bylos Nr.
2SA-72-577/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-13602-2012-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jadvyga Mardosevič
Pareiškėjas
A. S.
Suinteresuotas asmuo
V. S., UAB „Iveco Capital Baltic“, BAB bankas „Snoras“, UAB „Transmitto“, UAB „General Financing“, J. K., UAB „Vilniaus energija“, Vilniaus apskrities VMI, AB „Teo LT“
Advokatai
Albertas Pocevičius
Kategorijos
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2SA-72-392/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-13602-2012-3Procesinio sprendimo kategorija: 122.2.; 129.; 129.2. 128.11.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. sausio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą dėl antstolio I. G. veiksmų, suinteresuoti asmenys – V. S., UAB „Iveco Capital Baltic“, BAB bankas „Snoras“, UAB „Transmitto“, UAB „General Financing“, J. K., UAB „Vilniaus energija“, Vilniaus apskrities VMI, AB „Teo LT“ ir 243-oji DNSB „Gedvydžiai“.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. S. pateikė antstoliui I. G. skundą dėl antstolio veiksmų ir prašė panaikinti 2012-08-29 patvarkymą dėl vykusių varžytinių bei įpareigoti antstolį iš naujo atlikti nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę ir įvertinti skolininkui priklausantį nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas A. S. skunde nurodė, kad antstolis, vykdydamas vykdomąjį dokumentą, nesiėmė visų reikiamų priemonių apginti skolininko interesus ir pažeidė jo teises, kadangi skolininkas nebuvo informuotas apie tai, kad jis turėjo teisę pareikšti nuomonę dėl antstolio pasiūlyto turto įkainojimo. Skolininko teigimu, jis nedalyvavo areštuojant jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, jam nebuvo įteiktas turto arešto aktas, todėl yra pagrindas perkainoti turtą. Pareiškėjas prašė panaikinti 2012-08-29 patvarkymą dėl vykusių varžytinių bei įpareigoti antstolį iš naujo atlikti nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę.

Antstolis I. G. 2012-09-24 patvarkymu A. S. skundą atmetė ir persiuntė skundą kartu su vykdomąja byla Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui. Patvarkyme nurodyta, kad skolininkams buvo pasiūlyta išreikšti savo nuomonę dėl turto vertės, tačiau skolininkai savo teise nepasinaudojo. Vertinant turtą buvo atsižvelgta į tuo metu siūlomų įsigyti panašių butų kainą, kurių vertė buvo net mažesnė, todėl laikytina, kad skolininkui priklausančio buto kaina buvo nustatyta ne per maža. 2012-07-12 patvarkymu skolininkams buvo suteikta galimybė pareikšti prieštaravimus dėl turto kainos, tačiau skolininkai ja taip pat nepasinaudojo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 18 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Nurodė, kad antstolis ėmėsi visų priemonių, kad skolininkai būtų tinkamai informuoti apie surašytą turto arešto aktą, taip pat nurodė, jog skolininkai buvo tinkamai informuoti ir turėjo realią galimybę pareikšti prieštaravimus dėl nustatytos turto vertės bei pradinės parduodamo turto kainos, tačiau ja nepasinaudojo. Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat neįrodė, jog jis dėjo pakankamas pastangas bendradarbiaujant su antstoliu vykdymo proceso metu, siekiant parduoti jam priklausantį turtą jo pasiūlytam pirkėjui, už pareiškėjo pasiūlytą kainą. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmos instancijos teismas padarė išvadą, jog antstolis I. G. CPK 681 str., 682 str., 718 str., 722 str., reikalavimų ar kitų vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų nuostatų bei skolininko teisių nepažeidė.

Pareiškėjas A. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-18 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti antstolio I. G. veiksmus dėl įvykusių varžytynių neteisėtais. Pareiškėjas tvirtina, kad vykdant varžytines antstolis turi siekti parduoti turtą už kuo didesnę kainą, t. y. siekti tiek išieškotojo, tiek skolininko interesų patenkinimo. 2012 m. rugpjūčio 29 d. įvyko antrosios varžytinės, kurių metų buvo parduotas 3 kambarių butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, už 125000,00 Lt. Apeliantas pažymi, kad šiuo metu turto vidutinė rinkos vertė sudaro apie 189000,00 Lt. Apelianto įsitikinimu, turtas iš varžytynių yra parduotas už per mažą kainą, todėl gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Apeliantas teigia, kad pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Pasak apelianto, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, tam, kad būtų išsiaiškinta, ar turtas nebuvo parduotas per žema kaina, teismas turi būti neginčijamai įsitikinęs, kad turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos. Taigi turto rinkos kaina bei kainų (ginčijamo pardavimo ir pardavimo įstatymų nustatyta tvarka) skirtumas teisme nagrinėjant ginčą dėl turto pardavimo iš varžytynių nustatomi tik paskyrus ekspertizę.

