- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-07
- Bylos Nr.
- 1A-209-332/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-28203-2016-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Raimundas Jurgaitis (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
- Kaltinamasis
- A. B.
- Nukentėjusysis
- A. G.
- Advokatai
- Muradas Bakanas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Erikos Girgždienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017-04-20 nuosprendžio, kuriuo A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - Lietuvos Respublikos BK) 140 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo A. G. įstatyminės atstovės A. G. pareikštas civilinis ieškinys bei (duomenys neskelbtini) teritorinės liginių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys palikti nenagrinėtais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent: 2016-06-16 apie 15 val. 30 min. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), pasivijo ir pargriovė mažametį nukentėjusįjį A. G., gim. (duomenys neskelbtini) m., ant žemės, keliais prispaudė kojas, laikė už rankų bei užgulė kūnu, tokiais savo veiksmais mažamečiui nukentėjusiajam A. G. sukėlė fizinį skausmą, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas A. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį išteisino, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017-04-20 nuosprendžio dalį, kuria A. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir priimti naują nuosprendį – A. B. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir skirti jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos 1 (vienerių) metų bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams (vieneriems metams ir šešiems mėnesiams), įpareigojant jį per visą tą laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Nukentėjusiojo A. G. atstovės pagal įstatymą A. G. pareikštus civilinius ieškinius 7000 Eur dydžio neturtinei ir 200 Eur dydžio turtinei žalai atlyginti tenkinti ir priteisti iš A. B. juos atlyginti. (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos, ginant Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos interesus, pareikštą civilinį ieškinį 112,19 Eur dydžio turtinei žalai atlyginti tenkinti ir priteisti iš A. B. jį atlyginti. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir nepagrįsto asmens išteisinimo. Prokurorės įsitikinimu, A. B. išteisintas neteisėtai ir nepagrįstai, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2017-04-20 nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
Apeliantės teigimu, priešingai nei nurodyta 2017-04-20 nuosprendyje, A. B. kaltė visiškai įrodyta, yra visi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tame tarpe ir subjektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis – kaltė, šiuo atveju tyčia. Tačiau teismas neteisingai ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nes nekreipė dėmesio ir neanalizavo nešališkų, objektyvių, kaltę patvirtinančių duomenų, netinkamai įvertino paties skausmo sukėlimo aplinkybes, jo išraišką. Teismas rėmėsi tik kaltinamojo parodymais ir subjektyvia, įrodymais nepagrįsta nuomone, kad objektyviai buvo išreikštas tik fizinis skausmas pilvo srityje mažamečiui, kuris buvo sukeltas dėl neatsargumo, o tai, kad buvo sukeltas fizinis skausmas rankose, kuris atsirado tik kitą dieną, nėra pagrįsta objektyviais duomenimis, tas skausmas nebuvo išreikštas objektyviai, jis galėjo atsirasti ir ne nuo A. B. veiksmų. Prokurorės nuomone, teismas netinkamai vertino kiekvieną bylos dokumentą atskirai, jų visumą bei visus atskiruose dokumentuose esančius duomenis, kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (Lietuvos Respublikos BPK 369 str. 3 d.). Vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimus - įvertino atskirus įrodymus, tinkamai neįvertino jų visumos, netinkamai įvertino atskiruose dokumentuose esančius duomenis, todėl nuosprendis grindžiamas ne surinktais įrodymais, o teismo subjektyvia nuomone, prielaidomis, kurios neatitinka bylos duomenų, nevertinant ir nepasisakant dėl tų dokumentuose esančių duomenų, kurie patvirtina kaltę, todėl nebuvo išsamiai ir nešališkai ištirtos visos aplinkybės. Taip buvo pažeistas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje suformuluotas reikalavimas teisėjams įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.
Apeliantė pažymi, kad teismas išteisintojo A. B. parodymus laiko nuosekliais nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, nes juos patvirtina įvykį tiesiogiai mačiusių liudytojų K. K. ir D. Š. parodymai, o mažamečio nukentėjusiojo A. G. parodymus vertina kritiškai, nes jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, o tik jo įstatyminės atstovės - mamos A. G. parodymai, kuriuos teismas laiko vertintinais kritiškai, kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens parodymus, nes ji pati įvykio tiesiogiai nematė, skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešdama apie įvykį nurodė, jog sūnus buvo sumuštas. Patį sukeltą fizinį skausmą mažamečiui teismas iš visos vientisos veikos išskaido į atskirus epizodus, nevertina išteisintojo veiksmų visumos ir dėl jų visumos atsiradusių pasekmių - sukelto fizinio skausmo. Visus išteisintojo vienos testinės veikos veiksmus teismas išskaido į atskiras dalis, tarsi kiekvienas iš jų būtų atliktas visiškai atskirai ir įrodymus vertina atskirai priskirdamas juos kiekvienai iš dalių, nevertina jų visumos. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį, kad teismas mažametį nukentėjusįjį laiko pažeidėju, kurį teisėtai reikėjo vytis, neva siekiant jį sulaikyti kaip tikrai didelį pažeidimą padariusį asmenį ir perduoti jį policijai, perversti jį naudojant fizinę jėgą prieš jį, taip sukeliant jam fizinį skausmą, o vyrą, kuris, vairuodamas automobilį, matė pirmoje eismo juostoje prie pėsčiųjų sustojusį automobilį, tačiau, nesupratęs ko jis ten stovi, pervažiavo į antrą eismo juostą ir tuomet, pamatęs dviračiu riedantį mažametį, jį apšaukė, kad nesivaro dviračio, pirmas pervažiavo perėją, po to nusivijo vaiką ir jam sukėlė fizinį skausmą, laiko pilietišku, tinkamai savo pareigas atliekančiu asmeniu, siekusiu sulaikyti pažeidėją ir perduoti jį policijai, visiškai nesiekusiu pargriauti vaiką ar sukelti jam fizinį skausmą. Tačiau A. B. nei policijos kvietė, nei tėvams pranešė, nei mokyklą informavo apie jo taip pilietiškai sulaikytą didelį pažeidimą padariusį berniuką, nei vaikui kaip nors gražiai paaiškino, kaip jis turi elgtis tik supurtė jį, kelis kartus paklausė „ką jis sakė“, paliko vaiką ir nuvažiavo.
