- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-20
- Bylos Nr.
- 2A-321-567/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Neringa Švedienė
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Trečiasis asmuo
- M. G., R. V.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3360-912/2012 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys M. G., R. V..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 1607,19 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka. Nurodė, kad 2011-11-08, apie 15.40 val., (duomenys neskelbtini) žiedinėje sankryžoje, sustojus R. V. vairuojamam automobiliui Toyota Yaris, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), į galinę automobilio dalį atsitrenkė M. G. vairuojamas automobilis Peugeot 406, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). M. G. pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio. Nukentėjęs R. V. po eismo įvykio važiavo į darbovietę, pasijuto blogai, jautė kaklo raumenų tempimą, stiprų galvos skausmą. Tą patį vakarą jį pradėjo pykinti, padidėjo mieguistumas, todėl jis kreipėsi į UAB „Fama bona“ šeimos gydytoją, kuris diagnozavo sukrėtimą, kitų nepatikslintų kaklo dalių sąnarių ir raiščių patempimą (diagnozės pagal TLK–10 S06.00 ir S13.6). Dėl nelaimingo atsitikimo darbe R. V. buvo laikinai nedarbingas nuo 2011-11-09 iki 2011-11-25 ir jam išduoti nedarbingumo pažymėjimai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012-01-03 sprendimu R. V. nelaimingą atsitikimą darbe pripažino draudiminiu įvykiu ir 2011-12-30 bei 2012-01-06 sprendimais paskyrė 1607,19 Lt ligos pašalpą iš VSDF biudžeto už nurodytą nedarbingumo laikotarpį. Ieškovas 2012-01-27 raštu pateikė atsakovui, kuris buvo apdraudęs M. G. automobilio Peugeot 406 valdytojo civiline atsakomybe, reikalavimą atlyginti žalą. Atsakovas 2012-02-22 raštu atsisakė patenkinti ieškovo reikalavimą, motyvuodamas tuo, kad Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2011-12-29 nutarime nutraukti (nepradėti) administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nustatyta, kad, pagal teismo eksperto išvadą, R. V. nustatytas galvos ir kaklo sumušimas nepatvirtintas objektyviais traumavimo požymiais, todėl nėra pagrindo sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti. Ieškovas taip pat patikrino R. V. medicininius dokumentus, esančius privačioje gydymo įstaigoje UAB „Fama bona“, kur konstatuota, kad apdraustasis R. V. nuo 2011-11-09 iki 2011-11-25 gydytas dėl 2011-11-08 eismo įvykyje patirtų sužalojimų – kaklo raumenų ir raiščių patempimo, galvos smegenų sukrėtimo. R. V. iš viso išduoti trys nedarbingumo pažymėjimai, juose nurodant nelaimingą atsitikimą darbe, kaip nedarbingumo priežastį. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad R. V. nedarbingumo priežastis nesikeitė visą nedarbingumo laikotarpį. Dėl to, ieškovo nuomone, atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai atsisako atlyginti VSDF biudžetui padarytą 1607,19 Lt žalą (LR CK 6.263 str. 2 d., 6.290 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1) Ieškinio regresinis reikalavimas grindžiamas tik ligos pašalpos už nedarbingumo laikotarpį išmokėjimu, bet negrindžiamas ligos pašalpos išmokėjimo pagrįstumu.
2) Atsakovas atsisakė atlyginti ieškovui žalą, patirtą išmokėjus ligos pašalpą R. V., nes pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPSVCAPDĮ) 19 str. 6 d. draudikas atlygina tik įrodymais pagrįstą eismo įvykio metu padarytą žalą ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo.
3) Tariamas R. V. sveikatos būklės pablogėjimas negali būti pripažįstamas eismo įvykio, kurio kaltininkas yra atsakovo draudėjas, padarinys, nes dėl ginčo eismo įvykio pradėta administracinio teisės pažeidimo teisenos byla nutraukta, remiantis specialistės J. M.–Č. išvada, kurioje konstatuota, kad R. V. nustatytas galvos ir kaklo sumušimas nepatvirtintas objektyviais traumavimo požymiais, todėl nėra pagrindo sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti.