Antstolis I. G. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 18 d. nutarties netenkinti. Antstolis nurodo, kad LR CPK 602 str. numatyta, kad pardavimo aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jei turtas parduotas už mažesnę kainą nei ji turėjo būti CPK 713 str., 718 str., 722 str. nustatyta tvarka. Tokio pažeidimo, pasak antstolio, byloje nėra, pradinė kaina varžytinėse nustatyta tinkamai. Be to, antstolis tvirtina, kad pareiškėjas galėjo pasinaudoti CPK 704 nustatyta tvarka surasti pirkėją. Skolininkas nesurado pirkėjo, kuris galėtų įmokėti pinigus į antstolio depozitinę sąskaitą nei už antstolio skirto eksperto nurodytą kainą, nei už didesnę kainą.

Suinteresuotas asmuo UAB „Intractus“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog skolininkas atskirąjį skundą iš esmės grindžia vienu argumentu, t.y. butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo parduotas už pakankamai žemą kainą – 125 000 Lt, nors šiuo metu buto vidutinė rinkos vertė yra 189 000 Lt. Suinteresuotas asmuo pažymi, jog jokie įrodymai, kurie galėtų galimai pagrįsti skolininko argumentus, kartu su atskirtuoju skundu nėra pateikti. Be to, nurodo, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog skolininkas būtų reiškęs prieštaravimus dėl buto įkainojimo, teikęs kitokią nei nustatytoji kaina patvirtinančių įrodymų, neprašė paskirti ekspertizės turto vertei nustatyti, nors visomis šiomis procesinėmis priemonėmis priverstinio buto pardavimo procese galėjo naudotis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „Intractus“ butą įsigijo antrosiose varžytynėse. Pirmosios varžytynės, kuriose buto pardavimo kaina buvo 160 000 Lt (kas pagal LR CPK 718 str. sudaro 80 % parduodamo turto kainos), neįvyko. Taigi, antstolis, organizuodamas pirmąsias varžytynes, nustatė buto kainą – 200 000 Lt, o tai yra 11 000 Lt daugiau nei skolininko atskirajame skunde nurodoma buto rinkos kaina. Pažymėtina ir tai, kad antrosiose varžytynėse be UAB „Intractus“ dalyvavo dar trys dalyviai, kurie galėjo butą įsigyti už jo realią kainą.

Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad antstoliui nustačius areštuoto turto kainą, pareiškėjas nepateikė antstoliui prieštaravimų dėl antstolio areštuoto turto vertės (CPK 681 str. 3 d.), ir tik skunde dėl antstolio veiksmų nurodė, kad turto rinkos vertė didesnė. Pareiškėjas nesikreipė į antstolį dėl ekspertizės skyrimo turto vertei nustatyti. Tai reiškia, kad šiuo atveju antstolis pats sprendžia dėl ekspertizės reikalingumo. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad antstolis skirti ekspertizę savo iniciatyva privalo, jei jam kyla abejonių dėl turto vertės (CPK 681 str. 1 d.), o tokių abejonių galėtų kelti kitokią turto vertę pagrindžiantys argumentai, juos patvirtinantys įrodymai. Šiuo atveju jokių dokumentų ar prieštaravimų dėl turto įkainojimo nebuvo pateikta. Pareiškėjas, nepateikdamas prieštaravimų dėl nustatytos turto objekto rinkos vertės (nors tokią galimybę turėjo), nesiekdamas ekspertizės klausimo sprendimo, bendradarbiavimo pareigos nevykdė. Dėl to antstolis, šiuo atveju pats neturėdamas abejonių dėl turto rinkos vertės ir pareiškėjui nepareiškus prieštaravimų dėl turto vertės įkainojimo bei prašymo dėl ekspertizės atlikimo, neskirdamas turto vertei nustatyti ekspertizės, savo diskrecijos teise naudojosi tinkamai, todėl antstolis pagrįstai nustatė nekilnojamojo turto vertę. Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad faktai, jog buto nepavyko parduoti iš pirmųjų varžytynių už 160 000 Lt (varžytynės neįvyko), bei pareiškėjas nenurodo asmens, kuris sutiktų sumokėti didesnę nei antstolio nustatyta kaina, taip pat patvirtina, jog parduodamo iš varžytynių turto kaina nustatyta ne per maža.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo A. S. skundą dėl antstolio I. G. veiksmų.

