- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-01
- Bylos Nr.
- 1A-373-168-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-71-1-00190-2010-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys, Vytautas Norkūnas, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- A. P.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Ričardo Gilio ir Algirdo Gapučio, sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei, dalyvaujant prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei, nuteistajam A. P., jo gynėjui advokatui J. S., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. gynėjo advokato J. S. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 1 d. ir nuteistas 15 MGL (1950) Lt bauda, ją sumokant per keturis mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo. Vadovaujantis LR BK 66 str., 65 str. 1 d. į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme (2010-07-08 00.19 val. – 2010-07-08 17.05 val.) išbūtas laikas (viena para), t. y. 2 MGL (260) Lt baudos. A. P. pagal LR BK 187 str. 1 d. išteisintas, kaip nepadaręs šios nusikalstamos veikos. Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. P. priteista G. U. 550 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. P. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 8 d., apie 00 val. Kupiškio m., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini), iš nerakinto G. U. automobilio „Mitsubishi Galant“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobė svetimą, G. U. priklausantį turtą: automagnetolą „Clarion CD 6000“ 200 Lt vertės su kompaktiniu disku 25 Lt vertės, meškerę 120 Lt vertės, rankinę pompą 10 Lt vertės, šviesą atspindinčią liemenę 10 Lt vertės, pakelį cigarečių „Marlboro Gold“ 8,50 Lt vertės, šaliką „Celtic“ 25 Lt vertės, tuo nukentėjusiajam G. U. padarydamas bendrą 398,50 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo A. P. gynėjas advokatas J. S. prašo panaikinti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2011-03-02 nuosprendžio dalį, kuria A. P. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 1 d., kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad teismas nesilaikė LR BPK 305 str. 2 p. nuostatų ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų. Pagal bylos duomenis G. U., pavojingai vairuodamas savo automobilį, privertė kito - BMW markės automobilio vairuotoją I. M. staiga keisti judėjimo greitį, dėl ko minėtame automobilyje buvęs jo savininkas A. P. susitrenkė nosį ir patyrė išgąstį, kad jo neseniai pirktas automobilis gali būti sugadintas. A. P. norėjo išsiaiškinti su G. U., tačiau jis iš konflikto vietos išvažiavo, o įvažiavęs į garažų akligatvį ir matydamas iš paskos atvažiuojantį tą patį BMW markės automobilį, sąžiningai klysdamas manė, kad yra persekiojamas, todėl prie vieno iš garažų palikęs nerakintą automobilį nuskubėjo pasiskusti savo draugui – policijos pareigūnui A. B.. Pagal objektyvius bylos duomenis G. U. niekas nesivijo, nes I. M. važiavo ta pačia kryptimi link (duomenys neskelbtini) namo, kuriame gyvena A. P. ir R. P. ir privažiavusi prie namo norėjo sustoti, tačiau A. P. pasakius, kad automobilį jis laikys garaže, nuvažiavo link garažo. R. P. garažas buvo užtvertas G. U. automobiliu ir jis, palikęs savo automobilį tokioje padėtyje, vėl sudarė nepatogumų A. P.. A. P., norėdamas paprašyti G. U., kad pastarasis patrauktų automobilį, bandė jį pasivyti, tačiau jam to padaryti nepavyko. Norėdamas pamokyti G. U. bei jam sukelti tokius pat nepatogumus A. P. iš jo automobilio paėmė įvairių daiktų ir, juos nunešęs į