Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės D. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2019 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

- E. Š. (toliau – E. Š.), pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

- V. J. (toliau – V. J.), kaltintas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 40 straipsniu, buvo atleistas pagal laidavimą, perduodant jį A. J. atsakomybėn 2 (dvejiems) metams, nustatant 500 (penkių šimtų) eurų dydžio užstatą. Baudžiamoji byla V. J. atžvilgiu buvo nutraukta.

Apeliaciniai skundai Kauno apygardos teismui dėl V. J. pateikti nebuvo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. Š. buvo kaltinamas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, dėl to, kad jis 2018 m. rugsėjo 6 d., apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, įgijo J. A. vardu išduotą AB „S.“ priklausančią elektroninę banko mokėjimo kortelę, kurią jam perdavė V. J..

2. Be to jis buvo kaltinamas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, dėl to, kad 2018 m. rugsėjo 6 d., nuo 16.25 val. iki 16.27 val., (duomenys neskelbtini), UAB „L.“ prekybos centre jis neteisėtai naudojosi svetima elektronine mokėjimo priemone, t. y. pasiėmęs prekių už 14,54 eurų sumą, 16.25 val. bandė už jas atsiskaityti, panaudodamas J. A. vardu išduotą AB „S.“ priklausančią elektroninio mokėjimo banko kortelę, tačiau to padaryti nepavyko, nes buvo nepakankamas lėšų likutis. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje, 16.26 val. jis neteisėtai pasinaudojo J. A. vardu išduota AB „S.“ priklausančia elektroninio mokėjimo banko kortele, įsigydamas prekių už 8,55 eurus, tuo neteisėtai atliko finansinę operaciją svetima elektroninio mokėjimo kortele. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje, parduotuvėje, pasiėmęs prekių už 2,30 eurų sumą, 16.27 val. jis bandė už jas atsiskaityti J. A. vardu išduota AB „S.“ priklausančia elektroninio mokėjimo banko kortele, tačiau to padaryti nepavyko, nes buvo nepakankamas lėšų likutis.

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

9. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti kad vertinamu atveju E. Š. pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis įgijo J. A. vardu išduotą AB „S.“ elektroninę banko mokėjimo kortelę bei ja neteisėtai naudojosi, įsigydamas prekių už 8,55 eurus šios nutarties 1 ir 2 punktuose nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus bei teismo posėdžio metu apklaustų proceso dalyvių parodymus, skundžiamu nuosprendžiu sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad E. Š., iš V. J. paimdamas banko kortelę ir atsiskaitydamas ja už prekes, suprato savo veiksmų neteisėtumą, dėl ko, jo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Nesutikti su tokiu apylinkės teismo sprendimu, įvertinus nagrinėjamą baudžiamąją bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, priešingai nei tai konstatuojama prokurorės apeliaciniame skunde, teisinio pagrindo nėra.

11. Analizuojant šių asmenų parodymų visumą E. Š. pareikštų kaltinimų plotmėje, akivaizdu, kad analizuojamu atveju V. J., radęs banko kortelę, ją perdavė E. Š.. Faktą, jog kortelė priklauso ne jam, V. J. nutylėjo, ką patvirtino tiek jis, tiek E. Š., be kita ko, pažymėjęs, jog buvo tikras, kad banko kortelė priklauso V. J.. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. J. veiksmais E. Š. perduota banko kortelė buvo bekontaktė, todėl atsiskaitant ja už prekes parduotuvėje, kortelės PIN kodas nebuvo reikalingas. Ši informacija, sprendžiant iš V. J. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visumos, jam buvo žinoma. Būtent tokiu būdu, sprendžiant iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, buvo atsiskaityta parduotuvėje ir vertinamu atveju. Ir vis tik, nepaisydamas šios aplinkybės, apie tai, kad kortelė priklauso trečiajam asmeniui (J. A.), V. J. E. Š. nenurodė, tokiais savo veiksmais iš esmės eliminuodamas E. Š. galimybę suvokti, jog parduotuvėje jis atsiskaito ne V. J. priklausančia banko kortele. Šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino ir E. Š., nurodęs, jog tuo metu kai V. J. jam perdavė banko kortelę, jos PIN kodo jis nepasakė, dėl ko, E. Š. suprato, kad PIN kodas atsiskaitymams parduotuvėje nereikalingas (bekontaktės banko kortelės naudojimosi būdas E. Š., jo paties teigimu, buvo žinomas). Tai, kad PIN kodas nebuvo reikalingas atsiskaitant už prekes parduotuvėje, patvirtino ir liudytoja apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta bei vertinamo įvykio metu dirbusi parduotuvėje, kurioje E. Š. V. J. jam perduota banko kortele atsiskaitinėjo už prekes, Z. G., be kita ko, pabrėžusi, jog ji pastebėjo, kad E. Š. atsiskaitinėja su ne jam priklausančia banko kortele, tačiau iš jo kalbos suprato, kad kortelę jam kažkas davė, kas iš esmės patvirtina tiek E. Š., tiek ir V. J. parodymus, kurių duomenimis, banko kortelė išteisintajam buvo perduota nepateikiant jam jokios informacijos apie teisėtą šios kortelės naudotoją ir jos atsiradimo pas V. J. aplinkybes.

