Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-06-28 · Byla Nr. Iv-1909-624/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-06-28Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-03-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-06-28
Bylos Nr.
Iv-1909-624/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01072-2010-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
E. G., R. G.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1909-624/2010(Proceso Nr. 3-61-3-01072-2010-6)Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. birželio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiškėjų E. G. ir R. G. atstovei R. V., atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Vilijai Plotnikovienei, nedalyvaujant pareiškėjams, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų E. G. ir R. G. skundą atsakovėms Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjai E. G. ir R. G. skunde prašo teismo priteisti jiems solidariai iš atsakovių už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 negauto darbo užmokesčio, atitinkamai E. G. 656.82 Lt ir R. G. – 271.28 Lt. Nurodo, kad dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. bei kitų VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatų taikymo už atliktas pareigas jiems nepagrįstai ir neteisėtai nebuvo sumokėtas visas priklausantis darbo užmokestis (išmokėta tik priemokų ir priedų sumos dalis, neviršijusi 70 procentų pareigines algos). Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (redakcija galiojusi iki 2009-01-01) 23 str. yra apibrėžtos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamosios dalys. Pagal šį straipsnį priemokos ir priedai yra viena iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ir šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareigines algos. Nuo 2007-10-01 (iki 2009-01-01) šis ribojimas netaikomas priedui už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartiniam priedui. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 str., valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą (...). Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Be to, nustatyta, jog priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją ir už laipsnį arba tarnybinį rangą negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 1 d. yra nustatyti pagrindai, kuriems esant valstybės tarnautojams mokamos priemokos: už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Šio straipsnio 3 d. nustatyta, jog nurodytos priemokos negali viršyti 60 proc. pareiginės algos. Vidaus tarnybos statuto (redakcija iki 2009-01-01) (toliau - ir Statutas) 38 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Statuto 38 str. 5 d nurodyta, kad pareigūnams mokamų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Statuto 36 str. numato, jog, pareigūnai, kurių profesionalumas vertinamas kvalifikacine kategorija, turi teisę į priedus už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį. To paties straipsnio 6 d. nustato, kad priedų už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį suma negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Pažymėjo, kad įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo VI skyrius taikomas be išlygų. Taigi, apskaičiuojant visų valstybės tarnautojų (tame tarpe ir statutinių) darbo užmokestį, yra taikomos Įstatymo nuostatos. Atkreipė dėmesį, kad dėl Įstatymo VI skyriaus nuostatų, o būtent 23 str. 2 d. numatyto ribojimo taikymo jiems yra neapmokėta už atliktą darbą, t. y. neišmokėtos uždirbtos priemokos, pažeidžiant Konstitucijos 48 str. 1 d. Pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, viršvalandinį darbą, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime pabrėžė, kad Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą - daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia Konstitucijos 23 str. įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų. Asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas) ir kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė (remiantis Konstitucijos 23 straipsniu) yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. Taip pat remiasi Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pažymėjo, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas - tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teises normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teises normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (LVAT 2004-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. Al2-219/2004). Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. Al-638/2005). Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. yra įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Dėl jų pažeistų teisių atsakovams nesumokėjus dalies priklausančio darbo užmokesčio, jie teisės aktų nustatyta tvarka realizuodami teisminės gynybos teisę su prašymu priteisti negautą darbo užmokestį kreipėsi į teismą nepasibaigus 3 metų senaties terminui. Taigi, jie yra išsaugoję galimybę ginti dėl priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pažeistas savo teises teismine tvarka. Dėl to mano, jog sprendimas (bendrąja prasme) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, priemokų sumos, viršijančios 70 procentų pareigines algos, jiems išmokėjimo yra laikytinas neįvykdytu ir jų keliamiems reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra taikytinas 2009-12-11 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas. Pagal LVAT praktiką, suformuotą 2005-12-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. Al-638/2005, reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yrą įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Jie prašomo priteisti negauto darbo užmokesčio sumų laikotarpiu atliko savo, kaip statutinių valstybės tarnautojų, pareigas, tačiau atsakovai nurodytu laikotarpiu nesumokėjo viso priklausančio darbo užmokesčio. Taigi tokia situacija negali būti pripažinta teisėta. Mano, jog, pripažinus buvusį teisinį reguliavimą, remiantis kuriuo jie negavo visos priklausančios darbo užmokesčio dalies, antikonstituciniu, atsakovų veiksmai yra laikytini neteisėtais ir atsirado jiems pareiga pareiškėjams išmokėti negautą darbo užmokesčio dalį.