Prokurorė nurodo, kad mažametis nukentėjusysis apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu paaiškino, jog jis su dviračiu laukė prie pėsčiųjų perėjos. Kai jį praleido pirmoje eismo juostoje sustojęs automobilis, jis pasispyrė ir pradėjo riedėti su dviračiu, tuomet vyriškis, kuris vėliau jį vijosi ir pervertė, apvažiavo tą automobilį, antra eismo juosta kirto pėsčiųjų perėją pirma jo (prieš jį), prieš tai jį apšaukęs, kad nesivaro dviračio. Tuomet jis vyriškiui kažką galimai nelabai gražiai atsakė ir toliau važiavo su dviračiu savo keliu, o tuo tarpu vyriškis prisivijo jį automobiliu, išlipo iš automobilio, sakydamas: „Va dabar ateik čia“, toliau jį vijosi jau nulipusį nuo dviračio ir bėgantį, pasivijo, sukdamas pervertė, jis krito ant pilvo, o vyras nukrito ant jo. Vyras jį apvertė, stipriai suėmė ir prispaudė jo rankas, kojomis suspaudė kojas ir visą laiką šaukdamas klausė: „Ką tu man sakei?“. Tada paleido, skubiai nuėjo į savo automobilį ir nuvažiavo. Prie jo (nukentėjusiojo) priėjo pašaliniai žmonės, klausė, ar nereikia pagalbos, jis paskambino mamai, atvykusi mama iškvietė pagalbą, nuo nugriuvimo jam skaudėjo pilvą, kitą dieną skaudėjo rankas. Iš vaizdo įrašo matyti, kad, rodant vyro veiksmus su lėlėmis-manekenais, vaikui parodant, kaip vyras spaudė jo rankas ir kojas, matosi spaudžiamas ir dešinys vaiko šonas. Tokius mažamečio nukentėjusiojo parodymus, apeliantės teigimu, patvirtino ir apklausta kaip liudytoja jo mama A. G., persakydama tiesiogiai iš vaiko girdėtus paaiškinimus apie įvykio aplinkybes bei tai, ką pati pastebėjo bendraudama su vaiku po įvykio. Prokurorės nuomone, tokiais vaiko parodymais netikėti nėra pagrindo, nes juos patvirtina ir kiti bylos duomenys, kurie tuo pačiu paneigia išteisintojo pateiktą versiją dėl jo siekio sulaikyti eismo saugumo taisyklių pažeidėją ir perduoti policijai. Iš prie bylos pridėtų duomenų iš policijos duomenų bazių apie tą dieną registruotus pranešimus apie nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus matyti, kad pranešimo apie sulaikytą pažeidėją A. B. nepateikė.
