Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T.N. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas T.N. ir atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jiems pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Panevėžio AVPK prašė bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant (b. l. 11), pareiškėjas prašymo dėl bylos nagrinėjimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimo. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Konstatuojant CK6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) (įstatymo redakcijos, galiojusios ginčui aktualiu laikotarpiu) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, o pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2012-04-19iki 2013-05-29 (b. l. 8-9, 12-14). Atsakovo atstovas šioje nagrinėjamojoje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 59-60).

Pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT)yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006-03-29 sprendimas byloje Scordino prieš Italiją).Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kadnagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CKnormos (2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikroįstatymenumatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu apytiksliai nuo 2012-04-19 iki 2013 metų (b. l. 2). CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismosuformuotu senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimu, asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (2013-05-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013, 2013-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013). Todėl atsižvelgiant į galiojusį teisinį reguliavimą, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų ir į atsakovo atstovo procesiniuose dokumentuose nurodytus pareiškėjo laikymo šioje įstaigoje laikotarpius, darytina išvada, kad pareiškėjasapie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. nuo jo laikymo netinkamomis kalinimo sąlygomis Panevėžio AVPK areštinėje pradžios, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Tačiau pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė tik 2015-10-21, tai patvirtina žyma ant pašto voko (b. l. 5).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2013-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pareiškėjas teismui pateiktame priede prie skundo (b. l. 4) nurodė, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomas senaties terminas.Pareiškėjas paaiškino, jog savo teisių jis ginti anksčiau negalėjo, nes tik 2014 metais pradėta viešai skelbti tai, kad Lietuvos kalinimo įstaigos pažeidinėja kalinamų asmenų teises.Apie tokius pažeidimus jis anksčiau nežinojo, nes tai buvo slepiama pačių kalinimo įstaigų administracijų. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu nebuvo galimybės sužinoti įstatymus, teisės aktus, kurie gina kalinamųjų teises ir nurodo kalinamojo asmens gyvenimo buitį ir sąlygas, todėl pažeidimo metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie reikalavimų neatitinkančias kalinimo sąlygas, bei tai, kad tai yra tęstinis jo, kaip kalinamojo asmens teisių, pažeidinėjimas. Tačiau šie pareiškėjo argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui negali būti taikomas joks senaties terminas, ar kad dėl to šis terminas turėtų būti atnaujintas. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys suėmimo vykdymo sąlygas, taip pat CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra tinkamai paskelbti. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos (žr., pvz., 2014-11-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014; 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1961/2014 ir kt.). Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012-04-19 iki 2012-10-21 ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka ginama pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą nuo 2012-10-22 iki 2013-05-29.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad minimalaus kameros ar gyvenamosios patalpos ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, kameros ploto normos vienam asmeniui nenustato. Ginčo laikotarpiu teritorinės policijos įstaigos areštinėse sulaikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės). Šių taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei kamerose buvusių asmenų skaičių, atsakovo atstovas pateikė Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto L. M. tarnybiniame pranešime „Dėl T. N. laikymo areštinėje“ (b. l. 12-14). Iš šių duomenų nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiu, kuriam netaikomas ieškinio senaties terminas, pareiškėjas periodiškai buvo laikomas nuo 2012-11-12 iki 2013-05-29 (toliau – ir ginčo laikotarpis)skirtingose kamerose: kameroje Nr. 16, kurios plotas 14,38 kv. m, buvo laikomas nuo 2012-11-12 iki 2012-11-14 su dviem asmenimis; kameroje Nr. 20, kurios plotas 14,80 kv. m, 2012-11-19,2012-11-21, nuo 2012-11-27 iki 2012-11-28 pareiškėjas buvo laikomas su vienu asmeniu, 2012-11-20, nuo 2012-11-24 iki 2012-11-26, nuo 2012-11-29 iki 2012-11-30 – su dviem asmenimis;kameroje Nr. 18, kurios plotas 13,81 kv. m, nuo 2012-12-05 iki 2012-12-06pareiškėjas buvo laikomas su dviem asmenimis, nuo 2012-12-07 iki 2012-12-10 – su vienu asmeniu;kameroje Nr. 12, kurios plotas 12,17 kv. m, nuo 2012-12-21 iki 2012-12-28 – pareiškėjas buvo laikomassu vienu asmeniu;kameroje Nr. 4, kurios plotas 20,29 kv. m, nuo 2013-02-01 iki 2013-02-06, nuo 2013-02-15 iki 2013-02-18 – su vienu asmeniu, nuo 2013-02-19 iki 2013-02-20 – su dviem asmenimis;kameroje Nr. 2, kurios plotas 21,38 kv. m, nuo 2013-03-06 iki 2013-03-08 – su vienu asmeniu, nuo 2013-03-09 iki 2013-03-15, nuo 2013-05-13 iki 2013-05-15 – su dviem asmenimis, nuo 2013-03-16 iki 2013-03-18 – su vienu asmeniu;kameroje Nr. 15, kurios plotas 19,59 kv. m, nuo 2013-04-05 iki 2013-04-06, nuo 2013-04-09 iki 2013-04-12 – su dviem asmenimis, nuo 2013-04-07 iki 2013-04-08 – su vienu asmeniu;kameroje Nr. 1, kurios plotas 18,53 kv. m, nuo 2013-05-28 iki 2013-05-29 – su vienu asmeniu, nuo 2013-04-19 iki 2013-04-22, nuo 2013-05-22 iki 2013-05-27 – su dviem asmenimis, nuo 2013-04-23 iki 2013-04-24 – su trimis asmenimis.

