- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-13
- Bylos Nr.
- A-662-1090-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- V. N.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai
- Advokatai
- Valdas Pumputis
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėja V. N. skundu (b. l. 3–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (15/4-1)-3I-1272 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei V. N., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
Nurodė, kad 2008 m. liepos 1 d. pareiškėjai buvo išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2009 m. liepos 1 d. Teisę laikinai gyventi pareiškėja turi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, t. y. šeimos susijungimo atveju. Pareiškėja 2009 m. gegužės 13 d. kreipėsi su prašymu pakeisti jai besibaigiantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau buvo priimtas Sprendimas, kuriuo panaikintas jai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, jog Sprendimas priimtas neteisingai aiškinant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas, pagal kurias tik faktinis negyvenimas Lietuvos Respublikoje ilgiau kaip 6 mėnesius gali būti pagrindu leidimui panaikinti. Sutiko, kad nedeklaruodama kitos gyvenamosios vietos pažeidė Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, tačiau, pareiškėjos manymu, toks pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kartu nereiškia, kad ji realiai Lietuvos Respublikoje negyveno. Pabrėžė, jog jos pase esantys duomenys patvirtina, kad iš Lietuvos ji išvyko 2008 m. gruodžio 19 d., o sugrįžo 2009 m. gegužės 11 d. Tai, kad iki 2008 m. gruodžio 19 d. pareiškėja gyveno Lietuvoje, patvirtina jos pase esančios žymos, taip pat gali paliudyti asmenys, kurie bendravo su pareiškėja iki jos išvykimo. Nurodė, kad iš buvusios gyvenamosios vietos išsideklaravo dėl to, kad 2008 metų rudenį planavo vykti į Italiją įsigyti nekilnojamojo turto. Nuvykusi į Justiniškių seniūniją klaidingai suprato, kad turto įsigijimui privalo išsideklaruoti iš gyvenamosios vietos Lietuvoje. Pažymėjo, jog, palikus galioti Sprendimą, nutrūks gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikas, kuris reikalingas leidimui nuolat gyventi Lietuvoje gauti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 23-25) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Sprendimą palikti galioti.
Nurodė, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius 2009 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 10-27-S-5332 informavo Departamentą, kad 2009 m. gegužės 13 d. Rusijos Federacijos pilietė V. N. kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo. Patikrinus duomenis Gyventojų registro tarnybos centrinėje duomenų bazėje nustatyta, kad V. N. 2008 m. rugsėjo 26 d. deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę. Remdamasis Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu, padarė išvadą, kad pareiškėja, deklaravusi išvykimą iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, negyveno Lietuvos Respublikoje ilgiau negu 6 mėnesius. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu pakeičia gyvenamąją vietą. Pareiškėja yra parašu patvirtinusi, kad apie šią pareigą jai žinoma, tačiau apie išvykimą gyventi į užsienio valstybę nepranešė. Rėmėsi vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintų Leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo bei fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės fiksavimo ir fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 91 punktu, pagal kurį leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nustatomas bent vienas iš pagrindų, įtvirtintų Įstatymo 50 straipsnyje. Teigė, kad nagrinėjamu atveju nustatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytas pagrindas. Pabrėžė, jog Departamentas teisės aktais nėra įpareigotas vertinti Gyventojų registro tarnybos centrinės duomenų bazės duomenų tikrumo, todėl neprivalėjo aiškintis, ar pareiškėja iš tikrųjų buvo išvykusi. Nagrinėjamu atveju remtasi minėtos duomenų bazės duomenimis, nes pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo 9 straipsnio 5 dalį registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog pareiškėja deklaravo išvykimą į Italiją, kuri priklauso Šengeno erdvei ir joje yra įgyvendinamas laisvo asmenų judėjimo principas. Kertant Šengeno valstybių narių vidaus sienas nebėra asmens dokumentų kontrolės, todėl nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad gyvenimo Lietuvoje iki 2008 m. gruodžio 19 d. faktą gali patvirtinti įrašai pase.