Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas R. T. (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu skundu ir reikalavimo patikslinimu (b. l. 87-93, 99) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) atnaujinti praleistą senaties terminą (jeigu teismas nustatytų, kad terminas praleistas) dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu Kauno apskrities viršininko 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-42 sudarytos komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste komisijos posėdžio, vykusio 2008 m. sausio 29 d., sprendimą Nr. 1, kuriuo buvo nutarta V. R. T. (miręs), vadovaujantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. ST-82 ir pateiktu Kauno apskrities Pažaislio valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės savininkų sąrašu (1993 m. lapkričio 27 d.), pripažinti, kad P. L. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 9,64 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime;

2) pripažinti neteisėtu bei negaliojančiu Kauno apskrities viršininko 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-42 sudarytos komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste komisijos posėdžio, vykusio 2008 m. sausio 29 d., sprendimą Nr. 1, kuriuo buvo nutarta V. R. T. (miręs), vadovaujantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. ST-82 ir pateiktu Kauno apskrities Pažaislio valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės savininkų sąrašu (1993 m. lapkričio 27 d.), pripažinti, kad P. L. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 9,64 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime;

3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 8S-(14.8.3.)-364 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje piliečiui V. R. T.“;

4) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iš naujo atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu pagal V. R. T., mirusio, 1992 m. sausio 9 d. pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teises į jo senelių P. ir J. L. nuosavybės teisėmis valdytą žemę.

Patikslintame skunde nurodė bei teismo posėdžio metu jis ir jo atstovas paaiškino, kad nesutinka su 2013 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 8S-(14.8.3.)-364 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje piliečiui V. R. T.“, kadangi jame nepagrįstai nurodyta, jog pareiškėjo tėvui V. R. T. priklauso atkurti nuosavybės teises į 3,4100 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Toks sprendime nustatytas žemės sklypo plotas neatitinka faktinės situacijos bei archyviniuose dokumentuose esančių duomenų. Pagal archyvinius duomenis P. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise iš viso valdė 12,86 ha žemės. Prašymus atkurti nuosavybės teises teisės aktų nustatyta tvarka pateikė savininko P. L. sūnus V. L. ir mirusios dukros sūnus V. R. T. (pareiškėjo tėvas). Pagal minėtus archyvinius dokumentus buvo nustatyta, kad V. L. ir V. R. T. priklauso atkurti nuosavybės teises į P. L. turėtos 12,86 ha žemės. Tiek atsakovo darbuotojai, tiek pretendentai su tokiu žemės sklypo plotu sutiko ir niekas jo neginčijo. Atsakovas P. L. byloje visą laiką rėmėsi aukščiau minėta archyvo pažyma ir vienam iš pretendentų nuosavybės teises atkūrė pagal minėtą archyvinę pažymą, kurią pateikė pretendentai. Atsakovo darbuotojai savo iniciatyva 2003 m. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl informacijos, susijusios su P. L. valdyta žeme iki nacionalizacijos. Atsakovo darbuotojai savo iniciatyva neteisėtai rinko P. L. nuosavybės teisę įrodančius dokumentus. 2003 m. atsakovo iniciatyva gautojoje informacijoje iš archyvo nėra nurodytų žemės ploto matavimo vienetų, todėl nėra galimybės remtis tokia archyvine informacija, kurioje nėra nurodyti žemės ploto matavimo vienetai. Atsakovas savavališkai nustatė, kad tai hektarai.

