Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Eligijaus Gladučio ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės L. G. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. L., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį 1 (vienerių) metų ir 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį būti namuose (reabilitacijos centre (kol gydysis) o vėliau savo gyvenamojoje vietoje) nuo 22 val. 00 min., vakaro iki 6 val. 00 min., ryto, (jeigu tai nesusiję su darbu), pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, gydytis nuo narkomanijos, kai nuteistasis sutinka.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu ir BK 66 straipsnio 2 dalimi, į šiuo nuosprendžiu R. L. skirtą 1 (vienerių) metų ir 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmės laiką, įskaitytas R. L. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013-12-06 iki 2013-12-08.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, už tai, kad jis 2013 m. gruodžio 4 d., apie 16 val. 23 min., atvirai, matant UAB „Gelsva“ parduotuvės „Vynoteka“, esančios Taikos pr. Nr. 80A, Visagine, pardavėjai N. B., iš UAB „Gelsva“ parduotuvės „Vynoteka“, esančios Taikos pr. Nr. 80A, Visagine, pagrobė 1 (vieno) litro talpos brendžio „Lord I&G“ butelį, 34,99 Lt, vertės, ir tokiais savo nusikalstamais veiksmais padarė UAB „Gelsva“ 34,99 Lt, turtinę žalą.

Kadangi R. L. naują tyčinį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą, jis laikytinas recidyvistu ir, vadovaujantis BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jam turėtų būti paskirta laisvės atėmimo bausmė. Teigia, jog nors nusikaltimu padarytos žalos dydis nėra didelis, tačiau ši aplinkybė priklausė ne nuo nuteistojo valios, kadangi tuo metu parduotuvės pradžioje buvo laikomi pigesni alkoholiniai gėrimai, o brangesni – parduotuvės pabaigoje. Taip pat teigia, kad teismo nustatyta, nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – atlyginimo padarytą žalą, bei tai, kad R. L. bylą su kaltinamuoju aktu perdavus teismui pradėjo gydytis nuo narkomanijos, nelaikytinos išskirtinėmis ir negali būti laikomos pagrindu nukrypti nuo BK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų ir taikyti švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmę. Taip pat nuteistojo prisipažinimas veikos išaiškinimui jokios lemiamos įtakos neturėjo, o teisiamojo posėdžio metu jis kaltu prisipažino tik iš dalies ir tai, anot prokurorės, suteikia pagrindo manyti, kad R. L. jokių teigiamų išvadų nepadarė ir nesigaili dėl įvykdytos veikos. Taigi, įvertinus visas aplinkybes, manyti, jog švelnesnė – laisvės apribojimo bausmė bus veiksminga bei atitiks BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirti, nėra jokio pagrindo ir R. L. turi būti skirtina griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Nustatant laisvės atėmimo bausmės terminą turi būti atsižvelgta į tai, kad padarytas tyčinis apysunkis nusikaltimas, veika baigta, pagrobto turto vertė nėra didelė, taip pat R. L. niekur nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, veiką padarė dėl savanaudiškų tikslų, atvirai – matant kitiems asmenims, yra teisiamas devintą kartą.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistasis ir nuteistojo gynėja – apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės L. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju prokurorė neginčija nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tik prašo nuteistajam paskirti griežtesnę bausmės rūšį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisingumo ir pagrįstumo kitoje dalyje netikrina.