Prokurorės teigimu, ikiteisminio tyrimo pradžioje išteisintasis neaiškino, kad jis norėjo mažametį sulaikyti kaip pažeidėją, nurodė, kad pargriuvęs vaikui aiškino tą patį, ką ir pačioje perėjoje, kad negalima dviračiu važiuoti per perėją. Vėlesnės apklausos metu jis aiškino norėjęs sulaikyti vaiką kaip eismo saugumo taisyklių pažeidėją, tačiau galiausiai policijos nekvietęs, nes nenorėjęs tam gaišti laiko, pamanęs, kad vaikas suprato negerai pasielgęs. Taip pat A. B. nurodė, kad vaiko užgulęs nebuvo, jo kojomis nespaudė, neatsimena, kad būtų laikęs vaiką už rankų, jei sukėlė jam skausmą, tai netyčia. Teisme jis be viso kito nurodė, jog vaikas jam atsakė „ko čia aiškini“, todėl jis išlipo iš automobilio, nors turėjo važiuoti (duomenys neskelbtini) gatve, įsuko į (duomenys neskelbtini) gatvę, ant vaiko užgriūti nenorėjo, kai užgriuvo, vaikas buvo ant nugaros. Prokurorės nuomone, jei teismas laiko išteisintojo parodymus nuosekliais ir teisingais, o nukentėjusiojo vertina kritiškai, tai tuomet teismas prieštarauja pats sau, kad skausmas pilvo srityje buvo sukeltas abiem griūnant dėl neatsargumo, nes A. B. nurodo, jog vaikas nugriuvo ant nugaros. Apeliantės įsitikinimu, reikia teisingais ir nuosekliais laikyti ne buvusio kaltinamojo, o nukentėjusiojo parodymus, nes jis nurodo, kad griuvo ant priekio, tada vyras jį apvertė, prispaudė rankas ir kojas, jam skaudėjo pilvą ir rankas. Tokius vaiko parodymus patvirtina ir liudytojo D. Š. parodymai, kad vyras laikė prispaudęs mažametį prie žemės, laikė jo rankas ir kojas, savo rankomis laikė vaiko rankas, kojas keliu buvo prispaudęs kažkur pilvo ar krūtinės srity. Kad vyriškis parvertė vaiką, o pargriuvus laikė vaiką prispaudęs prie žemės, patvirtina ir liudytojos K. K. parodymai. Nors išteisintojo parodymus, jog jis su vaiku griuvo netyčia, patvirtina liudytojų D. Š. ir K. K. parodymai, tačiau, vaikas aiškiai nurodė, jog vyras suėmė jį už pečių suko ir vertė, jo parodymais netikėti nėra pagrindo, nes visiškai galėjo būti ir to neneigiama, kad vyras ant vaiko užgriuvo galimai netyčia, jis užgriūti nenorėjo, o tą momentą, kuomet vaikas verčiamas ir ant jo nugriūna vyriškis, matę liudytojai galėjo suprasti kaip abiejų nugriuvimą iš inercijos gaudymo metu, todėl visiškai atmesti nukentėjusiojo parodymų, kad jis buvo verčiamas, negalima. Juo labiau, kad liudytoja K. K. nurodo, jog berniukas nušoko nuo dviračio, bandė bėgti, jį pervertė, suriko ant jo ar subarė ir nuvažiavo, vyriškis pargriovė vaiką šonu, čiupo vaiką ir ant žemės metė, tada turbūt užkliuvo ir nugriuvo. Liudytoja tik matė veiksmą ir jai tik matant susidarė įspūdis, kad jie neišlaikė pusiausvyros ir nugriuvo, o vaikas jautė, kad jį verčia. Šie liudytojai nėra visiškai užtikrinti, kad tikrai griuvo gaudant, t. y. bandant sugauti vaiką, iš inercijos, jiems tik susidarė toks įspūdis, todėl negalima visiškai atmesti nukentėjusiojo parodymų, kad jį vertė sukdamas ir tada pats ant jo užgriuvo. Nukentėjusysis neaiškina, kad vyras jį bandė sugauti, bet jie nugriuvo, mažametis labai aiškiai ir konkrečiai apklausos metu nurodo, kad vyras jį čiupo už peties ir vertė. Tokius vaiko parodymus patvirtina ir tai, kad vyras, kaip teigia išteisintasis, netyčia nugriuvus, nebaigė savo veiksmų, nors labiausiai tikėtina, kad netyčia nugriuvus, suaugęs žmogus pirmiausia stengsis atsikelti ir pakelti vaiką, paklausti, ar jam nieko nenutiko, o tuo tarpu išteisintasis nugriuvus savo veiksmų nebaigė, toliau smurtavo naudodamas fizinę jėgą prieš mažametį, spausdamas jo rankas, kojas, prispausdamas šoną, šaukdamas ant jo. Tai, kad išteisintojo visi veiksmai - išvažiavimas iš savo maršruto į kitą gatvę, vaiko vijimasis net jam ir numetus dviratį bėgant, pasivijus ir pargriuvus tolesni veiksmai - rankų ir kojų prispaudimas, klausimas tik apie tai, ką vaikas jam pasakė, galiausiai vaiko palikimas ir nuvažiavimas, kai tuo tarpu pašaliniai asmenys ėjo žiūrėti, kas vaikui nutiko, kokios pagalbos jam reikia, tikrai paneigia išteisintojo versiją, kad jis elgėsi itin pilietiškai, norėjo sulaikyti pažeidėją, perduoti jį policijai, o patvirtina faktą, kad jis tiesiog supyko ant mažamečio vaiko už ištartus netinkamus žodžius ant jo ir todėl jį nusivijo, norėdamas tiesiog jį paauklėti fiziškai, ką ir padarė.