Remiantis šiais duomenimis, darytina išvada, kad nuo 2012-11-12 iki 2013-05-29, viso 79 paras, pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 16, 20, 18, 12, 4, 2, 15 ir 1, iš jų – 14 parųnežymiai pažeidžiant Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (kamerose Nr. 16, 18 ir 20, kuomet jose pareiškėjas buvo laikomas su dar dviem asmenimis, bei kameroje Nr. 1, kai joje pareiškėjas buvo laikomas su dar trimis asmenimis), o 65 paras– šio reikalavimo nepažeidžiant. Todėl konstatuotina, jog Panevėžio AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.Pažymėtina, jog nesant objektyvių duomenųdėl kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, bei kamerose buvusių asmenų skaičiaus 2012-11-22 bei 2012-11-23, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-03-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjas šiomis dienomis Panevėžio AVPK buvo laikomas pažeidžiantjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą jam sukėlė ir tai, kad Panevėžio AVPK areštinėje dėl netinkamo apšvietimo bei nešvarių langų kamerose buvo tamsu ir gulint žemutinėje dviaukštės lovos dalyje skaityti, rašyti buvo neįmanoma.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.Policijos areštinės kameros apšvietimo reikalavimus nustato Lietuvos higienos normos HN 37:200921 ir 22 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, kamerose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %;areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta – ne mažesnė kaip 200 lx, o šiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta – ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo spręstina, jog jokių specialių reikalavimų, nustatančių, kokio dydžio langai turėtų būti įrengti areštinės kamerose, nėra, todėl pareiškėjo skunde nurodytas apytikslis kameros lango išmatavimas (110×90 cm) nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas.

