Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija sudaryta iš teisėjų, kolegijos pirmininkės Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Ramunės Čeknienės ir Birutės Valiulienės,

dalyvaujant prokurorui Donatui Skrebiškiui, įtariamojo M. L. gynėjui V. M., teismo posėdyje išnagrinėjo įtariamojo M. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lietuvio, Lietuvos Respublikos piliečio, gyvenančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone, nevedusio, teisto, registruoto darbo biržoje, gynėjo advokato V. M. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutarties, kuria įtariamajam M. L. buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas – terminas trims mėnesiams, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. L. yra įtariamas tuo, kad jis laikotarpyje nuo 2015-06-17 iki 2015-06-18 tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bendrininkų grupėje su D. T., V. Z., neteisėtai atėmė M. B. laisvę, tai yra prievarta vežiojo iš (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) miestą ir rajoną, laikė automobilyje, kur iš savanaudiškų paskatų nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdydami ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę – reikalaudami M. B. perduoti pinigus, panaudojo fizinį smurtą M. B. atžvilgiu, tai yra sudavė rankomis ir kojomis į galvos sritį ne mažiau kaip šešis smūgius, tuo padarydami poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose ir kairės akies apatiniame voke, muštines žaizdas dešiniame antakyje ir pakaušio kairėje pusėje, odos nubrozdinimus kairės ausies kaušelyje ir dešinėje blauzdoje, kraujo išsiliejimą po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalu ir smegenų medžiagoje, galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą, taip sunkiai sutrikdė M. B. sveikatą, t. y. šiais savo veiksmais kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 146 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje.

Be to, M. L. įtariamas tuo, kad jis laikotarpyje nuo 2015-06-17 iki nenustatytos dienos, bendrininku grupe su D. T., V. Z., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdydami ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę – per kitus asmenis žodžiu reikalavo M. P. perduoti pinigus, grasino sunkiai sutrikdyti M. P. sveikatą, t. y. įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje.

M. L., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu, 2015-09-30 11.20 val. buvo laikinai sulaikytas. Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartimi jam skirta kardomoji priemonė – suėmimas – trims mėnesiams.

Teismo posėdyje įtariamojo M. L. gynėjas prašė skundą tenkinti, o prokuroras -atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

M. L. gynėjas skunde nurodo, jog byloje nėra duomenų, kad M. L. padarė jam inkriminuotas veikas ir tik teismas, nagrinėdamas bylą išsprendžia kaltumo ar nekaltumo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tiek skundžiamą nutartį priėmęs teismas, tiek skundą nagrinėjantis teismas šioje baudžiamojo proceso stadijoje įrodymų nevertina ir nesprendžia asmens kaltės klausimo, o analizuoja ir vertina tik tuos duomenis, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį įtarti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, o duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, pakankamumą ar visų įrodymų, tame tarpe ir nukentėjusios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nuoseklumą, jų šaltinių patikimumą ir kt., privalės įvertinti prokuroras ar bylą nagrinėsiantis teismas. Apeliacinės instancijos teismas daro išvada, jog šios nutarties priėmimo momentu, byloje yra pakankamai duomenų manyti, kad M. L. yra įtariamas pagrįstai. Byloje esantys duomenys – nukentėjusiojo M. P., liudytojų parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, kiti tyrimo veiksmų protokolai, o taip pat iš dalies ir paties M. L. parodymai – leidžia pagrįstai manyti, jog M. L. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą pareikšti jam įtarimą.

BPK 122 straipsnis numato, kad griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas – gali būti skiriama esant bent vienam BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytam pagrindui ir tik bylose dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, o taip pat kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti kardomosios priemonės paskirčių, numatytų BPK 119 straipsnyje.

Nustatyta, kad M. L. yra įtariamas trijų apysunkių, nesunkaus ir labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymu, už kurį baudžiamasis įstatymas numato išimtinai tik griežtą laisvės atėmimo bausmę (nuo dviejų iki dvylikos metų). Teismas skundžiamojoje nutartyje padarė išvadą, kad M. L., būdamas laisvėje, bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo bei gali daryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus, todėl švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų pasiekti negalima. Nors teismas nenurodė BPK straipsnių, tačiau iš nutarties turinio matyti, jog nustatė suėmimo pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose.

Šioje byloje yra pakankamai duomenų išvadai, kad nutarties priėmimo metu buvo ir yra BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyti suėmimo skyrimo pagrindai.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Nors nusikaltimų sunkumas ir griežtos laisvės atėmimo bausmės grėsmė negali būti laikoma absoliučiu pagrindu pagrįstai manyti, kad suimtasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tačiau šiuo atveju gresiančios bausmės dydis yra pakankamas pagrindas taikyti suimtajam M. L. pačią griežčiausią kardomąją priemonę. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad, būdamas laisvėje, M. L. gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, M. L. galimai turi ryšių kitose valstybėse, o tai sustiprina pasislėpimo tikimybę, nes būtent pats suimtasis 2015-09-30 apklausos metu nurodė, jog š. m. 2015 metų gegužės mėnesį buvo deportuotas iš Anglijos. Šio suėmimo taikymo pagrindo nepaneigia gynėjo skunde nurodyti teiginiai, kad M. L. turi pastovią gyvenamąją vietą, gyvena su drauge, augina vaiką, juos sieja šeiminiai santykiai.

Pagal teismų praktiką, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bet vieną iš Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. Teismas atsižvelgia ir į tai, jog byloje nėra patikimų duomenų, kad M. L. turėjo legalų pragyvenimo šaltinį. Kaip jau yra paminėta suimtasis M. L. įtariamas padaręs keturias nusikalstamas veikas, kurios galimai įvykdytos bendrininkų grupėje, bylos duomenys nurodo, jog M. L. vaidmuo jam inkriminuojamų veikų padaryme yra vienas iš pagrindinių, be to, suimtasis M. L. yra teistas, iš laisvės atėmimo vietos paleistas tik 2014-05-06, vėl yra įtariamas nusikaltimų, tame tarpe ir labai sunkaus, padarymu. Šios aplinkybės patvirtina, kad skundžiamojoje nutartyje pagrįstai konstatuotas ir kitas suėmimo taikymo pagrindas – pagrįstas manymas, kad M. L. darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Skunde suimtojo gynėjas nurodo, jog M. L., būdamas laisvėje, nebegali daryti nukentėjusiems, liudytojams poveikį, nes jau apklausta dauguma nukentėjusiųjų ir liudytojų, tačiau iš skundžiamos nutarties matyti, jog suėmimas M. L. nėra skirtas BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, jog M. L. trukdys procesui, todėl šis skundo argumentas nepagrįstas.

M. L. gynėjas nurodo, jog, svarstant kardomosios priemonės – suėmimo – klausimą, pirmosios instancijos teismo neteisėtai buvo nenušalintas prokuroras ir todėl nutartis negali būti pripažinta teisėta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog prokuroro nušalinimas pirmosios instancijos teisme buvo išspręstas, vadovaujantis BPK nuostatomis, todėl gynėjo argumentai dėl prokuroro šališkumo ir tuo pačiu dėl nutarties nepagrįstumo atmetami.

Esant visoms pirmiau išvardytoms aplinkybėms, skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-10-02 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, kardomoji priemonė – suėmimas, M. L. šioje proceso stadijoje skirta pagrįstai, esant sąlygoms ir pagrindams, kurie numatyti Lietuvos BPK 122 straipsnyje. Skundo argumentai Panevėžio miesto apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka skundą nagrinėjantis teismas, nepaneigia, todėl naikinti skundžiamą nutartį nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

M. L. gynėjo advokato V. M. skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.