Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. atskirąjį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui R. K. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, turto padalinimo, tretieji asmenys – Ž. V., akcinė bendrovė SEB bankas, S. M., išvadą duodanti institucija – Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Kėdainių rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui R. K. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, turto padalinimo, tretieji asmenys – Ž. V., AB SEB bankas, S. M., išvadą duodanti institucija – Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pažeistos imperatyvios materialinės teisės normos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.177, 3.178 straipsniuose, nes su vaikų interesais susiję klausimai išspręsti neišklausius vaikų, negavus valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvados.

Netenkinus ieškovės prašymo įpareigoti atsakovą gyventi skyrium, nustatyti laikiną vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, laikiną bendravimo su atsakovu tvarką, pažeistos Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, nes atsižvelgta ne į vaikų, o į atsakovo interesus. Nepritaikius paminėtų laikinųjų apsaugos priemonių, neužtikrinama vaikų teisė į saugią ir įprastą jų gyvenamąją aplinką.

Nepagrįsta išvada, kad ieškovei ar vaikams negresia realus pavojus iš atsakovo pusės, nes ieškovė su vaikais šiuo metu gyvena nuomojamame bute. Byloje pateiktas Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendis, kuriuo atsakovas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, patvirtina, kad atsakovas yra agresyvus ir linkęs naudoti smurtą. Tai, kad atsakovas grasina vartoti smurtą, patvirtina su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateiktas garso įrašas. Dėl tokio atsakovo elgesio, grasinimų prie vaikų sūnus I. K. patiria stresą ir baimę.

Išvada, kad teismas negali apriboti asmens teisės į būstą, padaryta ne tik pažeidžiant vaikų interesus, bet ir neįvertinus rašytinių įrodymų, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise, už jo išlaikymą moka tik ieškovė, tačiau butu ji negali naudotis.

Netinkamai vertintas ieškovės pateiktas garso įrašas, nenurodyta, kokiais įrodymais remiantis teismas laikė, kad atsakovo išsakyti žodžiai negali būti realiai įgyvendinti. Garso įrašas patvirtina, kad sūnui I. K. nenorint persėsti pas atsakovą į automobilį, atsakovas teigia, kad jam neįdomu ko nori sūnus. Atsakovas nuolat kartoja, kad ieškovė nepagrįstai išėjo gyventi su vaikais, vaikai turi gyventi namuose, atsakovas grasina atimti vaikus iš ieškovės, tai jis daro vaikų akivaizdoje, vaikai patiria stresą ir baimę.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 7 punktus teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas, įpareigojant vieną sutuoktinį gyventi skyrium, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, priteisiant iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, uždraudžiant vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose.

Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria netenkintas jos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su ieškove, įpareigoti atsakovą gyventi skyrium, t. y. uždrausti atsakovui gyventi su ieškove ir nepilnamečiais vaikais bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki kol bus priimtas sprendimas civilinėje byloje, nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su sūnumi T. K. tvarką, uždrausti atsakovui bendrauti su sūnumi I. K. iki bus gauta psichologų išvada, atskirąjį skundą argumentuodama tuo, kad ieškovės pateikti duomenys patvirtina atsakovo netinkamą elgesį, netenkinus prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pažeistos šalių nepilnamečių vaikų teisės ir interesai. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymą nustatyti laikiną šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, įpareigoti atsakovą gyventi skyrium, uždraudžiant atsakovui gyventi su ieškove ir nepilnamečiais vaikais bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nes ieškovė su nepilnamečiais vaikais šiuo metu yra išsikėlusi gyventi atskirai nuo atsakovo, nėra duomenų apie atsakovo nepilnamečiams vaikams keliamą grėsmę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikė nepagrįstai.

Nagrinėjamoje byloje klausimas dėl nuolatinės nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bus išspręstas teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus teismo sprendimą, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymu prašoma išspręsti klausimą dėl laikinos šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove iki teismo sprendimo priėmimo. Iki prasidedant šalių tarpusavio nesutarimams ir ieškovei su nepilnamečiais vaikais išsikeliant gyventi į nuomojamą butą, šalys ir jų nepilnamečiai vaikai gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei, yra pripažintas šeimos turtu. Taigi šalių nepilnamečiams vaikams įprasta gyvenamąja aplinka buvo nurodytas butas. Ieškovei su nepilnamečiais vaikais išsikėlus iš šio buto, jame liko gyventi atsakovas. Nusistovėjusios ir vaikams įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti vaikams didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Atsižvelgiant į tai, kad šalių nepilnamečiai vaikai šiuo metu gyvena su ieškove ne jiems įprastoje gyvenamojoje aplinkoje, spręstina, kad su tuo susijusių ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra sietinas su siekiu išvengti vaikams įprastos gyvenamosios aplinkos pakeitimo, susiformavusių socialinių ryšių išsaugojimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių – nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymas, atsakovo įpareigojimas gyventi skyrium – pritaikymas būtų teisėtas ir pagrįstas dėl to, kad šalių nepilnamečiai vaikai šiuo metu yra emociškai sudėtingoje situacijoje dėl tarp jų tėvų kilusių nesutarimų, o nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove ir atsakovo įpareigojimas gyventi skyrium, uždraudžiant jam gyventi su ieškove ir nepilnamečiais vaikais bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki bus priimtas teismo sprendimas, teigiamai veiktų šalių nepilnamečių vaikų psichologinę būklę, leistų jiems gyventi įprastoje gyvenamojoje aplinkoje, nors ir su vienu iš tėvų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus tikslus, negali varžyti asmens labiau, nei reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumas gali būti įgyvendintas tik užtikrinant skirtingų interesų pusiausvyrą bei išvengiant socialinio gyvenimo nestabilumo. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens interesus ir neigiant kito asmens teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šioms principinėms nuostatoms nusižengė, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė, nepripažindamas prioritetiniais nepilnamečių vaikų interesų ir neužkirsdamas kelio tolimesniam galimam jų teisių pažeidimui bei žalos padidėjimui. Pirmosios instancijos teismas, negindamas vaikų interesų gyventi saugioje, stabilioje aplinkoje, netinkamai išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ir pažeidė teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principus.

Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad šiuo metu ieškovė su nepilnamečiais vaikais negyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones bus apribota atsakovo teisė į būstą, nėra teisiškai reikšmingi, nes šis apribojimas yra laikinas ir taikytinas siekiant užtikrinti ne tik ieškovės, bet ir šalių nepilnamečių vaikų interesų apsaugą bei jų saugumą. Šalims negalint gyventi kartu, pirmiausiai turi būti užtikrinami šalių nepilnamečių vaikų interesai, tarp jų ir teisė į saugią ir stabilią gyvenamąją aplinką. Situacija, kai dėl šalių negalėjimo gyventi viename būste iš jo turėjo išsikelti ieškovė su dviem nepilnamečiais vaikais, įvertinus tai, kad šalys neturi kito jiems nuosavybės teise priklausančio būsto, o nepilnamečiams vaikams įprasta gyvenamoji aplinka yra adresu: (duomenys neskelbtini), neatitinka teisėtų nepilnamečių vaikų interesų. Atsakovo teisės, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, yra mažiau pažeistos, nei priešingu atveju šalių nepilnamečių vaikų, kadangi šalių nepilnamečių vaikų teises geriau užtikrina jų gyvenimas jiems įprastoje aplinkoje, nematant šalių konfliktų. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė netinkamai rūpinasi šalių nepilnamečiais vaikais, kelia grėsmę jų interesams, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, įpareigoti atsakovą gyventi skyrium, uždraudžiant atsakovui gyventi su ieškove ir nepilnamečiais vaikais bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kol bus priimtas sprendimas civilinėje byloje. Nesant pagrindo klausimą dėl nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas klausimą išsprendžia iš esmės ir patenkina šį prašymą (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai ir visapusiškai išsiaiškinti faktinių aplinkybių, kurios liudytų apie tėvų galimybes sudaryti tinkamas sąlygas vaikams augti ir vystytis. Šias faktines aplinkybes teismas galės įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. paaiškės tikrieji vaikų poreikiai, tėvų galimybės juos užtikrinti, bus nustatyta, su kuriuo iš tėvų šalių nepilnamečiams vaikams yra tinkamiausia gyventi, augti ir vystytis.

Pagal CK 3.177 straipsnį teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus, o pagal CK 3.178 straipsnį valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, ištyrusi šeimos aplinkos sąlygas, pateikia teismui išvadą dėl ginčo. Ieškovė atskirajame skunde teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas negalėjo būti išspręstas, neišklausius vaikų, negavus valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvados. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo ieškovės teiginiu, nes paminėtos teisinės nuostatos taikytinos teismui nagrinėjant šalių ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

CK 3.3 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. CK 3.161 straipsnyje viena iš vaiko teisių įvardinta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). CK 3.170 straipsnio 1 dalis įtvirtina tėvo ar motinos, negyvenančio kartu su vaiku, teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, įstatymo 3 dalis įpareigoja tėvą ar motiną, pas kuriuos gyvena vaikas, nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Nurodytų teisės normų pagrindu darytina išvada, kad šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su ieškove nustatymas neturėtų įtakoti atsakovo bendravimo su vaikais galimybių. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo bendravimas su šalių nepilnamečiais vaikais prieštarauja vaikų interesams, pati ieškovė pripažįsta, kad šalių nepilnametis sūnus T. K. noriai bendrauja su tėvu. Nors ieškovė teigia, kad šalių nepilnametis sūnus I. K. bijo tėvo, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų teismui nepateikia. Ieškovės pateiktas garso įrašas, Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendis, kuriuo atsakovas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, neįrodo atsakovo netinkamo elgesio šalių nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesant duomenų, kad bendravimas su tėvu gali neigiamai paveikti šalių nepilnamečius vaikus, retesnis jų bendravimas su tėvu arba visiškas nebendravimas su juo negali būti laikomas labiau atitinkančiu nepilnamečių vaikų interesus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių – laikinos atsakovo bendravimo su sūnumi T. K. tvarkos nustatymo, draudimo atsakovui bendrauti su sūnumi I. K. iki bus gauta psichologų išvada.

Ieškovės prašymas priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams buvo patenkintas iš dalies, vietoj 200 Eur laikino išlaikymo priteisiant 150 Eur laikiną išlaikymą kiekvienam vaikui. Ieškovė atskirajame skunde nenurodė jokių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria buvo nustatytas laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydis, teisėtumu ir pagrįstumu, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jos nepasisako.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kėdainių apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nutarties dalį, kuria netenkintas ieškovės J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), prašymas laikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų I. K., gimusio (duomenys neskelbtini), ir T. K., gimusio (duomenys neskelbtini), laikiną gyvenamąją vietą su ieškove J. K., įpareigoti atsakovą R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyventi skyrium, uždraudžiant atsakovui R. K. gyventi su ieškove J. K. ir nepilnamečiais vaikais bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kol bus priimtas sprendimas civilinėje byloje, išspręsti klausimą iš esmės ir patenkinti šį prašymą.

Palikti nepakeistą kitą nutarties dalį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.