- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-10
- Bylos Nr.
- 1A-919-719-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-76-1-00132-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas (pirm.), Algirdas Gaputis, Valdas Petras Meidus
- Nukentėjusysis
- A. K.
- Advokatai
- Stanislovas Butkevičius
Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-919-719/2012
Teisėjas Donatas Jatužis Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00132-2011-5
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. gruodžio 10 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Algirdo Gapučio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-09-26 nuosprendžio, kuriuo A. J. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d. požymių. Šiuo teismo nuosprendžiu taip pat paliktas nenagrinėtu A. K. pareikštas 5000 Lt neturtinės žalos civilinis ieškinys.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. kovo 7 d. apie 09.00 val., atvykęs į jam priklausantį mišką, esantį (duomenys neskelbtini) ir pastebėjęs, kad be leidimo pjaunami medžiai, A. K. pareikalavo atlyginti žalą, o negavęs pinigų, pagrasino jį nužudyti, t.y. iškviesti Šiaulių ,,berniukų“ grupuotę, kurie jį primuš, užmuš čia pat vietoje arba ,,berniukus“ nuvežti į A. K. namus, kur su juo bus susidorota, taip sudarė pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įgyvendintas.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kaltinamojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, baudžiamojoje byloje esančią rašytinę medžiagą, išteisino A. J. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d. požymių.
Šalies argumentai
A. K. apeliaciniu skundu prašo 2012-09-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. J. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 str. 1 d., paskirti atitinkamą bausmę bei pilnai patenkinti pareikštą neturtinės žalos civilinį ieškinį. Taip pat skunde nurodoma, jog jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje davė nuoseklius parodymus, jog įvykio dieną A. J. kitiems asmenims girdint išsakė realius grasinimus primušti ar nužudyti bei išreiškė pažadą grasinimus įvykdyti. Nurodoma ir tai, kad išreikštus grasinimus suprato labai realiai dėl ko patyrė bei patiria stresą, baimę bei pergyvenimus. Apeliantas taip pat nurodo ir tai, kad 2011-12-09 buvo tyčia padegtas jam priklausantis ūkinis pastatas, iki šiol nėra nustatyti kaltininkai, o grasinimus gavęs tik iš A. J.. A. K. taip pat atkreipia dėmesį, jog A. J. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d., patvirtina ne tik jo, bet ir J. B., O. K. bei B. P. parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino kaip nepatikimus bei neatsižvelgė į tai, jog buvo atliekami atskiri ikiteisminiai tyrimai dėl vagystės ir dėl grasinimo nužudyti, kas lemia parodymų skyrimąsi, bet ne prieštaringumą.
Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme apeliantas A. K. prašė tenkinti apeliacinį skundą. Išteisintojo gynėjas advokatas ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
BK 145 str. 1 d. numatyta atsakomybė už grasinimą nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia grasinimu asmeniui jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, kuris gali būti realizuotas, nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas. Subjektyvioji pusė – tiesioginė tyčia. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios būsenos (LAT nutartis Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010). Taigi nustatant grasinimo realumą būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Be to, kaltininkas turi suprasti, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos.
Motyvuojamoji dalis
Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. J.išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos – nukentėjusiojo, policijos pareigūnų, kitų liudytojų parodymų bei rašytinės medžiagos matyti, kad įvykio dieną tarp A. J. ir kitų įvykio vietoje buvusių asmenų buvo kilusi konfliktinio pobūdžio situacija dėl A. J. priklausančių medžių vagystės. Tačiau, kaip pastebėjo pirmosios instancijos teismas, galimi grasinimai nužudyti, dėl kurių kaltinamas A. J., įvertinus teismo ištirtas įvykio aplinkybes, nelaikytini realiais. Byloje nenustatyta, kad A. J. būtų turėjęs tikslą tyčia įbauginti nukentėjusįjį, sudaryti įspūdį, jog dėl kilusio konflikto ir išsakytų necenzūrinių žodžių kils grėsmė nukentėjusiojo sveikatai ar gyvybei, ar jam grasinti siekdamas tam tikrų tikslų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. J. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių. Išteisindamas A. J., teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmos instancijos teismo sprendimo motyvams.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio naikinti nėra pagrindo, o A. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nukentėjusiojo A. K. skundą atmesti.