Dėl atsakovų nurodo, kad valstybes tarnybos teisiniai santykiai - tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Taigi bendrąja prasme pareiškėjų darbdavys yra Lietuvos Respublikos valstybe. Todėl mano, kad rinktinė kaip institucija yra laikytina tik Lietuvos Respublikos valstybės priimtų sprendimų vykdytoja. LVAT 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004 konstatavo, kad <...> už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Todėl valstybės biudžete turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį. Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal Įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teises aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu šioje administracinėje byloje klausimą. Tokia teisė teismui yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje. Be to, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-02-22 nutarimu Nr. 194 6 p. nustatyta, kad tarnyba finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybes biudžeto. Todėl, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu ir suformuota teismų praktika minėtose bei panašaus pobūdžio bylose (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-63/2010, Nr. A756-59/2010 ir kt.), mano, jog būtent Lietuvos Respublikos valstybei, kaip jų darbdaviui, pirmiausia teko pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį būtų teisingai atlyginama už jų, kaip pareigūnų, darbą tais atvejais, kai išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 ir 2007-06-07 redakcijos) nustatytą ribą. Taip pat mano, jog Lietuvos Respublikos valstybė turėjo ir turi pareigą iš biudžeto skirti lėšas, būtinas teisingo apmokėjimo už jų kaip pareigūnų atliktą darbą užtikrinimui. Kadangi to padaryta nebuvo, pagal Konstitucijos 48 str. 1 d pastarajai tenka atsakomybė šias būtinas lėšas paskirti, o Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinei - jas išmokėti. Pagal Civilinio kodekso 6.273 str. analogiją, Lietuvos Respublikos valstybei atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Kadangi dėl nagrinėjamo pobūdžio ginčo nėra suformuotos vieningos teismų praktikos, o dėl panašaus pobūdžio ginčo - neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo - ji yra nevienareikšmė. Todėl, atsižvelgdami į šias aplinkybes bei į tai, kad tarp ginčo šalių yra specifiniai teisininkai santykiai ir abu atsakovai elgėsi neteisėtai - mano, kad pastariesiems kyla solidarioji atsakomybė atlyginti už atliktą darbą pagal Konstitucijos 48 str. 1 d. (b. l. 1-14).

Pareiškėjų atstovė teismo posėdyje palaikė skundą ir prašė jį tenkinti jame išdėstytais argumentais.

Pareiškėjai į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama pareiškėjams nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 str. Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato Įstatymų, nustatančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas. CK 6.273 str. 1 d. įtvirtinta, jog bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vyriausybė, pasinaudodama jai įstatymo suteikta diskrecijos teise, 2001-07-26 nutarimu Nr. 932 atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo įgaliojo valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Todėl, pareiškėjui reikalavimus grindžiant CK 6.271 str. Lietuvos valstybę turi atstovauti Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Pareiškėjai yra statutiniai valstybės tarnautojai. Jų tarnybos principus ir statusą reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas. Statutiniams valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai. Nei Vidaus tarnybos statute, nei Valstybės tarnybos įstatyme nenustatytas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 str., darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Šiuo atveju taikytini Darbo kodekse nustatyti terminai pareiškėjų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė, jog Darbo kodekso 298 str. terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui. Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kurios nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Šis terminas sudaro materialinės teisės dalį, t. y. darbuotojas neturi materialinės teisės priteisti išmokų daugiau kaip už trejus metus, t. y. neturi teisės į skundo patenkinimą didesne apimtimi, nepriklausomai nuo to yra ar nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas - terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą materialinę teisę. Ieškinio senaties pabaigos teisinės pasekmės yra svarstomos tik po to kai yra konstatuojama ar asmuo turi materialinę teisę. Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Pareiškėjai su skundu į teismą kreipėsi 2010-04-01, todėl vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007-04-01, t. y. jei teismas pripažintų, jog Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė pažeidė jų teises, priteistinos sumos turi būti mažinamos: E. G. už 2007 m. sausio- kovo mėn. - 163,27 Lt, R. G. už 2007 m. sausio- kovo mėn. - 58,80 Lt. Siekiant nepažeisti konstitucinio visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principo teismų praktika iš esmės analogiškose bylose formuojama vieninga linkme, todėl atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę - sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį, jei teismas priimtų palankų pareiškėjams sprendimą, prašo sprendimo vykdymą atidėti 1 metams (b. l. 25-27).