4) Tai, jog R. V. eismo įvykio metu nepatyrė sužalojimų, patvirtina aplinkybė, kad eismo įvykio dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją, o ji pagal Kelių eismo taisyklių 232 punktą pildoma tik tuo atveju, kai eismo įvykio metu nežuvo ir nesužeista asmenų. Be to, R. V. po eismo įvykio nesikreipė į atsakovą, apdraudusį eismo įvykio kaltininko civilinę atsakomybę, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
5) Įvykus eismo įvykiui, pro šalį važiavo greitoji medicinos pagalba, ji sustojo prie eismo įvykio dalyvių, bet nenustatė, kad jie būtų sužaloti, o nukentėjęs R. V. atsisakė greitosios pagalbos paslaugų.
6) Nukentėjusiojo nuomonė pateikiama gydytojui, išrašančiam nedarbingumo pažymėjimą, dėl
sužalojimų ryšio su konkrečiu įvykiu negali būti prilyginama teismo ekspertės išvadai ar vertinama, kaip patikimesnė už teismo ekspertės išvadą.
7) UAB „Fama bona“ išduotose nedarbingumo pažymėjimuose įrašytos skirtingos nedarbingumo diagnozės, todėl jie yra neobjektyvūs ir jais negalima remtis, kaip įrodymais, pagrindžiančiais eismo įvykio metu patirtus sužalojimus.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo M. G. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad ginčo eismo įvykio metu R. V. nesužalotas, nes dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją. Ieškovas neturi specialių žinių, todėl byloje reikia remtis nutarime atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos bylą pateikta teismo ekspertės išvada. Be to, jeigu R. V. būtų sužalotas, tai po eismo įvykio sustojusi greitosios medicinos pagalba būtų pastebėjusi tokius sužalojimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012-11-21 sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti ir priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimo“: ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui - 1607,19 Lt žalos atlyginimo; valstybei - 33,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme. Teismas nustatė, kad 2011-11-08, (duomenys neskelbtini) žiedinėje sankryžoje, R. V. darbo metu važiuojant pas klientą ir sustabdžius jo vairuojamą automobilį Toyota Yaris, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) į galinę automobilio dalį atsitrenkė M. G. vairuojamas automobilis Peugeot 406, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) M. G. pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio ir eismo įvykio dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją (b. l. 11). Iškart po eismo įvykio pro šalį važiavusi ir sustojusi greitoji pagalba apžiūrėjo nukentėjusįjį, bet šis medikų pagalbos atsisakė. Nukentėjęs R. V. grįžo į darbovietę, pasijuto blogai, todėl darbdavys iškvietė greitąją pagalbą, kuri nukentėjusįjį nuvežė į VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės priėmimo skyrių dėl kaklo ir galvos skausmo. Priėmimo skyriuje R. V. apžiūrėtas, atlikta jo galvos ir kaklo rentgenograma, po apžiūros jis paleistas namo (b. l. 64). Pagal VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2011-11-08 pranešimą tą pačią dieną Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus tyrėjas L. K. pradėjo administracinio teisės pažeidimo teisenos bylą dėl (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio teisės pažeidimo. Kitą dieną R. V. kreipėsi į gydymo įstaigos UAB „Fama bona“ šeimos gydytoją J. G., kuri jį apžiūrėjo (b. l. 25–27). Gydytoja 2011-11-09 išdavė nukentėjusiajam nedarbingumo pažymėjimą (diagnozė – smegenų sukrėtimas) nuo 2011-11-09 iki 2011-11-15, po to 2011-11-15 išdavė nedarbingumo pažymėjimą (diagnozė – smegenų sukrėtimas) nuo 2011-11-16 iki 2011-11-22, galiausiai 2011-11-22 išdavė nedarbingumo pažymėjimą (diagnozė – kitų ir nepatikslintų kaklo dalių sąnarių raiščių patempimas) nuo 2011-11-23 iki 2011-11-25 (b. l. 15–17). Iš viso R. V. nedarbingumo laikotarpis sudarė septyniolika dienų. VSDFV 2012-01-03 sprendimu R. V. 2011-11-08 lengvas nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas draudiminiu įvykiu (b. l. 14), todėl jam išmokėta 1607,19 Lt ligos pašalpa (b. l. 18–20). Vilniaus apskrities VPK KPV