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba atsiliepime į skundą (b. l. 21) nurodė, kad pareiškėja 2009 m. gegužės 13 d. pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi ir paaiškinimą dėl gyvenamosios vietos išdeklaravimo. Patikrinimo metu nustačius, kad ji deklaravo išvykimą į užsienio valstybę, o duomenų, kad ji deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, nėra, remiantis Taisyklių 91 ir 92 punktais, asmens byla išsiųsta Migracijos departamentui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimu skundą atmetė. Pažymėjo, jog galimi du Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyto leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo taikymo atvejai: kai užsienietis išvyksta gyventi į užsienio valstybę ilgiau negu 6 mėnesiams arba kai užsienietis gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius. Nors Sprendime nedetalizuota, kuria iš šių nuostatų rėmėsi Departamentas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Sprendimo motyvuose nurodyta, jog Gyventojų registro duomenimis 2008 m. rugsėjo 26 d. Rusijos Federacijos pilietė V. N. deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos, priėjo prie išvados, kad leidimo panaikinimo pagrindas buvo aplinkybė, jog V. N. išvyko į užsienio valstybę ilgiau nei 6 mėnesiams. Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nesvarbu, kiek laiko asmuo gyveno užsienio valstybėje, nes reikšmingas pats išvykimo gyventi į užsienio valstybę ilgiau negu 6 mėnesiams faktas. Atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte kalbama apie išvykimą į užsienio valstybę ilgiau negu 6 mėnesiams ar gyvenimą joje ilgiau nei 6 mėnesius (nebūtinai nepertraukiamai). Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūnijos pateiktoje pareiškėjos užpildytoje Gyvenamosios vietos deklaracijoje, pildomoje asmeniui išvykstant iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, nurodyta, kad pareiškėja 2008 m. rugsėjo 26 d. išvyksta į Italiją (numatoma gyvenamoji vieta užsienyje). Remdamasis Įstatymo 51 straipsnio 5 dalimi, Taisyklių 91-93 punktais, teismas priėjo prie išvados, jog nagrinėjamu atveju Departamente turėjo būti įvertinta tik iš Migracijos valdybos gauta informacija, tačiau jokie papildomi tyrimai neturėjo būti atliekami. Vykdydamas Taisyklių nuostatas, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius 2009 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 10-27-S-5332 išsiuntė Departamentui pareiškėjos asmens bylą, taip pat nurodė, kad, patikrinus Gyventojų registro tarnybos centrinėje duomenų bazėje esančius duomenis, nustatyta, jog V. N. 2008 m. rugsėjo 26 d. deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę ir apie tai neinformavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos. Pažymėjo, jog aplinkybių dėl gyvenamosios vietos deklaravimo šalys neginčijo, jas taip pat patvirtina bylos medžiaga. Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju Departamentui Sprendimo priėmimui pakako duomenų, gautų iš Gyventojų registro tarnybos centrinės duomenų bazės. Atkreipė dėmesį, kad pati pareiškėja, kaip ji teigia, dėl asmeninių priežasčių negalėdama išvykti į Italiją, privalėjo per 7 dienas deklaruoti savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, tačiau to nepadarė. Konstatavo, jog žinodama, kad yra pateikusi deklaraciją apie išvykimą, pareiškėja privalėjo laikytis jos pačios pasirašyto įspėjimo sąlygų. Pažymėjo, jog Departamentas pagrįstai rėmėsi Gyventojų registro įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, 11 straipsniu ir Sprendime negalėjo suabejoti Gyventojų registro duomenų centrinės bazės duomenimis, todėl neturėjo pareigos aiškintis, kada ir kur iš tiesų išvyko pareiškėja, taip pat neprivalėjo aiškintis, kur ir iš kur 2008 m. gruodžio 19 d. vyko pareiškėja. Pabrėžė, jog tai, kad Sprendime nurodomas Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimas, sprendimo priėmimui nėra reikšminga aplinkybė ir tik patvirtina faktą, kad, pareiškėjai deklaravus išvykimą ir nedeklaravus naujos gyvenamos vietos Lietuvoje, Departamentas vadovavosi deklaracija apie pareiškėjos išvykimą.