Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovei Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (tretieji suinteresuoti asmenys – I. P. ir I. Z.) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2016 m. vasario 8 d. skundo trūkumams pašalinti: nurodyti konkretaus administracinio teismo pavadinimą, duomenis apie pareiškėją (vardą, pavardę, asmens kodą, gyvenamąją vietą), atsakovą, tikslų skundžiamą veiksmą ar administracinį aktą, aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, suformuluoti konkrečius reikalavimus, jeigu skundas apmokestinamas žyminiu mokesčiu, sumokėti žyminį mokestį arba pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Pareiškėjas L. K. atskiruoju skundu ginčija Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kaip nepriskirtiną nagrinėti Kauno apygardos administraciniame teisme.

Pažymėtina, kad šis atskirasis skundas nagrinėjamas vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumas ir teisėtumas pagal atskirąjį skundą pradėtas nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 148 str.; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog pasirinkti, į ką nukreipti materialųjį teisinį reikalavimą byloje, t. y. ką patraukti atsakovu, gali tik pareiškėjas. Administracinis teismas, būdamas aktyvus ir įstatymu įpareigotas išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 10 str.), turi atkreipti pareiškėjo dėmesį į tai, kad jo atsakovu nurodomas subjektas neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą materialųjį teisinį reikalavimą, kitaip tariant, yra netinkamas atsakovas, tačiau netinkamo atsakovo nurodymas negali būti pagrindu atsisakyti priimti skundą (žr., pvz., 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-606-492/2015).

Nustatyta, kad pareiškėjas, įgyvendindamas savo teisę kreiptis gynybos į teismą, padavė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą, prašydamas įpareigoti valstybinio administravimo subjektą grąžinti pareiškėjui 2001 m. spalio 4 d. sumokėtą 19,70 Eur ir 2015 m. rugsėjo 22 d. sumokėtą 20 Eur. Pareiškėjas atsakove nurodė Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundą ir jo pateiktus dokumentus, darė išvadą, kad pareiškėjas kelia mokestinį ginčą, kuriam nagrinėti yra nustatyta privaloma ikiteisminė tvarka ir kuria pareiškėjas yra pasinaudojęs, todėl vadovaujantis ABTĮ 18–19 straipsniais bei MAĮ 145, 147, 150 ir 159 straipsniais skundas turi būti paduodamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atsižvelgęs į tai, Kauno apygardos administracinis teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes konstatavo, kad pareiškėjo keliamas ginčas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus priskirtinas ne Kauno apygardos administraciniam teismui, o Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjas, atskirajame skunde prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį, iš esmės tvirtina, kad jeigu jo inicijuotas ginčas iš tikrųjų negali būti nagrinėjamas Kaune, pareiškėjo skundas turėjo (turi) būti persiųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjo argumentas dėl nepriimto nagrinėti skundo persiuntimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra nepagrįstas, nes ABTĮ nenustato apygardos administracinio teismo ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisės / pareigos persiųsti skundą kitam apygardos administraciniam teismui, nei jis buvo paduotas. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas turi perduoti bylą nagrinėti kitam teismui, jeigu jau priėmus skundą paaiškėja, kad byla buvo priimta teismo žinion pažeidžiant priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles (ABTĮ 70 str. 1 d. 2 p.). Jeigu skundo priėmimo stadijoje nustatoma, kad byla nepriskirtina tam teismui, skundą atsisakoma priimti pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo priėmimo medžiagą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokį ginčą, kaip jis suformuotas pareiškėjo skunde, yra kompetentingas nagrinėti Vilniaus apygardos administracinis teismas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, netinkamai aiškino ABTĮ ir MAĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kiek tai susiję su kilusio ginčo įvertinimu kaip mokestinio, kuriam yra būtina ikiteisminė tvarka ir kuris turi būti nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Kaip jau minėta, pareiškėjas savo reikalavimus suformulavo 2016 m. vasario 3 d. Kauno apygardos administraciniame teisme gautame patikslintame skunde, kuriame jis prašė įpareigoti valstybinio administravimo subjektą grąžinti pareiškėjui 2001 m. spalio 4 d. sumokėtą 19,70 Eur ir 2015 m. rugsėjo 22 d. sumokėtą 20 Eur, t. y. pareiškėjas prašė įpareigoti valstybinio administravimo subjektą grąžinti pareiškėjui dvi sumas, kurias jis sumokėjo į VMI sąskaitą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-13815/2001 nustatė, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, 2001 m. spalio 4 d. sumokėjo 68 Lt žyminį mokestį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo (b. l. 1–2), VMI 2015 m. spalio 1 d. (b. l. 11) ir 2016 m. sausio 29 d. raštų turinys patvirtina, kad pareiškėjo prašymas grąžinti jam 2001 m. spalio 4 d. sumokėtą 68 Lt žyminį mokestį buvo išnagrinėtas ir mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 87 straipsniu, 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. (20.16-06)-331-32007 nusprendė negrąžinti (neįskaityti) mokesčio permokos (skirtumo) – 68 Lt, nes nepateiktas Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas, įpareigojantis VMI pareiškėjui grąžinti 68 Lt žyminį mokestį. MGK, 2014 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. S-106(7-80/2014) patvirtindama VMI 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-32007, konstatavo, kad VMI pagrįstai, nesant teismo nutarties dėl žyminio mokesčio grąžinimo, atsisakė pareiškėjui grąžinti (įskaityti) 68 Lt žyminio mokesčio permoką. Taigi pareiškėjas, prašydamas teismo įpareigoti valstybinio administravimo subjektą grąžinti pareiškėjui 2001 m. spalio 4 d. sumokėtą 19,70 Eur, iš esmės siekia, kad jam būtų grąžintas civilinėje byloje sumokėtas žyminis mokestis, kurį mokesčių administratorius atsisako pareiškėjui grąžinti.