NVESTS tyrėja N. I. 2011-12-29 nutarimu nutarė nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, konstatavus, kad nėra duomenų apie tai, jog buvo padarytas (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas (b. l. 12, 13). VSDFV 2012-01-27 pareiškė atsakovui, kuris buvo apdraudęs M. G., sukėlusio eismo įvykį, civilinę atsakomybę, pretenziją dėl 1607,19 Lt žalos, patirtos išmokėjus eismo įvykyje nukentėjusiam R. V. ligos pašalpą, atlyginimo (b. l. 21, 22). AB „Lietuvos draudimas“ 2012-02-22 raštu atsisakė atlyginti žalą, remdamasi pirmiau nurodytu nutarimu nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną (b. l. 23). Teismas konstatavo, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinis socialinio draudimo fondas administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Aktualaus Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnyje nustatyta, kad jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo nustatoma, kad jis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, tai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens CK nustatyta tvarka. Išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal TPSVCAPDĮ, dydį valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo kompanijos. Pagal TPSVCAPDĮ 19 straipsnio 6 dalį atsakingas draudikas ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras moka per eismo įvykį nukentėjusiam trečiajam asmeniui tik įrodymais pagrįstos per eismo įvykį padarytos žalos dydžio išmoką, neviršijančią TPSVCAPDĮ 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų, ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus dėl žalos, padarytos per eismo įvykį, atlyginimo. Teismas taip pat nustatė, jog atsisakymą išmokėti ieškovui draudimo išmoką atsakovas grindžia teismo medicinos ekspertės J. M.–Č., pateikusios specialisto paaiškinimus administracinio teisės pažeidimo bylos teisenoje, išvada, kurios pagrindu Vilniaus apskrities VPK KPV NVESTS tyrėjos N. I. 2011-12-29 nutarimu nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena. Teismas konstatavo, kad nurodyta teismo medicinos ekspertė, susipažinusi su R. V. asmens ambulatorinio gydymo skyriuje apskaitos kortele Nr. 2011/45260, ligos istorija iš UAB „Fama bona“ 2011-12-15 pateikė specialisto paaiškinimus, jog R. V. nustatytas galvos ir kaklo sumušimas nepatvirtintas objektyviais traumavimo požymiais, todėl nėra pagrindo sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje apklausta teismo medicinos ekspertė J. M.–Č. paaiškino, jog objektyvūs traumavimo požymiai – tai išoriškai matomi požymiai po patirtos traumos, t. y. kraujosruvos, nubrozdinimai ir pan. (b. l. 104). Jie, ekspertės teigimu, neparašyti R. V. medicininiuose dokumentuose. Vidinių R. V. sužalojimų medicininiuose dokumentuose taip pat nenustatyta (b. l. 106). R. V. ligos istorijoje, kurią pateikė UAB „Fama bona“, esančiuose medicininiuose dokumentuose jo diagnozė, t. y. smegenų sukrėtimas ir kaklo sąnarių raiščių patempimas, aprašyti netinkamai, nepateikiant objektyvių požymių (aprašytas tik galvos skausmingumas, o pagal jį sveikatos sutrikdymo masto neįmanoma nustatyti), juos nepakankamai išsamiai detalizuojant (nurodyta tik tai, kad kaklo judesiai riboti, bet nepaaiškinta, kokiu laipsniu, kokiomis pozomis ir kt.), todėl 2011-12-15 duotuose specialisto paaiškinimuose nurodė, jog nėra pagrindo sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti. Ekspertė pažymėjo, kad R. V. diagnozė būtų buvusi tinkamai aprašyta, turėjo būti atlikti išsamesni jo sveikatos tyrimai. Vienas iš objektyviausių tyrimų, pagal kurį galima nustatyti vidinių organų sužalojimus ir raiščių patempimus, yra branduolinis magnetinis rezonansas, bet jis yra ne pirminis tyrimas, o gali būti skiriamas, jeigu žmogus ilgai skundžiasi tuo, kad negerėja jo sveikata po patirtos traumos (b. l. 108). Iš VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2011-11-08 paciento, patyrusio galvos traumą, apžiūros PKS protokolo aišku, kad apžiūrėjus R. V., nustatyta, jog jo orientacija normali, amnezijos nėra, kiti galviniai nervai atitinka