Pabrėžė, kad Kauno apskrities viršininko 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-42 sudarytos komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste komisijos posėdžio, vykusio 2008 m. sausio 29 d., sprendimas Nr. 1, kuriuo buvo nutarta V. R. T. (miręs), vadovaujantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. ST-82 pateiktu Kauno apskrities Pažaislio valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės savininkų sąrašu (1993-11-27) ir pripažinti, kad P. L. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 9,64 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, neteisėtas. Pareiškėjas nebuvo kviečiamas į minėtą susirinkimą, apie tokį ginčijamą sprendimą nieko nežinojo, nebuvo supažindintas, todėl neturėjo galimybės tinkamai išreikšti savo pozicijos šiuo neteisėtu klausimu. Apie minėtą ginčijamą komisijos sprendimą pareiškėjas sužinojo tik šioje byloje susipažinęs su į bylą atsakovo pateikta P. L. nuosavybės teisių atkūrimo byla, todėl šiam sprendimui ginčyti senaties termino nepraleido. Tik susipažinęs su minėtu dokumentu, pareiškėjas nedelsiant patikslino savo skundą, pareikšdamas papildomą reikalavimą dėl minėto komisijos posėdžio sprendimo panaikinimo. Jeigu teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, manytų, kad pareiškėjas praleido senaties terminą ginčyti minėtą sprendimą, pareiškėjas prašė atnaujinti senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Pažymėjo, kad atsakovas nepateikė nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad atkūrimo procesas pareiškėjui buvo sustabdytas. Tokiu būdu daugybę metų negrąžindamas ir vilkindamas pareiškėjui žemės atkūrimo procesą, atsakovas išdalino laisvą žemę tretiesiems asmenims, taip pažeisdamas pareiškėjo teisę į teisingą nuosavybės grąžinimą. Ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui V. R. T. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0568 ha žemės, grąžinant natūra 0,0568 ha žemės sklypo dalį turėtoje vietoje, esančią 0,1617 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Tačiau toks žemės sklypo dalies atkūrimas nėra galimas, nes nėra aišku, kur konkrečiai yra atkurta žemė, nėra aišku, kokioje dalyje yra suformuotas grąžinamas 0,0568 ha žemės sklypo plotas, nėra aišku, ar iš viso yra suformuotas atskiras 0,0568 ha žemės sklypo plotas, kuris viešajame registre turėtų būti registruojamas atskiru unikaliu numeriu. Netinkamai ginčijamu sprendimu atkūrus nuosavybės teises į 0,0568 ha žemės sklypą ir šiuo pagrindu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. 8S-(14.8.3.)-364 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje piliečiui V. R. T.“ turėtų būti naikinamas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjo patikslinto skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodė ir jo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. rugpjūčio 26 d. gavo iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenis, kad P. L. 1939 m. lapkričio 27 d. (duomenys neskelbtini) Kauno apskr. nuosavybės teise valdė 9,64 ha žemės. Kauno apskrities viršininko 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-42 sudarytos komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste posėdžio, vykusio 2008 m. sausio 29 d., komisijos sprendimu nutarta pripažinti, kad P. L. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9,64 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Šio protokolo išrašas yra P. L. nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Todėl pareiškėjo argumentas, jog ginčijamame Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendime neteisingai nurodytas pretendentui tenkantis atkurti žemės sklypo plotas yra niekuo nepagrįstas, neįrodytas ir atmestinas. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), 13 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. P. L. nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra keli dokumentai, skirtingų datų, nurodantys skirtingus savininko iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytus žemės plotus. Pagal Kauno valstybinio archyvo 1991 m. gruodžio 31 d. pažymėjimo Nr. L-187 duomenis, P. L. 1938 m. vasario 21 d. nuosavybės teise turėjo 12,66 ha žemės (duomenys neskelbtini), Kauno apskr., iš viso 12,86 ha žemės. Tačiau iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. rugpjūčio 22 d. rašto Nr. ST-82 ir jo priedų, kaip minėta, matyti, kad P. L. 1939 m. lapkričio 27 d. nuosavybės teise valdė tik 9,64 ha žemės (duomenys neskelbtini), Kauno apskr.

Atkreipė dėmesį į tai, kad P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 81 originalas buvo pateiktas Kauno apygardos teismui administracinėje byloje Nr. 1-365-413/2009 2009 m. vasario 11 d. kartu su Kauno apskrities viršininko administracijos 2009 m. vasario 6 d. atsiliepimu Nr. 6-154, todėl pareiškėjas jau 2009 m. vasario 11 d. galėjo susipažinti su nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais dokumentais. Pareiškėjas yra praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą, nes P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 81 kopija, kurioje buvo skundžiamas minėtas komisijos sprendimas šioje administracinėje byloje teismui buvo pateikta 2013 m. gruodžio 20 d. Skaičiuojant vieno mėnesio apskundimo terminą nuo 2013 m. gruodžio 20 d., jis baigėsi 2014 m. sausio 20 d., patikslintą skundą, kuriuo skundžiamas komisijos sprendimas, pareiškėjas pateikė tik 2014 m. gegužės 22 d., t. y. po 4 mėnesių.