Iš civilinėje byloje bei vykdomojoje byloje Nr. 0008/12/00001 esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad antstolis I. G. vykdo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011-08-31 išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 778V/2011 dėl 73 395,83 eurų skolos, 542,66 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų išieškojimo iš skolininkų A. S. ir V. S. išieškotojo AB DNB banko naudai, nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą – 66,43 kv. m. bendro ploto butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (vykd. b. l. 1-2, 4, I tomas). Antstolis, priėmęs vykdomąjį dokumentą vykdyti, siuntė skolininkams patvarkymą dėl nuomonės pareiškimo dėl įkeisto turto vertės, tačiau procesiniai dokumentai grįžo neįteikti (vykd. b. l. 12, I tomas). 2012-02-08 buvo surašytas turto arešto aktas, kuriuo įkeistas turtas buvo įvertintas 200 000,00 Lt, turto arešto aktas buvo siunčiamas skolininkams registruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, bei kitu antstoliui žinomu adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, tačiau skolininkams procesinių dokumentų nepavyko įteikti (vykd. b. l. 29-31, 36-61, 64-71, I tomas). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-03-12 nutartimi paskyrė skolininkų A. S. ir V. S. kuratoriumi advokatą Albertą Pocevičių, jam buvo įteikti procesiniai dokumentai, skirti skolininkams (vykd. b. l. 93, 94-95, I tomas). 2012-04-02 laikraštyje ir interneto tinklapyje buvo paskelbtos pirmosios varžytynės, patvarkymas apie būsimas varžytynes buvo įteiktas pasirašytinai skolininkų kuratoriui, taip pat buvo siunčiamas skolininkams, tačiau grįžo neįteiktas (vykd. b. l. 118-121, 146-149, I tomas). Pirmosioms varžytynėms neįvykus, patvarkymu buvo nutarta paskelbti antrąsias varžytynes, minėtas patvarkymas buvo įteiktas pasirašytinai skolininkui A. S. (vykd. b. l. 39, II tomas). 2012-08-29 patvarkymu šalys buvo informuotos, kad varžytynės įvyko, turtas parduotas už 125 000,00 Lt (vykd. b. l. 93-104, II tomas). Apelianto įsitikinimu, turtas iš varžytynių yra parduotas už per mažą kainą, todėl gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Skolininkui, nevykdančiam savo įsipareigojimų, gali būti taikomos turtinio poveikio priemonės ir skola išieškoma priverstinai. CPK 700 str. nustatyta, kad turto pardavimas iš varžytynių yra speciali procesinė turto realizavimo forma, taikoma skolininkui, neįvykdžiusiam savo turtinių įsipareigojimų. Varžytynėse skolininko turtas priverstinai realizuojamas (parduodamas), o iš lėšų, gautų už parduotą turtą, atsiskaitoma su kreditoriumi (kreditoriais). Turto pardavimas iš varžytynių – tai priverstinis turto perleidimas kito asmens nuosavybėn specialia įstatyme nustatyta tvarka, siekiant gauti lėšas atsiskaityti su turto savininko kreditoriais. Nagrinėjamu atveju antstolis būtent šią priemonę ir taikė vykdydamas išieškojimą iš skolininkų A. S. ir V. S. išieškotojo AB DNB banko naudai.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad vykdymo procesas reglamentuotas imperatyviai ir antstolis, kaip viešosios teisės subjektas, vykdymo procese privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-09-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2007). CPK 634 str. 2 dalyje nustatyta, jog antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Pažymėtina, kad būtent šias pareigas nagrinėjamu atveju antstolis ir įvykdė. Be abejo, viena iš būtinųjų ir esminių daikto priverstinio pardavimo iš varžytynių sąlygų yra kaina. Kadangi turtą parduoda ne daikto savininkas, bet specialiai tam įstatymo įgaliotas asmuo – antstolis, o pirkėjas ir turto savininkas neturi galimybės tartis dėl parduodamo daikto kainos, tai tinkamas iš varžytynių parduodamo turto kainos nustatymas įgyja ypač svarbią reikšmę. Pažymėtina, jog areštuoto turto pardavimo iš varžytynių tinkamos kainos nustatymas ir kasacinio teismo praktikoje yra akcentuojamas kaip esminė varžytynių teisėtumo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009; 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; ir kt.). Taigi, turto įkainojimo paskirtis – nustatyti turto