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad teismas, suskirstęs A. B. veiksmų visumą į atskirus tarsi nesusijusius veiksmus, suskirsto ir skausmo sukėlimą į atskiras dalis, konstatuodamas, kad pilvo srityje skausmas sukeltas buvo, kadangi tai buvo išreikšta objektyviai išoriškai (iškart po įvykio vaikas tuo skausmu skundėsi, tai girdėjo ir matė aplinkiniais), tačiau tas skausmas buvo sukeltas neatsargiai griūnant, o dėl skausmo rankose vaikas nurodė tik apklausos metu, mamai priminus, tą skausmą vaikas pajuto tik kitą dieną ir neaišku, dėl ko atsirado skausmas rankose, todėl nėra laikoma kaip to įvykio metu dėl A. B. veiksmų atsiradusi pasekmė - sukeltas fizinis skausmas. Tačiau tokia teismo išvada taip pat nepagrįsta, padaryta neįvertinus visų įrodymų, o tik tuos, kurie paneigia nukentėjusiojo ir patvirtina išteisintojo parodymus. Nukentėjusiojo parodymus dėl fizinio skausmo sukėlimo pilvo srityje (kartu ir dešiniame šone) bei rankose, patvirtina ne tik jo įstatyminės atstovės, jo mamos liudytojos A. G. parodymai, tačiau ir kiti bylos duomenys. Tai, kad fizinis skausmas galėjo būti sukeltas rankose, akivaizdu iš nukentėjusiojo parodymų, paaiškinant, kaip išteisintasis jam laikė rankas, kaip jas spaudė ir kokioje rankų vietoje buvo sukeltas fizinis skausmas. Kad vaiko rankos buvo spaudžiamos ir tai galėjo sukelti skausmą, patvirtina liudytojas D. Š., nurodydamas, kad vyras laikė prispaudęs vaiką už rankų, ir liudytoja K. K., nurodydama, kad pargriuvus vyriškis šiek tiek palaikė prispaudęs vaiką prie žemės, jį supurtė rankomis ir kažką sakė. Taigi, visi šie duomenys pavirtina, kad objektyviai rankos buvo veikiamos fizine jėga, kurią galima laikyti smurtiniu veiksmu, kas savaime suponuoja išvadą, jog dėl tokio veiksmo žmogui fizinis skausmas gali būti sukeltas. Visi liudytojai patvirtino, kad, vyrui nuvažiavus, vaikas buvo užsiėmęs už šono, sakė, kad skaudą pilvą. Liudytojas D. Š. nurodo, kad vaikas buvo užsiėmęs dešinį šoną, sakė, kad skaudą pilvą ar krūtinę, kad rankas skauda nesakė, jis buvo šoke. Pats mažametis nukentėjusysis nurodo, kad skaudėti rankas pradėjo tik kitą dieną. Tačiau dėl to, kad vaikas, kuris buvo šoke, buvo susiėmęs už labai skaudančio pilvo ir šono, dejavo dėl to iškart nenurodė, kad jam skauda ir rankas, nurodo skausmą rankose pajutęs tik kitą dieną, negalima daryti išvados, jog rankose skausmas galėjo būti sukeltas ir dėl ko nors kito, nes tai būtų tik prielaidos. Policijos suvestinėse užfiksuotas pranešimas apie tai, kad vaiką nepažįstamas vyras pargriovė ant žemės, prispaudė visu kūnu, suspaudė pilvą, krūtinę, grubiai buvo suspaudęs rankas. Specialisto išvadoje aprašyta, kad apžiūros pas ekspertą metu skundžiasi pilvo dešinės pusės ir dešinio žasto skausmu. Tačiau šitų įrodymų teismas nevertino visiškai, dėl jų nepasisakė, jei kilo neaiškumų dėl to, ar galėjo vaikas pajusti skausmą rankose kitą dieną dėl būtent vaiko nurodytų įvykio metu vyro atliktų veiksmų - rankų spaudimo, teismas galėjo iškviesti ir apklausti ekspertą T. Š., siekiant išsiaiškinti iškilusius klausimus, tačiau teismas to nepadarė, o tiesiog padarė nepagrįsta išvadą, kad neaišku dėl ko vaikui galėjo atsirasti skausmas rankose. Prokurorė pažymi, kad praktikoje yra daug atvejų, kai žmogus po konflikto, po panaudoto fizinio smurto, tik gerokai vėliau pajunta fizinį skausmą, ar nustatomi skirtingų lygių sužalojimai ir tai nebūna traktuojama kaip ne to įvykio pasekmė, jei yra duomenų, patvirtinančių, kad būtent tokia pasekmė galėjo kilti dėl tokio veiksmo. Būna ne tik fizinio skausmo sukėlimo, sveikatos sutrikdymo bet ir mirčių atvejai, kuomet ne iškart po panaudoto smurto atsiranda pasekmės, o tik šiek tiek vėliau. Būtent tokiais atvejais būtina itin detaliai išsiaiškinti, ar būtent dėl to neteisėto veiksmo kilo tos pasekmės, o ne paprastai atmesti, kad jei iškart nepajuto, vadinasi galėjo būti kažkokio kito veiksmo pasekmė, todėl negali būti vertinamas kaip būtent to įvykio metu atlikto veiksmo pasekmė. Teismui kilus dėl tam tikrų faktinių aplinkybių abejonių, taip pat buvo galima papildomai apklausti ir mažametį nukentėjusįjį, ar pavesti prokurorei organizuoti tai atlikti (organizuoti papildomą nukentėjusiojo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją), ar pavesti tai atlikti tiesiogiai ikiteisminio tyrimo teisėjui, ką numato įstatymas, o ne iškart kilusias abejones vertinti tuomet buvusio kaltinamojo naudai ir daryti išvadą, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių. Taigi, apeliantės nuomone, teismas, neištyręs visų įrodymų, kai kurių visai nevertinęs ir dėl jų nepasisakęs, neišnaudojęs visų esamų galimybių prieštaravimams pašalinti, nepagrįstai išteisintojo parodymus laiko nuosekliais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, nepagrįstai visus esančius prieštaravimus vertina išteisintojo naudai, o mažamečio nukentėjusiojo parodymus atmeta, nurodydamas, kad išteisintojo parodymus patvirtina liudytojų parodymai, kuriuos laiko teisingais, objektyviais, o