Pažymėjo, kad kadangi nuosavybės teisės V. L. Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. 372 yra atkurtos į 6,43 ha žemės dalį, likusi žemės dalis, į kurią gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, yra 3,41 ha. Pareiškėjas anksčiau 2009 m. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu pagal V. R. T. 1991 m. gegužės 8 d. pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teises į jo senelių P. ir J. L. nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Kauno apygardos teismas 2009 m. spalio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-365-428/09 atmetė pareiškėjo R. T. skundą kaip nepagrįstą. Dėl nurodytos priežasties pareiškėjo patikslintas skundas šioje dalyje turėtų būti nutrauktas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu (b. l. 104-111) pareiškėjo patikslinto skundo dalį dėl reikalavimų – panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 8S-(14.8.3.)-364 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje piliečiui V. R. T.“ ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iš naujo atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu pagal V. R. T., mirusio, 1992 m. sausio 9 d. pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teises į jo senelių P. ir J. L. nuosavybės teisėmis valdytą žemę – atmetė. Bylos dalį dėl reikalavimo – panaikinti Kauno apskrities viršininko 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-42 sudarytos komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste komisijos posėdžio 2008 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 1 – nutraukė.

Teismas, remdamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pažymėjo, kad kadangi pareiškėjas ginčija sprendimą, susijusi su nuosavybės teisių atkūrimu, tačiau konkrečiai ne dėl nuosavybės teisių atkūrimo, šio ginčo atveju taikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatytas vieno mėnesio terminas skundui paduoti skaičiuotinas nuo momento, kada pareiškėjas sužinojo apie ginčijamą sprendimą, nes duomenų, jog šis administracinis aktas būtų paskelbtas ar įteiktas pareiškėjui, nėra.

Remdamasis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog skundžiamas Komisijos sprendimas buvo paskelbtas ar įteiktas pareiškėjui. Bylos duomenys patvirtina, jog skundžiamas Komisijos sprendimas į nagrinėjamą bylą buvo pateiktas 2013 m. gruodžio 20 d., atsakovui pateikiant atsiliepimą į pareiškėjo skundą kartu su P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 81 kopija, kurioje buvo skundžiamas Komisijos sprendimas (b. l. 19-23, P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 81, p. 124). Pareiškėjas su nagrinėjamos administracinės bylos medžiaga pirmą kartą teisme susipažino 2014 m. kovo 14 d. (b. l. 95-98). Patikslintą skundą dėl skundžiamo Komisijos sprendimo panaikinimo pateikė teismui 2014 m. gegužės 20 d. (b. l. 14-50). Pareiškėjas, pateikdamas 2014 m. gegužės 20 d. patikslintą skundą teismui dėl skundžiamo Komisijos sprendimo panaikinimo, nenurodė jokių svarbių priežasčių ir aplinkybių, dėl kurių praleido vieno mėnesio terminą skundui paduoti, skaičiuotiną nuo 2014 m. kovo 14 d., kai susipažino su bylos medžiaga, taigi ir su skundžiamu Komisijos sprendimu. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos kaip nuo jo valios nepriklausančios, objektyvios ir svarbios, realiai trukdžiusios paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą, tokiu būdu realizuojant pareiškėjo pažeistų teisių gynimą dėl skundžiamo Komisijos sprendimo panaikinimo. Pareiškėjas nesielgė apdairiai ir rūpestingai, todėl praleido terminą skundui paduoti, bei nenurodė jokių objektyvių ir svarbių aplinkybių, kurios galėtų būti laikomos svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą dėl skundžiamo Komisijos sprendimo panaikinimo. Todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą teismui dėl skundžiamo Komisijos sprendimo panaikinimo laikytas nepagrįstu ir atmestas. Neatnaujinus termino skundui paduoti bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti skundžiamą Komisijos sprendimą nutraukta (ABTĮ 101 str. 7 p.).

Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 8S-(14.8.3.)-364 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje piliečiui V. R. T.“ neteisėtumo, pareiškėjo teigimu, dėl buvusio savininko nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo ploto, teismas nustatė, jog prašymus atkurti nuosavybės teises į P. L. iki 1940 m. valdytą nuosavybės teise 12,86 ha žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) Kauno apskr., pagal Kauno valstybinio archyvo 1991 m. gruodžio 31 d. archyvo pažymėjimą, 1991 m. gruodžio 12 d. pateikė turintys teisę pretendentai, t. y. sūnus V. L. ir 1992 m. sausio 29 d. anūkas V. R. T. (P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 81, p. 5, 56). Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. 372 buvo atkurtos nuosavybės teisės pretendentui V. L. į P. L. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytos 12,86 ha žemės dalį – 6,43 ha žemės (1/2 dalis 12,86 ha) (P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 81, p. 15). P. L. nuosavybės teisę į 12,86 ha žemę (duomenys neskelbtini), Kauno apskr., patvirtino minėto Kauno valstybinio archyvo 1991 m. gruodžio 31 d. pažymėjimo Nr. L-187 duomenys, jog P. L. 1938 m. vasario 21 d. nuosavybės teise valdė 0,20 ha žemės (duomenys neskelbtini) Kaune ir 12,66 ha žemės (duomenys neskelbtini) Kauno apskr., iš viso 12,86 ha žemės (P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 81, p. 42). Tačiau Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. rugpjūčio 26 d. gavo duomenis iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, kad P. L. 1939 m. lapkričio 27 d. (duomenys neskelbtini) Kauno apskr., nuosavybės teise valdė 9,64 ha žemės (P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 81, p. 105-102). Kauno apskrities viršininko 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-42 sudaryta komisija žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti, įvertinusi P. L. nuosavybės teisę patvirtinančius archyvinius dokumentus, 2008 m. sausio 29 d. posėdyje nutarė, kad P. L. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime valdė 9,64 ha žemės (P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 81, p. 124).