Dėl įpareigojimo grąžinti pareiškėjui jo 2015 m. rugsėjo 22 d. sumokėtą 20 Eur teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų dokumentų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, tai yra Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-13815/2001 pareiškėjui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirta bauda, kurią Kauno apylinkės teismas 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi sumažino iki 20 Eur. Taigi pareiškėjas, prašydamas teismo įpareigoti valstybinio administravimo subjektą grąžinti pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 22 d. sumokėtą 20 Eur, iš esmės siekia, kad jam būtų grąžinta jo sumokėta bendrosios kompetencijos teismo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka skirta bauda.

Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad iš MAĮ 13 straipsnio 10 punkto matyti, jog žyminis mokestis yra pagal MAĮ administruojamas mokestis, tačiau MAĮ 13 straipsnio 10 punkte nurodytas žyminis mokestis pagal MAĮ administruojamas tik tiek, kiek tai nustatyta CPK (MAĮ 14 str. 2 d.). CPK 87 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad žyminį mokestį grąžina VMI remdamasi teismo nutartimi. CPK nėra jokių nuostatų, kad sprendžiant dėl žyminio mokesčio grąžinimo turėtų būti taikomos MAĮ 145 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios privalomą ikiteisminę mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką. Be to, MAĮ expressis verbis nėra įtvirtinta taisyklė, kad ginčams dėl teismo CPK nustatyta tvarka skirtų baudų, kurios ABTĮ 13 straipsnyje nėra priskirtos prie pagal MAĮ administruojamų mokesčių, grąžinimo būtų privaloma ikiteisminė nagrinėjimo tvarka. Pažymėtina, kad MAĮ 145 straipsnyje nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra. Skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus arba MGK sprendimo dėl mokestinio ginčo nagrinėjami Vilniaus apygardos administraciniame teisme (MAĮ 159 str. 4 d.).

Akcentuotina, kad mokesčių permokos įskaitymą ir grąžinimą reglamentuoja MAĮ 87 straipsnis, kurio 5 dalyje reglamentuota, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu. Mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą MAĮ nustatyta tvarka ir terminais (MAĮ 87 str. 6 d.). Prašymo grąžinti arba įskaityti mokesčio permoką pateikimo tvarką bei formas nustato centrinis mokesčių administratorius (MAĮ 87 str. 11 d.). Vykdydamas šią nuostatą, VMI viršininkas 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtinto Mokesčio ir baudos už administracinį teisės pažeidimą permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisykles (toliau – ir Taisyklės).