nukentėjusiojo - tik jo įstatyminės atstovės, kurios parodymus taip pat vertina kritiškai, nurodydamas, kad ji suinteresuota bylos baigtimi, nes paskambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešusi apie įvykį ji nurodė, jog vaikas buvo sumuštas. Tačiau tai gali būti vertinama kaip žmogiškasis faktorius, kad mama, pamačiusi iš skausmo susirietusi, už pilvo ir šono susiėmusį vaiką, kuris jai, pats būdamas šoko būsenos, kaip nurodė liudytojas D. Š., paaiškino žodžiu, jog buvo pervestas nepažįstamo vyro, galėjo pasakyti ir nevisiškai taip, kaip buvo. Iš mažamečio nukentėjusiojo įstatyminės atstovės - mamos A. G. liudytojos apklausos protokolų labiau matyti, kad ji nėra vien suinteresuota bylos baigtimi, o duoda teisingus parodymus, matydama savo tiesas ir siekdama teisingumo, taip, kaip ji supranta situaciją, nieko nenutylėdama, nieko neslėpdama, savo vaiko blogą elgesį vertindama kritiškai, visas aplinkybes, kokios yra, aiškina, galima teigti, teisingai, nes jos duoti parodymais iš esmės neprieštarauja kitiems bylos duomenims - liudytojų D. Š. ir K. K. parodymams bei kitiems, todėl jos parodymų teisingumu abejoti nėra pagrindo, juo labiau, kad ji įspėta ir dėl melagingų parodymų davimo, ir dėl atsakomybės už vengimą duoti parodymus. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų teisingumu abejoti taip pat nėra pagrindo, nes ir jo parodymai nėra nukreipti vien apkalbėti, kaip jis nurodo, jį pargriovusi ir jam fizinį skausmą sukėlusį vyriškį, nes jis pripažįsta ir savo blogą elgesį, jokių vyriškio veiksmų, kurių nepatvirtintų kiti bylos duomenys, tame tarpe tų pačių įvykį tiesiogiai mačiusių liudytojų parodymai, nenurodo.
Prokurorės nuomone, esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu vertinant įrodymus laikytina ir tai, jog teismas išteisintojo parodymus vertina kaip teisingus, nurodydamas, kad juos patvirtina nešališkų, tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų parodymai, o nukentėjusiojo parodymų kaip nuoseklių nevertina, nurodydamas, kad juos patvirtina tik jo įstatyminės atstovės parodymai, kuri yra suinteresuota bylos baigtimi ir kurios parodymai vertinti kritiškai, nors nukentėjusiojo parodymus taip pat patvirtina tų pačių nešališkų, tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų parodymai bei kiti bylos duomenys - specialisto išvada, į įvykį atvykusių pareigūnų tarnybiniai pranešimai bei kiti. Taip vertindamas įrodymus, teismas daro nepagrįstą išvadą, kad kaltinimas A. B. grindžiamas vien mažamečio nukentėjusiojo ir liudytojos - nukentėjusiojo įstatyminės atstovės parodymais, kuri įvykio tiesiogiai pati nematė, o tik kartoja, ką jai sakė sūnus ir, be kita ko, yra suinteresuota bylos baigtimi. Prokurorė pažymi, kad mažamečio nukentėjusiojo parodymus vis tik patvirtina net tik jo įstatyminės atstovės parodymai, bet ir kiti bylos duomenys, todėl ir kaltinimas A. B. buvo grindžiama ne tik tais dviem įrodymais bet ir kitais, tuos pagrindinius įrodymus patvirtinančiai įrodymais.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad teismas savo iniciatyva klausinėjo liudytojų, užduodamas klausimą, kaip jie mano, nuo kokių A. B. veiksmų galėjo būti sukeltas fizinis skausmas mažamečiui, ir tuomet liudytojas D. Š. nurodė manantis, kad vaikui fizinis skausmas galėjo būti sukeltas vyriškiui koja įsirėmus vaikui į šoną, nes vaikas buvo užsiėmęs šoną, sakė, kad skauda, specialisto išvados aprašomojoje dalyje taip pat nurodyta, kad A. G. skundžiasi skausmu dešiniame šone, iš mažamečio nukentėjusiojo apklausos vaizdo įrašo matyti, kad vyriškis galėjo įsiremti koja vaikui į šoną, tačiau teismas šiuos įrodymus ignoravo visiškai, dėl jų nepasisakė, priimdamas nuosprendį, tuo taip pat padarydamas esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, netinkamai taikant Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes matyti, kad šonas ir pilvo sritis yra labai arti viena kitos, vaikas nurodo, kad jam nuo griuvimo užėmė kvapą, tačiau kitomis aplinkybėmis jis nurodo, kad jam skauda ir šoną, kas patvirtina, jog pilvo skausmas buvo sukeltas ne tik griūnant, bet ir nuo kitų veiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
