Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Žibo,

dalyvaujant ieškovės BUAB „Evacuator“ administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ atstovui advokatui M. V., atsakovės UAB „Kauno keliai“ atstovei L. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės BUAB „Evacuator“ administratoriaus įgalioto asmens apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1957-151/2012 pagal ieškovės BUAB „Evacuator“ administratoriaus įgalioto asmens ieškinį atsakovei UAB „Kauno keliai“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl prievolės pasibaigimo įskaitymu sąlygų

Dėl atsakovės reikalavimo teisės egzistavimo

Atsakovės teigimu, apeliantė (sutarties sudarymo metu buvęs pavadinimas UAB „Country Real Estate“) ir atsakovė 2009 m. balandžio 9 d. sudarė sandėliavimo ir aikštelės nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovė įsipareigojo suteikti apeliantei laikinai už užmokestį naudotis 980 kv. m. ploto aikštelę, esančią teritorijoje adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini), skirtą transporto priemonių sandėliavimui ir 147,40 kv. m bendro ploto sandėlį, esantį adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini), o apeliantė įsipareigojo naudotis aikštele ir sandėliu pagal jų paskirtį, mokėti nuomos mokestį bei vykdyti kitus įsipareigojimus sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (b.l. 45-46, 56-57, t. 1). Pagal šalių sudarytą sutartį aikštelę ir sandėlį apeliantė išsinuomojo iki 2010 m. gruodžio 31 d. (sutarties 2.2 punktas). Pažymėtina, kad nors nuomos sutartis sudaryta 2009 m. balandžio 9 d., tačiau šios sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad nuomotojas, t. y. atsakovė įsipareigoja perduoti aikštelę ir sandėlį nuomininkui (apeliantei), o nuomininkas įsipareigoja juos priimti ne vėliau kaip iki 2010 m. vasario 1 d. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė nurodė, jog minėta sutarties nuostata numatyta todėl, kad apeliantei buvo kilę abejonių dėl būtinybės išsinuomoti minėtus objektus, dėl to buvo sudaryta galimybė juos perimti vėliau, tačiau dar tą pačią dieną buvo sudarytas išsinuomotos sandėliavimo ir aikštelės perdavimo – priėmimo aktas (b.l. 58, t. 1). Atkreiptinas dėmesys, jog 2009 m. balandžio 9d. sandėliavimo ir aikštelės nuomos sutartis yra ne tik pasirašyta šalių atstovų, t. y. atitinkamai atsakovės komercijos direktoriaus V. B. ir apeliantės direktorės E. P., tačiau ir antspauduota abiejų bendrovių antspaudais, ko negalima pasakyti apie 2009 m. balandžio 9 d. sandėliavimo ir aikštelės nuomos perdavimo – priėmimo aktą, kuris yra pasirašytas ir antspauduotas atsakovės komercijos direktoriaus V. B., o tuo tarpu minėtame akte yra tik apeliantės direktorės parašas. Kadangi minėtų dokumentų pasirašymas turėjo vykti tą pačią dieną, atsižvelgiant į nurodytas jų datas, antspaudo ties nuomininko, t. y. apeliantės rekvizitais nebuvimas pagrįstai kelia tam tikrų abejonių minėto dokumento sudarymu vieną ir tą pačią dieną. Ir nors atsakovės teismui pateiktame sutarčių registravimo žurnale minėta sutartis yra įregistruota (b.l. 62-64, t. 1), tačiau tai nepaneigia abejonių dėl minėtos sutarties sudarymo realumo. Nesutiktina su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, jog vien tik dėl to, kad apeliantė neturi reikšmingų bylai dokumentų, jos vadovai negalėjo paaiškinti kaip vykdavo dokumentų perdavimas - priėmimas, tai patvirtinančių įrodymų nėra, turėtų būti laikoma, kad apeliantė netinkamai tvarko savo dokumentaciją, dėl ko bylai reikšmingi dokumentai yra pamesti ar prarasti. Pažymėtina, jog ginčo sutarties egzistavimas šiuo atveju naudingas atsakovei, kadangi nesant minėtos sutarties ir negalint atlikti įskaitymo, apeliantės reikalavimas atsakovei būtų pagrįstas. Apie nurodytos sutarties egzistavimą nebuvo žinoma nei apeliantės vadovu nuo 2010 m. birželio 10 d. buvusiam G. S., nei A. A., kuris įmonėje sargu dirbo nuo 2009 m. balandžio 1 d., o įmonės direktoriumi nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio. Atsižvelgiant į tai, kad nuomos sutartimi buvo išsinuomoti objektai, kurie buvo svarbūs ir reikalingi tiesioginei apeliantės veiklai vykdyti, faktas, kad minėta sutartis nebuvo žinoma nei jos darbuotojams, nei vadovams leidžia pagrįstai abejoti minėtos sutarties egzistavimu nurodytu metu. Liudytojų parodymai tiek dėl apeliantės turimų aikštelių skaičiaus, tiek dėl vykdomos veiklos neprieštarauja vieni kitiems, todėl abejoti jų teisingumu nėra pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog abu liudytojai parodė, kad įmonei poreikio turėti papildomai aikštelę nebuvo. Byloje nepasitvirtino aplinkybės, kad apeliantė naudojosi nuomojama aikštele, kadangi įrodymų, patvirtinančių, jog transporto priemonė Cadillac Eldorado, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pristatyta į aikštelę, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini), būtent apeliantės, išskyrus galimai suinteresuoto asmens atsakovės darbuotojo paaiškinimą (b.l. 125, t. 1) nėra. Apeliantės administratoriaus įgaliotas asmuo nurodė, jog bendrovės priimtų saugojimui automobilių apskaitoje nėra registruotas minimas automobilis, jis nėra registruotas ir bendrovės vardu (b.l. 138, t. 1).