Pateiktame atsiliepime atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė (toliau – ir Ignalinos AE apsaugos rinktinė) su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės analogiškais Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepime išdėstytais motyvais. Taip pat nurodo, kad vadovaujantis LR DK nuostatomis piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo skundo teismui padavimo dienos (b. l. 30-32).

Pateiktame atsiliepime tretysis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT prie LR VRM) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepime išdėstytais argumentais (b. l. 25-27).

Atsakovų ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovė teismo posėdyje su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės atsiliepimuose išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjai yra Ignalinos AE apsaugos rinktinės pareigūnai. Pareiškėjams laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, ir dėl to E. G. buvo neišmokėta 656.82 Lt, o R. G. – 271.28 Lt suma (b. l. 15-22).

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovė Ignalinos AE apsaugos rinktinė už faktiškai pareiškėjų atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaičiuosi, pareiškėjų prašomos priteisti sumos dydžio neginčija.

Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir LR DK). LR DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

LR DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. LR CK 1.127 str. 1 d. numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjai E. G. ir R. G., kurių prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31, į teismą su skundu kreipėsi 2010-04-15, darbo užmokestis jiems išmokamas iki kito mėnesio 10 d. Atsižvelgiant į atsakovų reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat LR civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, pareiškėjams E. G. ir R. G. iš atsakovės Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2007-04-01 iki 2008-12-31: E. G. už 2007 m. – 370.49 Lt, už 2008 m. – 123.06 Lt, iš viso priteisiama 493.55 Lt (b. l. 16, 17),R. G. už 2007 m. – 109.07 Lt, už 2008 m. – 103.41 Lt, iš viso priteisiama 212.48 Lt (b. l. 19-20, 21-22), t. y. tenkinami reikalavimai priteisti su darbo santykiais susijusias išmokas už tris metus nuo prašymo pareiškimo teisme dienos. Pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir priteisti pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2007 m. kovo mėn. įskaitytinai, nėra: LR CK 1.131 str. 2 d. numato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenumato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus: kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Prašydama atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisti, pareiškėjų atstovė iš esmės jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažįstamos svarbiomis ieškinio senaties praleidimo priežastinis nenurodė, o aplinkybė, kad darbo užmokesčio dalis nebuvo išmokėta dėl teisės normos, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nustatyto ribojimo, savaime nėra aplinkybė, sudaranti pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą: tai nebuvo jokia kliūtis kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo ir suinteresuoti asmenys, kaip matyti iš Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ tai padarė dar 2007-2008 m.

Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. Jefremova v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. 1 d. ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.

Skundas dalyje, kurioje pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį prašo priteisti solidariai ir iš atsakovės Lietuvos valstybės, netenkinamas: tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėjai tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Ignalinos AE apsaugos rinktine, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjams darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, tuo tarpu valstybė šiuo atveju nėra jos tiesioginis darbdavys, atitinkamai – nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti solidariai ir iš valstybės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010 konstatavo, kad pareigūnams turi būti sumokėta už faktiškai atliktą darbą, taip pat išaiškino, kad tokiose bylose tinkamu atsakovu laikytina įstaiga, kurioje pareiškėjai tarnavo – Ignalinos AE apsaugos rinktinė, o ne Lietuvos valstybė. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimą (civilinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas.

Teismui patenkinus pareiškėjų skundo reikalavimus, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovė prašė taikyti CPK 284 str. nuostatas ir atsižvelgiant į Lietuvos valstybės turtinę padėtį, sprendimo įvykdymą atidėti vieneriems metams. Atsakovės prašymas dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo vieneriems metams netenkinamas, kadangi byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovės finansinė padėtis yra sunki, o atsakovės atstovė teismo posėdyje nurodė, kad lėšų Ignalinos AE apsaugos rinktinė turi pakankamai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str.,

nusprendžia:

pareiškėjų E. G. ir R. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti E. G. iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės 493.55 Lt (keturis šimtus devyniasdešimt tris litus 55 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.

Priteisti R. G. iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės 212.48 Lt (du šimtus dvylika litų 48 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.

Kitoje dalyje pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Arūnas Dirvonas