12. Esant šių faktinių aplinkybių visumai neabejotinai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl tiesioginės tyčios E. Š. veiksmuose nebuvimo bei skundžiamo išteisinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimo pagrįstumo ir teisėtumo. Įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą neabejotina, jog jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad paimdamas iš V. J. J. A. priklausančią banko kortelę ir atsiskaitydamas ja už prekes parduotuvėje E. Š. galėjo žinoti, kad kortelė priklauso ne V. J., nėra, dėl ko teigti, jog jis veikė tiesiogine tyčia, kai banko kortelė jam buvo perduota tyčiniais V. J. veiksmais, šiam žinant, kad banko kortelė priklauso trečiajam asmeniui ir ja atsiskaitinėjant už prekes parduotuvėje, priešingai nei tai teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir prokurorės teiginiai, kad E. Š. turėjo galimybę perskaityti ant kortelės užrašytą kito asmens pavardę ir tokiu būdu įsitikinti, kad teisėtas kortelės naudotojas yra ne V. J., o trečiasis asmuo. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad vertinamo įvykio metu E. Š., jo paties teigimu, buvo neblaivus, kas neabejotinai silpnina kiekvieno brandaus ir suaugusio asmens racionalų mąstymą. Be to, banko kortelė jam buvo perduota jo pažįstamo asmens V. J., kuriuo nepasitikėti, ar manyti, jog šis siekia pasinaudoti išteisintuoju, E. Š. neturėjo pagrindo, atsiskaitant banko kortele parduotuvėje nebuvo reikalaujamos jokios papildomos teisėto banko kortelės naudotojo identifikavimo priemonės (PIN kodas, kortele atsiskaičiusio asmens parašas ir pan.), kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai traktuoja prokurorė, E. Š. turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog V. J. jam perduota kortelė nebuvo įgyta neteisėtu būdu, priklausė pačiam V. J.. Net ir tuo atveju, jei E. Š. būtų supratęs, kad teisėtas banko kortelės naudotojas yra ne V. J., o kitas asmuo – šiuo konkrečiu atveju J. A., jis niekaip negalėtų žinoti, kad J. A. banko kortelę V. J. įgijo neteisėtai. Savo kortelės perdavimas kitam asmeniui nors ir galėtų būti vertinamas kaip naudojimosi tokiomis kortelėmis taisyklių pažeidimas, bet niekaip neužtrauktų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 214 straipsnio ar 215 straipsnio nuostatas.

13. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir prokurorės apeliaciniame skunde taip akcentuojamas E. Š. prisipažinimas padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Ginčo dėl to, jog E. Š. įgijo J. A. vardu registruotą banko kortelę iš V. J., ja atsiskaitė parduotuvėje, tokiu būdu inicijuodamas neteisėtą banko operaciją, nagrinėjamu atveju nekyla. Būtent šias aplinkybes viso baudžiamojo proceso metu betarpiškai pripažino ir E. Š.. Tačiau vien tik šis faktas jo kaltės padarius BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas nepatvirtina. Asmens veiksmų teisinis vertinimas, tuo pačiu ir jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų sudėties požymių nustatymas ar jų nebuvimo konstatavimas, priklauso išimtinei teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, kompetencijai. Teismo sprendimo teisė ir pareiga priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą asmens kaltės prisipažinimu/neprisipažinimu neribojama.

14. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl E. Š. nekaltumo ir tėra prokurorės savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei šiuo konkrečiu atveju tikėjosi prokurorė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad prokurorės apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad E. Š. veiksmuose nėra nei BK 214 straipsnio 1 dalyje, nei BK 215 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėties požymių. Pripažindamas E. Š. nekaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl E. Š. nekaltumo. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.