Išanalizavusi nurodytą MAĮ ir Taisyklėse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo keliamas ginčas dėl žyminio mokesčio ir teismo CPK nustatyta tvarka skirtos baudos grąžinimo nepatenka į tą sritį, kurią reglamentuoja MAĮ normos, susijusios su mokestinių ginčų nagrinėjimu, jų privaloma ikiteismine tvarka ir priskyrimu Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai (MAĮ 145, 147, 150 ir 159 str.), nes šiuo atveju kilęs ginčas nėra mokestinis ginčas. Taigi nagrinėjamu atveju nustatant, kuris apygardos administracinis teismas kompetentingas nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti valstybinio administravimo subjektą grąžinti pareiškėjui 2001 m. spalio 4 d. sumokėtą 19,70 Eur ir 2015 m. rugsėjo 22 d. sumokėtą 20 Eur turi būti vadovaujamasi ne MAĮ IX skyriaus nuostatomis, o ABTĮ įtvirtintomis ginčo priskyrimo konkrečiam administraciniam teismui taisyklėmis.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms, nurodytoms ABTĮ 15 straipsnyje, kai pareiškėjas ar atsakovas yra teritorinis valstybinio administravimo ar savivaldybių administravimo subjektas, išskyrus bylas, nurodytas ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 6, 7, 11 ir 12 punktuose (ABTĮ 18 str. 1 d.). Vilniaus apygardos administracinio teismo papildoma kompetencija yra nustatyta ABTĮ 19 straipsnyje. Be kompetencijos, nustatytos ABTĮ 18 straipsnyje, Vilniaus apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija ABTĮ 15 straipsnyje nurodytoms byloms, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinis administravimo subjektas, išskyrus bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, taip pat bylas, nurodytas ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 12 punkte (ABTĮ 19 str. 1 d.). Vilniaus apygardos administracinis teismas pirmąja instancija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos, MGK, o įstatymų numatytais atvejais ir dėl kitų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų (ABTĮ 19 str. 3 d.). ABTĮ 35 straipsnyje nustatyta, kad skundas paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra viešojo administravimo subjekto, kurio teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) yra skundžiami, buveinė. Administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu byla nepriskirtina tam teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patikslintame skunde, kurio priėmimo klausimą skundžiama nutartimi sprendė pirmosios instancijos teismas, nesuformulavo jokių reikalavimų dėl aktų panaikinimo, tik prašė teismo įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus ir atsakove iš esmės nurodė Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją. Pažymėtina, kad Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos buveinė yra Kaune, todėl pareiškėjo keliamas ginčas dėl valstybinio administravimo subjekto (Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos) įpareigojimo atlikti veiksmus (grąžinti pareiškėjui 2001 m. spalio 4 d. sumokėtą 19,70 Eur ir 2015 m. rugsėjo 22 d. sumokėtą 20 Eur) yra teismingas Kauno apygardos administraciniam teismui, o ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 15, 18, 19 ir 35 str.), kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Atsižvelgusi į šiuo metu pareiškėjo suformuluotus reikalavimus ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino aktualias MAĮ nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nei su skundu, nei su patikslintu skundu, nei su atskiruoju skundu nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis su reikalavimu grąžinti pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 22 d. sumokėtą 20 Eur yra kreipęsis į mokesčių administratorių, kuris atsisako tai padaryti. Be to, skundo priėmimo medžiagoje nėra dokumentų, iš kurių būtų aišku, kuris subjektas (teritorinis ar centrinis mokesčių administratorius) atsisakė pareiškėjui grąžinti žyminį mokestį ir baudą.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartis, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl panaikinama. Pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies ir skundo priėmimo klausimas perduodamas Kauno apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo L. K. skundo priėmimo klausimą perduoti Kauno apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.