Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja Violeta Erlickienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-132-210/2007

NUTARTIS

2007 m. kovo 29 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Kursevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. išteisintas iš nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalyje, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas D. S., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio apeliacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S. ikiteisminio tyrimo institucijos buvo kaltinamas tuo, jog 2005 m. birželio 20 d., apie 22 val. 30 min., V. U. bute, (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su R. A. ir D. S., reikalavo iš V. U. 100 Lt remontui už tai, kad V. U. anksčiau apliejo R. A. mamos butą, o V. U. atsisakius duoti pinigus, sudavė nukentėjusiajam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Prokuroro apeliacinis skundas netenkinamas.

Byloje ištirtų įrodymų išsami analizė ir įvykio faktinis bei teisinis vertinimas leidžia apeliacinės instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą, kad M. S. apylinkės teismo nuosprendžiu išteisintas pagrįstai, o išteisinamasis nuosprendis paremtas byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, kurie nuosekliai ir sistemingai atskleidė kiekvieno dalyvavusio įvykyje veiksmus bei elgesį, ir pagrindė galutinį rezultatą – baigiamąjį teismo aktą – išteisinamąjį nuosprendį M. S. atžvilgiu.

Teisėjų kolegija primena, kad LR BPK 301 straipsnis įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tik patikimais įrodymais, ir apkaltinamąjį teismo nuosprendį priimti tik įsitikinus kaltinamojo kaltumu, kai jo kaltumas visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Toks nuosprendis jokiu būdu negali būti grindžiamas prielaidomis.

Prokuroras, surašydamas apeliacinį skundą (kaip ir kaltinamąjį aktą), išvadas dėl M. S. kaltumo grindė prielaidomis ir išvedžiojimais, atskiruose motyvuose ir argumentuose netgi pateikdamas prieštaringus teiginius, vienais jų pripažindamas, kad M. S. nors ir neprisidėjo prie daromo nusikaltimo, tačiau turėjo jį matyti, taigi, jau vien savo buvimu yra kaltas kriminaliniu nusikaltimu. Tokia išvada galėtų būti pagrindu apkaltinti asmenį tik tuo atveju, jei būtų atskleistas jo išankstinis susitarimas su kitais bendrininkais ir išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą. Tačiau byloje esančiais įrodymais nei toks išankstinis susitarimas, nei išteisintojo išankstinė tyčia ar bet kokia forma prisidėjimas darymo eigoje prie nusikaltimo nebuvo įrodytas. Štai pats M. S., apklausiamas teismo posėdyje, neigė mušęs nukentėjusįjį ar kaip nors kitaip prisidėjęs prie daromo nusikaltimo. Teisme M. S. nebuvo paklaustas, kokiu tikslu jis ėjo į nukentėjusiojo butą, tačiau tokį tikslą atskleidžia įvykio aplinkybės, nustatytos kitais įrodymais, taip pat ir M. S. parodymai, užrašyti ikiteisminio tyrimo pareigūno (b.l. 49-50, t.2), kur jis nurodė, jog Rolandas ėjo atsiimti skolos, todėl jis prisidėjo, nemušė ir nereikalavo, netgi mėgino sudrausminti R. A., kad šis galėjo susitarti gražiuoju. Kitas kaltinamasis - D. S. (jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis) - teisme nurodė, jog padėjo R. A. nueiti atsiimti skolos, tačiau iš anksto jie nesitarė mušti ar vartoti smurtą, ir tik pradėjus R. A. mušti nukentėjusįjį, mušė ir jis, po to vėl R. A.. Pabrėžė, kad eidami negalvojo nieko „tokio...“ daryti. Kad nukentėjusįjį muštų M. S. jis nematė. Ikiteisminio tyrimo metu, kiek detaliau paaiškindamas įvykio aplinkybes, nurodė, kad matė, kaip mušė R. A., tačiau ar mušė M. S. – nematė.