pievą, numetė, tačiau supratęs, kad liemenė atspindės šviesą, daiktus susirinko ir susidėjo į savo automobilio bagažinę. Nurodo, kad teismas, remdamasis R. P. parodymais, padarė nepagrįstą išvadą, kad A. P. į automobilį sugrįžo iš karto po nukentėjusiojo daiktų vagystės, nors A. P. teisme nurodė, kad pirmiausia jis nukentėjusiojo daiktus nunešė į pievą, o tik po to su jais sugrįžo bei juos padėjo į savo automobilio bagažinę. Teismas tokią išvadą padarė neįvertinęs R. P. parodymų visumos bei nepašalinęs tarp jo parodymų esančių prieštaravimų. Teigia, kad pagal bylos duomenis A. P. turėjo pakankamai laiko pirmiausia nukentėjusiojo daiktus išmesti pievoje, po to juos surinkti ir padėti į savo automobilio bagažinę. Taigi A. P. veiksmai vertintini kaip nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos savavališkas vykdymas ginčijamos ar pripažįstamos, bet nerealizuotos savo tariamos teisės kompensuoti dėl kito asmens veiksmų patirtus nepatogumus, tam asmeniui padarytais nepatogumais atimant teisę naudotis savo turtu ir žalojant jo turtą. Tačiau A. P. už atliktus neteisėtus veiksmus baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 294 str. negalima, nes jis nepadarė esminės žalos piliečių teisėms ir teisėtiems interesams. Taigi nuo to momento, kai dėl G. U. pavojingo vairavimo A. P. susitrenkė nosį ir patyrė išgąstį, kad jo neseniai pirktas automobilis gali būti sugadintas, jam atsirado teisė įstatymų nustatyta tvarka dėl patirtų nepatogumų iš G. U. reikalauti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vietoj to, A. P. savavališkai ėmėsi veiksmų, kurie, jo manymu, buvo pakankami jo patirtiems nepatogumams atlyginti, t. y. sugadinimui ir išmetimui paėmė G. U. turtą.
Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria A. P. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 1 d. ir skunde išdėstytais motyvais grindžia nuostatą, kad A. P. veiksmuose nėra jokios nusikalstamos veikos požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, taip pat atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai išdėstė A. P. nusikalstamos veikos aplinkybes, atskleidė padaryto nusikaltimo požymius, įrodymų vertinimo prasme padarė pagrįstą išvadą dėl A. P. kaltės ir teisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 178 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė ir A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą ir pagarsinęs bei ištyręs byloje esančius įrodymus, t. y. ikiteisminio tyrimo metu 2010-07-08 ir 2010-10-07 duotus įtariamojo A. P. parodymus bei juos sugretinęs su nukentėjusiojo, liudytojų parodymais ir kitais ištirtais bylos įrodymais, daro išvadą, kad nuteistojo A. P. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, yra visiškai įrodyta nukentėjusiojo G. U., liudytojų A. B., J. S., S. G., R. B., iš dalies R. P. (nuteistojo tėvo) parodymais, paties nuteistojo A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais, teisminio bylos nagrinėjimo metu pakeistais parodymais bei kitais bylos įrodymais.
LR BK 178 str. 1 d. numato atsakomybę asmeniui, pagrobusiam svetimą turtą. Svetimas turtas suprantamas kaip daiktai, turintys vertę bei atitinkamus fizinius parametrus, kurie jų pagrobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Šių daiktų pagrobimas yra tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas jų užvaldymas, atimantis iš teisėto turto savininko galimybę disponuoti jam priklausančiu turtu. Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Vagystė padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori.