normą, rankų, kojų judesiai normalūs, jėga atitinka normą, koordinacija ir eisena normalios, jutimai ir Rombergo poza atitinka normas, meninginių simptomų nėra, iš rentgenogramų nenustatyta kaukolės ir kaklo slankstelių lūžių, diagnozuotas galvos ir kaklo srities sumušimas, pacientui rekomenduotas gydymas analgetikais, patarta būti ramiam, taip pat konstatuota, kad pacientas darbingas. R. V. ligos istorijos išrašai, kurie pateikti ieškovo ir į administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos medžiagą patvirtina, kad juose šeimos gydytojas R. V. diagnozavo smegenų sukrėtimą ir kaklo raiščių patempimą. Abi nurodytos diagnozės nustatytos visus tris kartus apžiūrėjus pacientą ir kiekvieną kartą prieš išduodant nedarbingumo pažymėjimus (2011-11-09, 15 ir 22, b. l. 25 -27). Teismas konstatavo, jog teismo posėdyje apklausta teismo medicinos ekspertė nurodė, kad R. V. ligos istorijoje šio paciento diagnozės nustatytos nepakankamai išsamiai aprašius objektyviuosius traumos ir jos padarinių požymius, tačiau, įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, negalima daryti išvados R. V. sveikata buvo nesutrikusi. Iš R. V. paaiškinimų, duotų tiek nagrinėjamos bylos teismo posėdžio metu, tiek apklausus jį policijos tyrėjų, renkant administracinio teisės pažeidimo teisenos bylos duomenis, tiek R. V. apžiūrint medikams VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės priėmimo skyriuje, tiek privačioje gydymo įstaigoje UAB „Fama bona“, teismas padarė išvadą, jog nurodytas asmuo nuosekliai visą nedarbingumo laikotarpį skundėsi galvos ir kaklo skausmais, mieguistumu bei šiuos negalavimus siejo su vienintele priežastimi – 2011-11-08 įvykusiu eismo įvykiu. Faktą, kad nurodyti R. V. sveikatos negalavimai buvo ne vienkartiniai, bet truko tam tikrą laiką, patvirtina tai, jog šis asmuo ne tik tą pačią dieną kreipėsi į medikus (buvo nuvežtas į VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės priėmimo skyrių), bet ir kitą dieną kreipėsi į šeimos gydytoją gydymo įstaigoje UAB „Fama bona“. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nuo eismo įvykio iki kreipimosi kitą dieną į šeimos gydytoją R. V. būtų patyręs kitų traumų, nesusijusių su 2011-11-08 eismo įvykiu. R. V. galvos ir kaklo traumų išorinių požymių nė vienoje gydymo įstaigoje nenustatyta. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad prejudiciniais faktais laikomos aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Vilniaus apskrities VPK KPV NVESTS tyrėjos N. I. 2011-12-29 nutarimas, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, nenustačius (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sveikatos sutrikdymo R. V. masto, neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje civilinėje byloje, nes šį nutarimą priėmė ne teismas, bet policijos pareigūnas. Teismas konstatavo, kad R. V. nedarbingumo priežastis buvo nurodytas eismo įvykis, kurį padaręs pripažino M. G. (CK 6.247 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas:
1) panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-11-21 sprendimą, priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti;
2) paskirti deotologinę ekspertizę, pavedant ją atlikti Valstybinei teismo medicinos tarnybai prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos (Didlaukio g. 86E, Vilnius);
3) užduoti ekspertui šiuos klausimus:
1. Ar byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose užfiksuotose R. V. subjektyviuose nusiskundimuose yra pakankamai duomenų, leidžiančių mediciniškai pagrįstai diagnozuoti galvos ir kaklo sumušimą;
2. Ar byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose užfiksuotose R. V. subjektyviuose nusiskundimuose yra pakankamai duomenų, leidžiančių mediciniškai pagrįstai diagnozuoti smegenų sukrėtimą bei kaklo sąnarių raiščių patempimą;
3. Ar mediciniškai pagrįstai R. V. pradinės apžiūros metu VŠĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje nustatyta diagnozė „galvos ir kaklo sumušimas“ vėliau UAB „Fama bona“ buvo pakeista į „smegenų sukrėtimas bei kaklo sąnarių raiščių patempimas“?