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 62–64) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, taikant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkto normą, svarbus pats išvykimo gyventi į užsienio valstybę ilgiau negu 6 mėnesiams faktas, t. y. leidimo panaikinimas siejamas ne su formaliu veiksmu (deklaracijos apie išvykimą pateikimu), o su realiu užsieniečio išvykimu ir realiu nebuvimu Lietuvos Respublikoje ilgiau kaip 6 mėnesius, todėl, priimant teismo sprendimą, turėjo būti aiškinamasi, kiek laiko pareiškėja nebuvo Lietuvos Respublikoje po 2008 m. rugsėjo 26 d. deklaracijos pateikimo. Pažymi, jog 2008 m. rugsėjo 26 d. ji niekur nenurodė, kad ketina išvykti į užsienį ilgiau kaip 6 mėnesiams, be to, neketino išvykti nuolat gyventi į užsienio valstybę, tokie duomenys nenurodyti ir Gyventojų registro duomenų centrinėje bazėje. Tvirtina, kad deklaraciją pateikė suklaidinta. Pabrėžia, kad aplinkybę, jog pareiškėja nuo 2008 m. rugsėjo 26 d. iki 2008 m. gruodžio 19 d. nebuvo niekur išvykusi, siekta įrodyti ir liudytojų parodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai, pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalį, atsisakė apklausti pareiškėjos nurodytą asmenį, nurodęs, kad remsis tik rašytiniais įrodymais. Konstatuoja, jog teismo išvada, kad pareiškėja buvo išvykusi ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, paremta išimtinai prielaidomis, nes byloje nėra tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Nesutinka su teismo išvada, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymui nereikalaujama, kad užsienietis užsienyje gyventų ilgiau kaip 6 mėnesius nepertraukiamai ar išvyktų gyventi nepertraukiamam laikotarpiui. Pabrėžia, jog pagal Įstatymo 24 straipsnį leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje suteikia teisę užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo galiojimo laikotarpiu. Tuo tarpu aiškinant Įstatymo nuostatas taip, kaip nurodė teismas, užsieniečiui išvykus iš Lietuvos Respublikos kelis sykius bendram laikotarpiui ilgesniam nei 6 mėnesiai, leidimas turėtų būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 67–69) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai pabrėžia, jog, remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punktu, laiko tarpas, kurį pareiškėja negyveno Lietuvos Respublikoje, nėra reikšminga aplinkybė, kadangi svarbus išvykimo faktas, kurį pareiškėja patvirtino, kai įstatymų nustatyta tvarka deklaravo išvykimą į užsienio valstybę ilgiau nei 6 mėnesiams, o apie atvykimą ir pasikeitusią gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaravimo duomenų nepateikė. Nurodo, kad nei Departamentas, nei teismas nėra kompetentingi tvarkyti Gyventojų registro duomenų centrinę duomenų bazę bei vertinti nurodytų duomenų tikrumą. Pabrėžia, jog minėtame registre įrašyti duomenys, kad pareiškėja ilgiau kaip 6 mėnesiams išvyko gyventi į užsienio valstybę, pačios pareiškėjos pateiktų dokumentų pagrindu. Kadangi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punktas nenustato, jog užsienietis turi užsienio valstybėje gyventi nepertraukiamai ilgiau nei 6 mėnesius, mano, jog liudytojo parodymai šiuo atveju nebuvo reikšmingi. Nesutinka su pareiškėjos teiginiais, jog teismo išvada dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkto nesuderinama su Įstatymo 24 straipsnyje įtvirtinta užsieniečio teise išvykti iš Lietuvos Respublikos leidimo galiojimo metu. Pažymi, jog, remiantis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatomis, užsienietis privalo deklaruoti išvykimą tik tuo atveju, jeigu jis išvyksta ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, ir tik tokiu atveju jam gali būti panaikinamas leidimas.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 70-71) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2009 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. (15/4-1)-3I-1272, kuriuo buvo panaikintas apeliantės leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintų Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo bei fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės ir fiktyvaus įvaikinimo, fiktyvios registruotos partnerystės ir fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 91 punkte įtvirtinta, kad išduotas užsieniečiui leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nustatomas bent vienas iš pagrindų, nustatytų Įstatymo 50 straipsnyje.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte yra numatytas vienas iš leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindų, t. y. leidimas laikinai gyventi panaikinamas tais atvejais, kai užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius.
Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jei jis pakeičia gyvenamąją vietą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. N. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7234385 buvo išduotas 2008 m. liepos 1 d. (b. l. 16). Iš pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui matyti, kad ji neginčija aplinkybių dėl gyvenamosios vietos deklaravimo, pripažįsta, jog po išsideklaravimo turėjo deklaruoti kitą savo gyvenamąją vietą. Tai, kad pareiškėjai buvo žinoma tokia įstatymu reglamentuota pareiga, patvirtina ir V. N. 2006 m. balandžio 7 d. pasirašytas Įspėjimas (b. l. 26). Šiuo atveju pareiškėjai nepranešus apie gyvenamosios vietos pakeitimą, tačiau užpildžius deklaraciją apie išvykimą į Italiją ilgesniam nei 6 mėnesių laikui, paneigiami apeliantės tvirtinimai, jog ji į Italiją neišvyko ir po deklaracijos užpildymo gyveno vyro motinos bute Vilniuje.
Iš V. N. pase esančio spaudo (b. l. 10-11) matyti, jog ji po deklaravimo apie išvykimą į Italiją ilgiau nei 6 mėnesiams, t. y. 2008 m. gruodžio 19 d., kirto Lietuvos valstybės sieną Kenoje, tačiau ši aplinkybė nepaneigia pačios pareiškėjos pasirašytoje deklaracijoje nurodytų duomenų, sudariusių pagrindą, įvertinus visas aplinkybes, Departamentui priimti sprendimą panaikinti jos leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius 2009 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 10-27-S-5332 Departamentui persiuntė V. N. asmens bylą ir informavo apie Gyventojų registro tarnybos centrinėje duomenų bazėje esančius duomenis, jog pareiškėja 2008 m. rugsėjo 26 d. deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę ir apie tai šios institucijos neinformavo. 2008 m. rugsėjo 26 d. apeliantė užpildė gyvenamosios vietos deklaraciją, pildomą asmeniui išvykstant iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui, prie grafos „Numatoma gyvenamoji vieta užsienyje“ nurodydama Italiją, o prie grafos „Išvykimo data“ pažymėdama deklaracijos užpildymo datą, t. y. 2008 m. rugsėjo 26 d. (b. l. 41). Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punktu, pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą panaikinti V. N. laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi pati pareiškėja deklaravo savo išvykimą į užsienio valstybę ilgiau nei 6 mėnesiams. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra būtina nustatyti aplinkybę, ar V. N. iš tikrųjų gyveno užsienio valstybėje ilgiau nei 6 mėnesius. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte, be kita ko, nurodytas ir tik užsieniečio išvykimo gyventi į užsienio valstybę ilgiau nei 6 mėnesiams pagrindas. Pareiškėjos atžvilgiu šis pagrindas nustatytas byloje esančia deklaracija (b. l. 41), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2009 m. gegužės 14 d. rašte Nr. 10-27-S-5332 nurodyta informacija. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą apklausti liudytoją, kuris parodytų, jog V. N. nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio gyveno Lietuvoje, kadangi tokie parodymai, įvertinus byloje esančius įrodymus, nėra reikšmingi.
Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, dėl ko paliktinas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. N. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.