Iš atsakovo atstovo teiktų duomenų nustatyta, jog ginčo laikotarpiu Panevėžio VSCne kartą atlikoPanevėžio AVPK areštinės būklės atitikties Lietuvos higienos normos HN 37:2009reikalavimams vertinimą (b. l. 41-52), patikrinimo aktuose nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su apšvietimoreikalavimais kamerose. Byloje nėra surinkta duomenų, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose Nr. 1, 2, 21, 22į Panevėžio AVPK areštinėsadministraciją ir Panevėžio VSC būtų kreipęsis pareiškėjas ar kiti šiose kameroselaikomi asmenys. 2012-11-05 patikrinimo akte Nr. H5-567ir 2013-01-16 patikrinimo akte Nr. H5-4 užfiksuoti duomenys iš dalies paneigia pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes apie neužtikrintą apšvietimą kameroseNr. 11, 12, 15, 16, 18 ir 20.Šių patikrinimų metu buvo patikrinta minėtų kamerų higienos būklė įeinant ir apžiūrint kameras bei konstatuota, kad jose laikomiems asmenims yra sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, dirbtiniam apšvietimui kamerose Nr. 16, 20, 18, 15, 12 naudojamos kaitrinės lempos, kameroje Nr. 11 – liuminescencinės; visi kamerose įrengti šviestuvai, dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai veikė. Patikrinimo metu Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija nurodytose kamerose atliko, be kita ko, dirbtinės apšvietos matavimus ir nustatė, jog dirbtinė apšvieta kamerose atitikoLietuvos higienos normos HN37:200921 punkto reikalavimus. Minėtame patikrinimo akte taip pat nurodyta, jog kontrolės metu areštinės vadovybei sudarius galimybes visuomenės sveikatos priežiūros specialistams paklausti laikomų asmenų ar jie patenkinti laikymo sąlygomis, areštantai nusiskundimų dėl laikymo sąlygų neturėjo(b. l. 43-44). Panevėžio VSC ne ginčo laikotarpiu atliktos periodinės kontrolės metu užfiksuotais duomenimis (2012-02-22 patikrinimo aktas Nr. H5-46), visose kamerose yra skaidraus stiklo langai; dirbtiniam apšvietimui II korpuse naudojamos kaitrinės lempos, I korpuse – liuminescencinės; visi kamerose įrengti šviestuvai ir dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai tikrinimo metu veikė (b. l. 41-42). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietimoginčo laikotarpiu, konstatuoti, Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmusCK 6.271 straipsnio prasmenėra pagrindo.

Policijos areštinės patalpų valymas, dezinfekavimas ir priežiūra reglamentuotas Lietuvos higienos normos HN 37:2009VII skyriuje, kurio nuostatomis vadovaujantis visos policijos areštiniųpatalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs (48 punktas); visos patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu (49 punktas); patalpoms, įrenginiams valyti bei dezinfekuoti turi būti naudojamos teisės aktais nustatytos leistinos naudoti priemonės (50 punktas); policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose,šiam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (52 punktas).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl nešvarių, apsinešusių nuo purvo kamerų langų pripažintini nepagrįstais, nes šiuos teiginius iš esmės paneigiaPanevėžio VSC atliktų patikrinimų metu užfiksuoti duomenys (2012-02-22 patikrinimo aktas Nr. H5-46, 2013-03-05 patikrinimo aktas Nr. H5-83). 2012-02-07 patikrinimo metu nustatyta, kad Panevėžio AVPK yra sudaręs sutartį 2011-10-13 Nr. 50-ST2-130 su UAB „Valymo ir priežiūros centras“ dėl areštinės koridorių, virtuvės medicinos punkto, sanitarinių patalpų bei langų valymo (b. l. 41-42). 2013-03-01 operatyviosios kontrolės metu nustatyta, jog areštinės kameras pagal Areštinės vidaus tvarkos taisykles tvarko patys areštinėje sulaikyti asmenys, nesivalantys asmenys baudžiami nustatyta tvarka. Areštinėje laikomi asmenys švaros bei tvarkos palaikymui kamerose aprūpinami valymo inventoriumi bei valikliais. Patikrinimo metu rasta valiklių: Lowator cleaner, koncentruoto rūgštinio valiklio, Scouring powder, valymo kempinėlių bei ūkiško muilo atsargų. Patikrinimo metu vyko areštantų konvojavimas, nuo 11 iki 26 kameros buvo tuščios ir švarios (b. l. 48-49).

Pareiškėjas reiškė ir bendro pobūdžio pretenzijas, susijusias su kamerų langų angose įrengtų grotų sukeltais nepatogumais valant langus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015-05-15 administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015), pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Tačiau pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kalinimo sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams atsakovui neturi kilti, jeigu pareiškėjas nepakankamai konkrečiai apibūdina galimai padarytą pažeidimą (2015-10-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015).Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su kamerų langų angose įrengtų grotų sukeltais nepatogumais juos valant, nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais, jie yra deklaratyvūs ir abstraktūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, nesusieti su jokiais konkrečiais laike ir vietoje apibrėžtais galimai neteisėtais pareigūnų veiksmais.Pareiškėjas nedetalizavo, kuriuo konkrečiai metu ir kuriose kamerose patyrė šiuos nepatogumus, todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai, atsižvelgiant į ilgą vertinamą laikotarpį bei aplinkybę, jog pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas 10-yje skirtingų kamerų, nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis. Atitinkamai, pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius.Taigi, esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė ir tuo, kad kamerose įrengti nuo gyvenamosios patalpos neatitverti sanitariniai mazgai. Pareiškėjo teigimu, minėta gyvenamoji patalpa turi būti priskiriama maitinimo patalpoms, kadangi šiose patalpose įkalintiems asmenims teikiamas maitinimas.