Vadovaujantis BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas tipine bausme recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą laiko laisvės atėmimo bausmę. Būtent laisvės atėmimo bausmės paskyrimas recidyvistui paprastai leidžia įgyvendinti bausmės tikslus (nubausti, sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti/apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą). Tačiau pažymėtina, jog baudžiamuosiuose įstatymuose nėra įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo, jog recidyvistui visais atvejais privalo būti skiriama tik griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas, bausmės rūšį paskiria bylą nagrinėjantis teismas atsižvelgdamas į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, susijusias su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniu, jo asmenybe, nusprendė, jog bausmės tikslai bus pasiekti R. L. paskyrus vieną iš švelnesnių iš sankcijose numatytų bausmių – laisvės apribojimą, savo trukme lygų galimam šios bausmės trukmės maksimaliam dydžiui (BK 48 straipsnis). Prokurorės teigimu pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės – nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – atlyginimo padarytą žalą, bei tai, kad R. L. bylą su kaltinamuoju aktu perdavus teismui pradėjo gydytis nuo narkomanijos, nelaikytinos išskirtinėmis ir negali būti laikomos pagrindu nukrypti nuo BK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų ir taikyti švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmę, o atsižvelgiant į tai, kad R. L. nusikalstamas veikas daro sistemingai bei laikytinas recidyvistu, jam turėjo būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Su tokiais prokurorės teiginiais teisėjų kolegija nesutinka, kadangi bausmės skyrimas nėra savitikslis, ja yra siekiama baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės tikslų. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik tada, kai ji bus individualizuota, tai yra paskirta atsižvelgiant į kaltininko asmens bruožus ir resocializacijos poreikius. Bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti jos pavojingumo pobūdį ir laipsnį.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. L. bausmę, atsižvelgė į pastarojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį (padarytas apysunkis nusikaltimas, šis nusikaltimas tyčinis, baigtas), į vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – savo noru atlygino padarytą turtinę žalą, į jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (nusikaltimu siekė savanaudiškų tikslų), į R. L. asmenybę (niekur nedirba, nevedęs, nėra susietas stipriais socialiais ryšiais su šeima, nusikaltimo padarymo metu vartojo narkotines medžiagas, anksčiau yra teistas 8 kartus, taip pat ir už tos pačios rūšies nusikalstamas veikas, už kurias jam buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė), o naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, taigi, atsižvelgiant į BK 27 straipsnio nuostatas, laikytinas recidyvistu. Visos šios aplinkybės išties rodo, kad R. L. ne tik sistemingai daro nusikalstamas veikas, tačiau ir tai, jog skiriamos bausmės nuteistojo elgesiui jokios įtakos nedaro – nepasiekia vieno iš BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų – paveikti asmenį taip, kad šis laikytųsi įstatymų ir daugiau nenusikalstų.

Nagrinėjamu atveju byloje yra nustatytos ir kitos, teigiamai apeliantą charakterizuojančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, jog R. L. šiuo metu gydosi nuo priklausomybės narkotikams, ten kreipėsi savo noru, pripažįsta savo klaidas bei trūkumus, atlygino nusikaltimu padarytą žalą, kas buvo pagrįstai pripažinta jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o ir nusikalstamais veiksmais buvo padaryta tik 34,99 Lt turtinė žala ir kuri buvo atlyginta dar prieš baudžiamosios bylos perdavimą teismui, taip pat šiuo metu jis yra atlikęs ankstesniais nuosprendžiais jam skirtas bausmes. Visi šie duomenys pagrįstai leidžia padaryti išvadą, jog po nusikaltimo, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo R. L. ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas atsikratyti priklausomybės, kuri, kaip matyti iš bylos duomenų, ir yra tas veiksnys darantis didelę įtaką R. L. kriminaliniam elgesiui, ir tokiu būdu pakeisti savo gyvenimo būdą. Sutiktina, jog vertinant atskirai šios aplinkybės (žalos atlyginimas ir gydymasis) nebūtų laikomos išskirtinėmis, tačiau nagrinėjamu atveju yra vertinamas visų – tiek veikos padarymo, tiek nuteistojo asmenybę apibūdinančių, aplinkybių visetas. Ir šios aplinkybės priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina prokurorė, leidžia pagrįstai manyti, kad R. L. bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo.

Tuo labiau, kad teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nenustatęs esmingų išskirtinių aplinkybių, R. L. skyrė su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Pažymėtina, kad nei apeliaciniame skunde nurodomo BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatos, nei kitos BK nuostatos imperatyviai nenumato, jog recidyvistui yra skiriama išimtinai tik laisvės atėmimo bausmė, todėl teismas, skirdamas recidyvistui su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę neprivalo nustatyti išskirtinių ar ypatingų aplinkybių norėdamas tą padaryti (pvz. vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis). Darydamas išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas privalo įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan. O, kaip jau ir minėta, pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo išsamiai motyvavo, ir apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija su šiais motyvais visiškai sutinka, bei konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nuteistajam yra paskirta tiek bausmės paskirtį, tiek teisingumo principą atitinkanti bausmė.

Atsižvelgus į pirmiau išvardintas aplinkybes, konstatuotina, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo, kaip ir konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Nuteistojo R. L. gynėja pateikė pažymą, kurioje prašoma už valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos suteikimą apeliacinės instancijos teisme valstybei iš nuteistojo priteisti 20 Lt.

Šis prašymas netenkinamas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju procesas pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose iš esmės skiriasi. O būtent, pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo. Kolegijos vertinimu tai reiškia, kad išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš jų negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės L. G. apeliacinį skundą.