Remdamasis Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio, Tvarkos 12, 13, 106 punkto nuostatomis, teismas pažymėjo, kad visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis privaloma nustatyti žemės valdymo nuosavybės teise faktą. Jokie teisės aktai nedraudžia atsakovui rinkti įrodymus, patvirtinančius pretendento nuosavybės teisę. Todėl atsakovas, priimdamas ginčijamą 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 8S-(14.8.3.)-364 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje piliečiui V. R. T.“, pagrįstai vadovavosi vėliausiai išduotais Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. rugpjūčio 22 d. duomenimis, t. y. Kauno aps. Pažaislio vlsč. Viršaičio 1939 m. lapkričio 27 d. lydraščiu Nr. 11488 ir (duomenys neskelbtini) kaimo žemės savininkų sąrašais. Būtent minėti sąrašai patvirtino, jog buvęs žemės savininkas P. L. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9,64 ha žemės (duomenys neskelbtini) Kauno apskr. Nors P. L. nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvo kitas P. L. nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, t. y. Kauno valstybinio archyvo 1991 m. gruodžio 31 d. pažymėjimas Nr. L-187, pagal kurio duomenis P. L. nuosavybės teise 1938 m. valdė didesnį žemės plotą, t. y. 12,66 ha (duomenys neskelbtini), Kauno apskr., tačiau šio dokumento duomenys buvo ne vėliausi. Kaip jau buvo minėta, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiais išduotų dokumentų duomenis, kitokių sąlygų Atkūrimo įstatymas ir Tvarka nenumato (Tvarkos 13 p.).

Bylos duomenys patvirtino, jog žemės sklypo 0,1617 ha, esančio (duomenys neskelbtini) plane, į kurį atkurtos skundžiamu sprendimu nuosavybės teisės mirusiam pareiškėjo tėvui, yra indeksais pažymėtos kiekvienam statiniui eksploatuoti reikalingos sklypo dalys ir nustatyti šių dalių plotai (P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 81, p. 238-240). Žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Kaune, dalys, atsižvelgus į bendraturčiams priklausančias namo dalis, esančias (duomenys neskelbtini) Kaune, buvo nustatytos Kauno apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 02-01-14157 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo dalių nustatymo“, nustatant, kad pareiškėjui tenkantis žemės sklypo plotas yra 0,0568 ha (P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 81, p.151, 160-171). Tvarkos 34 punkte numatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, nuosavybės teisės turėtoje vietoje į žemę atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino visiškai nepagrįstais pareiškėjo argumentus, jog jam neaišku, kur konkrečiai yra atkurta ir kokioje dalyje yra suformuotas grąžinamas 0,0568 ha žemės sklypo 0,1617 ha plotas, (duomenys neskelbtini) Kaune. Taip pat teismas neturėjo pagrindo vertinti kitaip, nei pripažino atsakovas, jog Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. rugpjūčio 22 d. duomenyse, t. y. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės savininkų sąrašuose žemės plotų dydžiai buvo nurodyti hektarais (P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 81, p. 105-102).

Skundžiamu sprendimu pagrįstai buvo atkurta nuosavybės teisė į P. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos (duomenys neskelbtini) Kauno apskr., žemės 9,64 ha dalį – 0,0568 ha, turėtoje žemės vietoje, esančią 0,1617 ha žemės sklype, (duomenys neskelbtini) Kaune. Priėmus ginčijamą sprendimą pareiškėjo tėvui V. R. T. liko neatkurtos nuosavybės teisės į P. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos (duomenys neskelbtini) Kauno apskr., žemės 9,64 ha dalį – 3,3532 ha, į kurią nuosavybės teisės, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 4 punkte, bus atkurtos vėliau.