Pagal minėtą šalių sudarytą sutartį 2010 m. gruodžio 31 d. atsakovė išrašė ir, jos teigimu, pateikė apeliantei PVM sąskaitą – faktūrą serija (duomenys neskelbtini) dėl 35 515,92 Lt dydžio sumos sumokėjimo per laikotarpį iki 2011 m. sausio 15 d. (b.l. 47). Nors atsakovės teigimu, minėta PVM sąskaita faktūra apeliantei buvo pateikta ne tik paštu, bet ir asmeniškai, tačiau parašo, patvirtinančio šios sąskaitos faktūros priėmimą, nėra (b.l. 47, t. 1). Nors apeliantė teigia minėtą sąskaitą faktūrą esant išrašytą netinkamai, kadangi joje nėra pateikti konkretūs sutarties, pagal kurią minėta sąskaita faktūra yra išrašoma, duomenys, tačiau su šiuo apeliantės argumentu negalima sutikti, kadangi sąskaitoje pateikti duomenys iš esmės yra pakankami, nes 2010 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad sąskaita pateikiama už paslaugas, jų nedetalizuojant, mokėtina suma pagal pateiktą PVM sąskaitą – faktūrą yra 35 515,92 Lt.. Be to, šis argumentas neturi esminės reikšmės sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą. Nelaikytinas pagrįstu ir argumentas, jog PVM sumokėjimas patvirtina sutarties sudarymo faktą.

Taigi nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti 2009 m. balandžio 9 d. sandėliavimo ir aikštelės nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) realumu, tačiau apeliantei neginčijant minėtos sutarties, teismas negali konstatuoti, jog atsakovė reikalavimo teisės į apeliantę neturėjo, tačiau, kaip jau buvo nurodyta, visos bylos konteskste pirmiau nurodytos aplinkybės yra svarbios vertinant ir paties įskaitymo teisėtumą.

Dėl reikalavimų vykdytinumo ir apibrėžtumo

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai pripažino buvus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kadangi atsakovė ne tik kad neturėjo apeliantei jokio galiojančio reikalavimo, bet ir ieškovės prievolė atsakovei nebuvo atsiradusi. Be to, atsakovė 2011 m. sausio 18d. elektroniniame laiške, kuris pagal atsakovės pateiktus duomenis jau buvo siųstas po įskaitymo atlikimo, savo galiojančią prievolę apeliantei pripažino. Taip pat apeliantės teigimu neegzistavo ir dar viena būtina sąlyga įskaitymui atlikti, t.y. reikalavimų apibrėžtumas, kadangi 2010 m. gruodžio 31 d. Tarpusavio kreditorinių - debitorinių įskaitymų akte Nr. (duomenys neskelbtini) šalių tarpusavio reikalavimai nėra apibrėžti, iš minėto akto negalima suprasti, kokie reikalavimai ir kokioje apimtyje yra įskaitomi.