4. Ar R. V. gydymo bei nedarbingumo trukmė buvo mediciniškai pagrįsta tuo atveju, jei R. V. patyrė galvos ir kaklo sumušimą?
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ nurodė, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nepagrįstai padarė prielaidas dėl žalos dydžio, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovas reiškia ieškinį subrogacijos pagrindu, iš šio santykio ieškovui atsaranda atitinkamos pareigos įrodinėti žalos faktą bei dydį ir atitinkami reikalavimai žalos dydžio pagrindimui, kurie būtų taikytini ir pačiam ieškovui. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai sprendimu pripažino įrodytais žalos faktą, ryšį su eismo įvykiu bei dydį. Žala yra asmens turto neteikimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo, kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, teismas turi nustatyti tikrąjį žalos dydį. Kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Apeliantas nurodė, kad rungimosi principas lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiajam asmeniui. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pažymėjo, kad teismas netyrė ir nevertino, ar pagrįstai R. V. pradinės apžiūros metu VŠĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje nustatyta diagnozė „galvos ir kaklo sumušimas“ vėliau UAB „Fama bona“ buvo pakeista į „smegenų sukrėtimas bei kaklo sąnarių raiščių patempimas“. Medicininiuose dokumentuose yra prieštaravimai, kurie nagrinėjant bylą nebuvo pašalinti. Teismas, nagrinėdamas bylą, sprendė klausimus, reikalaujančius specialių medicinos žinių ir atitinkamos kvalifikacijos. Apklausus teismo posėdžio metu specialistę J. M. – Č., paaiškėjo, kad ginčo ir įrodinėjimo dalykas byloje yra ne tik R. V. sužalojimo fakto eismo įvykio metu nustatymas, bet ir sužalojimo sunkumas. 2012-11-06 vykusio teismo posėdžio metu AB „Lietuvos draudimas“ pareiškė prašymą skirti ekspertizę, siekiant nustatyti, ar pagrįstai R. V. sužalojimai (galvos ir kaklo sumušimas) buvo gydomi ir ligos pašalpa už juos mokama analogišką terminą, kiek trunka smegenų sukrėtimo bei kaklo raiščių patempimo gydymas. Teismas atsisakė tenkinti prašymą, motyvuodamas tuo, kad teismo posėdžio metu buvo apklausta teismo medicinos ekspertė, kuri vertino R. V. sužalojimus. Faktiškai teismas tokiu būdu liudytojos parodymus prilygino eksperto išvadai – nors tai yra dvi savarankiškos įrodinėjimo priemonės. Pažymėjo, kad teismo ekspertė J. M. – Č. pasisakė tik dėl tų klausimų, kuriuos ji vertino, siekdama nustatyti R. V. sužalojimų mastą, tačiau teismo posėdžio metu ji negalėjo atsakyti į naujai kilusius klausimus. Teismas nepagrįstai suvaržė AB „Lietuvos draudimas“ teisę įrodinėti byloje turinčias reikšmės aplinkybes. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ teigia, kad 2011-12-29 nutarimas nutraukti (nepradėti) administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną bei 2011-12-15 specialisto išvada, kurioje užfiksuota, kad R. V. nustatytas galvos ir kaklo sumušimas nėra patvirtintas objektyviais traumavimo požymiais šiuo atveju laikytini didesnę įrodomąją galią turinčiais rašytiniais įrodymais. Juose užfiksuota informacija negali būti paneigta privačios gydymo įstaigos, kuri R. V. pakeitė diagnozę ir nedarbingumo pažymėjimus išdavė be jokių papildomų tyrimų, vien pagal R. V. subjektyvius nusiskundimus. Teismas konstatavo, kad R. V. galvos ir kaklo traumų išorinių požymių nė vienoje gydymo įstaigoje nenustatyta, tačiau nurodė, jog tai, kad R. V. UAB „Fama bona“ apžiūrėjo šeimos gydytojas ir nustatė smegenų sukrėtimą bei kaklo raiščių patempimą, pakanka konstatuoti, jog tokios diagnozės R. V. nustatytos pagrįstai. R. V. nedarbingumo pažymėjimas VŠĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje apskritai nebuvo išduotas. Ši aplinkybė papildomai pagrindžia atsakovo poziciją, kad vien subjektyvūs R. V. nusiskundimai nesudarė pagrindo pripažinti jį laikinai nedarbingu dėl neva patirto smegenų sukrėtimo bei kaklo raiščių patempimo. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pažymėjo, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu buvo paneigtos Eismo įvykio deklaracijoje užfiksuotos aplinkybės, jog eismo įvykio metu nė vienas iš vairuotojų sužalojimų nepatyrė (CK 6.249 str. 1 d., 6.251 str.).
Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas:
1) AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-11-21 sprendimą palikti nepakeistą;
2) atmesti AB „Lietuvos draudimas“ prašymą skirti deontologinę ekspertizę. Ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą nepažeidė materialinės bei procesinės teisės normų bei vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota įrodymų vertinimo praktika. Ekspertė nurodė, kad R. V. nustatyti sužalojimai nebuvo patvirtinti objektyviais traumavimo požymiais, t.y. išoriškai matomais požymiais po patirtos traumos, tačiau, remdamasi medicininiais dokumentais, negalėjo patvirtinti, kad nukentėjusysis iš viso nebuvo patyręs traumos ir jo sveikata nebuvo sutrikusi, gydymo trukmę ir gydymo būdus nustato gydantis gydytojas, kiekvieną kartą apžiūrėjęs ir išklausęs gydomą asmenį. Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius teigia, kad teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ prašymą dėl ekspertizės skyrimo, kadangi buvo teismo posėdžio metu apklausta teismo medicinos ekspertė J. M. – Č., kuri davė paaiškinimus dėl administracinio teisės pažeidimo byloje pateiktos specialisto išvados. Teismas atsisakė tenkinti atsakovo prašymą, nes jo patenkinimas būtų uždelsęs bylos nagrinėjimą. Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius pažymėjo, jog teismas pagrįstai įvertino įrodymus ir priėmė sprendimą. Pirmasis nedarbingumo pažymėjimas trečiajam asmeniui R. V. buvo išduotas 2011-11-09 po gydytojo apžiūros gydymo įstaigoje UAB „Fama bona“. Minėtoje gydymo įstaigoje tris kartus buvo nustatytos tos pačios diagnozės: smegenų sukrėtimas ir kaklo sąnarių ir raiščių patempimas. Trečiasis asmuo R. V. visą nedarbingumo laikotarpį nuosekliai skundėsi galvos skausmais, miegustumu bei šiuos negalavimus siejo su 2011-11-08 eismo įvykiu. Teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad nuo eismo įvykio iki kreipimosi kitą dieną į šeimos gydytoją trečiasis asmuo R. V. būtų patyręs kitų traumų, nesusijusių su 2011-11-08 eismo įvykiu (LR CK 6.263 str. 2 d., 6.290 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ne visada žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas nukentėjusio asmens patirtą žalą atlygina tiesiogiai. Paprastai tais atvejais, kai žala padaroma asmens sveikatai ir asmuo yra tam tikrą laikotarpį nedarbingas, draudimo išmokas nukentėjusiajam išmoka atsakinga socialinio draudimo įstaiga. Tačiau toks teisinis reguliavimas nereiškia, kad tokiu būdu yra apribojama žalą padariusio asmens ar jo draudiko civilinė atsakomybė.
Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Ši nuostata tikslinama TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje: asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Taigi pagal specialųjį teisinį reglamentavimą socialinio draudimo išmoką išmokėjęs subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę, kurią visų pirma turi įgyvendinti pateikdamas reikalavimą atsakingam draudikui, ir tik jeigu jo nėra – žalą padariusiam asmeniui.