Nėra jokio teisinio pagrindo vertinti atsakovo veiksmus kaip vilkinimą atkurti nuosavybės teises į likusią neatkurtos žemės dalį. Atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra ar kitais Atkūrimo įstatyme numatytais būdais, privaloma vadovautis nurodyta tvarka, kurią detaliai reglamentuoja Tvarkos 105 - 106¹ punktai. Tvarkos 111 punkte numatyti terminai, kada sprendimus priimančios institucijos turi išnagrinėti prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjas nenurodė ir teismas nenustatė, kad atsakovas būtų pažeidęs kokius nors minėtos Tvarkos reikalavimus, vykdydamas nuosavybės teisių atkūrimą į P. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę.

Teismo nuomone, naikinti skundžiamą sprendimą nėra jokio teisinio pagrindo, nenustačius jokių teisės aktų pažeidimų, dėl kurių skundžiamas sprendimas galėtų būti pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu.

Nepatenkinus pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 8S-(14.8.3.)-364 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje piliečiui V. R. T.“, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu pagal V. R. T., mirusio, 1992 m. sausio 9 d. pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teises į jo senelių P. ir J. L. nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Nurodytas reikalavimas yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 8S-(14.8.3.)-364.

III.

Pareiškėjas R. T. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 113-121), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą tenkinti visiškai.