Policijos areštinių kamerų įrengimas reglamentuotas Lietuvos higienos normos HN 37:2009 V skyriuje, kuriame nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 punktas).

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimais – jie atitverti reikiamo aukščio pertvara nuo gyvenamosios paskirties ploto (b. l. 10). Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo teiktais duomenimis, kadangi šią aplinkybę patvirtina ir Panevėžio VSC įvairiais laikotarpiais atliktų patikrinimų metu užfiksuoti duomenys. 2012-02-07 periodinės kontrolės (2012-02-22 patikrinimo aktas Nr. H5-46) metu apžiūrėjus kameras, nustatyta, kad visose kamerose, išskyrus Nr. 5 vienvietę kamerą ir karcerį, yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros (b. l. 41). 2012-11-05 patikrinimo akte Nr. H5-567 nurodyta, kad kamerose Nr. 11, 12, 15, 16, 18 ir 20 yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie visose kamerose yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara (b. l. 43). Iš esmės analogiškos aplinkybės fiksuotos ir 2013-01-09 operatyviosios kontrolės metu, patikrinus kamerų Nr. 12, 16 ir 18, t. y. kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, higienos būklę (b. l. 45). Pažymėtina, jog Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punktas neįtvirtina reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar įrengti kaip atskiras patalpas, todėl teismo vertinimu, toks sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko minėtos higienos normos reikalavimus. Be to, kaip nepagrįstas vertintinas pareiškėjo teiginys, jog teritorinės policijos įstaigos areštinės kamera turi būti priskiriama maitinimo patalpoms, nes pagal Areštinių veiklos taisyklių 5 punkte pateiktą policijos areštinės kameros apibrėžimą, tai specialiai įrengta patalpa policijos areštinėje uždarytiems asmenims laikyti.

Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam atsirado ir dėl to, kad Panevėžio AVPK nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos palaikyti asmeninę higieną – kamerose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, o galimybė pasinaudoti karštu vandeniu būdavo suteikiama vieną kartą per savaitę po 15 minučių.

Reikalavimai dėl sąlygų, užtikrinančių teritorinės policijos įstaigos areštinėje laikomų asmenų galimybes palaikyti asmeninę higieną, nustatyti Lietuvos higienos normos HN 37:2009 VII skyriuje. Vadovaujantis šio skyriaus nuostatomis, laikomiems asmenims areštinės administracija privalo sudaryti sąlygas prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (60 punktas). Atsakovo atstovas procesiniuose dokumentuose nurodė, jog asmenys, laikomi areštinėje, yra vedami praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, prausimosi trukmė individuali ir priklauso nuo juo besinaudojančių asmenų poreikių. Tvirtino, jog pareiškėjas į dušą nusiprausti šiltu vandeniu buvo vedamas daugelį kartų, nebuvę nei vieno atvejo, kada minėtas asmuo, išbuvęs areštinėje daugiau kaip savaitę, nebūtų nuvestas į dušą. Tačiau buvę atvejų, kai jis duše buvo kelis kartus per savaitę (b. l. 9-10, 13).Šias aplinkybes patvirtina atsakovo atstovo teikti duomenys iš Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo (b. l. 15-37),kurių iš esmės neneigia ir pareiškėjas,todėl minėto higienos normosreikalavimo pažeidimas nenustatytas.