Socialinio draudimo įstaigai, išmokėjus žalą patyrusiam asmeniui draudimo išmokas, atsiranda teisė vietoj jo reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, o jo nesant, iš žalą padariusio asmens (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 10 dalis). CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad socialinio draudimo įstaiga, pareikšdama reikalavimą atlyginti žalą šią padariusiam asmeniui, įgyvendina regreso teisę, šiuo atveju, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių prigimtį ir esmę.
Pagal CK 6.987 straipsnį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Šio straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos (nagrinėjamu atveju – ieškovas) įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį civilinės atsakomybės draudimo atveju subrogacija nėra taikoma. Ši taisyklė, reiškianti, kad draudikas tiesiogiai atsako draudimo suma, taikytina ir regresinio reikalavimo atveju. Sistemiškai aiškinant nurodytas įstatymo normas, pripažintina, kad ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiajam socialinio draudimo išmokas, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę draudimo sumos ribose išreikalauti išmokėtas socialinio draudimo išmokas tiesiogiai iš draudiko – atsakovo, nes nagrinėjamu atveju atsakovas neginčijo tos aplinkybės, kad žalai atlyginti užtenka draudimo sumos.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas – socialinio draudimo įstaiga nukentėjusiajam R. V. dėl laikino nedarbingumo už laikotarpį nuo 2011-11-09 iki 2011-11-25 paskyrė ir išmokėjo 1607,19 Lt ligos pašalpą iš VSDF biudžeto. Eismo įvykio metu sustojus R. V. vairuojamam automobiliui Toyota Yaris, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) į galinę automobilio dalį atsitrenkė M. G. vairuojamas automobilis Peugeot 406, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) M. G. pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio. M. G. civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovas.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovas, išmokėjęs R. V. ligos pašalpą, įgijo regresinį reikalavimą į žalą padariusio asmens draudiką, o šio nesant – į žalą padariusį asmenį (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 10 dalis). Kadangi M. G. eismo įvykio metu buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę, tai ieškovas pagrįstai kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas sumokėti išmokėtos ligos pašalpos dydžio sumą.
Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo bylą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Nagrinėjamoje byloje prašomos priteisti piniginės lėšos buvo sumokėtos Valstybino socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus nukentėjusiajam R. V., kaip ligos pašalpa. Taigi ieškovo reikalavimas nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl žalos padarymo fakto, už kurią atsakingas žalą padaręs asmuo.
Pažymėtina, jog ieškovo ir atsakovo draudimo teisiniai santykiai nesieja. Draudiko pareiga atlyginti atsakovo padarytą žalą kyla iš draudimo sutarties, sudarytos su M. G.. Teismas daro išvadą, kad tarp ieškovo ir žalos kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko susiklostė žalos atlyginimo, o ne draudimo teisiniai santykiai, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas yra tinkamas pagal pareikštus reikalavimus.
Teismas pažymi, kad atsakovas neginčijo bylos faktinių aplinkybių ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2012-01-03 sprendimo Nr. 6-15-12 (b.l. 14) dėl R. V. 2011-11-08 įvykusio lengvo nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu.
Apeliacinės instancijos teismas 2013-07-19 nutartimi (b.l. 147-148) paskyrė deotologinę ekspertizę, kurią atlikus pagal apelianto pateiktų klausimų formuluotes, Valstybinė teismo medicinos tarnyba prie LR teisingumo ministerijos Ekspertizės akte Nr. ADG 50(127)/14 (01) pateikė išvadas (b.l. 190-192):
1) pateiktuose medicininiuose dokumentuose objektyvių medicininių duomenų, leidžiančių pagrįsti R. V. diagnozuotą galvos ir kaklo sumušimą nėra. Diagnozė rėmėsi tik subjektyviais R. V. skausminiais galvos ir kaklo srities nusiskundimais, objektyvių - išorinių sužalojimo žymių galvos ir kaklo srityje nekonstatuota.