Prokurorės įsitikinimu, priimdamas 2017-04-20 nuosprendį, teismas įrodymus vertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, kai kurių byloje esančių ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų nevertino nei atskirai, nei lygindamas juos su kitas įrodymais (tarpusavyje), tyrė bei analizavo tik A. B. teisinančius, tačiau netyrė ir neanalizavo jį kaltinančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė visų teisiamajame posėdyje išnagrinėtų duomenų, taip pat teismas, nesiėmęs priemonių atsiradusiems prieštaravimams pašalinti, juos vertino tuomet buvusio kaltinamojo naudai, taip pat nevertino įrodymų, patvirtinančių įvykio vientisumą, o tiesiog išskaidė įvykį gabaliukais ir vertino vieno įvykio atskiras detales atskirai, nors bylos duomenys patvirtino, kad tai buvo vienas ištisinis įvykis, viena tęstinė veika ir dėl jo kilusios bendros pasekmės, o ne keli maži atskiri įvykiais, kelios atskiros veikos ir dėl kiekvienos iš jų kilę atskiri padariniai, todėl šio teismo nustatytos bylos aplinkybės ir įrodymų vertinimas kelia pagrįstų abejonių. Padaręs šiuos įrodymų vertinimo pažeidimus, teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir todėl A. B. išteisino nepagrįstai. Nors kaltinime pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį buvo nurodyta, kokiais A. B. veiksmais mažamečiui nukentėjusiajam A. G. buvo sukeltas fizinis skausmas, kurie buvo nustatyti ikiteisminio tyrimo metu, teismas, nustatęs, kad A. G. fizinis skausmas buvo sukeltas ir nuo kitų veiksmų, ar nustatęs, kad kai kurie veiksmai nebuvo atlikti, tą kaltinimo dalį iš kaltinimo galėjo pašalinti bei, esant pagrindui, keisti ir kitas faktines aplinkybes ar net kvalifikaciją, apie tai pranešdamas proceso dalyviams.
Apeliantės teigimu, tinkamai įvertinus byloje surinktus duomenis, kurie pripažįstami įrodymais, darytina išvada, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį kaltinamajam A. B. inkriminuota nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, abejoti jo kaltumu nėra pagrindo. Nustatyta, kad kaltinamasis, veikdamas tyčia (tiek tiesiogine, tiek netiesiogine), pasivijęs pervertė mažametį A. G. ant žemės, tuomet galimai netyčia užgriuvo pats ant jo, nors užgriūti galimai nenorėjo, tačiau savo nusikalstamos veikos po užgriuvimo nebaigė, o apvertė A. G. nuo priekio ant nugaros, stipriai suėmė jo rankas, prispaudė jas ir supurtė mažametį, tuo pačiu metu kojomis prispausdamas jo kojas ir keliu įsiremdamas į dešinį jo šoną, tokiais, kurie laikytini smurtiniais veiksmais, sukėlė mažamečiui nukentėjusiajam A. G. fizinį skausmą pilvo srityje (tame tarpe ir dešiniame pilvo šone) bei rankose. Skausmas objektyviai buvo išreikštas, pilvo skausmas objektyviai buvo išreikštas įvykio vietoje, medicinos darbuotojams, o rankų skausmas - namuose, matant tėvams, ekspertui, apklausos metu. Taigi, esant tokioms išdėstytoms aplinkybėms, tokiems nustatytiems teismo pažeidimams, Šiaulių apylinkės teismo 2017-04-20 nuosprendis dėl A. B. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį turi būti panaikintas, A. B. turi būti pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir jam skirta bausmė. Prokurorės nuomone, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą - padarytas 1 nesunkus nusikaltimas, kuris yra baigtas, į tai, kad nėra nustatyta nei lengvinančių, nei sukinančių A. B. atsakomybę aplinkybių, į tai, kad A. B. dirba, charakterizuojamas teigiamai, yra vedęs, turi šeimą, būdamas vidutinio amžiaus nėra padaręs kitų teisės pažeidimų, nusikalstamą veiką padarė būdamas neteistas, nebaustas administracine tvarka, jam, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 55 straipsniu, turėtų būti skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Tačiau už Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą yra numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki 2 metų, todėl jam skirtina straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis žemesnis, nei straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatos dėl švelnesnės nei įstatyme numatytos bausmės skyrimo netaikytinos, nes nėra tam numatytų pagrindų. Kadangi A. B. teisiamas pirmą kartą, teisiamas už nesunkų nusikaltimą, nėra padaręs daug kitų teisės pažeidimų, manytina, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo, todėl bausmės vykdymas atidėtinas. Mažamečio nukentėjusiojo A. G. įstatyminės atstovės A. G. pareikšti civiliniai ieškiniai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti pagrįsti, todėl tenkintini, (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys pagrįstas, todėl tenkintinas.
Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiojo A. G. atstovė pagal įstatymą A. G. prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis A. B. ir jo gynėjas advokatas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmestinas, Šiaulių apylinkės teismo 2017-04-20 nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, susijusių su civilinio ieškinio išsprendimu (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 4 p.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.
Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Ko reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Analogišką poziciją užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje tinkamai įvertino visumą byloje ištirtais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių ir, nustatęs prieštaringus duomenis, pagrįstai rėmėsi in dubio pro reo principu, įpareigojančiu objektyviai nepašalinamas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiančiu, esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012 ir kt.), todėl Šiaulių apylinkės teismo 2017-04-20 išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir atitinkantis byloje esančias faktines aplinkybes.
Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, turintis pareigą uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams ar keliama tokios žalos grėsmė, baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis įvardija tik tas veikas, kurios iš tikrųjų yra pavojingos, jomis daroma didelė žala. Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad nusikalstama veika turi ne tik formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą Lietuvos Respublikos BK, bet ir būti pavojinga.
Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, minėta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, tai yra poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Šia nusikalstama veika gali būti kėsinamasi į du objektus – kūno neliečiamumą ir sveikatą, o tais pačiais veiksmais galima sukelti alternatyvius padarinius: fizinį skausmą, nežymų sužalojimą, trumpalaikį susargdinimą. Dėl to, norint asmenį apkaltinti padarius Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą, būtina nustatyti, kuriuos iš baudžiamajame įstatyme išvardytų alternatyvių padarinių kaltininkas sukėlė savo nusikalstamais veiksmais. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (Lietuvos Respublikos BK 15 str. 2 d. 1 p.), arba suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (Lietuvos Respublikos BK 15 str. 2 d. 2 p.) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (Lietuvos Respublikos BK 15 str. 3 d.).
Kaip jau buvo minėta, A. B. skundžiamu nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį išteisintas dėl to, kad jis gatvėje pasivijo ir pargriovė mažametį nukentėjusįjį A. G. ant žemės, keliais prispaudė kojas, laikė už rankų bei užgulė kūnu, tokiais savo veiksmais mažamečiui nukentėjusiajam A. G. sukėlė fizinį skausmą. Prokurorė apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių ir prašo A. B. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį, nes, prokurorės nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtina A. B. kaltę, yra visi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, prokurorės apeliacinio skundo argumentus ir įvertinęs byloje esančius įrodymus sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma nustatytų faktinių duomenų nepakanka padaryti neginčijamą išvadą, jog A. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir dėl šios veikos pastarasis išteisintas pagrįstai.
Skundžiamame teismo nuosprendyje teismas, išteisindamas A. B. dėl Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, tinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Nagrinėjant šia bylą apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo atliktas įrodymų tyrimas apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams patikrinti, t. y. buvo apklausta medicinos psichologė N. L., dirbanti (duomenys neskelbtini) PSPC Psichikos sveikatos centre, ir išteisintasis A. B.. Tačiau naujų aplinkybių, kurios leistų suabejoti skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis, nepaaiškėjo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. B. nekaltumo. Konstatavus, kad skundžiamu nuosprendžiu A. B. pagrįstai išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį, jo nekaltumas pagrįstas ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, taip pat rašytine bylos medžiaga, atmetami ir apeliacinio skundo motyvai, kad apylinkės teismas neteisingai, neišsamiai ir šališkai ištyrė bylos aplinkybes, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimus, kad rėmėsi tik A. B. parodymais, kad skundžiamas nuosprendis grindžiamas ne surinktais įrodymais, o teismo subjektyvia nuomone, prielaidomis, kurios neatitinka bylos duomenų.
Priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas rėmėsi paties A. B., nukentėjusiojo A. G. ir jo įstatyminės atstovės A. G. parodymais, liudytojų D. Š. ir K. K. parodymais, policijos pareigūnų A. J. ir R. J. parodymais, policijos pareigūno R. J. tarnybiniame pranešime, specialisto išvadoje nurodytais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamojo A. B. parodymai, jog jis vijosi mažametį nukentėjusįjį, norėjo jį paauklėti dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, tačiau jam susipynė kojos ir jie kartu nugriuvo, kad tyčia sukelti vaikui fizinį skausmą jis nenorėjo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nuoseklūs. Apeliacinės instancijos teisme A. B. taip pat nurodė, kad jis vijosi mažametį A. G. norėdamas paaiškinti, jog jo elgesys važiuojant per pėsčiųjų perėją su dviračiu, buvo netinkamas, tačiau užkliuvo už jo ar savo kojos ir abu griuvo. Tokius A. B. parodymus iš dalies patvirtina ir tiesioginio įvykio liudytojo D. Š. parodymai pirmosios instancijos teisme, kad jis matė, kaip vaikas metė dviratį ir bėgo nuo suaugusio vyro, vyras jį vijosi ir čiumpant iš inercijos jie abu vertėsi, vyras atsikėlė, kažką pasakė ir pasišalino, kad laikė mažamečiui rankas kryžium ar kad jam buvo suduoti smūgiai jis nematė, o taip pat liudytojos K. K. parodymai pirmosios instancijos teisme, kad ji matė, kaip vaikas metė dviratį, o vyras jį vijosi, pačiupo vaiką ir jie abu nugriuvo, mano, kad vyras kažkur užkliuvo ir griuvo ant vaiko, nematė, kad būtų suduoti smūgiai.