Nors pareiškėjas pateikė visus įmanomus įrodymus savo aplinkybėms pagrįsti, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai netyrė pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei akcentuojamų įrodymų, vienareikšmiai vertino tik atsakovo pateiktą poziciją. Matyti, kad į sprendimo motyvuojamąją dalį yra perkeltas visas atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą turinys.Pagal archyvinius duomenis P. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise iš viso valdė 12,86 ha žemės. Prašymus atkurti nuosavybės teises teisės aktų nustatyta tvarka pateikė savininko P. L. sūnus V. L. ir mirusios dukros sūnus V. R. T. (pareiškėjo tėvas). Pagal minėtus archyvinius dokumentus buvo nustatyta, kad V. L. ir V. R. T. priklauso atkurti nuosavybės teises į P. L. turėtos 12,86 ha žemės. Kiekvienam pretendentui po 6,43 ha žemės. Vienam iš dviejų pretendentų, t. y. V. L. nuosavybės teisės yra atkurtos į 6,43 ha žemės, todėl ir kitam pretendentui (dabar jau pareiškėjui) nuosavybės teisės privalo būti atkurtos į 6,43 ha žemės, o ne į 3,4100 ha, kaip nurodyta ginčijamame sprendime. Tačiau V. R. T. iki šiol nėra atkurtos nuosavybės teisės nei į jokį žemės sklypo plotą pagal pateiktą 1991 m. gegužės 8 d. prašymą (Pakartotinai pateiktą 1992 m. sausio 29 d.). Todėl jau vien šiuo pagrindu minėtas sprendimas neteisėtas, todėl naikintinas, įpareigojant sprendimą priėmusią instituciją per nustatytą terminą išspręsti žemės atkūrimo klausimą iš naujo.Atsakovo pateiktoje nuosavybės teisių atkūrimo bylos kopijoje nėra būtent pakartotinio V. R. T. 1992 m. sausio 29 d. prašymo, kurį pareiškėjas teismo įpareigojimu pateikė teismui. Savo atsiliepime atsakovas nurodo, kad pareiškėjo tėvas prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė 1992 m. sausio 29 d., tačiau, kaip matyti iš pateiktų dokumentų, prašymas buvo pateiktas anksčiau ir registruotas tuo metu galiojančių įstatymų nustatyta tvarka. Tai dar vienas įrodymas, kad atsakovas teismui pateikė nepilną P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylą, dėl ko pareiškėjas negali tinkamai suformuluoti savo skundo reikalavimo.Neaišku, kokiu teisės aktu vadovaudamiesi, atsakovo darbuotojai savo iniciatyva 2003 m. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl informacijos, susijusios su P. L. valdyta žeme iki nacionalizacijos. Taigi, atsakovo darbuotojai savo iniciatyva neteisėtai rinko P. L. nuosavybės teisę į valdytą žemę įrodančius dokumentus, nors joks teisės aktas to daryti nesuteikia teisės, be to, nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvo pateikti dokumentai, įrodantys, kad P. L. valdė 12,86 ha žemės ir pagal šį dokumentą vienam iš pretendentų nuosavybės teisės atkurtos dar 1996 m. Tai akivaizdus pareiškėjo teisių pažeidimas ir atsakovo darbuotojų savivaliavimas, nukreiptas asmeniškai į pareiškėjo interesą atkurti nuosavybės teises įstatymo nustatyta tvarka ir padaryti pareiškėjui žalą. Pažymėtina, kad 2003 m. atsakovo iniciatyva gautojoje informacijoje iš archyvo nėra nurodytų žemės ploto matavimo vienetų, todėl nėra galimybės remtis tokia archyvine informacija, kurioje nėra nurodyti žemės ploto matavimo vienetai, nes tokia informacija nėra objektyvi ir tiksli. Šiuo atveju, nesant nurodytų matavimo vienetų, atsakovas savavališkai nustatė, kad tai hektarai, ir tokią archyvinę informaciją prideda savo iniciatyva į P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylą ir ja nepagristai vadovaujasi. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas išsamiai netyrė.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl Kauno apskrities viršininko 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-42 sudarytos komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste komisijos posėdžio, vykusio 2008 m. sausio 29 d., sprendimo Nr. 1 ir nepagrįstai sprendė dėl praleisto senaties termino atnaujinimo. Visų pirma, pažymėtina, kad teismas nenustatė senaties termino pradžios momento. Kadangi pareiškėjas su nuosavybės teisių atkūrimo byla teisme buvo susipažinti ne vieną kartą, dėl atkūrimo byloje nesančių dokumentų, dėl netinkamos numeracijos buvo nuolat reiškiamos pretenzijos. Taip pat pareiškėjas yra neįgalus, bylos apimtis yra didelė, daugelis dokumentų atkūrimo byloje nepateikta, todėl tik pamatęs ginčijamą sprendimą, pareiškėjas iš karto patikslino savo skundą. Taip pat šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose ir pirmosios instancijos teismas privalėjo šia praktika vadovautis, vertindamas, ar ginčijamas aktas yra sudėtinė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 8S-(14.8.3.)-364 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje piliečiui V. R. T.“ dalis, ir ar šis aktas yra iš viso ginčo objektas byloje. Ar akto teisėtumo klausimas turi būti vertinamas sprendžiant aukščiau minėto sprendimo teisėtumo klausimą. Teismų praktikoje būtent pripažįstama, kad tokio pobūdžio aktai yra neatskiriami ginčijamų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo dalis ir jie nevertinami kaip viešojo administravimo subjekto priimti aktai, tiesiogiai sukėlę pareiškėjams teisines pasekmes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniais sprendimais, pareiškėjas šio akto nesutikimo argumentus (bet nesavarankiškus reikalavimus) gali pareikšti ginčydamas galutinį sprendimą, kuomet būtų įvertinami ir tokie sprendimai bei jais padarytų pažeidimų įtaka galutinio sprendimo teisėtumui (2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-530/2012, 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-314/2013 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ne tik reiškė savarankiškus reikalavimus, bet savo skunde išsamiai pasisakė dėl Kauno apskrities viršininko 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-42 sudarytos komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste komisijos posėdžio 2008 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. 1 neteisėtumo, išdėstė argumentus, kokią neigiamą įtaką šis aktas turėjo galutiniam sprendimui dėl nuosavybės atkūrimo. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, bei kitaip vertinti minėtos komisijos sprendimo teisėtumą, tačiau šioje vietoje veikė silpnesnės šalies, t. y. pareiškėjo, nenaudai. Visiškai nėra aišku, kodėl pareiškėjo tėvo vardu nuosavybės nėra atkuriamos daugelį metų. Atsakovas atsiliepime mini, kad atkūrimo procesas pareiškėjui buvo sustabdytas dėl teisminių ginčų. Su tokia pozicija sutikti negalima. Atsakovas nepateikia nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad atkūrimo procesas pareiškėjui buvo sustabdytas. Nėra pateiktas nei vienas viešojo administravimo subjekto oficialus dokumentas, kad atkūrimo procesas pareiškėjui yra stabdomas dėl kokių nors priežasčių. Nei pareiškėjas, nei jo tėvas niekada nebuvo informuotas, kad atkūrimo procesas P. L. nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra stabdomas, o po stabdymo atnaujinamas ir tęsiamas toliau. Nors, viena vertus, atsakovas teigia, kad atkūrimo procesas buvo sustabdytas, kita vertus, atsakovas dalijo laisvą neužstatytą valstybės žemę kitiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Tokiu būdu, daugybę metų negrąžindamas ir vilkindamas pareiškėjui žemės atkūrimo procesą, atsakovas išdalino laisvą žemę tretiesiems asmenims, taip pažeisdamas pareiškėjo teisę į teisingą nuosavybės grąžinimą ir padarė pareiškėjui žalą. Tuo pačiu ginčijamu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus sprendimu buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui V. R. T. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0568 ha žemės, grąžinant natūra 0,0568 ha žemės sklypo dalį turėtoje vietoje, esančią 0,1617 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) Kaunas. Tačiau toks žemės sklypo dalies atkūrimas nėra galimas, nes nėra aišku, kur konkrečiai yra atkurta žemė, nėra aišku, kokioje dalyje yra suformuotas grąžinamas 0,0568 ha žemės sklypo plotas, nėra aišku, ar iš viso yra suformuotas atskiras 0,0568 ha žemės sklypo plotas, kuris viešajame registre turėtų būti registruojamas atskiru unikaliu numeriu. Atsiliepime dėl šių aplinkybių atsakovas iš viso nieko neužsiminė ir nepasisakė. Prie ginčo sprendimo pridėta žemės sklypo schema nėra indentifikuota jokiu unikaliu žymėjimu, kuris būtų pakartotas pačiame ginčo sprendime. Esant tokiai situacijai, atsakovui suteikiama galimybė kaitalioti žemės sklypo schemas neinformavus pareiškėjo. Šiuo atveju, priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjui, sprendime ir jo prieduose neturi būti paliktos galimybės piktnaudžiauti. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas išsamiai nenagrinėjo skundo aplinkybių, jų netyrė, todėl priėmė galimai neteisėtą sprendimą dėl ko nebuvo atskleista bylos esmė.Pareiškėjui nuo palikimo priėmimo iki šiol yra siunčiamos deklaracijos, kad pareiškėjas turi mokėti už 0,0727 ha žemės sklypo plotą, šią prievolę pareiškėjas sąžiningai vykdo, tačiau atsakovas ginčo sprendimu keičia nusistovėjusius santykius ir nepagrįstai sumažina pareiškėjo naudojamą žemės sklypo plotą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 125-129) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas nenurodė, kokiais ir kurių metų archyviniais dokumentais grindžia savo argumentą, jog ginčijamame Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. spalio 28 d. sprendime Nr. 8S-(14.8.3.)-364 nurodytas V. R. T. tenkantis buvusio savininko nuosavybės teisėmis valdytas žemės sklypo plotas neatitinka faktinės situacijos bei archyviniuose dokumentuose esančių duomenų. Pažymėtina, kad Tvarkos 13 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Kaip minėta, P. L. nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra keli dokumentai skirtingų datų, nurodantys skirtingus savininko iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytus žemės plotus. Kauno valstybinio archyvo 1991 m. gruodžio 31 d. pažymėjimo Nr. L-187 duomenimis P. L. 1938 m. vasario 21 d. nuosavybės teise turėjo 0,20 ha žemės (duomenys neskelbtini) Kaune, ir 1938 m. rugpjūčio 18 d. turėjo 12,66 ha žemės (duomenys neskelbtini) Kauno apskr., iš viso 12,86 ha žemės. Tačiau iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. rugpjūčio 22 d. rašto Nr. ST-82 ir jo priedų matyti, kad P. L. 1939 m. lapkričio 27 d. nuosavybės teise turėjo tik 9,64 ha žemės (duomenys neskelbtini) Kauno apskr. Vadovaujantis Taisyklių 13 punktu, Kauno apskrities viršininko komisija, sudaryta žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti, nusprendė, kad P. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo 9,64 ha žemės (duomenys neskelbtini) Kauno apskr. Kadangi nuosavybės teisės V. L. Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. 372 yra atstatytos į 6,43 ha žemės, tai likutis, į kurį gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, yra 3,41 ha. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi suformuota teismine praktika, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1976/2012). Atsižvelgdamas į minėtų teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo rekomendacijas, pirmosios instancijos teismas, teisingai nurodė, kad visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis privaloma nustatyti žemės valdymo nuosavybės teise faktą ir jokie teisės aktai nedraudžia atsakovui rinkti įrodymus, patvirtinančius pretendento nuosavybės teisę. Teismas sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, kurie įrodymai atmetami, o kurie ne. Taip pat išsamiai pasisakė, pagal ką ir kodėl laiko, kad vėliausiu nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu yra pripažintinas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. rugpjūčio 22 d. pažymėjimas, todėl pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino visų teisingam bylos išsprendimui reikalingų įrodymų visetą ir dėl to padarė tinkamas išvadas.Apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-530/2012, 2013 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-314/2013. Nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-314/2013, nei 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-530/2012 visiškai nesusijusios su ginčo dalyku šioje byloje. Ginčas administracinėje byloje Nr. AS602-314/2013 kilo dėl Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2012 m. liepos 2 d. audito ataskaitos Nr. FA-P-70-3-28, kai šioje byloje ginčas yra kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tas pats pasakytina ir apie 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-530/2012. Todėl teismas neturėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika bylose, kurios yra visiškai kitokio pobūdžio, nei nagrinėjama byla. Dėl senaties termino teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog skundžiamas Kauno apskrities viršininko 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-42 sudarytos komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste komisijos posėdžio, vykusio 2008 m. sausio 29 d., sprendimas Nr. 1 į bylą buvo pateiktas 2013 m. gruodžio 30 d., kartu su P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 81 kopija. Pareiškėjas su nagrinėjamos administracinės bylos medžiaga pirmą kartą susipažino 2014 m. kovo 14 d., o patikslintą skundą pateikė 2014 m. gegužės 20 d., kuriame nenurodė jokių svarbių priežasčių ir aplinkybių, dėl kurių būtų galima atnaujinti praleistą vieno mėnesio ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą skundui paduoti. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, teismas nustatė senaties pradžią, t. y. 2014 m. kovo 14 d. P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 81 kopija kartu su skundžiamu Kauno apskrities viršininko 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-42 sudarytos komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste komisijos posėdžio, vykusio 2008 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 1 Kauno administraciniam teismui buvo pateikta 2013 m. gruodžio 30 d. ir nuo tos dienos atsakovas daugiau neteikė naujos P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos kopijos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė skelbia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose.

Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymu vertinimu, naujų įrodymų, paneigiančių teismo įvertintas aplinkybes, nepateikė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog teismas priėmė sprendimą neteisingai įvertintų įrodymų pagrindu.

Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 8S-(14.8.3.)-364 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje piliečiui V. R. T.“ nuosavybės teisės atkurtos teisėtai ir šio sprendimo naikinti nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas praleido vieno mėnesio terminą skundui paduoti dėl Kauno apskrities viršininko 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-42 sudarytos komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste komisijos posėdžio 2008 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. 1 panaikinimo. Teismas nustatė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi nustatytas vieno mėnesio terminas skaičiuotinas nuo 2014 m. kovo 14 d., kai pareiškėjas susipažino su bylos medžiaga, kurioje buvo ir minėtas Komisijos sprendimas. Skundas teismui buvo pateiktas 2014 m. gegužės 20 d., nenurodžius svarbių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas vieno mėnesio terminas, todėl pagrįstai nebuvo atnaujintas terminas skundui paduoti ir byla šioje dalyje buvo nutraukta. Apeliacinio skundo argumentai dėl neteisėto bylos nutraukimo nėra pagrįsti. Pareiškėjas byloje naudojosi kvalifikuoto atstovo paslaugomis, todėl turėjo galimybę realizuoti savo teises nustatytais terminais.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iš naujo atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu pagal V. R. T., mirusio, 1992 m. sausio 9 d., pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teises į jo senelių P. ir J. L. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, nėra konkretus. Pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečius veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese privalo atlikti atsakovas, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą siejo su kitais pareiškėjo skundo reikalavimais, pripažindamas jį išvestiniu iš kitų ir nepatenkinus pareiškėjo skundo dėl aktų panaikinimo pagrįstai buvo nepatenkintas reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), pateikiamos prielaidos dėl galimybės keisti žemės sklypo schemas, tačiau tai nėra pagrįsta faktiniais argumentais, todėl teismas negali prielaidų vertinti kaip pareiškėjo teisių pažeidimo. Pažymėtina, kad remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 120 punktu priimtą sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ar vandens telkinį atkūrimo, žemėtvarkos skyrius per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo priėmimo perduoda nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui, kuris Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, nustatyta tvarka žemės sklypų duomenis įrašo į Nekilnojamojo turto kadastrą. Todėl įregistravus nuosavybės teises, bet koks savavališkas žemės sklypo plano keitimas negalimas. Byloje nėra duomenų apie tokius pakeitimus, todėl nebuvo ką tirti.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą aplikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.