LR BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už savavališką, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymą, kuris padarė didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams. Pagal šią nusikaltimo sudėtį gali būti savavališkai įgyvendinamos šios teisių rūšys: turtinės ir neturtinės, tikros ir tariamos, savo ir kitų asmenų, kito asmens ginčijamos ir pripažįstamos, bet nerealizuotos teisės. Tikra yra tokia teisė, kuri realiai egzistuoja ir pagrįsta sandoriu ar kitu juridiniu faktu, o tariama – tokia, kai asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko teisę priklausančią jam ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja, nors iš tikrųjų tokios teisės nėra. Pripažįstant tariamos teisės įgyvendinimo faktą, negalima vertinti vien tik kaltininko subjektyvų gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimą, bet būtina nustatyti, kad jis negalėjo arba neturėjo suprasti, jog jokios realiai egzistuojančios teisės nėra.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad nuteistojo A. P. teisiamojo posėdžio metu iškeltą versiją, t.y. kad jis įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą dėl nukentėjusiojo G. U. netinkamo elgesio, paneigia ne tik jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, bet ir kiti bylos įrodymai. Ši nuteistojo versija iš esmės atkartojama ir apeliaciniame skunde. Nukentėjusysis G. U. tiek ikiteisminio, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, kad jam automobiliu važiuojant (duomenys neskelbtini) g., Kupiškio m., kelią užblokavo BMW markės automobilis, dėl ko jis buvo priverstas sustoti. Iš BMW automobilio išlipęs agresyviai nusiteikęs nuteistasis, pribėgęs prie jo automobilio, ėmė jį spardyti. Nukentėjusiojo teigimu, važiuodamas atbuline eiga, jis bandė nuo nuteistojo pabėgti, tačiau papuolė į akligatvį, į kurį jam iš paskos atvažiavo ir nuteistasis. Siekdamas su nuteistuoju išvengti kontakto, iššoko iš automobilio ir, jo net neužrakinęs, nubėgo pas netoliese gyvenantį draugą A. B. ieškoti pagalbos. Nukentėjusysis parodė, kad jam kartu su A. B. sugrįžus prie automobilio, prie jo buvęs nuteistasis sėdo į savo BMW automobilį ir, taranavęs A. B. automobilį, nuvažiavo. Tuomet kartu su A. B., šiam dar kartą paskambinus policijai, nusekė nuteistajam iš paskos. Matė, kaip iš priekio atvažiuojantis policijos automobilis sustabdė nuteistojo automobilį. Sugrįžęs prie savo automobilio jame pasigedo daiktų, kuriuos policijos pareigūnai rado nuteistojo automobilyje. Nukentėjusiojo G. U. parodymai pagal faktines aplinkybes iš esmės sutampa su nuteistojo A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais nuosekliais parodymais, kad nukentėjusiojo automobilis buvo persekiojamas jo iniciatyva ir kad jis dėl girtumo iš palikto neužrakinto automobilio pavogė nukentėjusiojo daiktus, kuriuos iš karto susidėjo į savo BMW automobilio bagažinę. Nuteistasis tik teisme iškėlė versiją, jog iš nukentėjusiojo automobilio paimtus daiktus jis pirmiausia nunešė į pievą ir ten juos numetė, tačiau dėl šviesą atspindinčios liemenės supratęs, kad jie greitai gali būti surasti, daiktus susirinko ir susidėjo į savo automobilio bagažinę. Nors A. P. apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis davė būdamas sulaikytas ir apie įvykio aplinkybes jo niekas nuodugniai neklausinėjo, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2010-10-07 apklausos metu jis nebuvo sulaikytas ir po savo parodymais ranka parašė, kad „protokolą perskaičiau įdėmiai, mano parodymai surašyti tiksliai ir teisingai“ (b.l. 84). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistojo nurodyta aplinkybė apie daiktų, paimtų iš G. U. automobilio nešimą į pievas, o iš jų – į savo automobilį, kur jie ir buvo surasti, tik patvirtina jo nuostatą pavogti svetimą turtą, t.y. jį užvaldyti taip, kad jis nebūtų surastas, ir nekeičia nusikalstamos veikos esmės. Be to, minėta A. P. nurodyta aplinkybė patvirtina ir tai, kad jis galėjo visiškai disponuoti paimtais daiktais bei paneigia jo (nuteistojo) aiškinimą, jog jam asmeniškai nebuvo reikalingi nukentėjusiojo daiktai, nes tokiu atveju, po daiktų paėmimo iš G. U. automobilio ir galimo jų išmetimo į pievą, jam neturėjo rūpėti jų tolimesnis likimas. Nukentėjusiojo G. U. parodymai pagal faktines aplinkybes sutampa ir su nuosekliais liudytojų R. B., A. B., J. S. ir S. G. parodymais, t.y. kad iš karto po įvykio sustabdyto BMW automobilio bagažinėje buvo rastas ten