Byloje esančiame 2010 m. gruodžio 31 d. tarpusavio kreditorinių – debitorinių įsiskolinimų įskaitymo akte Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 60, t. 1) nurodyta, kad atsakovė, atstovaujama komercijos direktoriaus V. B., ir apeliantė, atstovaujama direktoriaus A. A., susitarė dėl tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo ir sudarė tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą, pagal kurį tarpusavio įsiskolinimų užskaita yra 35 515,92 Lt, pagal kurį atsakovė užskaito apeliantės įsiskolinimą, o apeliantė užskaito atsakovės įsiskolinimą. Nors minėtame akte nurodyta, kad aktas sudarytas 2 egzemplioriais ir abu egzemplioriai įsigalioja nuo išrašymo datos, o taip pat, kad jis yra pagrindas buhalterinėms operacijoms atlikti, tačiau minėtame rašte nei apeliantės atstovo parašo, nei įmonės antspaudo nėra, kas leidžia manyti esant teisingus liudytojo A. A. parodymus, jog jam apie minėtą aktą nebuvo žinoma, jis jam nebuvo įteiktas ir apie įskaitymą apeliantė nebuvo informuota įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad minėtas aktas surašytas 2010 m. gruodžio 31 d., nors pagal atsakovės pateiktą sąskaitą faktūrą apeliantė galėjo atsiskaityti iki 2011 m. sausio 15 d. . Esant nurodytoms aplinkybėms, pagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, jog minėto akto surašymo metu atsakovė neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į apeliantę, dėl ko aktas negalėjo būti sudarytas. Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog aktas buvo išsiųstas tik apeliantei savo prievolės neįvykdžius, tačiau tai nepaneigia argumento, jog toks aktas 2010 m. gruodžio 31 d. negalėjo būti sudarytas. Taip pat sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog minėtas įskaitymo aktas yra nekonkretus, remiantis jame esančiais duomenimis negalima nustatyti, nei kokiu pagrindu atsiradę reikalavimai, nei kokio dydžio ar tik dalis jų yra įskaitoma, kadangi iš esmės iš jo galima nustatyti tik užskaitomos sumos dydį.

Dėl tinkamo informavimo apie įskaitymą

Apeliaciniame skunde teigiama, jog apeliantė nebuvo tinkamai informuota nei apie pateiktą apmokėti PVM sąskaitą faktūrą, nei apie įskaitymą, ji tarpusavio kreditorinių – debitorinių įsiskolinimų įskaitymo akto nėra gavusi, jis nebuvo žinomas nei įmonės vadovui, nei buhalterinę įmonės apskaitą tvarkančiai bendrovei, o iš pateiktų pašto siuntų išsiuntimo kvitų negalima nustatyti, koks buvo siunčiamų laiškų turinys. Be to, atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jos siųsti laiškai pasiekė apeliantę ir buvo jai tinkamai įteikti. Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog ieškovė buvo informuota apie skolų įskaitymą tenka būtent atsakovei, o ji šios savo pareigos neįvykdė.

Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu paaiškino (b.l. 146, t. 1), kad pirmasis įskaitymo aktas buvo išsiųstas 2010 metų gale, nors, sutinkant su apeliacinio skundo argumentu, laikytina, kad pagal pateiktą 2010 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą - faktūrą atsakovė neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į apeliantę, kurios įvykdymo terminas būtų pasibaigęs. Kaip tik atsakovės atstovė pripažino, jog PVM sąskaita - faktūra buvo išrašyta po minėto įskaitymo akto išsiuntimo, todėl esant tokioms nurodytoms aplinkybėms laikyti, kad įskaitymas buvo galimas ir įmanomas, negalima. Be to, nurodė, kad vėliau, 2011 m. vasario mėnesį buvo išsiųstas kitas aktas, tačiau koks konkrečiai aktas nenurodė. Atsakovės atstovės paaiškinimais (b.l. 142, t. 1) PVM sąskaita - faktūra buvo ne tik įteikta asmeniškai, bet ir išsiųsta 2011 m. vasario mėnesį, be to, 2011 m. sausio 17 d. buvo išsiųstas paštu tarpusavio kreditorinių – debitorinių įsiskolinimų įskaitymo aktas. Tuo atveju, jei atsakovė laikė, kad jos prievolės apeliantei pasibaigė įskaitymu, atliktu išsiunčiant 2011 m. sausio 17 d. tarpusavio kreditorinių – debitorinių įsiskolinimų įskaitymo aktą, nėra aišku, kokiu pagrindu ir tikslu ji dar kartą pakartotinai siuntė apeliantei PVM sąskaitą - faktūrą pagal nuomos sutartį. Tuo atveju, kaip kad teigia atsakovė, jei minėta sąskaita faktūra apeliantei buvo pateikta asmeniškai, taip pat buvo išsiųsta buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei UAB „Fedelita“ (b.l. 145, t. 1), kokiu tikslu ji buvo siųsta pakartotinai dar kartą 2011 m. vasario 22 d. Pažymėtina, kad apeliantės buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės vadovas parodė, jog tuo laikotarpiu, kai jis tvarkė apeliantės buhalterinę apskaitą (o į nurodytą laikotarpį patenka laikotarpis, kuriam esant atsakovė teigia siuntusi minėtus dokumentus) jokios sąskaitos - faktūros apeliantei atsakovės nebuvo pateiktos, todėl nesant įrodymų, pagrindžiančių minėtos sąskaitos - faktūros įteikimą apeliantės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai įmonei, o taip pat apeliantei, negalima nurodytų aplinkybių laikyti įrodytomis. Toks atsakovės elgesys yra logiškai nepaaiškinamas ir keliantis tam tikrų abejonių minėtų aplinkybių teisingumu. Apeliantės argumentų dėl to, jog ji nėra tinkamai informuota apie įskaitymą, t. y. nėra gavusi atsakovės nurodytų jai siųstų dokumentų, išskyrus vieną – tarpusavio skolų suderinimo aktą, nepaneigia ir byloje esantys įrodymai. Atsakovės teismui pateikta siuntos (siuntinio) priėmimo – perdavimo akto kopija (b.l. 61, t. 1) patvirtina, kad 2011 m. vasario 22 d. atsakovė siuntos priėmėjui Vilpostus perdavė siuntą UAB „Evacuator“, kuri siųsta adresu, nurodytu šalių sudarytos sutarties rekvizituose, tačiau konkrečių duomenų apie tai, koks dokumentas ar dokumentai buvo siųstas /-i apeliantei, nėra aišku. Remiantis atsakovės 2011 metų sausio mėnesio siunčiamų laiškų registro ataskaitos duomenimis (b.l. 65-82, t. 1), atsakovė apeliantei 2011 m. sausio 17 d. paprastuoju laišku siuntė aktą, tačiau koks konkrečiai aktas buvo siųstas ir ar jis buvo įteiktas apeliantei, byloje duomenų nėra. Be to, nėra duomenų ir apie tai, kad siųsti dokumentai yra įteikti apeliantei, o atsakovė, siekdama įrodyti įkaitymo teisėtumą ir pareigos informuoti apie jį atlikimą, privalo pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius pranešimo apie įskaitymą įteikimą apeliantei. Nesant tai patvirtinančių duomenų, negalima sutikti, kad apeliantė buvo informuota apie atliktą įskaitymą iki bankroto bylos iškėlimo. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai, jog apie įskaitymą buvo kalbėta tiek su apeliantės vadovu, tiek su buhalterinę apskaitą tvarkančios įmonės atstovais byloje nėra pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais.

Negalima sutikti su argumentu, jog UAB „Fidelita“ atstovas negali paaiškinti bylai reikšmingų aplinkybių, kadangi jis apskaitą įmonėje tvarkė tik nuo 2010 m. birželio mėnesio, 2009 metų dokumentų jis neperėmė, o tik 2010 metų. Tačiau bylai reikšmingos aplinkybės, susijusios su įskaitymo atlikimu, kaip tik ir vyko 2010 – 2011 metais, t. y. UAB „Fidelitai“ jau tvarkant apeliantės buhalterinę apskaitą. Kaip patvirtino liudytojas K. B., UAB „Fidelita“ vadovas, tvarkant apeliantės apskaitą jokių sąskaitų judėjimo tarp šalių nebuvo, 2011 metų sausio viduryje buvo derinti tik skolų likučiai, o apie jokią apeliantės skolą nebuvo minima.

Be to, remiantis apeliacinės instancijos teismui pateiktais duomenimis, t. y. apeliantės buhalterinę apskaitą vykdžiusios įmonės darbuotojos elektroninio pašto duomenimis (b.l. 165-169, t. 1) nustatyta, kad atsakovės buhalterei siunčiant elektroninį laišką minėtos įmonės darbuotojai 2011 m. sausio 18 d. buvo pateikti duomenys apie 2009 metų ir 2010 metų atsakovės įsiskolinimą, kuris 2010 m. gruodžio 31 d. duomenimis yra 35 519,84 Lt. Jokių duomenų apie tai, kad minėta skola yra įskaityta tarpusavio skolų suderinimo aktu, kad minėto įsiskolinimo nurodytai dienai nėra, nėra pateikta. Skolų suderinimo procesas vyko 2011 m. sausio vasario mėnesį, todėl negali būti taip, kad, esant įskaitymui, atsakovė pripažintų savo skolą apeliantei. Atsakovės teismui pateikti duomenys apie 2007 metų ir 2008 metų likučius (b.l. 180-191, t. 1) nagrinėjamai bylai nėra reikšmingi, todėl dėl jų, kaip neturinčių reikšmės bylai, nepasisakytina.

Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, esančius prieštaravimus ir neatitikimus, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo esant labiau tikėtiną aplinkybę, kad įskaitymo aktas apeliantei buvo įteiktas, nei kad nebuvo įteiktas. Priešingai, byloje paaiškėję aplinkybės tiek dėl 2009 m. balandžio 9 d. sandėliavimo ir aikštelės nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo, tiek ir dėl PVM sąskaitos faktūros pagal ją pateikimo ir joje nurodytos sumos pagrįstumo, tiek ir dėl pranešimo apie įskaitymą kelia pagrįstų abejonių ir leidžia daryti priešingą išvadą, nei kad padarė pirmosios instancijos teismas. Byloje esantys įrodymai paneigia įskaitymo atlikimą, todėl teismas nepagrįstai konstatavo apeliantei tapus žinoma apie įskaitymą. Kadangi apeliantė negavo pranešimo apie įskaitymą iki bankroto bylos jai iškėlimo, o apie jį buvo pranešta bankroto administratoriui tik 2011 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. 406-02, toks įskaitymas negali būti laikomas turinčiu teisinę galią. Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimui panaikinti ir naujam sprendimui priimti.

Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pagal šalių sudarytas 2008 m. sausio 1 d. mechanizmų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2010 m. gegužės 17 d. mechanizmų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurias apeliantė įsipareigojo išnuomoti atsakovei savo turimą techniką teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o atsakovė įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas sutartyje nustatyta tvarka, atsakovė tinkamai savo pareigos sumokėti nuomos mokestį neįvykdė. Apeliantė atitinkamai 2009 m. gruodžio 31 d., 2010 m. sausio 29 d. bei 2010 m. balandžio 30 d. išrašė ir pateikė apmokėjimui atsakovei PVM sąskaitas faktūras bendrai 35 519,84 Lt sumai, todėl nesant pagrindo pripažinti šios prievolės pasibaigimą įskaitymu teisėtu, apeliantei priteistina iš atsakovės nurodyto dydžio suma (CK 6.38 straipsnis, 6.205 straipsnis, 6.256 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad rezoliucinėje ieškinio dalyje reikšdama reikalavimą ieškovė yra padariusi klaidą dėl prašomos priteisti sumos dydžio ir nurodžiusi, jog prašo priteisti 33 519,84 Lt, tačiau, kadangi kitose ieškinio dalyse yra nurodyta būtent 35 519,84 Lt suma, tokia suma nurodyta ir apeliaciniame skunde, laikytina, kad nurodyta klaida yra tik rašytinis apsirikimas, dėl to ieškovei priteistina 35 519,84 Lt suma.

CK 6.210 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai abi sutarties šalys yra verslininkai, už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą yra mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pirmiau nurodytose šalių sudarytose sutartyse dėl kitokio palūkanų dydžio nebuvo susitarta, todėl atsakovei praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, iš jos priteistina 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą – 35 519,84 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2012 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Patenkinus apeliantės pareikštą ieškinį, iš atsakovės valstybės naudai priteistina 1 066 Lt mokėtino už pareikštą ieškinį žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo apeliantė remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu yra atleista (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendž i a:

Apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Priteisti BUAB „Evacuator“, juridinio asmens kodas 300664812, Kaunas, Raudondvario pl. 109, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas, banko kodas 70440, iš UAB „Kauno keliai“, juridinio asmens kodas 135640993, Kaunas. R. Kalantos g. 85, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), AB DNB bankas, banko kodas 40100, 35 519,84 Lt (trisdešimt penkis tūkstančius penkis šimtus devyniolika litų aštuoniasdešimt keturis centus) skolos ir 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą – 35 519,84 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2012 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti valstybei iš UAB „Kauno keliai“, juridinio asmens kodas 135640993, Kaunas. R. Kalantos g. 85, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), AB DNB bankas, banko kodas 40100, 1 066 Lt (vieną tūkstantį šešiasdešimt šešis litus) žyminio mokesčio, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos sąskaitą banke Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas - 5660, mokėjimo paskirtis- „bylinėjimosi išlaidos“, ir nedelsiant po apmokėjimo pateikiant kvito ar mokėjimo pavedimo originalą teismui.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.