vertę, kurios pagrindu nusprendžiama, kokia varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina yra optimali, pabrėžtina, kad ji nebūtinai lygi turto pardavimo kainai. CPK 681 str. nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Be to, jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesikreipė į antstolį dėl ekspertizės skyrimo turto vertei nustatyti, o tai suponuoja, jog šiuo atveju pats antstolis turėjo teisę nuspręsti dėl ekspertizės reikalingumo. Pažymėtina, kad antstolis skirti ekspertizę savo iniciatyva privalo, jei jam kyla abejonių dėl turto vertės (CPK 681 str. 1 d.), o tokių abejonių galėtų kelti kitokią turto vertę pagrindžiantys argumentai bei juos patvirtinantys įrodymai. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju jokių dokumentų ar prieštaravimų dėl turto įkainojimo nebuvo pateikta. Pareiškėjas, nepateikdamas prieštaravimų dėl nustatytos turto objekto rinkos vertės, nors tokią galimybę turėjo, nekeldamas ekspertizės klausimo poreikio, nevykdė bendradarbiavimo su antstoliu pareigos. Pareiškėjui nepareiškus prieštaravimų dėl turto vertės įkainojimo bei prašymo dėl ekspertizės atlikimo, antstolis neturėjo jokio pagrindo abejoti dėl turto vertės, todėl neskirdamas turto vertei nustatyti ekspertizės savo diskrecijos teise naudojosi tinkamai, įstatymo nustatytose ribose. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad CPK 643-644 str. pateikiamas skolininko teisių ir pareigų sąrašas. Skolininkas turi teisę dalyvauti atliekant vykdymo veiksmus, reikšti prašymus, aktyviai domėtis vykdymo eiga. Nagrinėjamu atveju įstatymo jam suteiktomis teisėmis skolininkas nepasinaudojo. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo abejoti antstolio veiksmų teisėtumu, todėl apelianto argumentai, kad antstolis neatliko savo pareigos turtą parduoti už didžiausią kainą ir tuo suvaržė skolininko nuosavybės teises, atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad priverstinio sprendimų vykdymo procesas ? svarbi civilinio proceso stadija, nes tik įvykdžius sprendimą užtikrinamas jo realumas. Vykdymo proceso esmė ir tikslas – užtikrinti realų vykdomojo dokumento įvykdymą ir kreditoriaus reikalavimų patenkinimą, nepažeidžiant vykdymo proceso šalių teisių, pareigų ir teisėtų interesų pusiausvyros. Teisingumas gali būti įvykdytas tik kai bus teisėtai, operatyviai ir veiksmingai įvykdytas teismo sprendimas. Antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus (CPK 634 str. 2 d.). Pabrėžtina, kad antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams apginti, tačiau kartu turi nepažeisti ir kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Šie proporcingumo ir interesų derinimo principai taikytini, atliekant visus vykdymo veiksmus, taip pat ir įkainojant areštuotą turtą pagal LR CPK 681 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo mėn. 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2010). Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pirmosios varžytynės, kuriose buto pardavimo kaina buvo 160 000 Lt (kas pagal LR CPK 718 str. sudaro 80 % parduodamo turto kainos), neįvyko. Taigi, antstolis, organizuodamas pirmąsias varžytynes, nustatė buto kainą – 200 000 Lt, o tai yra net 11 000 Lt daugiau nei skolininko atskirajame skunde nurodoma buto rinkos kaina, tačiau buto nepavyko parduoti iš pirmųjų varžytynių už 160 000 Lt. Susidarius tokiai situacijai, pareiškėjas nenurodė asmens, kuris sutiktų sumokėti didesnę nei antstolio nustatyta kaina, todėl buvo organizuojamos antrosios varžytynės. Pažymėtina, kad antrosiose varžytynėse be UAB „Intractus“ dalyvavo dar trys dalyviai, kurie galėjo butą įsigyti už jo realią kainą. Tai taip pat patvirtina, jog parduodamo iš varžytynių turto kaina nebuvo per maža.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, taikė procesinės teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo A. S. skundą dėl antstolio I. G. veiksmų, todėl atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo šią nutartį pakeisti ar naikinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

nutaria:

Apelianto A. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Jadvyga Mardosevič