pasislėpęs nuteistasis bei iš G. U. automobilio pavogti daiktai. Iš to kas išdėstyta, matyti, kad nukentėjusysis G. U., liudytojai R. B., A. B., J. S. ir S. G. iš esmės vienodai aiškina nusikaltimo aplinkybes, jų parodymai yra nuoseklūs, aiškūs, detalūs ir atitinka nuteistojo A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti. Ištirti įrodymai papildo vieni kitus, atitinka faktines bylos aplinkybes ir kartu su kitais byloje surinktais bei teismo įvertintais įrodymais – G. U. protokolu – pareiškimu, įvykio vietos apžiūros protokolu, daiktų apžiūros protokolais, alkotesterių parodymais sudaro vieningą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą, todėl jais netikėti ir nesiremti nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, kurie leistų manyti, kad nukentėjusysis automobilį būtų vairavęs chuliganiškai ir, kad dėl tokio jo vairavimo A. P. galėjo pagrįstai susiformuoti įsitikinimas apie turėjimą subjektinės teisės, keičiančios jo veikos turinį. Nėra jokių duomenų, kad dėl G. U. vairavimo būtų buvęs apgadintas A. P. automobilis ar sužalota jo (nuteistojo) nosis, tačiau matyti, kad A. P. neblaivumas (nustatytas 2,55 promilių girtumas) galėjo turėti įtakos tokiam įvykių interpretavimui bei iš to kylančiai nusikalstamai veikai, t.y. svetimo turto vagystei galimais keršto motyvais. Nukentėjusysis, priešingai nei nuteistasis bei liudytojas R. P., įvykio metu buvo blaivus, dėl nuteistojo veiksmų kreipėsi pagalbos. Taigi bylos įrodymais neginčijamai nustatyta, kad A. P., nepavijęs nukentėjusiojo, sugrįžo prie jo palikto automobilio ir, radęs jį neužrakintą, iš jo pagrobė kaltinime nurodytus daiktus bei juos susidėjęs į savo BMW automobilio bagažinę, iš įvykio vietos pasišalino. Šios objektyvios aplinkybės atskleidžia nuteistojo nusikalstamos veikos sumanymo turinį – neteisėtai ir neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą. Tokio turto užvaldymą teismas pagrįstai pripažino neteisėtu, nes nuteistasis neturėjo jokios tikros ar tariamos teisės į svetimą turtą. Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. P. pripažino, jog pagrobė svetimą, t.y. nukentėjusiajam priklausantį turtą, kas taip pat patvirtina, kad jis neturėjo tikslo savavaldžiauti. Todėl kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. P. veikoje yra LR BK 178 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis. Taigi apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nuteistąjį A. P. išteisinti dėl kaltinimo pagal LR BK 178 str.1d. kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo požymių, nėra jokio pagrindo.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Nagrinėjamoje byloje teismas, nors ir nebuvo pakankamai išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, tačiau dėl nusikalstamos veikos padarė teisingas ir pagrįstas išvadas. Vertindamas įrodymų patikimumą, teismas įvertino parodymų turinį, jų nuoseklumą, atitikimą kitiems bylos įrodymams. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (nuteistojo A. P. teisiamojo posėdžio metu duotus paaiškinimu, iš dalies liudytojo R. P. parodymus) apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl A. P. kaltės jam padarius LR BK 178 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.
Teisingai kvalifikavęs nuteistojo A. P. veiką, teismas vadovaudamasis BK 54 str. nuostatomis už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė jam bausmę. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – padaryta veikas priskiriama prie nesunkių nusikaltimų (LR BK 11 str. 3 d.), kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją – padarytas nusikaltimas yra tyčinis, baigtas, nuteistojo asmenybę – neteistas, dirba, darbovietės charakterizuojamas teigiamai, neįrašytas į priklausomybių ligų įskaitą, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančią administracinę nuobaudą, kitas aplinkybes – atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi dėl jos padarymo bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šios veikos padarymui ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Nuteistajam A. P. paskirta 15 MGL (1950 Lt) baudos bausmė yra tinkamai individualizuota, adekvati jo padarytam nusikaltimui, atitinka BK 41 str. nurodytą bausmės paskirtį, todėl jos keisti kolegija neturi pagrindo.
Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo advokato apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo A. P. gynėjo advokato J. S. apeliacinį skundą atmesti.