Nukentėjusysis A. G. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad vyras jį vijosi, jis bandė pabėgti, bet vyras jį parvertė ant pilvo ir krito ant jo. Pavijo, paguldė ir klausė: „ką tu man sakei?“. Prispaudė jį su kūnu, palaikė, nulipo ir pasišalino. Vyras iš pradžių keliais prispaudė kojas ir rankomis laikė jį už rankų, užgulė kūnu. Jis nusisuko, kad nieko nedarytų. Jis bėgo, vyras pavijęs vertė jį iš nugaros ant pilvo (pagriebė už peties ir vertė). Iš pradžių skaudėjo pilvą, bet už pusės valandos praėjo. Kitą dieną skaudėjo ir ranką, skaudėjo apie tris dienas. Be pervertimo ir laikymo vyras nieko jam nedarė, tik užspaudė, palaikė. Nukentėjusiojo A. G. įstatyminė atstovė A. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad sūnus jai pasakojo, jog vyriškis jį sumušė, pervertė, jį užgriuvo ir sutrenkė pilvą, grubiai laikė rankas kryžiumi, apsivertęs jį laikė prispaudęs su kojomis, kad sūnui skaudėjo pilvą, rankas, mano, kad pilvą skaudėjo nuo griūties, nes vyras griuvo ant vaiko, kad sūnus nepamena, ar buvo smūgių, pasakojo, kad vyras pagavo, užgriuvo, prispaudė rankas ir kojas, šaukė: „ką tu man sakei?“, pakėlė ranką, bet nesudavė. Tačiau nukentėjusiojo A. G. įstatyminės atstovės A. G., kuri byloje nagrinėjamo įvykio betarpiškai nematė, parodymus teismas vertino kritiškai, kiek tai neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, kadangi ji yra galimai suinteresuota bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs nukentėjusiojo mažamečio A. G. ir jo atstovės pagal įstatymą A. G. parodymus, konstatavo, kad jų parodymai nesudaro pagrindo daryti besąlygišką ir neginčijamą išvadą apie A. B. tyčios buvimą.
Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu sutinka, kadangi jis buvo atliktas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų bei remiantis jau anksčiau paminėtu in dubio pro reo principu. Byloje neabejotinai nustatyta, kad A. B. 2016-06-16 apie 15 val. 30 min. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), pasivijo mažametį A. G., kartu su juo griuvo ant žemės ir jį prispaudė, dėl ko nukentėjusiajam A. G. buvo sukeltas fizinis skausmas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad fizinis skausmas A. G. buvo sukeltas A. B. veiksmais, griūnant kartu su mažamečiu ant žemės ir jį prispaudžiant prie žemės, kadangi šios aplinkybės yra įrodytos ne tik nukentėjusiojo A. G. ir jo įstatyminės atstovės A. G. parodymais, tačiau ir paties A. B., taip pat liudytojų D. Š., K. K., R. J. parodymais. Tačiau nei nukentėjusiojo A. G. ar jo įstatyminės atstovės A. G., nei liudytojų D. Š., K. K., R. J. parodymai, nei kiti byloje esantys duomenys (specialisto išvada, policijos pareigūno R. J. tarnybinis pranešimas ir kt.) neįrodo A. B. tyčios sukelti nukentėjusiajam mažamečiui A. G. fizinį skausmą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad A. B. versija, jog jis nukentėjusiajam mažamečiui A. G. fizinį skausmą galėjo sukelti netyčia, griūdamas kartu su juo ant žemės, liko nepaneigta. Nepaneigta, kad A. B. tikslas tebuvo vienintelis – paauklėti nukentėjusįjį A. G. dėl Kelių eismo taisyklių nesilaikymo. Nenustatyta, kad A. B. vydamasis A. G., suvokė, jog gali sukelti jam fizinį skausmą ar jį sužaloti, ir norėjo šių pasekmių arba sąmoningai leido joms atsirasti, tai yra veikė tyčia (Lietuvos Respublikos BK 15 straipsnio 2 ir 3 dalys), todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. B. veiksmuose nėra Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Tai, kad A. B., pavijęs mažametį nukentėjusįjį A. G., policijos nekvietė, pranešimo apie sulaikytą pažeidėją policijai nepateikė, tėvams nepranešė, mokyklos neinformavo apie jo sulaikytą pažeidimą padariusį berniuką, nepatvirtina jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir A. B. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį, todėl tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą ir A. B. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiojo A. G. atstovė pagal įstatymą A. G. byloje ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį dėl 200 Eur turtinės žalos ir 7000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. G. (1 t. 51 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad A. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymių nukentėjusiojo įstatyminės atstovės A. G. pareikštą civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Tačiau nukentėjusiojo A. G. atstovė pagal įstatymą A. G. apeliacinės instancijos teisme, iki kol teisėjų kolegija neišėjo į pasitarimų kambarį, atsisakė civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. G., nurodydama, kad siekia teisingumo, o ne pasipelnyti. Kadangi nukentėjusiojo A. G. atstovė pagal įstatymą A. G. atsisakė pareikšto civilinio ieškinio dėl 7000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, šis atsisakymas priimtinas ir procesas dalyje dėl civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. G. nutrauktinas. Esant šioms aplinkybėms, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Erikos Girgždienės apeliacinį skundą atmesti.
Procesą dėl nukentėjusiojo A. G. atstovės pagal įstatymą A. G. pareikšto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. G. nutraukti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.