Pasisakydamas dėl karšto vandens tiekimo areštinės kamerų praustuvėse neužtikrinimo, teismas pažymi, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 26 punkte įtvirtintus policijos areštinių įrengimo reikalavimus, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta medicinos punkte, sanitarinėje švarykloje ir indų plovykloje. Vadovaujantis minėtos higienos normos20 punkto nuostatomis, policijos areštinės kameros sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Atsakovo atstovas nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerų sanitariniuose mazguose įrengta miesto vandentiekio šalto vandens tiekimo sistema (b. l. 9, 13), šią aplinkybę patvirtina ir Panevėžio VSC patikrinimų metu užfiksuoti duomenys (b. l. 41, 43). Be to, pareiškėjas ir neginčija, jog Panevėžio AVPK kamerų praustuvėse nebuvo tiekiamas šaltas vanduo. Kadangi karšto vandens tiekimo sistemos įrengimas šiopobūdžio teritorinės policijos įstaigos areštinės patalpose teisės aktais nereglamentuotas, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo nusiskundimai dėl karšto vandens kameros praustuvėje nebuvimo.

Pareiškėjo skundo argumentai, jog po šaltu vandeniu galima paviršutiniškai apsiprausti, tačiau dėl nepilnaverčio maitinimo nusilpus imuninei sistemai, tuoj pat apsergama, o apsirgus nėra suteikiamas tinkamas gydymas, vertintini kritiškai. Pažymėtina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, todėl vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, kadangi paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.). Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011).Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai laikytini abstrakčiais, netiksliais, nepagrįstais jokiais objektyviais įrodymais,nesusietais su juo pačiu. Pareiškėjas nedetalizavo, kokių teisės aktų reikalavimų neatitiko Panevėžio AVPK areštinėje tiekiamas maitinimas, kada ir kokia konkrečiai medicininė pagalba pareiškėjui apsirgus nebuvo suteikta ar netinkamai suteiktair pan. Be to, pareiškėjas nenurodė, jog tokiu būdu buvo pažeistos būtent jo teisės.Iš įrašų Panevėžio AVPK areštinės Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnale nustatyta, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo vertinama ir pareiškėjo pageidavimu jis buvo apžiūrimas, jam buvo teikiamos bendruomenės slaugytojos konsultacijos, skirtas gydymas (b. l. 38-40), taigi,teismas nenustatė neteisėtų Panevėžio AVPK veiksmų ar neveikimo, teikiant pareiškėjui sveikatos priežiūrą.

Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kamerose buvo nežymiai pažeista, vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į neilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013, 2013-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013, 2014-02-11 nutartis administracinėje byloje A822-68/2014). Pažymėtina, jog ši administracinių teismų praktikos kryptis, be kita ko, remiasi EŽTT 2010-04-01 sprendime Gultyayeva prieš Rusiją suformuluotomis nuostatomis, anot kurių, tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas suėmimo vietų sąlygas vertinat, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Be to, vertindamas šio nustatyto pažeidimo pobūdį ir jo daromo poveikio intensyvumą, teismas vadovaujasi EŽTT suformuota praktika, t. y. kad EŽTT atsisakė nustatyti, kiek kameros ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją), o sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, EŽTT nurodė, jog turi būti vertinama, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013-04-02 sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisminėje praktikoje ir teisės teorijoje neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Teismas sprendžia, kad pareiškėjas dėl Panevėžio AVPK areštinėje minimalaus ploto neužtikrinimo galėjo jausti tam tikrus nepatogumus, tačiau įvertinus tokių nepatogumų trukmę ir mastą (minimalaus ploto norma buvo neužtikrinta iš viso 14 parų, pažeidimai pavieniai, daugeliu atveju trukę po ne ilgiau nei 2 paras; ploto normos pažeidimai buvę nežymūs), akivaizdu, kad jie buvę vienkartiniai bei trumpalaikiai.Pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti trumpalaikiai, vienkartiniai pažeidimai sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą, be to, delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl neturtinės žalos atlyginimo ir į teismą kreipėsi praėjus daugiau neitrejiems metams nuo pažeidimų pradžios ir daugiau nei dvejiems metams nuo jų pabaigos. Teismas nenustatė, jog nustatytas suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, taip pat įvertinęs kumuliatyvų pareiškėjo laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinės kamerose poveikį, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo T.N. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 6 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.