2) pateiktuose medicininiuose dokumentuose medicininių duomenų, leidžiančių objektyviai pagrįsti medicininėje įstaigoje UAB „Fama bona“ R. V. nustatytą galvos smegenų sukrėtimą nėra. Iškarto po eismo įvykio sąmonės netekimas, neurologinė, galvos smegenų sukrėtimui būdinga simptomatika nekonstatuota. Nustatyta kaklo raiščių patempimo diagnozė kliniškai nėra atmetama, tačiau, vertinant sveikatos sutrikdymo mastą, ši diagnozė nėra tvirtinama.
3) vertinant klinikiniu požiūriu, R. V. pradinės apžiūros metu VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje nustatyta diagnozė - „Galvos ir kaklo sumušimas“ yra atmetama dėl priežasčių, nurodytų išvados 1 p. UAB „Fama bona“ pakeičiant šią diagnozę į „kaklo raiščių patempimas“, ši diagnozė nėra paneigiama dėl priežasčių, nurodytų išvados 1 p., tačiau UAB „Fama bona“ diagnozuotas galvos smegenų sukrėtimas nepagrįstas nei subjektyviais, nei objektyviais neurologiniais požymiais.
4) R. V. kaklo ir galvos sumušimo diagnozė yra atmetama dėl priežasčių, nurodytų išvados 1 p. Gydytojui neurochirurgui VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje nustačius šią diagnozę, nurodyta, jog R. V. yra darbingas. Galvos smegenų sukrėtimo diagnozė yra atmetama dėl fiksuotų subjektyvių klinikinių požymių ir objektyvių neurologinių požymių nebuvimo, o kaklo slankstelio raiščių patempimo diagnozė nėra nei paneigiama, nei tvirtinama.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Ekspertizės akto Nr. ADG 50(127)/14 (01) išvadas, konstatuoja, kad R. V. dėl minėto eismo įvykio nebuvo padaryti sužalojimai ir galvos smegenų sukrėtimas, o diagnozė dėl R. V. kaklo slankstelio raiščių patempimo nepaneigta. Tokiu būdu visu R. V. laikino nedarbingumo laikotarpiu nuo 2011-11-09 iki 2011-11-22 buvo kaklo slankstelių raiščių patempimas, kuris buvo pagrįstas R. V. nusiskundimais, objektyviai tyrimo duomenimis ir gydytojų įrašais medicininiuose dokumentuose. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino ieškinį visiškai. Tai, kad Ekspertizės akto Nr. ADG 50(127)/14 (01) išvados patvirtina, kad R. V. dėl minėto eismo įvykio nebuvo padaryti sužalojimai ir galvos smegenų sukrėtimas, sudaro teisinį pagrindą šalinti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus apie tai, kad R. V. dėl minėto eismo įvykio buvo padaryti sužalojimai ir galvos smegenų sukrėtimas. Tai, kad yra šalinama dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų, nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, nes LR CPK 328 straipsnio nuostatos draudžia dėl formalių pagrindų naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.
Aplinkybė, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ prašymas skirti ekspertizę, siekiant nustatyti, ar pagrįstai R. V. sužalojimai (galvos ir kaklo sumušimas) buvo gydomi ir ligos pašalpa už juos mokama analogišką terminą, buvo atmestas, neužkirto kelio atsakovui pasinaudoti apeliacijos teise, prašant skirti ekspertizę apeliacinio proceso metu, tuo įgyvendinant savo procesines teises ir rungimąsi procese, atsižvelgiant į šalyje įtvirtintą instancinę teismų sistemą.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir iš esmės teisingai įvertinti pateikti įrodymai, iš esmės tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Teismas nevertina kitų argumentų ir naujai pateiktų ieškovo rašytinių paaiškinimų (b.l. 206 – 222), kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui, nes bylos nagrinėjimo dalykas yra draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisė reikalauti jas apmokėti į žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką ir apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Ekspertizės akto Nr. ADG 50(127)/14 (01) išvadomis, kuriomis abejoti neturi pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos iš esmės pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas, nes byla iš esmės išspręsta teisingai (LR CK 1.5 str., CPK 3 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 212 str., 218 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, o ieškovui nepateikus įrodymų, kad jis patyrė bylinėjimosi išlaidas, atsakovas neįgijo pareigos jas atlyginti (LR CPK 80 str., 88 str., 93 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teismas
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą iš esmės nepakeistą.