Nukentėjusysis V. U. teismo posėdžio metu ne tik paaiškino, bet ir parodė asmenis, kurie jį mušė bei reikalavo pinigų už buto apliejimą – tai R. A. ir D. S., į M. S. nukentėjusysis nurodė kaip į asmenį, kuris gal ir buvo užėjęs pas jį į namus, tačiau nieko nedarė - nei mušė, nei reikalavo pinigų. Pažymėtina, kad nukentėjusysis ir ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 18-20, t.1), iškart, kitą dieną po įvykio, nurodė, jog jį, reikalaudami pinigų (skolos), mušė tik du asmenys. Trečiojo asmens jis nenurodė. Abejoti nukentėjusiojo nuosekliais parodymais ir teigti, kad jis dėl girtumo nieko neprisimena, pagrindo nėra. Juo labiau, kad bylos aplinkybės liudija, jog nukentėjusysis visas įvykio aplinkybes prisiminė gerai.

Taigi, vertinant šiuos parodymus, sugretinus juos su tikrosiomis faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis visuma byloje ištirtų įrodymų, kolegija konstatuoja, kad jokio išankstinio susitarimo tarp kaltinamųjų atlikti kokius nors neteisėtus, juo labiau, nusikalstamus veiksmus, nebuvo. Nėra duomenų ir apie tai, jog į nukentėjusiojo butą kaltinamieji įsiveržė, kaip teigiama prokuroro skunde, kad vartojo psichinę prievartą, nes bylos aplinkybės ir visumą parodymų atskleidžia faktą, jog į butą pas nukentėjusįjį kaltinamieji pateko pasibeldę, įsileidus pačiam nukentėjusiajam, o M. S. (R. A. parodymais) atėjo netgi vėliau. Tiesa, bylos aplinkybės patvirtina, kad apie skolą žinojo visi, taip pat ir nukentėjusysis, jos siekė R. A., tačiau einant pas nukentėjusįjį nebuvo tariamasi dėl neteisėtų veiksmų atlikimo atsiimant skolą. Užėjimas paprašyti skolos, kol tai nevirsta kito asmens konstitucinių ir kitų asmeninių teisių pažeidimu, kol ši teisė nepažeidžia geranoriškumo, susitarimo ir normalios elgsenos principų, kol nepažeidžiama teisės normomis nustatyta jų realizavimo tvarka, negali būti laikomas nusikaltimu, o pagal bylos faktines aplinkybes, išteisintojo M. S. veiksmai prasidėjo ir pasibaigė tuo, kad jis, žinodamas apie skolą, kartu su asmeniu, kuris tokią teisę turėjo, užėjo pas kitą asmenį į jo butą, neturėdamas jokių piktų kėslų ir ketinimų, šiam neprieštaraujant, ir nesitardamas bei nežinodamas, kad kitas asmuo pradės savo teisę įgyvendinti pažeisdamas teisės normas.

Pažymėtina ir tai, kad M. S. ne tik neatliko jokių antiįstatymiškų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, bet netgi siekė, jog jiems prasidėjus pastarieji būtų nutraukti. Toks išteisintojo teiginys byloje nėra paneigtas.

Vertinant liudytojo R. A. parodymus, kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tik labai bendrais bruožais nurodė, kad mušė nukentėjusįjį visi, kad sudavė ir M. S., tačiau negalėjo konkretizuoti kokiu metu, kur ir kiek smūgių sudavė, nors kalbėdamas apie D. S. nurodė, į kurias vietas pastarasis sudavė nukentėjusiajam smūgius. Pažymėtina ir tai, kad R. A. neigia nukentėjusįjį mušęs metaliniu strypu, nors tai nurodo nukentėjusysis, be to, jis nurodo, jog pinigų iš nukentėjusiojo prašė tik jis pats, niekas kitas. Tokias pat aplinkybes R. A. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 70-71, t.2).

Todėl, teisėjų kolegija visumoje konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai nesirėmė šiais liudytojo R. A. abejotinais parodymais kaip M. S. kaltės įrodymu, kurie iš esmės prieštarauja ir nukentėjusiojo, ir M. S., ir iš dalies D. S. parodymams, bei priėmė M. S. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, o išteisinamasis nuosprendis gali būti priimtas ir suabejojus įrodymų patikimumu, jei tas abejones pagrindžia kiti įrodymai, kas ir buvo nustatyta šioje byloje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 332 straipsniu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinio skundo netenkinti.